„Santaka“ / Į keliones – su dviračiu, priekabaite ir Genyte

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 kambario butą Vilniaus g. 6, Vilkaviškyje (29,62 m², III a., vonia ir tualetas kartu, be balkono). Tel. 8 638 50 161.
Galioja iki: 2019-09-20 09:28:01

Parduoda savadarbį tvarkingą traktoriuką su žemės dirbimo padargais. Tel. 8 615 96 257.
Galioja iki: 2019-09-22 11:32:38

Parduoda tvarkingą, prižiūrėtą namą Virbalyje (70 m², mūrinis ūkinis pastatas, visi inžineriniai tinklai, šildymas kietuoju kuru, 7 a sklypas, sutvarkyta aplinka, šalia mokykla ir vaikų darželis, 10 000 Eur). Tel.: 8 616 72 266, 8 656 58 234.
Galioja iki: 2019-09-23 09:03:05

Parduoda 2 kambarių butą su daliniais patogumais Virbalyje (atskiras įėjimas, yra ūkiniai pastatai, vandens, kanalizacija, rūsys, žemės, šalia parduotuvė, ambulatorija, autobusų stotelė, 3000 Eur). Tel. 8 650 59 709.
Galioja iki: 2019-09-26 13:25:28

Parduoda lengvojo automobilio priekabą (1995 m., 1,6 x 1,6 m, draudimas ir TA dvejiems metams, LED žibintai, padangos M+S, 80 proc. likutis, 369 Eur), plastikinių langų varčias su stiklo paketais (įvairių dydžių, 22 Eur už vnt.). Tel. 8 686 41 679.
Galioja iki: 2019-09-26 16:23:58

Parduoda naują čiužinį (2 m ilgio, 80 cm pločio, 30 cm aukščio). Tel. 8 653 40 386.
Galioja iki: 2019-09-27 13:04:19

Parduoda 3,8 a sodo sklypą Vilkaviškio miesto ribose. Tel. 8 671 02 459.
Galioja iki: 2019-09-28 11:22:43



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-12-28 15:22

Dalinkitės:  


V.Dragūnui dviratis su priekabaite – daug mielesnė transporto priemonė už automobilį.

Birutės NENĖNIENĖS nuotr.


Į keliones – su dviračiu, priekabaite ir Genyte

Eglė MIČIULIENĖ

Prieš šven­tes nuo Bart­nin­kų Vil­ka­viš­kio link va­žia­vę žmo­nės ste­bė­jo įdo­mų vaiz­dą. Ke­liu dvi­ra­tį my­nė ka­riš­ka mi­li­ne ap­si­ren­gęs vy­riš­kis. Prie dvi­ra­čio bu­vo pri­tvir­tin­ta nu­me­riais pa­žy­mė­ta prie­ka­ba, gre­ta bė­go švie­są at­spin­din­čia lie­me­ne pa­si­puo­šęs šu­ne­lis.



„Iš uoš­vie­nė­lės...“

– Tai iš kur­gi ke­liau­ja­te? – Vil­ka­viš­kio cent­re su­si­stab­dę ma­žą, bet šau­nią kom­pa­ni­ją už­kal­bi­no­me vy­riš­kį.

– Iš Bart­nin­kų, iš uoš­vie­nė­lės, – links­mai paaiš­ki­no žmo­gus.

Su­si­pa­ži­no­me. Paaiš­kė­jo, jog tai – kau­nie­tis fo­tog­ra­fas Vis­val­das Dra­gū­nas, at­va­žia­vęs į Su­val­ki­ją ap­lan­ky­ti žmo­nos gi­mi­nai­čių.

– Aš pa­ts – iš Kau­no, nors krau­jas že­mai­tiš­kas. O žmo­na ma­no – su­val­kie­tė. Jau­nas sa­ky­da­vau: ne­duok, po­ne Die­ve, gau­ti vien­tur­tę ir dar su­val­kie­tę... Ir ga­vau! – juo­kė­si V.Dra­gū­nas. – O da­bar at­va­žia­vau į Vil­ka­viš­kį, dvi­ra­čiu ap­su­kau ra­tą, ap­lan­kiau gi­mi­nai­čius, pas uoš­vie­nė­lę Bart­nin­kuo­se pa­bu­vau sa­vai­tę, sto­gą pa­re­mon­ta­vau – ir ke­liau­ju na­mo.

Vis dėl­to aki­vaiz­du, jog dvi­ra­tis skir­tas va­žiuo­ti vie­nam. O kaip­gi šei­ma?

– Tai kad tos šei­mos ma­žai yra. Abu sū­nūs – už­sie­ny­je, „apženyti“. O žmo­na va­žiuo­ja au­to­mo­bi­liu. Nu­pir­kau jai dvi­ra­tį, siū­liau bent as­fal­tu pa­mė­gin­ti va­žiuo­ti, bet ji ne­pa­si­duo­da... Na, ir svei­ka­ta jos ne­la­bai lei­džia, – kal­bė­jo vy­ras.



Lė­čiau – dau­giau ma­tai

Vis­val­do Dra­gū­no pa­šau­ki­mas – fo­tog­ra­fi­ja. Net 25 me­tus šio me­no jis mo­kė Že­mės ūkio uni­ver­si­te­to stu­den­tus.

Ga­li­my­bė fo­tog­ra­fuo­ti – vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl V.Dra­gū­nas ren­ka­si ke­lio­nes dvi­ra­čiu.

– Ką ma­tai su ma­ši­na va­žiuo­da­mas? Brūkš­nius. O su dvi­ra­čiu va­žiuo­ji lė­tai ir ma­tai daug. Ga­li su­sto­ti, ga­li per lau­kus, per bė­gius va­žiuo­ti. Ma­ši­ną „numečiau“ į šo­ną – nuo 2000-ųjų jos ne­be­vai­ruo­ju. Lie­tu­vo­je, kur rei­kia pa­fo­tog­ra­fuo­ti, vi­sur nu­va­žiuo­ju su dvi­ra­čiu ir prie­ka­bė­le. Kau­ne taip pat va­ži­nė­ju dvi­ra­čiu. Su ma­ši­na at­va­žia­vus rei­kia ieš­ko­ti, kur ją pa­sta­ty­ti, kai kur už tai rei­kia mo­kė­ti. Žie­mą, kol įšil­dai, lit­rą ben­zi­no su­de­gi­ni, o kol dar nu­ka­si snie­gą, nu­gran­dai... – dvi­ra­čio pra­na­šu­mus prieš au­to­mo­bi­lį var­di­jo fo­tog­ra­fas.

To­li­mes­niais at­stu­mais V.Dra­gū­nas au­tost­ra­da ne­va­žiuo­ja – neį­do­mu. Vyks­ta į au­to­bu­sų sto­tį, pa­sie­kia no­ri­mą punk­tą, o pa­skui – ant dvi­ra­čio ir, anot pa­ties fo­tog­ra­fo, pa­si­švil­pau­da­mas įvai­riais ke­liu­kais, pa­gal kom­pa­są ir že­mė­la­pį...

– Ir da­bar iš Bart­nin­kų pa­ts at­my­niau, o nuo Vil­ka­viš­kio į Kau­ną va­žiuo­siu au­to­bu­su. Gal bū­tų įdo­mu ir dvi­ra­čiu pra­suk­ti, bet kad grei­tai tems­ta, su­si­vė­li­nau... – sa­kė žmo­gus.



Dvi­ra­tis – S.Na­var­dai­tie­nės

Du dvi­ra­čius V.Dra­gū­nui ati­da­vė jo kai­my­nė – ži­no­ma kau­nie­tė, „Grok, Jur­ge­li“ šei­mi­nin­kė Ste­fa Na­var­dai­tie­nė. Mat pa­va­sa­rį de­gė mo­ters ga­ra­žas, ap­svi­lo ir ja­me bu­vę dvi­ra­čiai. Fo­tog­ra­fas juos su­si­re­mon­ta­vo, pa­kei­tė su­de­gu­sias pa­dan­gas, tro­sus.

Tie­sa, vie­no do­va­no­to dvi­ra­čio Vis­val­das jau ne­be­tu­ri. Jį, kaip ir dar vie­ną, šie­met nu­švil­pė va­gys. Ge­rai, kad prie­ka­bai­tę pa­li­ko. Jo­je žmo­gus su­si­krau­na ke­lio­nė­je rei­ka­lin­gus daik­tus. Šil­tes­niu lai­ku prie­ka­bai­tė­je ke­liau­ja ir mieg­mai­šis, pa­la­pi­nė, ku­rių pri­rei­kia stab­te­lė­jus gra­žes­nė­je vie­to­je pail­sė­ti.

Ke­liau­nin­kas sa­kė tu­rin­tis net tris prie­ka­bai­tes ir, ži­no­ma, vi­sos – su nu­me­riais. Pas­ta­ro­ji, su ku­ria bu­vo at­vy­kęs į Vil­ka­viš­kį, pa­puoš­ta pran­cū­ziš­kais nu­me­riais. Prak­tiš­kas kau­nie­tis au­to­mo­bi­lių nu­me­rius nau­do­ja kaip at­švai­tus.

– Nuei­ni į ga­ra­žą, kur vy­rai ma­ši­nas re­mon­tuo­ja, – ten to­kių nu­me­rių pil­na, – aiš­ki­no V.Dra­gū­nas.



Ne He­ny­tė, o Ge­ny­tė

Ke­liau­nin­ko šu­ne­lis pa­si­ro­dė be­san­ti ka­ly­tė. Ir kaip iš­kart neap­si­žiū­rė­jo­me: juk ant jos kak­lo, kaip ir de­ra į mies­tą iš­si­ruo­šu­siai da­mai, ka­bo­jo gra­žūs ka­ro­liai.

– Jos var­das – Ge­ny­tė. Ne­su­pai­nio­ki­te, ne He­ny­tė. To­dėl ir ka­ro­liai ant kak­lo, o ne auk­si­nis „ce­pa­nas“, – šmaikš­ta­vo kau­nie­tis. – O Ge­ny­tė to­dėl, kad iš Ge­nio liz­do. Aš su am­ži­ną atil­sį gar­sio­jo ak­to­riaus ir poe­to Kęs­tu­čio Ge­nio sū­nu­mi mo­kiau­si vie­no­je kla­sė­je. Kar­tą už­su­kau pas jį į sve­čius – o ten ka­lė at­ve­du­si vi­są liz­dą šu­ne­lių: ke­tu­ri juo­di, vie­nas bal­tas, vie­nas ru­das. Tas ru­das taip „prilipo“ prie ma­nęs, kad iki šiol kar­tu.

Ge­ny­tė ne­pap­ras­tai pri­si­ri­šu­si prie šei­mi­nin­ko, vi­sur jį ly­di. V.Dra­gū­nas pa­sa­ko­jo, kad ban­dė au­gin­ti­nę vež­tis prie­ka­bo­je, bet ši iš­šo­ka ir vis tiek bė­ga gre­ta.

Kaž­ka­da Ge­ny­tę bu­vo par­tren­kęs kai­my­no au­to­mo­bi­lis. Perš­vie­tus paaiš­kė­jo, jog ke­tu­rio­se vie­to­se lū­žo kau­lai. Skau­di pa­mo­ka pa­ska­ti­no šei­mi­nin­ką nu­pirk­ti gy­vū­nui lie­me­nę.

– Ši lie­me­nė kai­na­vo še­šio­li­ka li­tų, o vai­ruo­to­jo lie­me­nė – tik de­vy­ni li­tai. Bet ši­tą Ge­ny­tė jau bai­gia su­dė­vė­ti, tai nu­pir­kau nau­ją vai­kiš­ką, už vie­ną eu­rą. Siū­sim ki­tą lie­me­nę. Va taip ir iš­dy­kau­jam, – juo­kė­si V.Dra­gū­nas.

Ge­ny­tė – la­bai drau­giš­ka: kol mes kal­bė­jo­mės, ka­ly­tė kant­riai lau­kė ir neam­te­lė­jo nė ant vie­no smal­siai į mū­sų pu­sę žiū­rin­čio praei­vio.



Kaip ki­taip reng­tis?

Ko­dėl kau­nie­tis ap­si­ren­gęs ka­riš­ka mi­li­ne?

– Tai­gi per ra­di­ją šne­ka – ka­ras ke­liuo­se. Tai kaip ki­taip reng­tis? – ste­bė­jo­si klau­si­mo nai­vu­mu pa­šne­ko­vas.

Be to, iš­da­vė V.Dragūnas, ka­riš­ka mi­li­nė tu­ri ir ki­tą funk­ci­ją. Ji – vil­no­nė, to­dėl net ir vėsiu oru dvi­ra­čiu va­žiuo­jant šil­ta, bet kū­nas ne­pra­kai­tuo­ja.

Be­je, to­kia ap­ran­ga la­bai de­ra ir prie „kariškos“ Visvaldos pa­var­dės (dra­gū­nai – ka­rei­viai, ku­rie mū­šio vie­tą pa­siek­da­vo rai­ti, o kau­da­vo­si pės­ti).

Dvi­ra­ti­nin­kas ap­si­rū­pi­nęs at­švai­tais: jais pa­žy­mė­tos ran­ko­vės, ka­riš­ka ke­pu­rė, dvi­ra­tis.

– Aš pa­ts daug me­tų ma­ši­ną vai­ra­vau, tai ži­nau, kaip be at­švai­tų žmo­gaus ne­ma­ty­ti. Tiek pės­čiam, tiek va­žiuo­tam su dvi­ra­čiu jie bū­ti­ni, – tvir­ti­no V.Dra­gū­nas.

Be abe­jo, žmo­nės at­krei­pia dė­me­sį į neįp­ras­tus ke­liau­nin­kus, o kai kas – ir pa­kal­bi­na.

– Kar­tą pran­cū­zai ap­len­kė su ma­ši­na – šne­ki­na pran­cū­ziš­kai. Ir aš su jais pa­si­šne­ku, o kaip ki­taip. Vis­kas – la­bai pa­pras­ta, tik prieš kiek­vie­ną žo­dį rei­kia sa­ky­ti „le“, – kva­to­jo V.Dra­gū­nas.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Globos namų įdirbis išgirtas, tačiau įstaigos turi nelikti
* Kai nenori mokėti mokesčių – šiukšlės keliauja į paežerės konteinerius
* Nesutarimai dėl įvažiavimo įstrigo ambicijų sūkuryje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar šį rudenį buvote grybauti?
Taip, ir ne kartą.
Sykį jau grybavau.
Dar tik planuoju.
Nebuvau ir nesiruošiu.



Kalbos patarimai

Ar taisyklingas pasakymas „reikalingas pagalbos“?
Taip, taisyklingas, būdvardis „reikalingas“ valdo objekto kilmininką. Pvz.: Senas neįgalus žmogus reikalingas pagalbos.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas