„Santaka“ / Kūčiukų kvapas ir rankų darbo papuošalai sušildo šventes

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-12-14 16:55

Dalinkitės:  


Vienas iš Irmos Maurienės pomėgių – daryti šventiškas kompozicijas.

Autorės nuotr.


Kūčiukų kvapas ir rankų darbo papuošalai sušildo šventes

Eglė MIČIULIENĖ

No­rint šven­tėms pa­si­puoš­ti na­mus, pro­ble­mų lyg ir ne­tu­rė­tų kil­ti. Plas­ti­ki­nių ir stik­li­nių pa­puo­ša­lų, dirb­ti­nių eg­lu­čių, gro­jan­čių gir­lian­dų par­duo­tu­vė­se da­bar – de­vy­nios ga­ly­bės.

Ta­čiau vis no­ri­si kaž­ko mie­lo, ori­gi­na­laus, neįp­ras­to. Ne plas­ti­ki­nio...

Apie ruo­ši­mą­si šven­tėms kal­bė­jo­mės su vil­ka­viš­kie­te tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja Ir­ma MAU­RIE­NE.



20 me­tų – į pa­ro­dą

Bui­ties puo­šy­ba Ir­ma do­mi­si, anot jos pa­čios, vi­są sa­vo są­mo­nin­gą gy­ve­ni­mą.

Praė­ju­sią sa­vai­tę ji va­žia­vo į Vil­niu­je, „Litexpo“ pa­ro­dų cent­re, vy­ku­sią flo­ris­tų dar­bų pa­ro­dą-kon­kur­są „Žie­mos puokš­tė“.

Į šią pa­ro­dą Ir­ma va­ži­nė­ja jau be­veik dvi­de­šimt me­tų, jei ši tik­tai vyks­ta. Anks­čiau tai da­ry­da­vo vie­na, da­bar, kai dir­ba mo­kyk­lo­je, su­ren­ka ne­ma­žą bū­rį mo­ki­nių ir ko­le­gų.

Pa­ro­do­je I.Mau­rie­nė ne tik įgy­ja ge­ros pa­tir­ties, pa­ly­gi­na praė­ju­sių ir šių me­tų puokš­tes, bet ir par­ve­ža lauk­tu­vių šei­mai, do­va­nų Ka­lė­doms iš kar­tu vyks­tan­čios pa­ro­dos-mu­gės „Šven­tė“. Ypač mo­te­ris džiau­gia­si, ra­du­si įdo­mių ad­ven­to ka­len­do­rių, ku­riuos ko­lek­cio­nuo­ja.

– Tu­riu jų ne vie­ną. Tie ka­len­do­riai – ne mū­sų, lie­tu­vių, tra­di­ci­ja. Bet jei ji gra­ži – tai ko­dėl jos ne­pe­rim­ti? Į kiek­vie­ną ka­len­do­riaus ki­še­nė­lę vai­kui gali kaž­ką įdėti – gal sal­dai­nį, gal ko­kią smulk­me­nė­lę. O gal ir gra­žų at­vi­ru­ką su pa­lin­kė­ji­mu – juk ir šir­de­lei rei­kia do­va­nos... – kal­bė­jo mo­ky­to­ja.

Ir­ma pa­ro­dė ir to­kį ka­len­do­rių, ku­rio ki­še­nė­je sė­di Ka­lė­dų Se­ne­lis. Kiek­vie­ną die­ną se­ne­lį per­ki­ši į ki­tą ki­še­nę – ir ma­tai, kaip kas­dien ar­tė­ja Ka­lė­dos.



Spyg­lys am­ži­ny­bė­je

I.Mau­rie­nė šie­met įgy­ven­di­no sa­vo se­ną sva­jo­nę – lan­ko flo­ris­ti­kos kur­sus, ku­riuo­se su­ži­no­jo daug nau­jo.

Pa­vyz­džiui – apie ad­ven­to ir Ka­lė­dų vai­ni­kus, dar vie­ną ne­mū­siš­ką, bet taip pat la­bai gra­žią tra­di­ci­ją.

„Ra­tas sim­bo­li­zuo­ja am­ži­ny­bę, be­ga­ly­bę, o mes am­ži­ny­bė­je – tar­si ma­žas spyg­le­lis ta­me vainike“, – aiš­ki­no mo­te­ris.

Pa­ties pa­da­ry­tas vai­ni­kas – daug mie­les­nis ir tu­ri di­des­nę pra­smę nei pirk­ti­nis.

Kaip jie da­ro­mi? Iš su­drė­kin­to šie­no, sluoks­niais, spau­džiant ran­ko­mis ir vy­nio­jant siū­lu, rei­kia su­for­muo­ti vai­ni­ką. Kai vai­ni­kas iš­džiūs­ta, jis su­kie­tė­ja ir gra­žiai iš­lai­ko for­mą. Ant vir­šaus, nau­do­jant karš­tų kli­jų pis­to­le­tą, ga­li kli­juo­ti ką tik no­ri: kan­ko­rė­žius, ker­pes, kriauk­les, eg­lu­tės žais­liu­kus, taip pat vie­lu­te vy­nio­ti eg­lių, pu­šų, ka­da­gių ša­ke­les ir kt. Bi­rias, smul­kias me­džia­gas ge­rai kli­juo­ti pa­pras­tais „Lipalo“ kli­jais. Vai­ni­kus taip pat ga­li­ma su­vy­ti iš se­du­los ša­ke­lių, kark­lo vy­te­lių, vi­jok­lių, vy­nuo­gių ša­ke­lių ir t. t. De­ko­ruo­ja­ma vai­siais, kas­pi­nė­liais, kan­ko­rė­žiais, žva­kė­mis ir kt.



Ats­pin­di žmo­gaus me­tus

Ad­ven­to vai­ni­kas, prie­šin­gai nei Ka­lė­dų, ga­li bū­ti be ža­lu­mos, ja­me ma­žiau bliz­ge­sio. Jis tu­rė­tų at­spin­dė­ti žmo­gaus me­tus. Jei žmo­gus – ūki­nin­kas, tai vai­ni­ką ga­li riš­ti iš ja­vų, ku­ku­rū­zų bur­buo­lių, jei au­gi­na avis – ja­me bus vil­nos ka­muo­liu­kų, so­di­nin­ko vai­ni­ke tu­rė­tų bū­ti vai­sių ir t. t. Jei šei­ma tais me­tais sta­tė­si na­mą, jiems tik­tų vai­ni­kas iš pju­ve­nų, drož­lių. Ant sta­lo de­da­mi vai­ni­kai ypač tin­ka šei­mo­je, sim­bo­li­zuo­ja ra­tą, bend­rą veik­lą kar­tu. Jie bū­ti­nai de­ko­ruo­ja­mi žva­kė­mis, ku­rių tu­ri bū­ti ne ma­žiau kaip 4 (ke­tu­rios sa­vai­tės iki Ka­lė­dų ar­ba ke­tu­ri me­tų lai­kai), 12 (dvy­li­ka mė­ne­sių), 24 (va­lan­dos pa­ro­je). Vai­ni­kas ant sie­nos la­bai tiks biu­re, ant du­rų pa­ka­bin­tas – kvies užei­ti į sve­čius...

– Mū­sų flo­ris­ti­kos kur­sų dės­ty­to­ja Vi­da Šal­tie­nė šie­met lan­kė­si Ai­ri­jos pa­kran­tė­je, par­si­ve­žė iš ten nuo­sta­bių kriauk­lių. To­dėl to­mis kriauk­lė­mis, kra­bų žnyp­ly­tė­mis ji ap­lip­dė da­lį sa­vo ad­ven­to vai­ni­ko, nes ta ke­lio­nė jai bu­vo įsi­min­ti­niau­sias me­tų įvy­kis. Ki­tą da­lį ap­li­pi­no su­džio­vin­tais kark­lų ka­čiu­kais. Jie reiš­kė šil­tus, mie­lus žmo­nes, su ku­riais mo­te­riai te­ko bend­rau­ti vi­sus me­tus. Ke­tu­rios ka­vos spal­vos žva­kės – ka­vos puo­de­lius, iš­ger­tus su tais žmo­nė­mis. O ka­ro­lių „perlai“ ant vai­ni­ko sim­bo­li­za­vo dva­siš­kai tur­tin­gus me­tus, – pa­sa­ko­jo Ir­ma.



Puokštėje – ru­tu­liai

Ma­din­ga na­mus puoš­ti įvai­riais ru­tu­liais, dė­ti juos į puokš­tes, ant sta­lo ar ži­di­nio. I.Mau­rie­nė sa­ko, kad juos, kaip ir vai­ni­kus, ga­li­ma pa­si­ga­min­ti iš pa­čių įvai­riau­sių da­ly­kų: me­džio drož­lių, sa­ma­nų, pu­šų ar mau­me­džių kan­ko­rė­žių, ne­tgi da­gių ka­muo­lė­lių. Ži­no­ma, tam rei­kė­tų ruoš­tis iš ru­dens. Jų pa­grin­das – taip pat iš šie­no su siū­lais su­suk­tas ru­tu­lys, ant ku­rio kli­juo­ja­mos įvai­riau­sios me­džia­gos.

– Dės­ty­to­ja mums pa­ro­dė sa­vo kom­po­zi­ci­ją, ku­rio­je bu­vo su­dė­ju­si sep­ty­nis ru­tu­lius. Pen­ki bu­vo iš la­pų, kan­ko­rė­žių, sa­ma­nų ir kt., o du – bliz­gan­tys bur­bu­lai. Taip ji pa­vaiz­da­vo žmo­gaus sa­vai­tę: dvi poil­sio die­nas ir pen­kias – dar­bo, – aiš­ki­no pa­šne­ko­vė.

Ki­to­kį ru­tu­lį ga­li­ma pa­ga­min­ti iš ša­ke­lių.

Pri­si­rin­kus bet ko­kių ša­ke­lių, švend­rų, po gim­ta­die­nio li­ku­sių ro­žių stie­bų ir kt., juos rei­kė­tų su­kar­py­ti vie­no­dais pa­ga­liu­kais. Pa­ga­liu­kas vie­lu­te per vi­du­rį 3 kar­tus ap­su­ka­mas, už­tvir­ti­na­mas, pa­lie­ka­mas pa­ga­liu­ko il­gio tar­pas, ta­da ap­su­ka­mas ki­tas pa­ga­liu­kas ir t. t. Taip pa­ga­mi­na­mos apie 2 m il­gio gir­lian­dos. Iš jų, kaip su­kant siū­lų ka­muo­lį, su­for­muo­ja­mi ru­tu­liai, vai­ni­kai. Jie gra­žūs sa­vai­me, ta­čiau ga­li­ma dar kuo nors pa­puoš­ti.



Sa­va eg­lu­tė

La­bai dai­liai at­ro­do gir­lian­da, su­riš­ta iš trum­pai su­pjaus­ty­tų eg­lės ša­ke­lių. Ja ga­li­ma puoš­ti užuo­lai­dų kar­ni­zus, laip­tų tu­rėk­lus, pa­dė­ti ant pa­lan­gės, puoš­ti bal­ko­nus lau­ke.

Tam, kas jau tu­ri na­muo­se sau­sų kom­po­zi­ci­jų, joms pa­gy­vin­ti I.Mau­rie­nė pa­ta­rė par­duo­tu­vė­se įsi­gy­ti dirb­ti­nio bars­to­mo (ne purš­kia­mo) snie­go.

Be to, ei­nant ką nors svei­kin­ti juo ga­li­ma pa­puoš­ti ir gy­vą gė­lę. Pa­čius ro­žės kraš­te­lius rei­kia la­bai švel­niai pa­merk­ti į pra­skies­tą li­pa­lą, po to – į dirb­ti­nį snie­gą. „Apšerkšnijusi“ ro­žė at­ro­dys įspū­din­gai.

Pa­tiems, pa­sak I.Mau­rie­nės, ga­li­ma pa­si­ga­min­ti ir Ka­lė­dų eg­lu­tę. Rei­kia į plastiki­nį no­ri­mo dy­džio in­dą (ne­tin­ka ke­ra­mi­nis, nes gip­sas sting­da­mas ga­li jį su­skal­dy­ti, ge­riau į gra­žų va­zo­ną me­de­lį įsta­ty­ti vė­liau) įpil­ti gip­so mil­te­lių, juos su­mai­šy­ti su van­de­niu.

Į ma­sę reikia įsta­ty­ti laz­de­lę, ku­ri bus eg­lu­tės stie­bas, ir pa­lai­ky­ti, kol gip­sas pra­dės sting­ti. Po to ant jos nuo apa­čios į vir­šų riš­ti vis trum­pes­nes eg­lės ar pu­šies ša­kas. Jei laz­de­lė bus krei­va, gau­si­me „nuo vė­jo“ pa­lin­ku­sį me­de­lį. Įs­pū­dis ne­pa­kar­to­ja­mas, o ir vie­na ža­lias­ka­re miš­ke liks dau­giau...



Kad bū­tų jau­ku

Ži­no­me, jog tra­di­ci­nės Ka­lė­dų spal­vos yra ža­lia (am­ži­ny­bė), rau­do­na (gy­vy­bė, jė­ga, aist­ra), auk­so, si­dab­ro (tur­tas). Ta­čiau ir čia no­ri­si įvai­ru­mo.

– Jau per­nai puo­šy­bai bu­vo siū­lo­ma rink­tis juo­dą ir bal­tą spal­vas. Bet pas mus vis­kas atei­na vė­liau, Ka­lė­dų „mados“ – ir­gi. Tai­gi šie­met no­rin­tys bū­ti ma­din­gi mie­lai ren­ka­si šias spal­vas, pa­vyz­džiui, juo­dą eg­lu­tę puo­šia bal­tais bur­bu­lais. Ar­ba ren­ka­si tar­pi­nį va­rian­tą – pil­ką spal­vą, ku­ri šie­met ypač ma­din­ga. Bet jei man tai ne­priim­ti­na, jei aš mėgs­tu rau­do­no vy­no ar aly­vi­nę spal­vą, – to­kias ir rink­siuo­si. Svar­biau­sia, kad ma­no na­muo­se man bū­tų jau­ku, – sakė pašnekovė.

Nors ir pri­ta­ria ge­roms nau­jo­vėms, I.Mau­rie­nė lai­ko­si dau­ge­lio se­nų­jų tra­di­ci­jų. Kar­tu su šei­ma ga­mi­na 12 pa­tie­ka­lų Kū­čių sta­lui, pa­bars­to šie­no po stal­tie­se, siun­čia Ka­lė­dų at­vi­ru­kus, kū­čiu­kus ke­pa, o ne per­ka pre­ky­bos cent­re.

– Aš pa­ti Kū­čių va­ka­rie­nei kū­čiu­kų nie­kuo­met ne­per­ku, juos vi­sad ke­pu pa­ti. Šią tra­di­ci­ją pe­rė­miau iš mo­čiu­tės, vė­liau – ma­mos. Kū­čiu­kus ke­pa­me kar­tu su abiem duk­ro­mis ir kal­ba­mės... Bū­na ge­ra, ir kve­pia tik­ro­mis Kū­čio­mis. Be­je, ma­no vy­res­nio­ji In­ga – la­bai kruopš­ti, to­dėl jos kū­čiu­kai – la­bai vie­no­di, tie­siog to­bu­li... – pa­sa­ko­jo Ir­ma.

– Kaip ir kas­met, mo­ki­nes mo­kiau kep­ti kū­čiu­kus. Jie il­gai bū­na ska­nūs, net ir mirk­da­mi aguon­pie­ny­je neiš­tyž­ta, o pa­ga­mi­na­mi la­bai pa­pras­tai.



„Vis­ko ne­sus­pė­ju“

– Man, kaip ir ki­tiems, ga­lio­ja ta pa­ti tai­syk­lė: šiau­čius – be ba­tų, kriau­čius – be ke­pu­rės... Na­mus šie­met dar ma­žai tes­pė­jau pa­puoš­ti, – juo­kė­si Ir­ma.

Ta­čiau Sa­lo­mė­jos Nė­ries vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, ku­rios puo­šy­ba I.Mau­rie­nė rū­pi­na­si ne tik Ka­lė­dų, bet ir ki­to­mis pro­go­mis, mo­ky­to­ja jau iš­gra­ži­no. Ka­lė­do­mis al­suo­ja fo­jė, mo­ky­to­jų kam­ba­rys, sa­lė.

I.Mau­rie­nė – iš­ties užim­tas žmo­gus, spė­jan­tis į dvi dar­bo­vie­tes: mo­kyk­lą ir UAB „Neda“. Ta­čiau lais­vu nuo šių dar­bų me­tu jos ran­kos spė­ja su­kur­ti dar daug pui­kių da­ly­kų.

I.Mau­rie­nė ne kar­tą yra or­ga­ni­za­vu­si lab­da­rin­gas ak­ci­jas, ku­rių me­tu sa­vo ir ko­le­gių bei mo­ki­nių rank­dar­bius, įvairius ga­mi­nius do­va­no­jo vai­kų na­mams, se­ne­liams, nau­ja­gi­miams bei jų ma­moms.

Kas pa­žįs­ta I.Mau­rie­nę, ži­no, jog ji ke­pa ir pui­kius tor­tus, ku­riais le­pi­na ne tik šei­mą, bet ir drau­gus, pa­žįs­ta­mus.

„Ži­no­ma, tiek, kiek no­riu pa­da­ry­ti, ne­spė­ju. Lai­ko pla­nuo­ti ne­mo­ku, per­vargs­tu. Bet jei vi­so to ne­tek­čiau – tur­būt nudžiūčiau“, – šyp­so­jo­si Ir­ma.



Kūčiukai

Rei­kia apy­tiks­liai: 40–50 g mie­lių, 3 šauk­šų cuk­raus, 0,5 ar­ba­ti­nio šaukš­te­lio drus­kos, 200 ml pie­no (mo­čiu­tė pil­da­vo van­de­nį), 400 g mil­tų, 3–4 šaukš­tų aguo­nų.

Mie­les iš­trin­ti su šaukš­tu cuk­raus ir tru­pu­čiu pie­no, kol su­skys­tės. Pa­lik­ti šil­tai, kad pa­kil­tų. Pie­ną pa­šil­dy­ti iki 37°C, su­pil­ti li­ku­sį cuk­rų, drus­ką, aguo­nas, pa­ki­lu­sias mie­les ir mil­tus, tru­pu­tį pa­lik­ti bars­ty­mui. Vis­ką ge­rai su­min­ky­ti. Jei teš­la lim­pa prie ran­kų ar sta­lo, bars­ty­ki­te mil­tais. Sup­jaus­ty­ti teš­lą ga­ba­lė­liais, iš jų su­vo­lio­ti 1,5 cm skers­mens vo­le­lius ir juos su­pjaus­ty­ti. Su­ber­ti į mil­tais pa­bars­ty­tą skar­dą. Kep­ti 200°C or­kai­tė­je, kol gra­žiai pa­gels.







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas