|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2008-01-08 09:28
Kiršietis ruošiasi į atlaidus: plaunasi švariai kojas, prausiasi kvepiančiu muilu, velkasi naujus marškinius, rengiasi atlaidine suknele, rišasi šilkinę skarą, ima į rankas batus ir eina basomis pro barą. Rugiai prie pat pjūties. Kur ne kur gubos. Duona kvepia. Takas pro kaimyno sodą... Kelias bažnyčios link pilnas bričkų ir vežimų, ir pėsčiųjų – visi į atlaidus. Ir susitinka kaimynės, giminės, pažįstami. Sveikinasi, kalba apie darbus, daržus, gyvulius, vargus ir vaikus... Čia, paežerėj, po gluosniu, Valosi kojas, aunasi šilkines kojines, lakinius batus, pasitaiso skarelę ir – į šventorių... Ten kiekvienas su savo malda, kiekviena širdis savo trokšta, kiekvieno malda pasiekia Dievo ausį. Ir Iengva darosi širdy... Atlaidai – Šventos Onos atlaidai. *** Supas naktys, Supas dienos Ant senos obels šakų, Bėga metai Laiko šuoliais – Pasivyt nespėjam jų. Jau užpustė Baltas smėlis Praeitin visus takus, Ir surinkti nebegalim Pabertus kadais žodžius. O pabėgusios jaunystės Ieškom sapnuose visi... Lanksto vėjas Alksnį juodą Ten, Alvito pakrašty... *** Sidabrinėm gijom puošiasi laukai, Saulė vis trumpesnį eina kelią. Auksu pasipuošę tėviškės beržai Meta žiežirbas ant seno kelio. Nusimetus savo drabužius, Drebulėlė purtos vieniša. Kaukia vėjas, šiurpina visus Savo rudenio liūdna daina. Miškas žvelgia niūria gūduma, Įkyrėjusį orą keiksnoja. Ir laukuos jau pilka tuštuma, Tiktai sužeistas gandras klajoja. *** Tėviškė – tai žydinčios kaštonų žvakės, Tartum liepsnelės sodo pakrašty. Tėviškė – tai gelsvos liepų kasos, Medum pakvipę vasaros vidury. Tai pakelėje svyrantys berželiai, Vis laukiantys namo sugrįžtančių. Prie balos gluosniai, tie seneliai, – Kiek šiandien jie atskleistų laimingų paslapčių. O tie daubų krantai, margais žiedais nusėti, Girinėm žemuogėm viliodavo visus. Kaip gera po darbų čia pailsėti, Virš tų krantų koks būdavo dangus. Seniai neliko nei kaštono, nei berželių, Nei geltonkasės liepos prie trobos. Palikę vos keli kreivi medeliai, Bekyšantys iš jau nusenusios ir apleistos daubos. Tik liko mūs mažytė bažnytėlė, Tiesa, neturi bokštų saulėj spindinčių, Bet Dievo žodį taip giliai širdin įsėjo, Kad, rodos, dar ir šiandien nėr lygių. *** Ėjau per dykumą Troškuliu pagirdytas. Toli – čia pat žydėjo gėlės, Plaukė baltas laivas, Bet buvo viskas nesvarbu. Ar gali būti kas svarbiau už laimę? Ar gali būti kas blogiau už baimę? Ar gali būti kas gražiau už meilę? Ar gali būti kas giliau už mintį? Ar gali būti kas keisčiau už mirtį? Ar gali būti viskas nesvarbu? *** Ežero bangelėj Laumžirgis sustoja, Sukvarkia varlytės, Baublys subosuoja. Dar viena minutė – Lašas nukrapnoja, Švystelėja žaibas, Griaustinis burnoja. Du drugeliai slepias Jovare pakrantėj, Štai atskrido gulbė, Sukregėjo antis. Vėl skaisti saulutė Rasoj suspindėjo, Debesys nuslinko Ir Iietus praėjo. Tik žiedelis mažas Galvelę iškėlė, Neliūdės vienatvėj Lašas – draugas vėlei... *** Čiurlena kloniais ir pakalnėm Mano brangioji Širvinta. Prie jos užgimus ir užaugus, – Kokia brangi, kokia miela! Prie jos vaikystėje pliuškenus, Drugelį gaudžius tarp bangų, Jaunystės pirmutinį žiedą Nuskyniau tau, o Širvinta. Prie jos prabėgo mano dienos. Prie jos prabėgs dar ne viena. Prie jos ilsėsiuos aš kas dieną, Kai būsiu jau sena sena... Aš dainelę sidabrinę padainuosiu kaip kadais, Tegul šildo vėl krūtinę vakarais, Apie žemę, apie dangų ir gimtuosius namelius, Apie kraštą mano brangų ir senuosius tėvelius. Ir išmoko žmonės melstis ir dainas gražias sudėti, Kai vargelis ima spausti, posmai pradeda kalbėti. Oi, daina daina dainužė, ji nuo seno mus žavėjo, Daina ūžė po giružę, laukuose daina skambėjo. Ir kiek daug dienų praėjo, kiek laimingų vakarų. Ir kiek buvo džiaugsmo kaime, net užmiršt aš negaliu. Ieškojau tavęs – žolės žalumoje, vėjo gaivoje, skaidriame rasos laše... Ieškojau tavęs – ryto aušroje, dienos skaidrume, vakaro vėsoj, nakties paslaptyje... Ieškojau tavęs – kad viltis nemirtų, kad meilė augtų, vaisius brandintų... Ieškojau tavęs – kad ilgesiu pasidalinčiau, neviltį užmirščiau ir skausmą nuginčiau... Ieškojau tavęs – radau. Dabar aš – ESU. Publikuota: 2008-01-08 09:28:14 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|