Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-12-21 17:28

---

Net ge­rai įsi­žiū­rė­jęs į Dai­vą ir Ja­ni­ną ga­li ne­pa­ti­kė­ti, jog jos dvy­nu­kės, nes išo­ri­nių skir­tu­mų dau­giau nei pa­na­šu­mų.

Autorės nuotr.

Pas­kai­čiuo­ta, jog dvy­nu­kai pa­si­tai­ko kar­tą iš 80 gim­dy­mų, try­nu­kai – kar­tą iš 6400 gim­dy­mų. Per šiuos me­tus mū­sų ra­jo­ne už­re­gist­ruo­ti tik vie­ni nau­ja­gi­miai dvy­niai.

Sa­vų­jų ir ap­lin­ki­nių akims bei šir­dims mie­las au­gan­čių dvy­nu­kų pa­na­šu­mas, ypač kai jie vie­no­dai ren­gia­mi. Atei­na lai­kas – ir ke­liai iš­si­ski­ria, bet bū­na, kad ir vėl su­siei­na. Mes su­si­ti­ko­me su tą pa­čią pro­fe­si­ją pa­si­rin­ku­siais ar­ba kar­tu gy­ve­nan­čiais dvy­niais.



Mo­ky­to­joms sun­ko­ka su­ras­ti bend­ru­mų

Dvy­nės Dai­va Vil­kie­nė ir Ja­ni­na Kla­sa­vi­čiū­tė apie de­šimt­me­tį dir­ba Ke­tur­va­la­kių pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je mo­ky­to­jo­mis.

Mer­gi­nos 1994 me­tais Ma­ri­jam­po­lė­je bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ir be di­des­nių svars­ty­mų pra­tę­sė gi­mi­nės tra­di­ci­ją: ne­nu­tol­da­mos nuo na­mų ket­ve­rius me­tus mo­kė­si Ma­ri­jam­po­lės pe­da­go­gi­nė­je mo­kyk­lo­je. 1998 me­tais jos Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te pra­dė­jo pra­di­nių kla­sių ir so­cia­li­nių moks­lų ba­ka­lau­ro stu­di­jas, ku­rias bai­gė 2000-ai­siais. Tik Dai­va stu­di­ja­vo nea­ki­vaiz­džiai, nes nuo 1998 me­tų rug­sė­jo ga­vo vys­ku­po siun­ti­mą dės­ty­ti ti­ky­bą Ke­tur­va­la­kių pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Ja­ni­na po dve­jų me­tų iš­ly­gi­na­mų­jų stu­di­jų sta­cio­na­re ir­gi pa­si­rin­ko Ke­tur­va­la­kius. Jai bu­vo pa­siū­ly­ta dės­ty­ti ti­ky­bą, o Dai­va pra­dė­jo mo­ky­ti pra­di­nu­kus.

Ja­ni­na ti­ky­bą dės­to dar ir dvie­jo­se Ma­ri­jam­po­lės mo­kyk­lo­se, Ma­ri­jam­po­lės šei­mos cent­re ve­da ka­te­che­zę Pir­ma­jai Ko­mu­ni­jai be­si­ruo­šian­tiems vai­kams. Ji su Ke­tur­va­la­kių vai­kais šie­met da­ly­va­vo Lie­tu­vos jau­ni­mo die­no­se Klai­pė­do­je, per­nai – vys­ku­pi­jos Eu­cha­ris­ti­nia­me kong­re­se Vil­ka­viš­ky­je.

Per tris­de­šimt­me­tį ne­se­niai per­ko­pu­sios se­se­rys lai­min­gos, kad užau­go gre­ta tu­rė­da­mos la­bai ge­rus se­ne­lius, ku­rie sa­vo gy­ve­ni­mu pa­ro­dė, kaip de­ra gy­ven­ti ir elg­tis. Už­tat pa­šne­ko­vės ver­ti­na šei­mo­je įgy­tus do­ros, bend­ra­vi­mo pra­dme­nis.

Paaug­lys­tė­je jos ga­lė­da­vo „gal­vą gul­dy­ti“ vie­na už ki­tą, jud­res­nė Ja­ni­na rei­ka­lui esant se­se­rį už­sto­da­vo. Tė­vai iš jų nie­ka­da ne­su­ži­no­da­vo apie blo­gus da­ly­kus, kaip di­de­lę ver­ty­bę mer­gi­nos ir da­bar pri­si­me­na tė­vų pa­si­ti­kė­ji­mą jo­mis. Šei­mo­je au­go tik jied­vi. Kiek dvy­nės at­si­me­na, jos nie­ka­da ne­mė­go reng­tis vie­no­dai, o paau­gu­sios pa­čios pa­gal sa­vo sko­nį pri­si­tai­ky­da­vo dra­bu­žius. Skir­tin­gi cha­rak­te­riai są­ly­go­jo, kad kiek­vie­na tu­rė­tų sa­vo drau­gų ra­tą. „Aš – deg­tu­kas, o se­suo ra­mes­nė“, – sa­kė Ja­ni­na.

Jų ma­ma – bib­lio­te­ki­nin­kė, dir­ba vai­kų li­te­ra­tū­ros sky­riu­je, to­dėl nuo ma­žens duk­ras su­do­mi­no kny­go­mis ir įpra­ti­no skai­ty­ti. Ir da­bar joms skai­ty­mas yra mėgs­ta­miau­sias lais­va­lai­kio už­siė­mi­mas.

Jau ke­le­ri me­tai se­se­rys gy­ve­na at­ski­rai. Dai­va iš­te­kė­ju­si, au­gi­na tre­čių me­tų sū­nų Be­ne­dik­tą. Krikš­ta­mo­tei Ja­ni­nai pa­tin­ka sū­nė­ną pa­le­pin­ti.

Dvy­nėms sun­ku žo­džiais nu­sa­ky­ti tai, kaip da­bar, bū­da­mos jau suau­gu­sios, in­tui­ty­viai jau­čia vie­na ki­tą ir kaip ta nuo­jau­ta pa­si­tvir­ti­na, pa­vyz­džiui, jei ku­ri su­ser­ga ar pa­ti­ria ko­kių rū­pes­čių.

Jau­nų mo­ky­to­jų ne­sais­to bend­ri po­mė­giai. Dai­vą do­mi­na fi­lo­so­fi­niai re­li­gi­niai klau­si­mai, kom­piu­te­ri­nės tech­no­lo­gi­jos. Ji lan­kė se­mi­na­rus ir yra įgi­ju­si kom­pe­ten­ci­ją da­ly­vau­ti mo­kyk­lų išo­rės ver­ti­ni­me.

Ja­ni­na la­bai mėgs­ta ke­lio­nes. Jei tik tu­rė­tų pi­ni­gų – ke­liau­tų ir ke­liau­tų. Po Ka­lė­dų aš­tun­tą­kart va­žiuos į Tai­zė pa­sau­lio jau­ni­mo su­si­ti­ki­mą, ku­ris šie­met vyks­ta Že­ne­vo­je (Švei­ca­ri­jo­je).

Pe­da­go­gi­nė­je mo­kyk­lo­je stu­di­juo­ti pra­di­nių kla­sių ir ti­ky­bos pro­gra­mą se­se­rys pa­si­rin­ko neat­si­tik­ti­nai. Tai joms bu­vo įdo­mu, nes nuo de­šim­tos kla­sės pri­klau­sė baž­ny­čios jau­ni­mo gru­pei, da­ly­va­vo ka­ta­li­kiš­ko jau­ni­mo sto­vyk­lo­se, sam­bū­riuo­se. O vi­sa tai pa­dė­jo for­muo­tis ver­ty­bi­nėms nuo­sta­toms. Vė­liau dvy­nės ne kar­tą da­ly­va­vo Pa­sau­lio ir Lie­tu­vos ka­ta­li­kiš­ko jau­ni­mo die­nų ren­gi­niuo­se, bu­vo Ro­mo­je, Asy­žiu­je, Tai­zė bend­ruo­me­nės su­si­ti­ki­muo­se. Di­de­lį po­vei­kį jų ideo­lo­gi­jai pa­da­rė da­ly­va­vi­mas jau­ni­mo su­si­ti­ki­muo­se su po­pie­žiu­mi Jo­nu Pau­liu­mi II.

„Man, kaip mo­ky­to­jai, la­bai daug nau­dos duo­da gi­li­ni­ma­sis į bend­raž­mo­giš­kus da­ly­kus. Ta­da ki­taip ga­liu žiū­rė­ti į vai­kus ir sa­vo pa­rei­gas. Juk re­li­gi­ja yra ver­ty­bių fi­lo­so­fi­ja. Jei­gu aš tas ver­ty­bes prii­mu ir jo­mis gy­ve­nu, tai ir man, ir žmo­nėms su ma­ni­mi yra geriau“, – sa­kė Dai­va. Jai ir jos vy­rui Ma­riui (taip pat mo­ky­to­jui) įau­gęs gai­les­tin­gu­mas se­nam, vargs­tan­čiam žmo­gui, ypač skur­džiau gy­ve­nan­tiems vai­kams.

Pap­ra­šy­tos pri­si­min­ti, ko­kių Ka­lė­dų Se­ne­lio do­va­nų lauk­da­vo vai­kys­tė­je, se­se­rys sa­kė, jog vi­sa­da ži­no­da­vo, kad tė­vai pa­si­rū­pins tuo, ko la­biau­siai rei­kia. Ir da­bar pa­si­kei­čia do­va­nė­lė­mis. Dvy­nės teigė, jog joms ver­tin­giau­sia do­va­na yra ži­no­ji­mas, kad jos rū­pi sa­vo šei­mai, yra lau­kia­mos ir my­li­mos. Se­se­rims ne­pa­tin­ka, jog da­bar Ka­lė­dos iš vai­kų džiaugs­mo šven­tės vir­to do­va­nų pir­ki­mo va­ju­mi. „Lin­kė­čiau, kad vi­siems Ka­lė­dos tap­tų šei­mos šven­te, do­va­no­jant vie­nas ki­tam kas­die­ni­nes do­va­nas – švel­nu­mą, mei­lę, rū­pes­tį, ramybę“, – at­si­svei­kin­da­ma lin­kė­jo Dai­va.



Du bro­liu­kai ku­ni­gai...

Tarp maž­daug de­vy­nių šim­tų Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios dva­si­nin­kų Lie­tu­vos pa­ra­pi­jo­se dir­ba ke­le­tas ku­ni­gų bro­lių, iš jų dve­ji – dvy­nu­kai. Tai Gin­tas ir Vy­tau­tas Sa­ka­vi­čiai bei jė­zui­tai Al­do­nas ir Al­gis Gu­dai­čiai. Abi po­ros dvy­nių tuo pa­čiu lai­ku mo­kė­si Kau­no tarp­die­ce­zi­nė­je ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je.

Vie­nas iš dvy­nių, nuo 2003 me­tų bir­že­lio Ky­bar­tų pa­ra­pi­jos kle­bo­nu dir­ban­tis Vy­tau­tas Sa­ka­vi­čius, įgy­ven­di­no daug su­ma­ny­tų pro­jek­tų, ku­rie ryš­kūs ir ver­tin­gi vi­sai mies­to bend­ruo­me­nei. Iš­lie­ti baž­ny­čios var­pai, per­for­muo­tas ir ap­žel­din­tas šven­to­rius, su­kur­ta po pa­sau­lį iš­si­sklai­džiu­sių ky­bar­tie­čių bend­ruo­me­nė ir t. t.

Per­nai var­pų šven­ti­ni­mo iš­kil­mė­se da­ly­va­vu­sie­ji ky­bar­tie­čiai tu­rė­jo pro­gos pa­ma­ty­ti gre­ta vie­nas ki­to du kaip van­dens la­šai pa­na­šius ku­ni­gus. Gin­tas sve­čia­vo­si pas Vy­tau­tą.

„Gin­tas už ma­ne pen­kio­mis mi­nu­tė­mis vy­res­nis, vai­kys­tė­je skriaus­da­vo, to­dėl iš­pirk­da­mas kal­tes ma­ne ap­lan­ko daž­niau nei aš jį“, – šmaikš­ta­vo ku­ni­gas Vy­tau­tas. Vi­są gy­ve­ni­mą dvy­nius sie­ja bro­liš­kas ir dva­si­nis ry­šys. Gin­tas dir­ba Šiau­lių vys­ku­pi­jo­je Rad­vi­liš­kio de­ka­nu.

Šven­tu ra­my­bės kam­pe­liu, kur „va­ka­re išė­jus pa­si­vaikš­čio­ti taip ty­lu, jog au­sy­se spen­gia, net šuo mie­ga“, Vy­tau­tas lai­ko sa­vo tė­viš­kę Kap­čia­mies­ty­je (Laz­di­jų ra­jo­nas). Jis pa­si­džiau­gia, jog tu­ri tė­vus, o bė­gant me­tams gim­ti­nę ima ver­tin­ti kaip lo­bį, ku­riuo ga­lės gė­rė­tis vi­sa­da, nes ten na­mą sta­to­si jau­niau­sias bro­lis Li­nas.

Kai gi­mė Gin­tas ir Vy­tau­tas, Sa­ka­vi­čių šei­mo­je jau au­go dvi duk­ros ir sū­nus. „Vie­nas iš jau­nes­nių­jų bro­lių, Vi­das, jau Dan­gu­je“, – pa­sa­ko­jo Vy­tau­tas, o no­rė­da­mas tei­sin­gai at­sa­ky­ti į kai ku­riuos klau­si­mus, tuoj pat mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu su­si­sie­kė su sa­vo ma­ma. Aš­tun­tą de­šim­tį įpu­sė­ju­si mo­te­ris, iš­gir­du­si sū­naus švel­nų krei­pi­nį „ma­my­te“, žva­liu bal­su pa­ti­ki­no, jog ne­pri­si­me­nan­ti jų gi­mi­nė­je bu­vus dvy­nu­kų.

Paaug­lys­tė­je dvy­niai bu­vo kaip ir dau­gu­ma ber­niu­kų: ir pa­dy­kę, ir mo­ky­tis pri­tin­gė­da­vo. Iš vai­kys­tės at­plau­kia pri­si­mi­ni­mai, kai ba­si bė­gio­da­vo po snie­gą ar­ba per die­ną smė­ly­nuo­se pri­si­laks­ty­da­vo, net juo­di bū­da­vo, o se­suo va­ka­rais ne­su­gau­dy­da­vo, kad nu­mau­dy­tų.

Kiek Vy­tau­tas pri­si­me­na, į mo­kyk­lą daž­niau­siai jie išei­da­vo vie­no­dai ap­reng­ti. Ir ei­bes vie­no­das krės­da­vo, ir iš pa­mo­kų yra pa­bė­gę. Pa­si­nau­do­da­mi sa­vo pa­na­šu­mu bu­vo ap­ga­vę ne­tgi mo­ky­to­jus: Vy­tau­tas yra at­sa­ki­nė­jęs už mo­ky­tis dau­giau pa­tin­gė­da­vu­sį Gin­tą.

1981 me­tų va­sa­rą še­šio­li­ka­me­čiai Gin­tas ir Vy­tau­tas pir­mą­kart lan­kė­si Ky­bar­tuo­se. Čia dir­bęs ku­ni­gas, da­bar ar­ki­vys­ku­pas Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius ve­dė re­ko­lek­ci­jas jau­ni­mui. Su­si­ti­ki­mas su tuo­me­ti­nio po­grin­džio žmo­nė­mis pa­li­ko di­džiu­lį įspū­dį.

Bro­liai ak­ty­viai įsi­jun­gė į jau­ni­mo gru­pe­lių po­grin­di­nę veik­lą. Kap­čia­mies­čio kle­bo­ni­jo­je, o vė­liau na­muo­se spaus­di­ni­mo ma­ši­nė­le per­ra­šy­da­vo re­li­gi­nius teks­tus, kar­tais po­grin­di­nį lei­di­nį „Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kronika“.

At­ro­do, per 1982 me­tų spa­lio re­vo­liu­ci­jos šven­tes su ki­tais drau­gais su­gal­vo­jo, jų žo­džiais ta­riant, „Lie­tu­vą iš­lais­vin­ti iš oku­pan­tų transparantų“ ir juos iš­ka­bin­tus su­rai­žė. 1983 me­tų va­sa­rio 16-ąją pro sa­vo mo­kyk­los stog­lan­gį iš­kė­lė tris­pal­vę.

Tais pa­čiais me­tais už da­ly­va­vi­mą po­li­ti­nia­me teis­mo pro­ce­se dvy­niai bu­vo pa­ša­lin­ti iš mo­kyk­los. Ta­da jiems bu­vo aš­tuo­nio­li­ka me­tų, iki pa­sku­ti­nio­jo skam­bu­čio li­kę de­šimt die­nų.

Po tre­čio ban­dy­mo, tik pra­si­dė­jus „po­li­ti­niam atšilimui“, 1988 me­tų rug­sė­jo pir­mą­ją, abu bu­vo priim­ti į Kau­no tarp­die­ce­zi­nę ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Pa­si­rink­ti ku­ni­gys­tės ke­lią pa­dė­jo po­grin­di­nė ap­lin­ka, šei­mo­je puo­se­lė­tos ver­ty­bės, tuo­me­ti­nis Kap­čia­mies­čio kle­bo­nas, ku­ni­gai Juo­zas Zdebs­kis, Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius.

Se­mi­na­ri­ją dvy­niai bai­gė 1993 me­tais, Kau­no ka­ted­ro­je bu­vo įšven­tin­ti į ku­ni­gus, abu kar­tu gim­to­jo­je Kap­čia­mies­čio pa­ra­pi­jo­je šven­tė pri­mi­ci­jas. Vy­tau­tas bu­vo pa­skir­tas vi­ka­ru į Kau­no Šan­čių, Gin­tas – į Kris­taus Pri­si­kė­li­mo pa­ra­pi­jas, neil­gai abu dir­bo to­je pa­čio­je Kris­taus Pri­si­kė­li­mo pa­ra­pi­jo­je. Po to ke­liai iš­si­sky­rė. Vy­tau­tas vi­ka­ra­vo Gar­lia­vo­je, bu­vo kle­bo­nu Šven­te­že­ry­je (Laz­di­jų r.), Gin­tas per­si­kė­lė į Šiau­lių šv. Jur­gio pa­ra­pi­ją.

Glau­dus ry­šys dvy­nius sie­jo ne tik mo­kyk­lo­je, se­mi­na­ri­jo­je, bet ir pir­mai­siais dar­bo me­tais Kau­ne, kai su­si­ti­ki­mams iš­nau­do­da­vo kiek­vie­ną lais­vą mi­nu­tę. Da­bar jie daž­nai bend­rau­ja te­le­fo­nu, ap­ta­ria kai ku­riuos klau­si­mus. „Kaip „jau­nes­nis“ bro­lis, aš pa­ti­riu nuo­la­ti­nę Gin­to pa­ra­mą. Ir per at­stu­mą jau­čiu jo nuo­tai­kas bei dva­si­nę bū­se­ną, no­rė­čiau daž­niau ap­lan­ky­ti, pa­si­kal­bė­ti“, – kal­bė­jo Vy­tau­tas.

Ir da­bar dvy­niai iš­sau­go­ję pa­na­šias sa­vy­bes: jaut­ru­mą, dė­me­sin­gu­mą, uo­lu­mą, kruopš­tu­mą.

„Bet mes nie­ko ne­tu­ri­me sa­vo – vis­kas iš Die­vo. Jei man pa­vyks­ta kai ką pa­da­ry­ti, tuo ne­si­di­džiuo­ju. Tos ma­no sėk­mės – Die­vo pa­lai­mos ženk­las“, – sa­kė ku­ni­gas Vy­tau­tas, pri­dur­da­mas, jog Ky­bar­tuo­se su­ra­do ant­rą lo­bį – bend­ra­vi­mą su tei­sin­gais, do­rais, ne­sa­va­nau­diš­kais žmo­nė­mis.



Dvynes dažnai pa­ly­di klau­sian­tys žvilgs­niai

Dvy­nės vil­ka­viš­kie­tės Al­do­na Pač­kaus­kie­nė ir Leo­no­ra Ki­li­ke­vi­čiū­tė rugp­jū­tį pa­mi­nė­jo gra­žias sa­vo am­žiaus 75-erių me­tų su­kak­tis. Iš jų tik 25-erius me­tus gy­ve­no at­ski­rai. Po Al­do­nos vy­ro mir­ties vėl jau be­veik dvi­de­šimt me­tų seserys gy­ve­na kar­tu vie­na­me bu­te. Ko­kiu rei­ka­lu ir kur mo­te­rys bei­šei­tų iš na­mų, abi dė­vi vi­siš­kai vie­no­dais, sko­nin­gais, gra­žiai su­de­rin­tais rū­bais, net ava­ly­nę ir ran­ki­nes to­kias pa­čias pa­si­rin­ku­sios. To­dėl na­tū­ra­lu, kad ei­nan­čias gat­ve jas žmo­nės nu­ly­di žvilgs­niais.

Mo­te­rys sa­kė, jog prie tvar­kin­gu­mo įpra­tu­sios nuo vai­kys­tės. Bū­da­mos ma­žos no­rė­jo reng­tis tik vie­no­dai. Pri­si­me­na, kiek nu­rie­dė­jo aša­rų, kai vie­nai pa­siu­vo sa­ra­fa­nė­lį, o ki­tai me­džia­gos už­te­ko tik si­jo­nė­liui. Ir da­bar dvy­nės mėgs­ta tas pa­čias spal­vas, su­tam­pa ir cha­rak­te­riai.

Prieš ke­le­tą me­tų „San­ta­ko­je“ bu­vo­me ra­šę apie šių mo­te­rų gy­ve­ni­mą, tad da­bar tik kai ką pri­min­si­me. Dvy­nu­kėms te­bu­vo tre­ji, kai jų ma­mą, te­su­lau­ku­sią 26-erių, pa­kir­to grei­to­ji džio­va, tė­tė bu­vo pa­ra­ly­žiuo­tas. Mer­gai­tes užau­gi­no ir iš­moks­li­no te­tos – ma­mos se­se­rys.

Leo­no­ra 45-erius me­tus dir­bo koo­pe­ra­ty­ve, pre­ky­bos ba­zė­je, Al­do­na dau­giau nei 30 me­tų – te­le­fo­ni­nin­ke, dar 15 me­tų – li­go­ni­nė­je lif­ti­nin­ke.

Dvy­nėms tar­pu­sa­vio ry­šys bu­vo svar­bus vi­są gy­ve­ni­mą. Ir gy­ven­da­mos sky­rium daž­nai su­si­tik­da­vo, kiek­vie­ną die­ną skam­bin­da­vo­si, gy­ve­no vie­na ki­tos rū­pes­čiais ir džiaugs­mais. Kaip vai­kys­tė­je, taip ir da­bar abi da­li­ja­si gau­tą obuo­lį ar sal­dai­nį. Mais­tui nie­ka­da ne­bu­vo iš­ran­kios, abiem tin­ka ir pa­tin­ka tie pa­tys pro­duk­tai.

Vi­są gy­ve­ni­mą se­se­rys iš­li­ko san­tū­rios ir man­da­gios. Al­do­na yra kal­bes­nė, tad iš jos pa­vy­ko su­ži­no­ti, jog abiem lai­kas taip pat bė­ga la­bai grei­tai, jog esan­čios tik gy­ve­ni­mo vieš­nios. Ta­čiau dy­kai už­si­sė­dė­ti mo­te­rys ne­lin­ku­sios. Ne­bent kol per­skai­to kai­my­nės per­duo­tus laik­raš­čius, pa­si­žiū­ri mėgs­ta­mas in­for­ma­ci­nes ir pub­li­cis­ti­nes te­le­vi­zi­jos lai­das. La­bai mėgs­ta pa­si­vaikš­čio­ti, nes Vil­ka­viš­kis – jų gy­ve­ni­mo mies­tas. Ei­na prieš šven­tes ap­švies­to­mis, iš­puoš­to­mis gat­vė­mis ir su­sto­ju­sios šyp­so­si – dėl to, kad la­bai gra­žu.

Dvy­nės jau įpra­tu­sios, kad dėl pa­na­šu­mo žmo­nės jas nuo­lat su­mai­šo. Štai ne­se­niai Al­do­ną už­kal­bi­nu­si mo­te­ris pra­šė per­duo­ti lin­kė­ji­mų Al­du­tei...

O Al­do­na pra­šė skai­ty­to­jams per­duo­ti jų abie­jų lin­kė­ji­mus: „Te­gul vi­sų mū­sų šir­dy­se bū­na daug džiaugs­mo, ge­ru­mo. Šven­tės atė­jo, tad pa­bū­ki­me ge­res­ni, pa­bū­ki­me links­mes­ni. Svei­kų, ra­mių, švie­sių Ka­lė­dų, vil­tin­gų Nau­jų­jų me­tų.“

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---