„Santaka“ / Į keliones – su dviračiu, priekabaite ir Genyte

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-12-28 15:22

Dalinkitės:  


V.Dragūnui dviratis su priekabaite – daug mielesnė transporto priemonė už automobilį.

Birutės NENĖNIENĖS nuotr.


Į keliones – su dviračiu, priekabaite ir Genyte

Eglė MIČIULIENĖ

Prieš šven­tes nuo Bart­nin­kų Vil­ka­viš­kio link va­žia­vę žmo­nės ste­bė­jo įdo­mų vaiz­dą. Ke­liu dvi­ra­tį my­nė ka­riš­ka mi­li­ne ap­si­ren­gęs vy­riš­kis. Prie dvi­ra­čio bu­vo pri­tvir­tin­ta nu­me­riais pa­žy­mė­ta prie­ka­ba, gre­ta bė­go švie­są at­spin­din­čia lie­me­ne pa­si­puo­šęs šu­ne­lis.



„Iš uoš­vie­nė­lės...“

– Tai iš kur­gi ke­liau­ja­te? – Vil­ka­viš­kio cent­re su­si­stab­dę ma­žą, bet šau­nią kom­pa­ni­ją už­kal­bi­no­me vy­riš­kį.

– Iš Bart­nin­kų, iš uoš­vie­nė­lės, – links­mai paaiš­ki­no žmo­gus.

Su­si­pa­ži­no­me. Paaiš­kė­jo, jog tai – kau­nie­tis fo­tog­ra­fas Vis­val­das Dra­gū­nas, at­va­žia­vęs į Su­val­ki­ją ap­lan­ky­ti žmo­nos gi­mi­nai­čių.

– Aš pa­ts – iš Kau­no, nors krau­jas že­mai­tiš­kas. O žmo­na ma­no – su­val­kie­tė. Jau­nas sa­ky­da­vau: ne­duok, po­ne Die­ve, gau­ti vien­tur­tę ir dar su­val­kie­tę... Ir ga­vau! – juo­kė­si V.Dra­gū­nas. – O da­bar at­va­žia­vau į Vil­ka­viš­kį, dvi­ra­čiu ap­su­kau ra­tą, ap­lan­kiau gi­mi­nai­čius, pas uoš­vie­nė­lę Bart­nin­kuo­se pa­bu­vau sa­vai­tę, sto­gą pa­re­mon­ta­vau – ir ke­liau­ju na­mo.

Vis dėl­to aki­vaiz­du, jog dvi­ra­tis skir­tas va­žiuo­ti vie­nam. O kaip­gi šei­ma?

– Tai kad tos šei­mos ma­žai yra. Abu sū­nūs – už­sie­ny­je, „apženyti“. O žmo­na va­žiuo­ja au­to­mo­bi­liu. Nu­pir­kau jai dvi­ra­tį, siū­liau bent as­fal­tu pa­mė­gin­ti va­žiuo­ti, bet ji ne­pa­si­duo­da... Na, ir svei­ka­ta jos ne­la­bai lei­džia, – kal­bė­jo vy­ras.



Lė­čiau – dau­giau ma­tai

Vis­val­do Dra­gū­no pa­šau­ki­mas – fo­tog­ra­fi­ja. Net 25 me­tus šio me­no jis mo­kė Že­mės ūkio uni­ver­si­te­to stu­den­tus.

Ga­li­my­bė fo­tog­ra­fuo­ti – vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl V.Dra­gū­nas ren­ka­si ke­lio­nes dvi­ra­čiu.

– Ką ma­tai su ma­ši­na va­žiuo­da­mas? Brūkš­nius. O su dvi­ra­čiu va­žiuo­ji lė­tai ir ma­tai daug. Ga­li su­sto­ti, ga­li per lau­kus, per bė­gius va­žiuo­ti. Ma­ši­ną „numečiau“ į šo­ną – nuo 2000-ųjų jos ne­be­vai­ruo­ju. Lie­tu­vo­je, kur rei­kia pa­fo­tog­ra­fuo­ti, vi­sur nu­va­žiuo­ju su dvi­ra­čiu ir prie­ka­bė­le. Kau­ne taip pat va­ži­nė­ju dvi­ra­čiu. Su ma­ši­na at­va­žia­vus rei­kia ieš­ko­ti, kur ją pa­sta­ty­ti, kai kur už tai rei­kia mo­kė­ti. Žie­mą, kol įšil­dai, lit­rą ben­zi­no su­de­gi­ni, o kol dar nu­ka­si snie­gą, nu­gran­dai... – dvi­ra­čio pra­na­šu­mus prieš au­to­mo­bi­lį var­di­jo fo­tog­ra­fas.

To­li­mes­niais at­stu­mais V.Dra­gū­nas au­tost­ra­da ne­va­žiuo­ja – neį­do­mu. Vyks­ta į au­to­bu­sų sto­tį, pa­sie­kia no­ri­mą punk­tą, o pa­skui – ant dvi­ra­čio ir, anot pa­ties fo­tog­ra­fo, pa­si­švil­pau­da­mas įvai­riais ke­liu­kais, pa­gal kom­pa­są ir že­mė­la­pį...

– Ir da­bar iš Bart­nin­kų pa­ts at­my­niau, o nuo Vil­ka­viš­kio į Kau­ną va­žiuo­siu au­to­bu­su. Gal bū­tų įdo­mu ir dvi­ra­čiu pra­suk­ti, bet kad grei­tai tems­ta, su­si­vė­li­nau... – sa­kė žmo­gus.



Dvi­ra­tis – S.Na­var­dai­tie­nės

Du dvi­ra­čius V.Dra­gū­nui ati­da­vė jo kai­my­nė – ži­no­ma kau­nie­tė, „Grok, Jur­ge­li“ šei­mi­nin­kė Ste­fa Na­var­dai­tie­nė. Mat pa­va­sa­rį de­gė mo­ters ga­ra­žas, ap­svi­lo ir ja­me bu­vę dvi­ra­čiai. Fo­tog­ra­fas juos su­si­re­mon­ta­vo, pa­kei­tė su­de­gu­sias pa­dan­gas, tro­sus.

Tie­sa, vie­no do­va­no­to dvi­ra­čio Vis­val­das jau ne­be­tu­ri. Jį, kaip ir dar vie­ną, šie­met nu­švil­pė va­gys. Ge­rai, kad prie­ka­bai­tę pa­li­ko. Jo­je žmo­gus su­si­krau­na ke­lio­nė­je rei­ka­lin­gus daik­tus. Šil­tes­niu lai­ku prie­ka­bai­tė­je ke­liau­ja ir mieg­mai­šis, pa­la­pi­nė, ku­rių pri­rei­kia stab­te­lė­jus gra­žes­nė­je vie­to­je pail­sė­ti.

Ke­liau­nin­kas sa­kė tu­rin­tis net tris prie­ka­bai­tes ir, ži­no­ma, vi­sos – su nu­me­riais. Pas­ta­ro­ji, su ku­ria bu­vo at­vy­kęs į Vil­ka­viš­kį, pa­puoš­ta pran­cū­ziš­kais nu­me­riais. Prak­tiš­kas kau­nie­tis au­to­mo­bi­lių nu­me­rius nau­do­ja kaip at­švai­tus.

– Nuei­ni į ga­ra­žą, kur vy­rai ma­ši­nas re­mon­tuo­ja, – ten to­kių nu­me­rių pil­na, – aiš­ki­no V.Dra­gū­nas.



Ne He­ny­tė, o Ge­ny­tė

Ke­liau­nin­ko šu­ne­lis pa­si­ro­dė be­san­ti ka­ly­tė. Ir kaip iš­kart neap­si­žiū­rė­jo­me: juk ant jos kak­lo, kaip ir de­ra į mies­tą iš­si­ruo­šu­siai da­mai, ka­bo­jo gra­žūs ka­ro­liai.

– Jos var­das – Ge­ny­tė. Ne­su­pai­nio­ki­te, ne He­ny­tė. To­dėl ir ka­ro­liai ant kak­lo, o ne auk­si­nis „ce­pa­nas“, – šmaikš­ta­vo kau­nie­tis. – O Ge­ny­tė to­dėl, kad iš Ge­nio liz­do. Aš su am­ži­ną atil­sį gar­sio­jo ak­to­riaus ir poe­to Kęs­tu­čio Ge­nio sū­nu­mi mo­kiau­si vie­no­je kla­sė­je. Kar­tą už­su­kau pas jį į sve­čius – o ten ka­lė at­ve­du­si vi­są liz­dą šu­ne­lių: ke­tu­ri juo­di, vie­nas bal­tas, vie­nas ru­das. Tas ru­das taip „prilipo“ prie ma­nęs, kad iki šiol kar­tu.

Ge­ny­tė ne­pap­ras­tai pri­si­ri­šu­si prie šei­mi­nin­ko, vi­sur jį ly­di. V.Dra­gū­nas pa­sa­ko­jo, kad ban­dė au­gin­ti­nę vež­tis prie­ka­bo­je, bet ši iš­šo­ka ir vis tiek bė­ga gre­ta.

Kaž­ka­da Ge­ny­tę bu­vo par­tren­kęs kai­my­no au­to­mo­bi­lis. Perš­vie­tus paaiš­kė­jo, jog ke­tu­rio­se vie­to­se lū­žo kau­lai. Skau­di pa­mo­ka pa­ska­ti­no šei­mi­nin­ką nu­pirk­ti gy­vū­nui lie­me­nę.

– Ši lie­me­nė kai­na­vo še­šio­li­ka li­tų, o vai­ruo­to­jo lie­me­nė – tik de­vy­ni li­tai. Bet ši­tą Ge­ny­tė jau bai­gia su­dė­vė­ti, tai nu­pir­kau nau­ją vai­kiš­ką, už vie­ną eu­rą. Siū­sim ki­tą lie­me­nę. Va taip ir iš­dy­kau­jam, – juo­kė­si V.Dra­gū­nas.

Ge­ny­tė – la­bai drau­giš­ka: kol mes kal­bė­jo­mės, ka­ly­tė kant­riai lau­kė ir neam­te­lė­jo nė ant vie­no smal­siai į mū­sų pu­sę žiū­rin­čio praei­vio.



Kaip ki­taip reng­tis?

Ko­dėl kau­nie­tis ap­si­ren­gęs ka­riš­ka mi­li­ne?

– Tai­gi per ra­di­ją šne­ka – ka­ras ke­liuo­se. Tai kaip ki­taip reng­tis? – ste­bė­jo­si klau­si­mo nai­vu­mu pa­šne­ko­vas.

Be to, iš­da­vė V.Dragūnas, ka­riš­ka mi­li­nė tu­ri ir ki­tą funk­ci­ją. Ji – vil­no­nė, to­dėl net ir vėsiu oru dvi­ra­čiu va­žiuo­jant šil­ta, bet kū­nas ne­pra­kai­tuo­ja.

Be­je, to­kia ap­ran­ga la­bai de­ra ir prie „kariškos“ Visvaldos pa­var­dės (dra­gū­nai – ka­rei­viai, ku­rie mū­šio vie­tą pa­siek­da­vo rai­ti, o kau­da­vo­si pės­ti).

Dvi­ra­ti­nin­kas ap­si­rū­pi­nęs at­švai­tais: jais pa­žy­mė­tos ran­ko­vės, ka­riš­ka ke­pu­rė, dvi­ra­tis.

– Aš pa­ts daug me­tų ma­ši­ną vai­ra­vau, tai ži­nau, kaip be at­švai­tų žmo­gaus ne­ma­ty­ti. Tiek pės­čiam, tiek va­žiuo­tam su dvi­ra­čiu jie bū­ti­ni, – tvir­ti­no V.Dra­gū­nas.

Be abe­jo, žmo­nės at­krei­pia dė­me­sį į neįp­ras­tus ke­liau­nin­kus, o kai kas – ir pa­kal­bi­na.

– Kar­tą pran­cū­zai ap­len­kė su ma­ši­na – šne­ki­na pran­cū­ziš­kai. Ir aš su jais pa­si­šne­ku, o kaip ki­taip. Vis­kas – la­bai pa­pras­ta, tik prieš kiek­vie­ną žo­dį rei­kia sa­ky­ti „le“, – kva­to­jo V.Dra­gū­nas.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas