|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-01-03 08:46
|
|
|
Broliai Vitas (kairėje) ir Gediminas Jablonskiai dėkingi likimui, kad gali matytis ir bendrauti vienas su kitu.
Autorės nuotr.
Kristina VAITKEVIČIENĖ
Praėjo jau dešimt metų, kai vilkaviškietis Vitas Jablonskis gyvena su persodintu inkstu. Už antrąjį savo gyvenimą jis dėkingas penkeriais metais vyresniam broliui Gediminui.
Keturiasdešimt penkerių metų vilkaviškietis sakė, jog dabar nekalbėtų su mumis, jei ne brolio poelgis.
Labiausiai troško atsigerti
– Man pasisekė, nes dializuotis turėjau tik tris mėnesius, kai kitiems ligoniams to reikia ne vienerius metus, – atvirai pasakojo Vitas Jablonskis. – Gana greitai sužinojome, kad mano brolio inkstas tinka transplantuoti, ir 1997 metų gruodžio 17 dieną ligoninėje man buvo atlikta inksto persodinimo operacija. Kadangi patyriau palyginti nedaug dializės procedūrų, tai ir naujas organas nesunkiai prigijo. Štai jau dešimtmetį brolio inkstas funkcionuoja kaip savas, o daktarai po kiekvienų tyrimų vis sako, kad jis „laikys“ dar ilgai.
V.Jablonskis atsimena, kad atsigavęs po operacijos ir vežamas namo iš karto išgėrė net pusantro litro skysčių. Mat keletą mėnesių, kol gyveno laukimu nuo dializės iki dializės, reikėjo smarkiai riboti skysčius. Net suvalgytas obuolys, vynuogė, sriubos šaukštas – viskas likdavo susikaupę skysčių pavidalu audiniuose. O apie paprasčiausią troškulio numalšinimą nebuvo ko ir svajoti – pakakdavo suskirdusias lūpas suvilgyti...
– Įsivaizduokite, kad žmonės, kurie laukia donoro keletą metų, negali išgerti net puodelio vandens, – gerdamas arbatą kalbėjo V.Jablonskis.
Visuomeninėje veikloje
padeda artimieji
Pats sulaukęs pagalbos iš artimo ir žinodamas, kaip sunku gyventi jo likimo broliams, vilkaviškietis dabar nesėdi rankų sudėjęs. Jau penketą metų jis vadovauja Vilkaviškio ir Marijampolės nefrologinių ligonių draugijoms, prie jų prisijungė ir žmonės iš Kalvarijos bei Kazlų Rūdos. Paklaustas, kaip visur suspėja, Vitas sakė, kad jam padeda patys artimiausi žmonės – žmona, sūnus, giminaičiai.
– Kai spalio 14 dieną Vilkaviškyje ir Marijampolėje organizuojame Donoro dieną ir žmonėms padedame užpildyti anketas savanoriškam donoro pažymėjimui gauti, mano šeima dirba Vilkaviškyje, o aš važiuoju į Marijampolę, – didžiavosi savo artimaisiais vilkaviškietis. – Renginius padeda „įdvasinti“ žmonos giminaitė Raimonda Kurauskienė, kuri yra muzikos mokytoja, tad niekada neatsisako pagroti, pakalbėti ir iki galo surežisuoti kokį nors mūsų draugijos renginį. Aš tai ne kalbėtojas, man geriau tyliai dirbti, tad tik džiaugiuosi, kai randu tokių pagalbininkų.
Dėkingi ligoniai –
visoje apskrityje
Pasak draugijos narių vilkaviškiečių, Vitas Jablonskis atgaivino Nefrologinių ligonių draugijos veiklą visoje Marijampolės apskrityje. Daugiausia narių šiuo metu yra Vilkaviškyje. Bet ne todėl, kad čia būtų daugiau sergančių nei kitur, o dėl to, kad žmonės labiau nori bendrauti, dalyvauti renginiuose, padėti neseniai nelaimės ištiktiems ir nežinantiems, ką daryti. Marijampoliečiai dažniausiai po inksto persodinimo operacijos išeina iš draugijos, nes mano, kad pagalba jiems jau nereikalinga.
Vilkaviškyje hemodializės procedūras galintys gauti nefrologiniai ligoniai sako esantys dėkingi tik V.Jablonskiui, kad mieste atsirado dializės kabinetas. Juk rimta inkstų liga sergantys žmonės čia turi lankytis kas antrą dieną. Anksčiau jiems tekdavo važinėti į Marijampolę. Dabar draugijos pirmininkas bando išspręsti kitas problemas. Jam rūpi, kur gauti patalpas pirmajame aukšte, kad jas būtų galima pritaikyti žmonėms su invalido vežimėliais, ieško būdų, kaip organizuoti ligonių pavėžėjimą į procedūras iš tolimesnių rajono vietų, pavyzdžiui, iš Vištyčio.
Savęs per daug nesaugo
Paklaustas, iš kur semiasi tiek stiprybės, ar jaučiasi visiškai sveikas, kad tiek laiko skiria kitiems, Vitas Jablonskis sakė, jog galėtų padaryti ir daugiau, bet... Pasirodo, šį veiklų žmogų jau bemaž trisdešimt metų kamuoja diabetas. Dėl šios ligos jam tekę amputuoti koją, nes ant piršto atsivėrusi žaizda negijo, audiniai gedo. Galūnę teko vis trumpinti keletą kartų.
Pažiūrėjęs iš šono net neįtartum, jog šis žmogus nešioja protezą. Tiesiai žingsniuojantis prie savo „golfuko“, jis vis pilnas reikalų, vis kur nors skuba, nors žmonėms su persodintais organais reikėtų vengti masinių žmonių susibūrimų. Mat jų imunitetas nuolat slopinamas vaistais, kad organizmas nesipriešintų įsodintam svetimam organui. Bet kokia infekcinė ar virusinė liga tokiems žmonėms komplikuojasi ir gali būti lemtinga.
– Kažkaip negalvoju, kad man dėl to reikėtų slėptis, – juokėsi V.Jablonskis. – Gyvenu aktyviai, net futbolą gamtoje pažaidžiu, įvairiuose pobūviuose pašoku. Nors paskui kenčiu skausmą – tiek nutrina protezas... Tačiau nebijau, kad dėl atsiradusių žaizdų reikės atlikti dar vieną operaciją. Dabar turiu tokį šviesos terapijos aparatą, kuris padeda užgydyti viską. Jei būčiau jį turėjęs anksčiau, tai ir koja dabar galbūt sveika būtų, – atviravo pašnekovas.
Laukia naujos operacijos
Paklaustas, kaip jaučiasi brolis, V.Jablonskis pasiūlė aplankyti Žynių kaime gyvenantį penkiasdešimtmetį Gediminą ir pasižiūrėti.
Žvalus G.Jablonskis kieme pasitiko pasipuošęs, mat buvo įspėtas, kad sulauks svečių. Pas ūkininkus triūsiantis Gediminas sakė diskomforto dėl to, kad neturi vieno inksto, nejaučiantis. Jam džiugu, kad gali nuolat matyti visur skubantį Vitą.
Broliai šiltai šnekučiavosi apie šventes, bendrus reikalus ir apie tai, kad Vitas su viltimi laukia naujos operacijos... Mat neseniai Lietuvoje pradėta persodinti ir kasą. Tai, vyro manymu, padėtų išspręsti visas su diabetu susijusias sveikatos problemas.
V.Jablonskis sakė nesitikintis, kad tokios laimės sulauks greitai, nes pirmiausia bus atliekamos operacijos tiems, kuriems reikia kompleksinio inksto ir kasos persodinimo.
Praėjo jau dešimt metų, kai vilkaviškietis Vitas Jablonskis gyvena su persodintu inkstu. Už antrąjį savo gyvenimą jis dėkingas penkeriais metais vyresniam broliui Gediminui. |
Keturiasdešimt penkerių metų vilkaviškietis sakė, jog dabar nekalbėtų su mumis, jei ne brolio poelgis.
– Man pasisekė, nes dializuotis turėjau tik tris mėnesius, kai kitiems ligoniams to reikia ne vienerius metus, – atvirai pasakojo Vitas Jablonskis. – Gana greitai sužinojome, kad mano brolio inkstas tinka transplantuoti, ir 1997 metų gruodžio 17 dieną ligoninėje man buvo atlikta inksto persodinimo operacija. Kadangi patyriau palyginti nedaug dializės procedūrų, tai ir naujas organas nesunkiai prigijo. Štai jau dešimtmetį brolio inkstas funkcionuoja kaip savas, o daktarai po kiekvienų tyrimų vis sako, kad jis „laikys“ dar ilgai.
V.Jablonskis atsimena, kad atsigavęs po operacijos ir vežamas namo iš karto išgėrė net pusantro litro skysčių. Mat keletą mėnesių, kol gyveno laukimu nuo dializės iki dializės, reikėjo smarkiai riboti skysčius. Net suvalgytas obuolys, vynuogė, sriubos šaukštas – viskas likdavo susikaupę skysčių pavidalu audiniuose. O apie paprasčiausią troškulio numalšinimą nebuvo ko ir svajoti – pakakdavo suskirdusias lūpas suvilgyti...
– Įsivaizduokite, kad žmonės, kurie laukia donoro keletą metų, negali išgerti net puodelio vandens, – gerdamas arbatą kalbėjo V.Jablonskis.
Pats sulaukęs pagalbos iš artimo ir žinodamas, kaip sunku gyventi jo likimo broliams, vilkaviškietis dabar nesėdi rankų sudėjęs. Jau penketą metų jis vadovauja Vilkaviškio ir Marijampolės nefrologinių ligonių draugijoms, prie jų prisijungė ir žmonės iš Kalvarijos bei Kazlų Rūdos. Paklaustas, kaip visur suspėja, Vitas sakė, kad jam padeda patys artimiausi žmonės – žmona, sūnus, giminaičiai.
– Kai spalio 14 dieną Vilkaviškyje ir Marijampolėje organizuojame Donoro dieną ir žmonėms padedame užpildyti anketas savanoriškam donoro pažymėjimui gauti, mano šeima dirba Vilkaviškyje, o aš važiuoju į Marijampolę, – didžiavosi savo artimaisiais vilkaviškietis. – Renginius padeda „įdvasinti“ žmonos giminaitė Raimonda Kurauskienė, kuri yra muzikos mokytoja, tad niekada neatsisako pagroti, pakalbėti ir iki galo surežisuoti kokį nors mūsų draugijos renginį. Aš tai ne kalbėtojas, man geriau tyliai dirbti, tad tik džiaugiuosi, kai randu tokių pagalbininkų.
Pasak draugijos narių vilkaviškiečių, Vitas Jablonskis atgaivino Nefrologinių ligonių draugijos veiklą visoje Marijampolės apskrityje. Daugiausia narių šiuo metu yra Vilkaviškyje. Bet ne todėl, kad čia būtų daugiau sergančių nei kitur, o dėl to, kad žmonės labiau nori bendrauti, dalyvauti renginiuose, padėti neseniai nelaimės ištiktiems ir nežinantiems, ką daryti. Marijampoliečiai dažniausiai po inksto persodinimo operacijos išeina iš draugijos, nes mano, kad pagalba jiems jau nereikalinga.
Vilkaviškyje hemodializės procedūras galintys gauti nefrologiniai ligoniai sako esantys dėkingi tik V.Jablonskiui, kad mieste atsirado dializės kabinetas. Juk rimta inkstų liga sergantys žmonės čia turi lankytis kas antrą dieną. Anksčiau jiems tekdavo važinėti į Marijampolę. Dabar draugijos pirmininkas bando išspręsti kitas problemas. Jam rūpi, kur gauti patalpas pirmajame aukšte, kad jas būtų galima pritaikyti žmonėms su invalido vežimėliais, ieško būdų, kaip organizuoti ligonių pavėžėjimą į procedūras iš tolimesnių rajono vietų, pavyzdžiui, iš Vištyčio.
Paklaustas, iš kur semiasi tiek stiprybės, ar jaučiasi visiškai sveikas, kad tiek laiko skiria kitiems, Vitas Jablonskis sakė, jog galėtų padaryti ir daugiau, bet... Pasirodo, šį veiklų žmogų jau bemaž trisdešimt metų kamuoja diabetas. Dėl šios ligos jam tekę amputuoti koją, nes ant piršto atsivėrusi žaizda negijo, audiniai gedo. Galūnę teko vis trumpinti keletą kartų.
Pažiūrėjęs iš šono net neįtartum, jog šis žmogus nešioja protezą. Tiesiai žingsniuojantis prie savo „golfuko“, jis vis pilnas reikalų, vis kur nors skuba, nors žmonėms su persodintais organais reikėtų vengti masinių žmonių susibūrimų. Mat jų imunitetas nuolat slopinamas vaistais, kad organizmas nesipriešintų įsodintam svetimam organui. Bet kokia infekcinė ar virusinė liga tokiems žmonėms komplikuojasi ir gali būti lemtinga.
– Kažkaip negalvoju, kad man dėl to reikėtų slėptis, – juokėsi V.Jablonskis. – Gyvenu aktyviai, net futbolą gamtoje pažaidžiu, įvairiuose pobūviuose pašoku. Nors paskui kenčiu skausmą – tiek nutrina protezas... Tačiau nebijau, kad dėl atsiradusių žaizdų reikės atlikti dar vieną operaciją. Dabar turiu tokį šviesos terapijos aparatą, kuris padeda užgydyti viską. Jei būčiau jį turėjęs anksčiau, tai ir koja dabar galbūt sveika būtų, – atviravo pašnekovas.
Paklaustas, kaip jaučiasi brolis, V.Jablonskis pasiūlė aplankyti Žynių kaime gyvenantį penkiasdešimtmetį Gediminą ir pasižiūrėti.
Žvalus G.Jablonskis kieme pasitiko pasipuošęs, mat buvo įspėtas, kad sulauks svečių. Pas ūkininkus triūsiantis Gediminas sakė diskomforto dėl to, kad neturi vieno inksto, nejaučiantis. Jam džiugu, kad gali nuolat matyti visur skubantį Vitą.
Broliai šiltai šnekučiavosi apie šventes, bendrus reikalus ir apie tai, kad Vitas su viltimi laukia naujos operacijos... Mat neseniai Lietuvoje pradėta persodinti ir kasą. Tai, vyro manymu, padėtų išspręsti visas su diabetu susijusias sveikatos problemas.
V.Jablonskis sakė nesitikintis, kad tokios laimės sulauks greitai, nes pirmiausia bus atliekamos operacijos tiems, kuriems reikia kompleksinio inksto ir kasos persodinimo.
Publikuota: 2008-01-03 08:46:37
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|