|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-04-15 16:35
Keturiasdešimt penkerių metų jubiliejų švenčiančio orkestro vadovas Antanas Ziegoraitis sako, kad nereikia gręžiotis į praeitį, o reikia žengti pirmyn.Romo ČĖPLOS nuotr.
Ta proga kalbintas „Kybartų“ vadovas maestro Antanas Ziegoraitis buvo kuklus. Orkestro veikloje dalyvaujantis nuo pat susikūrimo pradžios, matęs ir jo pirmuosius žingsnius, ir dabartinę brandą, kybartietis vadina visus pasiekimus kasdieniu darbu. Užsienyje ir Lietuvoje iškovotus prizus, diplomus, taures maestro įvardija praeitimi, į kurią nereikėtų gręžiotis, o žengti pirmyn... Pasak A.Ziegoraičio, per šitiek metų orkestre yra groję gal apie tūkstantį žmonių. Dabartinė karta jau būtų aštuntoji. Iš pirmųjų orkestro „grandų“ telikę du: Kybartų kultūros centro direktoriaus pavaduotojas Algimantas Pečiukonis ir pats maestro A.Ziegoraitis. Kaip jie patys sako – gyvi eksponatai. Nors veteranais ar kitokiais panašiais vardais vadintis nenorėtų, nes seniais tikrai nesijaučia. Greičiau jau jungiamąja grandimi tarp dabar grojančių ir anksčiau orkestre pučiamuosius instrumentus pūtusių narių. Pasak maestro, „Kybartuose“ visada grojo išskirtinai tik kybartiečiai arba buvę kybartiečiai. Per 45-erius metus groję orkestro nariai dabar išsisklaidę ne tik po Lietuvą, bet ir visą pasaulį. Nors į praeitį gręžiotis ir nenorėta, vis tiek teko prisiminti šiek tiek istorijos. Kaip atsimena kolektyvo vadovas, orkestro pradžia tebuvo... keturiolika dūdų. Jas pasikeisdami pūsdavo du, trys muzikantai. Bėgant laikui atsirado daugiau instrumentų. Mat norinčių groti buvo daugybė ir tas faktas, kad teks dalytis instrumentu, entuziastų neatbaidė. „Gal kad pas mus nėra jokios muzikos mokyklos, o gabių žmonių nemažai“, – samprotavo A.Ziegoraitis. Viena aišku – trauka į orkestrą didelė. Net ir dabar, kai užsiimti, atrodo, yra kuo... Įsigyti instrumentų padėjo privatūs rėmėjai, rajono Savivaldybė ir suvalkietiškas taupumas. Labai daug atsirado geranoriškų žmonių, visus net išvardyti būtų sunku. Bet pirma reikėjo įrodyti, kad investuoti tikrai verta. Neužteko prizų Lietuvos konkursuose, reikėjo šturmuoti užsienį. Graudu buvo, kai po užsieniečių su blizgančiomis vario dūdomis tekdavo išeiti su savaisiais instrumentais – aplamdytais, nutriušusiais, nors grodavo už užsieniečius kur kas geriau (tai įrodo apdovanojimai). „Užtat dabar malonu pristatyti pasaulinio standarto orkestrą, tiek savo sąstatu, tiek materialine baze“, – maestro veidą nušviečia šypsena. Tam prireikė nei daug, nei mažai – keturiasdešimt penkerių metų. Šiuo metų orkestre groja apie šimtas žmonių. Naujokų priimti nėra galimybių, nes ir instrumentų daugiau nėra, ir sąstatas jau susiformavęs. Visi, paskutinieji atėję į kolektyvą, čia jau groja keletą metų, susipažinę su muzikiniu raštu ir, kaip sakoma, susigroję. Tad naujokui įsiterpti būtų sunku. Kolektyvas turi savo tradicijas ir žada jas tęsti. Juolab, kad orkestrui išnykimas negresia, norinčių groti visada yra. Nors orkestras – ne muzikos mokykla, čia svarbiausia – užimtumas ir bendras pomėgis, tėvai nori, kad jų vaikai lankytų repeticijas. O jau atėjus – tik laikykis. Keturis kartus per savaitę (dažniausiai vakarais) besirenkantis kolektyvas laiko veltui neleidžia. Po trejetą valandų trunka rimtas darbas. Ir to neužtenka. Entuziastai jau trisdešimt metų renkasi ir sekmadieniais. Tada būna rimčiausia repeticija. Vasarą rengiamos stovyklos, kuriose vaikai repetuoja net po septynias valandas... Pasiekus tokį lygį jau negalima groti bet kaip. Reikia stengtis išlaikyti tokį pat, gal net sugroti geriau. Juk žmogus, ypač neprofesionalus muzikantas, nepagrotų Džordžo Geršvino ar Isaako Dunajevskio kūrinių, jei neįdėtų pastangų ir darbo. Užtat dabar kybartietį ar net keletą jų galima sutikti bet kuriame profesionaliame orkestre. Net Kauno simfoninio orkestro vadovas kažkada pūtė dūdą „Kybartuose“. Orkestre grojami kūriniai malonūs, priimtini kiekvienam jo nariui. Žinoma, groja ir „ką reikia“. Orkestras draugų turi visame pasaulyje – anot maestro, nuo Bostono iki Vladivostoko, tad gauti reikiamo kūrinio natų nėra problemos. Repertuaras labai platus. Čia rasi ir klasikos, ir džiazo, lengvųjų melodijų. Vien šiais metais ruošiami 36 privalomi kūriniai. O kiek jų groja orkestras – sunku pasakyti. Pasak A.Ziegoraičio, sunku vertinti savo darbą. Apie tai turi kalbėti kiti. „O kad mus dabar galėtų pamatyti Amžiną atilsį senieji mokytojai Bronius Maksvytis, Stasys Sinkevičius, Rugienius... Galima būtų išvardyti ir daug kitų, bet jaunystėje labai imponavo būtent jų darbai“, – atsidūsta orkestro vadovas. „Kybartai“ nėra vieno žmogaus sugalvotas darinys, negalima įvardyti vieno įkūrėjo. Viską lėmė gilios tradicijos. Orkestras neatsirado tuščioje vietoje. Ta kultūros terpė Kybartuose yra nuo prieškario laikų. Jau tada čia buvo galingas, apie šimto vyrų choras (vad. Bronius Šulskis), kuriam išvažiavus į dainų šventę, miestelyje sustodavo darbai. Taigi, nors gal kai kam ir nepatinka, bet Kybartuose, miesto parke, sekmadieniais skambės orkestro atliekamos melodijos. Ir, duok, Dieve, dar antra tiek metų, o gal net daugiau... Goda PAUKŠTYTĖ Publikuota: 2005-04-15 16:35:59 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|