„Santaka“ / Dvyniai – ir panašūs, ir skirtingi – visą gyvenimą kartu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-12-21 17:28

Dalinkitės:  


Net ge­rai įsi­žiū­rė­jęs į Dai­vą ir Ja­ni­ną ga­li ne­pa­ti­kė­ti, jog jos dvy­nu­kės, nes išo­ri­nių skir­tu­mų dau­giau nei pa­na­šu­mų.

Autorės nuotr.


Dvyniai – ir panašūs, ir skirtingi – visą gyvenimą kartu

Birutė NENĖNIENĖ

Pas­kai­čiuo­ta, jog dvy­nu­kai pa­si­tai­ko kar­tą iš 80 gim­dy­mų, try­nu­kai – kar­tą iš 6400 gim­dy­mų. Per šiuos me­tus mū­sų ra­jo­ne už­re­gist­ruo­ti tik vie­ni nau­ja­gi­miai dvy­niai.

Sa­vų­jų ir ap­lin­ki­nių akims bei šir­dims mie­las au­gan­čių dvy­nu­kų pa­na­šu­mas, ypač kai jie vie­no­dai ren­gia­mi. Atei­na lai­kas – ir ke­liai iš­si­ski­ria, bet bū­na, kad ir vėl su­siei­na. Mes su­si­ti­ko­me su tą pa­čią pro­fe­si­ją pa­si­rin­ku­siais ar­ba kar­tu gy­ve­nan­čiais dvy­niais.



Mo­ky­to­joms sun­ko­ka su­ras­ti bend­ru­mų

Dvy­nės Dai­va Vil­kie­nė ir Ja­ni­na Kla­sa­vi­čiū­tė apie de­šimt­me­tį dir­ba Ke­tur­va­la­kių pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je mo­ky­to­jo­mis.

Mer­gi­nos 1994 me­tais Ma­ri­jam­po­lė­je bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ir be di­des­nių svars­ty­mų pra­tę­sė gi­mi­nės tra­di­ci­ją: ne­nu­tol­da­mos nuo na­mų ket­ve­rius me­tus mo­kė­si Ma­ri­jam­po­lės pe­da­go­gi­nė­je mo­kyk­lo­je. 1998 me­tais jos Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te pra­dė­jo pra­di­nių kla­sių ir so­cia­li­nių moks­lų ba­ka­lau­ro stu­di­jas, ku­rias bai­gė 2000-ai­siais. Tik Dai­va stu­di­ja­vo nea­ki­vaiz­džiai, nes nuo 1998 me­tų rug­sė­jo ga­vo vys­ku­po siun­ti­mą dės­ty­ti ti­ky­bą Ke­tur­va­la­kių pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Ja­ni­na po dve­jų me­tų iš­ly­gi­na­mų­jų stu­di­jų sta­cio­na­re ir­gi pa­si­rin­ko Ke­tur­va­la­kius. Jai bu­vo pa­siū­ly­ta dės­ty­ti ti­ky­bą, o Dai­va pra­dė­jo mo­ky­ti pra­di­nu­kus.

Ja­ni­na ti­ky­bą dės­to dar ir dvie­jo­se Ma­ri­jam­po­lės mo­kyk­lo­se, Ma­ri­jam­po­lės šei­mos cent­re ve­da ka­te­che­zę Pir­ma­jai Ko­mu­ni­jai be­si­ruo­šian­tiems vai­kams. Ji su Ke­tur­va­la­kių vai­kais šie­met da­ly­va­vo Lie­tu­vos jau­ni­mo die­no­se Klai­pė­do­je, per­nai – vys­ku­pi­jos Eu­cha­ris­ti­nia­me kong­re­se Vil­ka­viš­ky­je.

Per tris­de­šimt­me­tį ne­se­niai per­ko­pu­sios se­se­rys lai­min­gos, kad užau­go gre­ta tu­rė­da­mos la­bai ge­rus se­ne­lius, ku­rie sa­vo gy­ve­ni­mu pa­ro­dė, kaip de­ra gy­ven­ti ir elg­tis. Už­tat pa­šne­ko­vės ver­ti­na šei­mo­je įgy­tus do­ros, bend­ra­vi­mo pra­dme­nis.

Paaug­lys­tė­je jos ga­lė­da­vo „gal­vą gul­dy­ti“ vie­na už ki­tą, jud­res­nė Ja­ni­na rei­ka­lui esant se­se­rį už­sto­da­vo. Tė­vai iš jų nie­ka­da ne­su­ži­no­da­vo apie blo­gus da­ly­kus, kaip di­de­lę ver­ty­bę mer­gi­nos ir da­bar pri­si­me­na tė­vų pa­si­ti­kė­ji­mą jo­mis. Šei­mo­je au­go tik jied­vi. Kiek dvy­nės at­si­me­na, jos nie­ka­da ne­mė­go reng­tis vie­no­dai, o paau­gu­sios pa­čios pa­gal sa­vo sko­nį pri­si­tai­ky­da­vo dra­bu­žius. Skir­tin­gi cha­rak­te­riai są­ly­go­jo, kad kiek­vie­na tu­rė­tų sa­vo drau­gų ra­tą. „Aš – deg­tu­kas, o se­suo ra­mes­nė“, – sa­kė Ja­ni­na.

Jų ma­ma – bib­lio­te­ki­nin­kė, dir­ba vai­kų li­te­ra­tū­ros sky­riu­je, to­dėl nuo ma­žens duk­ras su­do­mi­no kny­go­mis ir įpra­ti­no skai­ty­ti. Ir da­bar joms skai­ty­mas yra mėgs­ta­miau­sias lais­va­lai­kio už­siė­mi­mas.

Jau ke­le­ri me­tai se­se­rys gy­ve­na at­ski­rai. Dai­va iš­te­kė­ju­si, au­gi­na tre­čių me­tų sū­nų Be­ne­dik­tą. Krikš­ta­mo­tei Ja­ni­nai pa­tin­ka sū­nė­ną pa­le­pin­ti.

Dvy­nėms sun­ku žo­džiais nu­sa­ky­ti tai, kaip da­bar, bū­da­mos jau suau­gu­sios, in­tui­ty­viai jau­čia vie­na ki­tą ir kaip ta nuo­jau­ta pa­si­tvir­ti­na, pa­vyz­džiui, jei ku­ri su­ser­ga ar pa­ti­ria ko­kių rū­pes­čių.

Jau­nų mo­ky­to­jų ne­sais­to bend­ri po­mė­giai. Dai­vą do­mi­na fi­lo­so­fi­niai re­li­gi­niai klau­si­mai, kom­piu­te­ri­nės tech­no­lo­gi­jos. Ji lan­kė se­mi­na­rus ir yra įgi­ju­si kom­pe­ten­ci­ją da­ly­vau­ti mo­kyk­lų išo­rės ver­ti­ni­me.

Ja­ni­na la­bai mėgs­ta ke­lio­nes. Jei tik tu­rė­tų pi­ni­gų – ke­liau­tų ir ke­liau­tų. Po Ka­lė­dų aš­tun­tą­kart va­žiuos į Tai­zė pa­sau­lio jau­ni­mo su­si­ti­ki­mą, ku­ris šie­met vyks­ta Že­ne­vo­je (Švei­ca­ri­jo­je).

Pe­da­go­gi­nė­je mo­kyk­lo­je stu­di­juo­ti pra­di­nių kla­sių ir ti­ky­bos pro­gra­mą se­se­rys pa­si­rin­ko neat­si­tik­ti­nai. Tai joms bu­vo įdo­mu, nes nuo de­šim­tos kla­sės pri­klau­sė baž­ny­čios jau­ni­mo gru­pei, da­ly­va­vo ka­ta­li­kiš­ko jau­ni­mo sto­vyk­lo­se, sam­bū­riuo­se. O vi­sa tai pa­dė­jo for­muo­tis ver­ty­bi­nėms nuo­sta­toms. Vė­liau dvy­nės ne kar­tą da­ly­va­vo Pa­sau­lio ir Lie­tu­vos ka­ta­li­kiš­ko jau­ni­mo die­nų ren­gi­niuo­se, bu­vo Ro­mo­je, Asy­žiu­je, Tai­zė bend­ruo­me­nės su­si­ti­ki­muo­se. Di­de­lį po­vei­kį jų ideo­lo­gi­jai pa­da­rė da­ly­va­vi­mas jau­ni­mo su­si­ti­ki­muo­se su po­pie­žiu­mi Jo­nu Pau­liu­mi II.

„Man, kaip mo­ky­to­jai, la­bai daug nau­dos duo­da gi­li­ni­ma­sis į bend­raž­mo­giš­kus da­ly­kus. Ta­da ki­taip ga­liu žiū­rė­ti į vai­kus ir sa­vo pa­rei­gas. Juk re­li­gi­ja yra ver­ty­bių fi­lo­so­fi­ja. Jei­gu aš tas ver­ty­bes prii­mu ir jo­mis gy­ve­nu, tai ir man, ir žmo­nėms su ma­ni­mi yra geriau“, – sa­kė Dai­va. Jai ir jos vy­rui Ma­riui (taip pat mo­ky­to­jui) įau­gęs gai­les­tin­gu­mas se­nam, vargs­tan­čiam žmo­gui, ypač skur­džiau gy­ve­nan­tiems vai­kams.

Pap­ra­šy­tos pri­si­min­ti, ko­kių Ka­lė­dų Se­ne­lio do­va­nų lauk­da­vo vai­kys­tė­je, se­se­rys sa­kė, jog vi­sa­da ži­no­da­vo, kad tė­vai pa­si­rū­pins tuo, ko la­biau­siai rei­kia. Ir da­bar pa­si­kei­čia do­va­nė­lė­mis. Dvy­nės teigė, jog joms ver­tin­giau­sia do­va­na yra ži­no­ji­mas, kad jos rū­pi sa­vo šei­mai, yra lau­kia­mos ir my­li­mos. Se­se­rims ne­pa­tin­ka, jog da­bar Ka­lė­dos iš vai­kų džiaugs­mo šven­tės vir­to do­va­nų pir­ki­mo va­ju­mi. „Lin­kė­čiau, kad vi­siems Ka­lė­dos tap­tų šei­mos šven­te, do­va­no­jant vie­nas ki­tam kas­die­ni­nes do­va­nas – švel­nu­mą, mei­lę, rū­pes­tį, ramybę“, – at­si­svei­kin­da­ma lin­kė­jo Dai­va.



Du bro­liu­kai ku­ni­gai...

Tarp maž­daug de­vy­nių šim­tų Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios dva­si­nin­kų Lie­tu­vos pa­ra­pi­jo­se dir­ba ke­le­tas ku­ni­gų bro­lių, iš jų dve­ji – dvy­nu­kai. Tai Gin­tas ir Vy­tau­tas Sa­ka­vi­čiai bei jė­zui­tai Al­do­nas ir Al­gis Gu­dai­čiai. Abi po­ros dvy­nių tuo pa­čiu lai­ku mo­kė­si Kau­no tarp­die­ce­zi­nė­je ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je.

Vie­nas iš dvy­nių, nuo 2003 me­tų bir­že­lio Ky­bar­tų pa­ra­pi­jos kle­bo­nu dir­ban­tis Vy­tau­tas Sa­ka­vi­čius, įgy­ven­di­no daug su­ma­ny­tų pro­jek­tų, ku­rie ryš­kūs ir ver­tin­gi vi­sai mies­to bend­ruo­me­nei. Iš­lie­ti baž­ny­čios var­pai, per­for­muo­tas ir ap­žel­din­tas šven­to­rius, su­kur­ta po pa­sau­lį iš­si­sklai­džiu­sių ky­bar­tie­čių bend­ruo­me­nė ir t. t.

Per­nai var­pų šven­ti­ni­mo iš­kil­mė­se da­ly­va­vu­sie­ji ky­bar­tie­čiai tu­rė­jo pro­gos pa­ma­ty­ti gre­ta vie­nas ki­to du kaip van­dens la­šai pa­na­šius ku­ni­gus. Gin­tas sve­čia­vo­si pas Vy­tau­tą.

„Gin­tas už ma­ne pen­kio­mis mi­nu­tė­mis vy­res­nis, vai­kys­tė­je skriaus­da­vo, to­dėl iš­pirk­da­mas kal­tes ma­ne ap­lan­ko daž­niau nei aš jį“, – šmaikš­ta­vo ku­ni­gas Vy­tau­tas. Vi­są gy­ve­ni­mą dvy­nius sie­ja bro­liš­kas ir dva­si­nis ry­šys. Gin­tas dir­ba Šiau­lių vys­ku­pi­jo­je Rad­vi­liš­kio de­ka­nu.

Šven­tu ra­my­bės kam­pe­liu, kur „va­ka­re išė­jus pa­si­vaikš­čio­ti taip ty­lu, jog au­sy­se spen­gia, net šuo mie­ga“, Vy­tau­tas lai­ko sa­vo tė­viš­kę Kap­čia­mies­ty­je (Laz­di­jų ra­jo­nas). Jis pa­si­džiau­gia, jog tu­ri tė­vus, o bė­gant me­tams gim­ti­nę ima ver­tin­ti kaip lo­bį, ku­riuo ga­lės gė­rė­tis vi­sa­da, nes ten na­mą sta­to­si jau­niau­sias bro­lis Li­nas.

Kai gi­mė Gin­tas ir Vy­tau­tas, Sa­ka­vi­čių šei­mo­je jau au­go dvi duk­ros ir sū­nus. „Vie­nas iš jau­nes­nių­jų bro­lių, Vi­das, jau Dan­gu­je“, – pa­sa­ko­jo Vy­tau­tas, o no­rė­da­mas tei­sin­gai at­sa­ky­ti į kai ku­riuos klau­si­mus, tuoj pat mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu su­si­sie­kė su sa­vo ma­ma. Aš­tun­tą de­šim­tį įpu­sė­ju­si mo­te­ris, iš­gir­du­si sū­naus švel­nų krei­pi­nį „ma­my­te“, žva­liu bal­su pa­ti­ki­no, jog ne­pri­si­me­nan­ti jų gi­mi­nė­je bu­vus dvy­nu­kų.

Paaug­lys­tė­je dvy­niai bu­vo kaip ir dau­gu­ma ber­niu­kų: ir pa­dy­kę, ir mo­ky­tis pri­tin­gė­da­vo. Iš vai­kys­tės at­plau­kia pri­si­mi­ni­mai, kai ba­si bė­gio­da­vo po snie­gą ar­ba per die­ną smė­ly­nuo­se pri­si­laks­ty­da­vo, net juo­di bū­da­vo, o se­suo va­ka­rais ne­su­gau­dy­da­vo, kad nu­mau­dy­tų.

Kiek Vy­tau­tas pri­si­me­na, į mo­kyk­lą daž­niau­siai jie išei­da­vo vie­no­dai ap­reng­ti. Ir ei­bes vie­no­das krės­da­vo, ir iš pa­mo­kų yra pa­bė­gę. Pa­si­nau­do­da­mi sa­vo pa­na­šu­mu bu­vo ap­ga­vę ne­tgi mo­ky­to­jus: Vy­tau­tas yra at­sa­ki­nė­jęs už mo­ky­tis dau­giau pa­tin­gė­da­vu­sį Gin­tą.

1981 me­tų va­sa­rą še­šio­li­ka­me­čiai Gin­tas ir Vy­tau­tas pir­mą­kart lan­kė­si Ky­bar­tuo­se. Čia dir­bęs ku­ni­gas, da­bar ar­ki­vys­ku­pas Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius ve­dė re­ko­lek­ci­jas jau­ni­mui. Su­si­ti­ki­mas su tuo­me­ti­nio po­grin­džio žmo­nė­mis pa­li­ko di­džiu­lį įspū­dį.

Bro­liai ak­ty­viai įsi­jun­gė į jau­ni­mo gru­pe­lių po­grin­di­nę veik­lą. Kap­čia­mies­čio kle­bo­ni­jo­je, o vė­liau na­muo­se spaus­di­ni­mo ma­ši­nė­le per­ra­šy­da­vo re­li­gi­nius teks­tus, kar­tais po­grin­di­nį lei­di­nį „Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kronika“.

At­ro­do, per 1982 me­tų spa­lio re­vo­liu­ci­jos šven­tes su ki­tais drau­gais su­gal­vo­jo, jų žo­džiais ta­riant, „Lie­tu­vą iš­lais­vin­ti iš oku­pan­tų transparantų“ ir juos iš­ka­bin­tus su­rai­žė. 1983 me­tų va­sa­rio 16-ąją pro sa­vo mo­kyk­los stog­lan­gį iš­kė­lė tris­pal­vę.

Tais pa­čiais me­tais už da­ly­va­vi­mą po­li­ti­nia­me teis­mo pro­ce­se dvy­niai bu­vo pa­ša­lin­ti iš mo­kyk­los. Ta­da jiems bu­vo aš­tuo­nio­li­ka me­tų, iki pa­sku­ti­nio­jo skam­bu­čio li­kę de­šimt die­nų.

Po tre­čio ban­dy­mo, tik pra­si­dė­jus „po­li­ti­niam atšilimui“, 1988 me­tų rug­sė­jo pir­mą­ją, abu bu­vo priim­ti į Kau­no tarp­die­ce­zi­nę ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Pa­si­rink­ti ku­ni­gys­tės ke­lią pa­dė­jo po­grin­di­nė ap­lin­ka, šei­mo­je puo­se­lė­tos ver­ty­bės, tuo­me­ti­nis Kap­čia­mies­čio kle­bo­nas, ku­ni­gai Juo­zas Zdebs­kis, Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius.

Se­mi­na­ri­ją dvy­niai bai­gė 1993 me­tais, Kau­no ka­ted­ro­je bu­vo įšven­tin­ti į ku­ni­gus, abu kar­tu gim­to­jo­je Kap­čia­mies­čio pa­ra­pi­jo­je šven­tė pri­mi­ci­jas. Vy­tau­tas bu­vo pa­skir­tas vi­ka­ru į Kau­no Šan­čių, Gin­tas – į Kris­taus Pri­si­kė­li­mo pa­ra­pi­jas, neil­gai abu dir­bo to­je pa­čio­je Kris­taus Pri­si­kė­li­mo pa­ra­pi­jo­je. Po to ke­liai iš­si­sky­rė. Vy­tau­tas vi­ka­ra­vo Gar­lia­vo­je, bu­vo kle­bo­nu Šven­te­že­ry­je (Laz­di­jų r.), Gin­tas per­si­kė­lė į Šiau­lių šv. Jur­gio pa­ra­pi­ją.

Glau­dus ry­šys dvy­nius sie­jo ne tik mo­kyk­lo­je, se­mi­na­ri­jo­je, bet ir pir­mai­siais dar­bo me­tais Kau­ne, kai su­si­ti­ki­mams iš­nau­do­da­vo kiek­vie­ną lais­vą mi­nu­tę. Da­bar jie daž­nai bend­rau­ja te­le­fo­nu, ap­ta­ria kai ku­riuos klau­si­mus. „Kaip „jau­nes­nis“ bro­lis, aš pa­ti­riu nuo­la­ti­nę Gin­to pa­ra­mą. Ir per at­stu­mą jau­čiu jo nuo­tai­kas bei dva­si­nę bū­se­ną, no­rė­čiau daž­niau ap­lan­ky­ti, pa­si­kal­bė­ti“, – kal­bė­jo Vy­tau­tas.

Ir da­bar dvy­niai iš­sau­go­ję pa­na­šias sa­vy­bes: jaut­ru­mą, dė­me­sin­gu­mą, uo­lu­mą, kruopš­tu­mą.

„Bet mes nie­ko ne­tu­ri­me sa­vo – vis­kas iš Die­vo. Jei man pa­vyks­ta kai ką pa­da­ry­ti, tuo ne­si­di­džiuo­ju. Tos ma­no sėk­mės – Die­vo pa­lai­mos ženk­las“, – sa­kė ku­ni­gas Vy­tau­tas, pri­dur­da­mas, jog Ky­bar­tuo­se su­ra­do ant­rą lo­bį – bend­ra­vi­mą su tei­sin­gais, do­rais, ne­sa­va­nau­diš­kais žmo­nė­mis.



Dvynes dažnai pa­ly­di klau­sian­tys žvilgs­niai

Dvy­nės vil­ka­viš­kie­tės Al­do­na Pač­kaus­kie­nė ir Leo­no­ra Ki­li­ke­vi­čiū­tė rugp­jū­tį pa­mi­nė­jo gra­žias sa­vo am­žiaus 75-erių me­tų su­kak­tis. Iš jų tik 25-erius me­tus gy­ve­no at­ski­rai. Po Al­do­nos vy­ro mir­ties vėl jau be­veik dvi­de­šimt me­tų seserys gy­ve­na kar­tu vie­na­me bu­te. Ko­kiu rei­ka­lu ir kur mo­te­rys bei­šei­tų iš na­mų, abi dė­vi vi­siš­kai vie­no­dais, sko­nin­gais, gra­žiai su­de­rin­tais rū­bais, net ava­ly­nę ir ran­ki­nes to­kias pa­čias pa­si­rin­ku­sios. To­dėl na­tū­ra­lu, kad ei­nan­čias gat­ve jas žmo­nės nu­ly­di žvilgs­niais.

Mo­te­rys sa­kė, jog prie tvar­kin­gu­mo įpra­tu­sios nuo vai­kys­tės. Bū­da­mos ma­žos no­rė­jo reng­tis tik vie­no­dai. Pri­si­me­na, kiek nu­rie­dė­jo aša­rų, kai vie­nai pa­siu­vo sa­ra­fa­nė­lį, o ki­tai me­džia­gos už­te­ko tik si­jo­nė­liui. Ir da­bar dvy­nės mėgs­ta tas pa­čias spal­vas, su­tam­pa ir cha­rak­te­riai.

Prieš ke­le­tą me­tų „San­ta­ko­je“ bu­vo­me ra­šę apie šių mo­te­rų gy­ve­ni­mą, tad da­bar tik kai ką pri­min­si­me. Dvy­nu­kėms te­bu­vo tre­ji, kai jų ma­mą, te­su­lau­ku­sią 26-erių, pa­kir­to grei­to­ji džio­va, tė­tė bu­vo pa­ra­ly­žiuo­tas. Mer­gai­tes užau­gi­no ir iš­moks­li­no te­tos – ma­mos se­se­rys.

Leo­no­ra 45-erius me­tus dir­bo koo­pe­ra­ty­ve, pre­ky­bos ba­zė­je, Al­do­na dau­giau nei 30 me­tų – te­le­fo­ni­nin­ke, dar 15 me­tų – li­go­ni­nė­je lif­ti­nin­ke.

Dvy­nėms tar­pu­sa­vio ry­šys bu­vo svar­bus vi­są gy­ve­ni­mą. Ir gy­ven­da­mos sky­rium daž­nai su­si­tik­da­vo, kiek­vie­ną die­ną skam­bin­da­vo­si, gy­ve­no vie­na ki­tos rū­pes­čiais ir džiaugs­mais. Kaip vai­kys­tė­je, taip ir da­bar abi da­li­ja­si gau­tą obuo­lį ar sal­dai­nį. Mais­tui nie­ka­da ne­bu­vo iš­ran­kios, abiem tin­ka ir pa­tin­ka tie pa­tys pro­duk­tai.

Vi­są gy­ve­ni­mą se­se­rys iš­li­ko san­tū­rios ir man­da­gios. Al­do­na yra kal­bes­nė, tad iš jos pa­vy­ko su­ži­no­ti, jog abiem lai­kas taip pat bė­ga la­bai grei­tai, jog esan­čios tik gy­ve­ni­mo vieš­nios. Ta­čiau dy­kai už­si­sė­dė­ti mo­te­rys ne­lin­ku­sios. Ne­bent kol per­skai­to kai­my­nės per­duo­tus laik­raš­čius, pa­si­žiū­ri mėgs­ta­mas in­for­ma­ci­nes ir pub­li­cis­ti­nes te­le­vi­zi­jos lai­das. La­bai mėgs­ta pa­si­vaikš­čio­ti, nes Vil­ka­viš­kis – jų gy­ve­ni­mo mies­tas. Ei­na prieš šven­tes ap­švies­to­mis, iš­puoš­to­mis gat­vė­mis ir su­sto­ju­sios šyp­so­si – dėl to, kad la­bai gra­žu.

Dvy­nės jau įpra­tu­sios, kad dėl pa­na­šu­mo žmo­nės jas nuo­lat su­mai­šo. Štai ne­se­niai Al­do­ną už­kal­bi­nu­si mo­te­ris pra­šė per­duo­ti lin­kė­ji­mų Al­du­tei...

O Al­do­na pra­šė skai­ty­to­jams per­duo­ti jų abie­jų lin­kė­ji­mus: „Te­gul vi­sų mū­sų šir­dy­se bū­na daug džiaugs­mo, ge­ru­mo. Šven­tės atė­jo, tad pa­bū­ki­me ge­res­ni, pa­bū­ki­me links­mes­ni. Svei­kų, ra­mių, švie­sių Ka­lė­dų, vil­tin­gų Nau­jų­jų me­tų.“






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas