Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.
Parduoda arba išnuomuoja 3 ha žemės Vilkupių kaime. Tel. 8 626 38 767.
Galioja iki: 2019-02-28 08:11:49 Parduoda naudotą 6 stalčių šaldiklį BOSCH, šiaudapjovę („akselinę“) su vienfaziu vokišku varikliu.
Tel. 8 670 49 964.
Galioja iki: 2019-02-28 08:12:20 Parduoda 0,74 ha žemės ūkio paskirties sklypą (1 km nuo Vilkaviškio, yra elektra prie kelio, tinka namui statyti), 0,25 ha namų valdą Vilkaviškio miesto ribose ir gretimą 0,14 ha žemės ūkio paskirties sklypą (galima pirkti abu kartu). Tel. 8 680 59 859.
Galioja iki: 2019-03-02 11:48:20 Parduoda hidraules žarnas traktoriui
DT-75, paleidimo varikliuką PD-8, UAZ-452 dalis, grėblį-vartytuvą TZK-7, būgninius volus (300 l talpos), 5 m³ cisterną, grūdų sėjamąją SZ-3,6, siją (18 m), elektros variklius (3 kW–20 kW), vartomą 3 vagų plūgą. Tel. 8 643 28 365.
Galioja iki: 2019-03-02 15:11:28 Parduoda 1 t talpos plastikinį konteinerį metaliniame rėme su prailgintu išleidimo čiaupu, 1 t talpos plastikinę talpyklą be rėmo (15 Eur), lengvojo automobilio priekabos ašį (60 Eur), du dyzelinius patalpų šildytuvus (50 Eur už vnt.). Tel. 8 686 98 506.
Galioja iki: 2019-03-03 10:16:02 Parduodu 1 kambario butą su daliniais patogumais J.Basanavičiaus 10, Kybartuose (3000 Eur). Tel. 8 618 23 835.
Galioja iki: 2019-03-03 16:08:06
Redakcijos darbo laikas: Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
|
„Santaka“ / 2007-12-21 17:28
Net gerai įsižiūrėjęs į Daivą ir Janiną gali nepatikėti, jog jos dvynukės, nes išorinių skirtumų daugiau nei panašumų. Autorės nuotr. Dvyniai – ir panašūs, ir skirtingi – visą gyvenimą kartu
Birutė NENĖNIENĖ
Paskaičiuota, jog dvynukai pasitaiko kartą iš 80 gimdymų, trynukai – kartą iš 6400 gimdymų. Per šiuos metus mūsų rajone užregistruoti tik vieni naujagimiai dvyniai.
|
Savųjų ir aplinkinių akims bei širdims mielas augančių dvynukų panašumas, ypač kai jie vienodai rengiami. Ateina laikas – ir keliai išsiskiria, bet būna, kad ir vėl susieina. Mes susitikome su tą pačią profesiją pasirinkusiais arba kartu gyvenančiais dvyniais.
Mokytojoms sunkoka surasti bendrumų
Dvynės Daiva Vilkienė ir Janina Klasavičiūtė apie dešimtmetį dirba Keturvalakių pagrindinėje mokykloje mokytojomis.
Merginos 1994 metais Marijampolėje baigė vidurinę mokyklą ir be didesnių svarstymų pratęsė giminės tradiciją: nenutoldamos nuo namų ketverius metus mokėsi Marijampolės pedagoginėje mokykloje. 1998 metais jos Šiaulių pedagoginiame universitete pradėjo pradinių klasių ir socialinių mokslų bakalauro studijas, kurias baigė 2000-aisiais. Tik Daiva studijavo neakivaizdžiai, nes nuo 1998 metų rugsėjo gavo vyskupo siuntimą dėstyti tikybą Keturvalakių pagrindinėje mokykloje. Janina po dvejų metų išlyginamųjų studijų stacionare irgi pasirinko Keturvalakius. Jai buvo pasiūlyta dėstyti tikybą, o Daiva pradėjo mokyti pradinukus.
Janina tikybą dėsto dar ir dviejose Marijampolės mokyklose, Marijampolės šeimos centre veda katechezę Pirmajai Komunijai besiruošiantiems vaikams. Ji su Keturvalakių vaikais šiemet dalyvavo Lietuvos jaunimo dienose Klaipėdoje, pernai – vyskupijos Eucharistiniame kongrese Vilkaviškyje.
Per trisdešimtmetį neseniai perkopusios seserys laimingos, kad užaugo greta turėdamos labai gerus senelius, kurie savo gyvenimu parodė, kaip dera gyventi ir elgtis. Užtat pašnekovės vertina šeimoje įgytus doros, bendravimo pradmenis.
Paauglystėje jos galėdavo „galvą guldyti“ viena už kitą, judresnė Janina reikalui esant seserį užstodavo. Tėvai iš jų niekada nesužinodavo apie blogus dalykus, kaip didelę vertybę merginos ir dabar prisimena tėvų pasitikėjimą jomis. Šeimoje augo tik jiedvi. Kiek dvynės atsimena, jos niekada nemėgo rengtis vienodai, o paaugusios pačios pagal savo skonį prisitaikydavo drabužius. Skirtingi charakteriai sąlygojo, kad kiekviena turėtų savo draugų ratą. „Aš – degtukas, o sesuo ramesnė“, – sakė Janina.
Jų mama – bibliotekininkė, dirba vaikų literatūros skyriuje, todėl nuo mažens dukras sudomino knygomis ir įpratino skaityti. Ir dabar joms skaitymas yra mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas.
Jau keleri metai seserys gyvena atskirai. Daiva ištekėjusi, augina trečių metų sūnų Benediktą. Krikštamotei Janinai patinka sūnėną palepinti.
Dvynėms sunku žodžiais nusakyti tai, kaip dabar, būdamos jau suaugusios, intuityviai jaučia viena kitą ir kaip ta nuojauta pasitvirtina, pavyzdžiui, jei kuri suserga ar patiria kokių rūpesčių.
Jaunų mokytojų nesaisto bendri pomėgiai. Daivą domina filosofiniai religiniai klausimai, kompiuterinės technologijos. Ji lankė seminarus ir yra įgijusi kompetenciją dalyvauti mokyklų išorės vertinime.
Janina labai mėgsta keliones. Jei tik turėtų pinigų – keliautų ir keliautų. Po Kalėdų aštuntąkart važiuos į Taizė pasaulio jaunimo susitikimą, kuris šiemet vyksta Ženevoje (Šveicarijoje).
Pedagoginėje mokykloje studijuoti pradinių klasių ir tikybos programą seserys pasirinko neatsitiktinai. Tai joms buvo įdomu, nes nuo dešimtos klasės priklausė bažnyčios jaunimo grupei, dalyvavo katalikiško jaunimo stovyklose, sambūriuose. O visa tai padėjo formuotis vertybinėms nuostatoms. Vėliau dvynės ne kartą dalyvavo Pasaulio ir Lietuvos katalikiško jaunimo dienų renginiuose, buvo Romoje, Asyžiuje, Taizė bendruomenės susitikimuose. Didelį poveikį jų ideologijai padarė dalyvavimas jaunimo susitikimuose su popiežiumi Jonu Pauliumi II.
„Man, kaip mokytojai, labai daug naudos duoda gilinimasis į bendražmogiškus dalykus. Tada kitaip galiu žiūrėti į vaikus ir savo pareigas. Juk religija yra vertybių filosofija. Jeigu aš tas vertybes priimu ir jomis gyvenu, tai ir man, ir žmonėms su manimi yra geriau“, – sakė Daiva. Jai ir jos vyrui Mariui (taip pat mokytojui) įaugęs gailestingumas senam, vargstančiam žmogui, ypač skurdžiau gyvenantiems vaikams.
Paprašytos prisiminti, kokių Kalėdų Senelio dovanų laukdavo vaikystėje, seserys sakė, jog visada žinodavo, kad tėvai pasirūpins tuo, ko labiausiai reikia. Ir dabar pasikeičia dovanėlėmis. Dvynės teigė, jog joms vertingiausia dovana yra žinojimas, kad jos rūpi savo šeimai, yra laukiamos ir mylimos. Seserims nepatinka, jog dabar Kalėdos iš vaikų džiaugsmo šventės virto dovanų pirkimo vajumi. „Linkėčiau, kad visiems Kalėdos taptų šeimos švente, dovanojant vienas kitam kasdienines dovanas – švelnumą, meilę, rūpestį, ramybę“, – atsisveikindama linkėjo Daiva.
Du broliukai kunigai...
Tarp maždaug devynių šimtų Katalikų Bažnyčios dvasininkų Lietuvos parapijose dirba keletas kunigų brolių, iš jų dveji – dvynukai. Tai Gintas ir Vytautas Sakavičiai bei jėzuitai Aldonas ir Algis Gudaičiai. Abi poros dvynių tuo pačiu laiku mokėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje.
Vienas iš dvynių, nuo 2003 metų birželio Kybartų parapijos klebonu dirbantis Vytautas Sakavičius, įgyvendino daug sumanytų projektų, kurie ryškūs ir vertingi visai miesto bendruomenei. Išlieti bažnyčios varpai, performuotas ir apželdintas šventorius, sukurta po pasaulį išsisklaidžiusių kybartiečių bendruomenė ir t. t.
Pernai varpų šventinimo iškilmėse dalyvavusieji kybartiečiai turėjo progos pamatyti greta vienas kito du kaip vandens lašai panašius kunigus. Gintas svečiavosi pas Vytautą.
„Gintas už mane penkiomis minutėmis vyresnis, vaikystėje skriausdavo, todėl išpirkdamas kaltes mane aplanko dažniau nei aš jį“, – šmaikštavo kunigas Vytautas. Visą gyvenimą dvynius sieja broliškas ir dvasinis ryšys. Gintas dirba Šiaulių vyskupijoje Radviliškio dekanu.
Šventu ramybės kampeliu, kur „vakare išėjus pasivaikščioti taip tylu, jog ausyse spengia, net šuo miega“, Vytautas laiko savo tėviškę Kapčiamiestyje (Lazdijų rajonas). Jis pasidžiaugia, jog turi tėvus, o bėgant metams gimtinę ima vertinti kaip lobį, kuriuo galės gėrėtis visada, nes ten namą statosi jauniausias brolis Linas.
Kai gimė Gintas ir Vytautas, Sakavičių šeimoje jau augo dvi dukros ir sūnus. „Vienas iš jaunesniųjų brolių, Vidas, jau Danguje“, – pasakojo Vytautas, o norėdamas teisingai atsakyti į kai kuriuos klausimus, tuoj pat mobiliuoju telefonu susisiekė su savo mama. Aštuntą dešimtį įpusėjusi moteris, išgirdusi sūnaus švelnų kreipinį „mamyte“, žvaliu balsu patikino, jog neprisimenanti jų giminėje buvus dvynukų.
Paauglystėje dvyniai buvo kaip ir dauguma berniukų: ir padykę, ir mokytis pritingėdavo. Iš vaikystės atplaukia prisiminimai, kai basi bėgiodavo po sniegą arba per dieną smėlynuose prisilakstydavo, net juodi būdavo, o sesuo vakarais nesugaudydavo, kad numaudytų.
Kiek Vytautas prisimena, į mokyklą dažniausiai jie išeidavo vienodai aprengti. Ir eibes vienodas krėsdavo, ir iš pamokų yra pabėgę. Pasinaudodami savo panašumu buvo apgavę netgi mokytojus: Vytautas yra atsakinėjęs už mokytis daugiau patingėdavusį Gintą.
1981 metų vasarą šešiolikamečiai Gintas ir Vytautas pirmąkart lankėsi Kybartuose. Čia dirbęs kunigas, dabar arkivyskupas Sigitas Tamkevičius vedė rekolekcijas jaunimui. Susitikimas su tuometinio pogrindžio žmonėmis paliko didžiulį įspūdį.
Broliai aktyviai įsijungė į jaunimo grupelių pogrindinę veiklą. Kapčiamiesčio klebonijoje, o vėliau namuose spausdinimo mašinėle perrašydavo religinius tekstus, kartais pogrindinį leidinį „Katalikų Bažnyčios kronika“.
Atrodo, per 1982 metų spalio revoliucijos šventes su kitais draugais sugalvojo, jų žodžiais tariant, „Lietuvą išlaisvinti iš okupantų transparantų“ ir juos iškabintus suraižė. 1983 metų vasario 16-ąją pro savo mokyklos stoglangį iškėlė trispalvę.
Tais pačiais metais už dalyvavimą politiniame teismo procese dvyniai buvo pašalinti iš mokyklos. Tada jiems buvo aštuoniolika metų, iki paskutiniojo skambučio likę dešimt dienų.
Po trečio bandymo, tik prasidėjus „politiniam atšilimui“, 1988 metų rugsėjo pirmąją, abu buvo priimti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Pasirinkti kunigystės kelią padėjo pogrindinė aplinka, šeimoje puoselėtos vertybės, tuometinis Kapčiamiesčio klebonas, kunigai Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius.
Seminariją dvyniai baigė 1993 metais, Kauno katedroje buvo įšventinti į kunigus, abu kartu gimtojoje Kapčiamiesčio parapijoje šventė primicijas. Vytautas buvo paskirtas vikaru į Kauno Šančių, Gintas – į Kristaus Prisikėlimo parapijas, neilgai abu dirbo toje pačioje Kristaus Prisikėlimo parapijoje. Po to keliai išsiskyrė. Vytautas vikaravo Garliavoje, buvo klebonu Šventežeryje (Lazdijų r.), Gintas persikėlė į Šiaulių šv. Jurgio parapiją.
Glaudus ryšys dvynius siejo ne tik mokykloje, seminarijoje, bet ir pirmaisiais darbo metais Kaune, kai susitikimams išnaudodavo kiekvieną laisvą minutę. Dabar jie dažnai bendrauja telefonu, aptaria kai kuriuos klausimus. „Kaip „jaunesnis“ brolis, aš patiriu nuolatinę Ginto paramą. Ir per atstumą jaučiu jo nuotaikas bei dvasinę būseną, norėčiau dažniau aplankyti, pasikalbėti“, – kalbėjo Vytautas.
Ir dabar dvyniai išsaugoję panašias savybes: jautrumą, dėmesingumą, uolumą, kruopštumą.
„Bet mes nieko neturime savo – viskas iš Dievo. Jei man pavyksta kai ką padaryti, tuo nesididžiuoju. Tos mano sėkmės – Dievo palaimos ženklas“, – sakė kunigas Vytautas, pridurdamas, jog Kybartuose surado antrą lobį – bendravimą su teisingais, dorais, nesavanaudiškais žmonėmis.
Dvynes dažnai palydi klausiantys žvilgsniai
Dvynės vilkaviškietės Aldona Pačkauskienė ir Leonora Kilikevičiūtė rugpjūtį paminėjo gražias savo amžiaus 75-erių metų sukaktis. Iš jų tik 25-erius metus gyveno atskirai. Po Aldonos vyro mirties vėl jau beveik dvidešimt metų seserys gyvena kartu viename bute. Kokiu reikalu ir kur moterys beišeitų iš namų, abi dėvi visiškai vienodais, skoningais, gražiai suderintais rūbais, net avalynę ir rankines tokias pačias pasirinkusios. Todėl natūralu, kad einančias gatve jas žmonės nulydi žvilgsniais.
Moterys sakė, jog prie tvarkingumo įpratusios nuo vaikystės. Būdamos mažos norėjo rengtis tik vienodai. Prisimena, kiek nuriedėjo ašarų, kai vienai pasiuvo sarafanėlį, o kitai medžiagos užteko tik sijonėliui. Ir dabar dvynės mėgsta tas pačias spalvas, sutampa ir charakteriai.
Prieš keletą metų „Santakoje“ buvome rašę apie šių moterų gyvenimą, tad dabar tik kai ką priminsime. Dvynukėms tebuvo treji, kai jų mamą, tesulaukusią 26-erių, pakirto greitoji džiova, tėtė buvo paralyžiuotas. Mergaites užaugino ir išmokslino tetos – mamos seserys.
Leonora 45-erius metus dirbo kooperatyve, prekybos bazėje, Aldona daugiau nei 30 metų – telefonininke, dar 15 metų – ligoninėje liftininke.
Dvynėms tarpusavio ryšys buvo svarbus visą gyvenimą. Ir gyvendamos skyrium dažnai susitikdavo, kiekvieną dieną skambindavosi, gyveno viena kitos rūpesčiais ir džiaugsmais. Kaip vaikystėje, taip ir dabar abi dalijasi gautą obuolį ar saldainį. Maistui niekada nebuvo išrankios, abiem tinka ir patinka tie patys produktai.
Visą gyvenimą seserys išliko santūrios ir mandagios. Aldona yra kalbesnė, tad iš jos pavyko sužinoti, jog abiem laikas taip pat bėga labai greitai, jog esančios tik gyvenimo viešnios. Tačiau dykai užsisėdėti moterys nelinkusios. Nebent kol perskaito kaimynės perduotus laikraščius, pasižiūri mėgstamas informacines ir publicistines televizijos laidas. Labai mėgsta pasivaikščioti, nes Vilkaviškis – jų gyvenimo miestas. Eina prieš šventes apšviestomis, išpuoštomis gatvėmis ir sustojusios šypsosi – dėl to, kad labai gražu.
Dvynės jau įpratusios, kad dėl panašumo žmonės jas nuolat sumaišo. Štai neseniai Aldoną užkalbinusi moteris prašė perduoti linkėjimų Aldutei...
O Aldona prašė skaitytojams perduoti jų abiejų linkėjimus: „Tegul visų mūsų širdyse būna daug džiaugsmo, gerumo. Šventės atėjo, tad pabūkime geresni, pabūkime linksmesni. Sveikų, ramių, šviesių Kalėdų, viltingų Naujųjų metų.“
Komentarai:
|
 
* Aptariant miesto sodo projektą neapsieita be priekaištų * Išmokę spausti aliejų žyniškiai ūkininkai pasijuto savose rogėse * Seniai išnykusi liga grasina sugrįžti Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
Ar vartotinas žodis „gazonas“? Gazonas vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė. Teikiami šio žodžio pakaitai veja, dekoratyvinė pievelė.
Šūksniai
Statistika
|