|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-12-06 08:05
Paežerių darželio-mokyklos „Ežerėlis“ mokytoja Ramutė Liudvikauskienė sakė, jog trečiaklasių Mato Stadalninko ir Edvardo Šneiderio piešiniai pirmąkart pateko į tokią svarbią parodą.Autorės nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
Vaikams pajausti, į ką dera atkreipti dėmesį piešiant ar rašant, padėjo jų mokytojos. Po to pačių jaunųjų menininkų rankos ant lapų vedžiojo spalvas ar žodžius. Spausdiname keletą vaikiškų minčių – mažų perliukų, papildančių piešinių turinį. Tyra vaiko fantazija surado atsaką į konkurso temą „Piešiu gražiausią žodį“. Dažname piešinėlyje pavaizduota mama – kaip gražiausio žodžio simbolis. Jaunųjų autorių piešinėliais išreiškiamas santykis su aplinka, istorija, gyvenimu. „Mes su mokytoja buvome nuvažiavę į Jono Basanavičiaus gimtinę. Ten daug ąžuolų. Aš norėjau nupiešti vieną didelį ąžuolą. Nupiešiau patį tvirčiausią. Jo kamienas – tai mūsų Tėvynė, lapai rodo, kad mes lietuviai, šakos prikibę labai stipriai ir tai rodo, kad mes tvirti kaip ąžuolai. Kamieną patamsinau ir paryškinau, lapus nudažiau Lietuvos vėliavos spalvomis. Šalia nupiešiau ir įvairių gėlių, tos gėlės vaizduoja mūsų grožį“, – taip savo sumanymą paaiškino piešinių konkurso antros vietos laimėtojas, Paežerių darželio-mokyklos „Ežerėlis“ trečios klasės mokinys Matas Stadalninkas. „Mama – pats švelniausias ir mieliausias žmogus. Ji spalvinga, nuolat besikeičianti ir įdomi – kaip žodis piešinyje“ (Edita Ivanauskaitė). „Esu ketvirtaklasė. Mano žodynas per keturis mokslo metus praturtėjo įdomiais žodžiais. Vienas iš jų – Ožkabaliai. Manau, kad šiame gražiame Lietuvos kampelyje buvo auginamos ožkos, nes jų vertingas pienas. Be to, čia daug balų, todėl ir atsirado toks vietovės pavadinimas“ (Violeta Vyšniauskaitė). „Mes laikysime saulę iškėlę, kad apšviestų visą žemę, kad lietuviškas žodis skleistųsi joje“ (Karolina Geležauskaitė). „Kiekvienas galime būti to deglo – kalbos – nešėjai, kovoti už tai, kad kalba išliktų, kad suvoktume, kokia ji mums reikalinga“ (Eva Guzevičiūtė). „Tikiu, kad nė vienoje šalyje senelės neseka tokių gražių gražių pasakų kaip Lietuvoje. O kokios skambios mūsų dainos, lopšinės, kiek daug nuostabių dalykų yra lietuvių kalboje“ (Laura Bendaravičiūtė). „Kalbos likimas priklauso nuo mūsų. Gimtoji kalba – kaip kasdieninė duona, kurios skonis nuo amžių nesikeičia“ (Ingrida Milerytė). Publikuota: 2007-12-06 08:05:31 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|