„Santaka“ / Maestro nemėgsta liaupsių ir prašmatnių jubiliejų

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-04-15 16:35

Dalinkitės:  


Keturiasdešimt penkerių metų jubiliejų švenčiančio orkestro vadovas Antanas Ziegoraitis sako, kad nereikia gręžiotis į praeitį, o reikia žengti pirmyn.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Maestro nemėgsta liaupsių ir prašmatnių jubiliejų


Netrukus, gegužės mėnesį, plačiai Kybartų miestelį (tuo pačiu ir mūsų rajoną) garsinantis ir jo vardu pasivadinęs pučiamųjų orkestras švęs savo susikūrimo keturiasdešimtpenkmetį.

Ta proga kalbintas „Kybartų“ vadovas maestro Antanas Ziegoraitis buvo kuklus. Orkestro veikloje dalyvaujantis nuo pat susikūrimo pradžios, matęs ir jo pirmuosius žingsnius, ir dabartinę brandą, kybartietis vadina visus pasiekimus kasdieniu darbu.

Užsienyje ir Lietuvoje iškovotus prizus, diplomus, taures maestro įvardija praeitimi, į kurią nereikėtų gręžiotis, o žengti pirmyn...



Beliko dviese

Pasak A.Ziegoraičio, per šitiek metų orkestre yra groję gal apie tūkstantį žmonių. Dabartinė karta jau būtų aštuntoji. Iš pirmųjų orkestro „grandų“ telikę du: Kybartų kultūros centro direktoriaus pavaduotojas Algimantas Pečiukonis ir pats maestro A.Ziegoraitis. Kaip jie patys sako – gyvi eksponatai. Nors veteranais ar kitokiais panašiais vardais vadintis nenorėtų, nes seniais tikrai nesijaučia. Greičiau jau jungiamąja grandimi tarp dabar grojančių ir anksčiau orkestre pučiamuosius instrumentus pūtusių narių.

Pasak maestro, „Kybartuose“ visada grojo išskirtinai tik kybartiečiai arba buvę kybartiečiai. Per 45-erius metus groję orkestro nariai dabar išsisklaidę ne tik po Lietuvą, bet ir visą pasaulį.




Didelė trauka

Nors į praeitį gręžiotis ir nenorėta, vis tiek teko prisiminti šiek tiek istorijos. Kaip atsimena kolektyvo vadovas, orkestro pradžia tebuvo... keturiolika dūdų. Jas pasikeisdami pūsdavo du, trys muzikantai. Bėgant laikui atsirado daugiau instrumentų. Mat norinčių groti buvo daugybė ir tas faktas, kad teks dalytis instrumentu, entuziastų neatbaidė. „Gal kad pas mus nėra jokios muzikos mokyklos, o gabių žmonių nemažai“, – samprotavo A.Ziegoraitis. Viena aišku – trauka į orkestrą didelė. Net ir dabar, kai užsiimti, atrodo, yra kuo...



Įrodė visiems

Įsigyti instrumentų padėjo privatūs rėmėjai, rajono Savivaldybė ir suvalkietiškas taupumas. Labai daug atsirado geranoriškų žmonių, visus net išvardyti būtų sunku. Bet pirma reikėjo įrodyti, kad investuoti tikrai verta. Neužteko prizų Lietuvos konkursuose, reikėjo šturmuoti užsienį. Graudu buvo, kai po užsieniečių su blizgančiomis vario dūdomis tekdavo išeiti su savaisiais instrumentais – aplamdytais, nutriušusiais, nors grodavo už užsieniečius kur kas geriau (tai įrodo apdovanojimai). „Užtat dabar malonu pristatyti pasaulinio standarto orkestrą, tiek savo sąstatu, tiek materialine baze“, – maestro veidą nušviečia šypsena.


Tam prireikė nei daug, nei mažai – keturiasdešimt penkerių metų.



Orkestre naujokų nėra

Šiuo metų orkestre groja apie šimtas žmonių. Naujokų priimti nėra galimybių, nes ir instrumentų daugiau nėra, ir sąstatas jau susiformavęs. Visi, paskutinieji atėję į kolektyvą, čia jau groja keletą metų, susipažinę su muzikiniu raštu ir, kaip sakoma, susigroję. Tad naujokui įsiterpti būtų sunku.

Kolektyvas turi savo tradicijas ir žada jas tęsti. Juolab, kad orkestrui išnykimas negresia, norinčių groti visada yra. Nors orkestras – ne muzikos mokykla, čia svarbiausia – užimtumas ir bendras pomėgis, tėvai nori, kad jų vaikai lankytų repeticijas. O jau atėjus – tik laikykis. Keturis kartus per savaitę (dažniausiai vakarais) besirenkantis kolektyvas laiko veltui neleidžia. Po trejetą valandų trunka rimtas darbas. Ir to neužtenka. Entuziastai jau trisdešimt metų renkasi ir sekmadieniais. Tada būna rimčiausia repeticija. Vasarą rengiamos stovyklos, kuriose vaikai repetuoja net po septynias valandas...



Kybartiečiai – visur

Pasiekus tokį lygį jau negalima groti bet kaip. Reikia stengtis išlaikyti tokį pat, gal net sugroti geriau. Juk žmogus, ypač neprofesionalus muzikantas, nepagrotų Džordžo Geršvino ar Isaako Dunajevskio kūrinių, jei neįdėtų pastangų ir darbo.


Užtat dabar kybartietį ar net keletą jų galima sutikti bet kuriame profesionaliame orkestre. Net Kauno simfoninio orkestro vadovas kažkada pūtė dūdą „Kybartuose“.

Orkestre grojami kūriniai malonūs, priimtini kiekvienam jo nariui. Žinoma, groja ir „ką reikia“. Orkestras draugų turi visame pasaulyje – anot maestro, nuo Bostono iki Vladivostoko, tad gauti reikiamo kūrinio natų nėra problemos. Repertuaras labai platus.

Čia rasi ir klasikos, ir džiazo, lengvųjų melodijų. Vien šiais metais ruošiami 36 privalomi kūriniai. O kiek jų groja orkestras – sunku pasakyti.



Lėmė tradicijos

Pasak A.Ziegoraičio, sunku vertinti savo darbą. Apie tai turi kalbėti kiti. „O kad mus dabar galėtų pamatyti Amžiną atilsį senieji mokytojai Bronius Maksvytis, Stasys Sinkevičius, Rugienius... Galima būtų išvardyti ir daug kitų, bet jaunystėje labai imponavo būtent jų darbai“, – atsidūsta orkestro vadovas.

„Kybartai“ nėra vieno žmogaus sugalvotas darinys, negalima įvardyti vieno įkūrėjo. Viską lėmė gilios tradicijos. Orkestras neatsirado tuščioje vietoje. Ta kultūros terpė Kybartuose yra nuo prieškario laikų. Jau tada čia buvo galingas, apie šimto vyrų choras (vad. Bronius Šulskis), kuriam išvažiavus į dainų šventę, miestelyje sustodavo darbai.

Taigi, nors gal kai kam ir nepatinka, bet Kybartuose, miesto parke, sekmadieniais skambės orkestro atliekamos melodijos. Ir, duok, Dieve, dar antra tiek metų, o gal net daugiau...



Goda PAUKŠTYTĖ



Publikuota: 2005-04-15 16:35:59

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai