Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-01-11 16:25

---

Valdo ir Laimutės Melninkų šeima įsikūrusi Sūdavos gyvenvietėje, tačiau jiems nesvetima mintis ir apie patogią ūkininko sodybą.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Gelbėjo žemė

Laimutė ir Valdas Melninkai įsikūrę Vilkaviškio rajono Sūdavos gyvenvietėje dar kolūkių laikais pastatytame vadinamajame „alytnamyje“. Namas tvarkingas, aplinka graži, tačiau kelių arų žemės ūkininko kiemui mažoka.

Melninkų kelias į ūkininkavimą buvo ir panašus, ir šiek tiek skirtingas nei daugumos kaimo žmonių. Laima – Sūdavos vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja, Valdas – buvęs ryšininkas, vėliau dirbęs Sūdavos gyvenvietėje įsteigtoje mėsos perdirbimo bendrovėje. Tačiau naujųjų laikų bankininko G.Konapliovo suburta bendrovė bankrutavo, jos dalininkai liko be dalių ir darbo.

Tuo laiku kūrėsi ūkininkai. Savo žemę arčiau vaikų iš Lazdijų rajono į Sūdavą persikėlė ir Laimos tėtis. Tiesa, iš buvusių beveik trijų dešimčių hektarų Dzūkijoje matininkai Sūduvoje jam atriekė tik 14 hektarų. Vėliau tą žemę tėvas testamentu paliko dukrai. Pradėję ūkininkauti jaunieji Melninkai prie šio ploto prijungė nusipirktus keturis hektarus.

Tuomet atrodė, jog žemė yra ir bus tvirčiausia pragyvenimo atrama, patikimiausias pajamų šaltinis. Šeimoje augo dukra Rūta ir sūnus Martynas, vėliau gimė šiandien jau pirmokas Povilas. Pasak ūkio šeimininko, pradžioje jie augino beveik viską, kas geriausiai derėjo suvalkietiškoje dirvoje: kviečius, miežius, cukrinius runkelius, bulves, laikė keturias karves, paršavedę. „Kiaulių auginome tiek, kiek paršavedė atvesdavo paršelių – kartais 12, kartais... 4“, – su šypsena prisimena ūkininkavimo pradžią Valdas.



Su ES parama ūgtelėjo ir sustambėjo

Netrukus Melninkai pamatė, kad su pora dešimčių hektarų ir už nelengvai sutaupytus litus įsigytu „Bielorus“ traktoriumi daug ko nenuveiksi – badauti nereikės, mėsos užsiauginsi, pieno pasimelši, tačiau tvirtesnio ūkio nesukursi. Reikėjo rinktis: arba likviduoti ūkį, žemę išnuomoti kitiems, stipresniems, ir vėl patraukti su ryšininkų komanda, arba ieškoti pinigų, pirkti ar nuomoti žemę iš kitų ir kurti naują europietišką ūkį.

V.Melninkas nuo pat ūkininkavimo pradžios aktyviai bendradarbiavo su rajono Žemės ūkio skyriaus darbuotojais, Žemės ūkio konsultavimo biuro specialistais. Jie siūlė ūkininkui naudotis Europos Sąjungos parama. Ir patį Valdą traukė prie žemės, nors, pasak jo, čia daugiau rizikos, bet kartu daugiau ir laisvės, savarankiškumo. Prie teikiamos SAPARD paramos reikėjo kita tiek pridėti ir savų pinigų, tad be banko paskolos Melninkai niekaip neišsivertė, tačiau per porą metų jų ūkis nuo vidutinio ūgtelėjo iki stambaus. Užpildęs paraišką ES paramai gauti ir su Žemės ūkio konsultavimo biuro specialistų pagalba paruošęs ūkio verslo planą, po gero pusmečio šeimininkas parsivežė į ūkį naujutėlį modernų „John Deere“ traktorių, ražienų skutiką, rotacinį kultivatorių, universalią sėjamąją.

Dabar Melninkai dirba daugiau nei 300 ha žemės, tačiau nei karvių, nei kiaulių jau nelaiko. V.Melninkas galvoja, kad šiuolaikiniam stambiam ūkiui reikia ne tik agronominio išmanymo. Naujoviško ūkio šeimininkui praverstų ir vadybininko, programuotojo žinios.

Didžiausias sunkumas ir nepatogumas ūkiui – po plačias apylinkes išsimėtę dirbamos žemės plotai. Dabar Valdo žemė išsidėsčiusi trisdešimtyje sklypų. Didžiausias lauko plotas – 30 ha, mažiausias – 1,5 hektaro. „Kartais primiršti, ką kuriame lauke pasėjai ar padarei“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė ūkininkas.



Studentas tapo jaunuoju ūkininku

Kartu su ūkiu užaugo ir Melninkų vaikai. Rūta, baigusi Vytauto Didžiojo universitete socialinius mokslus, išvažiavo pasidairyti po Europą. Dabar ji savo žinias pasitikrina Anglijos socialinės krypties įmonėse. Didžiausias tėvo pagalbininkas – sūnus Martynas, Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete studijuojantis verslo informatiką. Martynas nuo mažens nesibodi ir žeme, laukų darbais. Dar būdamas paaugliu išmoko vairuoti traktorių, automobilį. Šiandien jis gali sėsti ir prie modernaus kombaino vairo. Martynas turi vairuotojo, traktorininko teises.

Kiekvienas tėvas nori, kad sūnus būtų ne tik pagalbininkas, bet ir tęstų jo pradėtus darbus, taptų lygiaverčiu partneriu. Melninkai perleido sūnui 20 ha nuosavos žemės. Martynas įregistravo ūkį savo vardu ir tapo pilnateisiu jo šeimininku. Pagal žemės naudotojų statusą Martynas Melninkas tapo ir jaunuoju ūkininku. Jis atitinka visus jaunojo ūkininko reikalavimus: turi reikiamą žemės plotą, yra išklausęs minimalius ūkininkavimo žinių kursus, savo žinias plečia bei gilina aukštojoje mokykloje. Kai tik Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) pradėjo rinkti paraiškas ES paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ gauti, Martynas nedelsė ir savo prašymą ES paramai gauti kartu su verslo planu pateikė šiai agentūrai. Paraiškos pateikimo metu jaunasis ūkininkas jau dirbo netoli 60 ha žemės.

Martynas norėtų gauti didžiausią jaunajam ūkininkui remti leistiną ES paramos sumą – 40 tūkst. eurų. Jis, kaip ir kažkada pradėjęs ūkininkauti tėvas, pirmiausiai nori įsigyti šiuolaikinį traktorių, gal dar vieną kitą žemės dirbimo padargą. Taip vienas kitam padėdami, naudodamiesi Europos Sąjungos teikiama parama tėvas ir sūnus Melninkai siekia sukurti stiprius, naujoviškus, pažangiomis darbo priemonėmis aprūpintus ūkius.



Mintyse mato naujus namus

Kuris tėvas nenorėtų, kad jo pėdomis, jo pramintu taku pasuktų ir vaikai. Turi nedrąsią mintį ir namų šeimininkė mokytoja Laima. Ji sako negalinti nesidžiaugti, kai aplanko naujose vienkiemių sodybose įsikūrusius draugus. Ten ir kiemai dideli, ir sodai platūs, ir viskas, ko reikia žemdirbio darbui bei gyvenimui, sutelkta. Kaip suvalkiečiai sako – „viskas po ranka“.

Lietuva – permainų kraštas. Kas žino, gal konsolidavus dirbamų žemių laukus, sutvarkius žemėtvarką ir Melninkai įsikurs naujoje sodyboje. O jei ko nespės tėvai, jų pramintu taku nukeliaus vaikai.



Nepraleiskite progos gauti ES paramą

Nuo 2008 metų pirmųjų dienų prasidėjo ir paraiškų ES paramai gauti rinkimas pagal 2007–2013 metų Kaimo plėtros programos (KPP) priemones. Ūkininkams labai svarbu nepražiopsoti paraiškų pateikimo Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) terminų. Terminai pagal kiekvieną rėmimo priemonę dažnai skirtingi. Praleidus terminą, paramos gavimo laikas gali nutolti visiems metams.

Stambieji, sumanesni ūkininkai jau žino ES paramos gavimo kelius ir taisykles. Labiau reikėtų padėti smulkesniems ir vidutiniams žemdirbiams. 2007–2013 m. Kaimo plėtros programoje yra kelios priemonės, kurios ypač tinka smulkesniems ūkininkams. Pirmiausiai tai – „Pusiau natūrinių ūkių rėmimas“. Paraiškas ES paramai gauti pagal šią priemonę NMA priims nuo vasario 4 d. iki kovo 28 d. Mažiau žemės dirbantys ūkininkai taip pat galėtų susidomėti „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, „Pirmasis žemės ūkio paskirties (ir ne žemės ūkio paskirties bei apleistos žemės ūkio paskirties) žemės apželdinimas mišku“, „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ bei kitomis KPP priemonėmis.

Siekiant ES paramos nereiktų stebėtis, o gal ir pavydėti, jog vieniems viskas sekasi, jie visko turi ir dar gauna. O kitiems išeina tik „šnipštas“. Šiame kelyje tiktų sena išmintis: rūpinkis pats, tai ir Dievas padės.



Algimantas GUDAITIS

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---