|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-12-04 08:39
V.Brokas nusifotografavo su gatvės prekeivių įkyriai peršamu egzotišku galvos apdangalu.Nuotrauka iš asmeninio albumo. Eglė MIČIULIENĖ Tarifa – pačioje siauriausioje Gibraltaro sąsiaurio vietoje esantis Ispanijos miestelis, dar vadinamas „Vėjų sostine“. Teigiama, jog čia labai retai kada pasitaiko iš eilės dvi nevėjuotos dienos. „Tarifa yra tam tikrame kampe. Jei iš vienos pusės tą dieną pučia netinkamas vėjas – eini į kitą pusę. O mums reikia, kad vėjas pūstų į krantą“, – aiškino V.Brokas. Šiame miestelyje vandens sportu užsiima visi – tiek atvykėliai, tiek vietiniai gyventojai. Jie lekia per bangas jėgos aitvarais, burlentėmis, banglentėmis – kuo tik įmanoma. Ir kaip neplauksi, kai net pažvelgus pro viešbučio langus iš vienos pusės matai tyvuliuojantį Atlanto vandenyną, iš kitos – Viduržemio jūrą. Vasarą visas Tarifos dangus „nuklotas“ jėgos aitvarų kupolų, o rudeniop žmonių sumažėja, taigi vilkaviškiečiai sportininkų masės išvengė. Vandens sporto mėgėjai žino, jog jėgos aitvarai būna įvairaus dydžio. Mažesniam vėjui skirti didesni, iki 20 metrų aitvarai, stipriam vėjui – mažesni. Ispanijoje Vidas sakė matęs ir vos kelių kvadratinių metrų aitvarą. „Tas pats ir su burlentėmis: nebuvome plaukę su tokiomis mažomis, gal trijų kvadratinių metrų burėmis. Jų užtenka, nes ten pučia labai smarkus vėjas. Lietuvoje su tokia bure greičiausiai nepaplauktum“, – pasakojo V.Brokas. Pirmą kartą šiame krašte viešėję vilkaviškiečiai iš pradžių pasirinko netinkamą vietą – Atlanto vandenyno pakrantę. Vėjas čiuožti su vandens aitvarais pasirodė per smarkus, tad teko vietoje nuomotis burlentes ir prisijungti prie kitų buriuotojų. Jomis plaukti, kaip sakė Vidas, tinka nors ir uraganas. „Jau nemažai metų plaukioju burlente, bet patirties pasisėmiau tikrai nemažai. Esant tokiam vėjui, tokioms bangoms – visai kitoks plaukimas. O vietiniai ką išdarinėja! Šokinėja, vartosi su burlentėmis prie pat kranto“, – įspūdžiais dalijosi Vidas. Tik paskutinėmis dienomis sutikti lietuviai vilkaviškiečiams paaiškino, kad aitvarų sportui labiausiai tinka ne vandenynas, o Viduržemio jūra. Kraštiečiai pasakė, kur rasti tinkamą vietą aitvarams išbandyti. Ta vieta vadinama Palmones, o čia atvykstantys lietuviai ją vadina savaip – Palemonu. „Atvažiavome į tą vietą iš pat ryto ir nustebome: ji beveik pačiame mieste, nuo kranto matyti plaukiantys laivai. Žmonių – tuščia... Mums pasirodė įtartina – ar galima tokioje vietoje plaukti su aitvaru?.. Viską aplink išmaišėme, galiausiai susistabdėme policijos automobilį ir paklausėme, kur yra „kaitų spotas“ („kaitais“ sportininkai vadina jėgos aitvarus, o „spotu“ – buriavimo vietą). Policininkai mus atvedė atgal į tą pačią vietą. Tuo metu jau radome ir lietuvių. Taip ir plaukėme: iš vienos pusės matėme laivus, iš kitos – miestą“, – pasakojo V.Brokas. Vieną kelionės dieną vilkaviškiečiai skyrė kelionei į Afriką – Maroką. Nuo Tarifos iki Maroko, Tangerio miesto, – vos 14 kilometrų. Sakoma, kad sutemus iš Maroko matyti šviečiantys Tarifos žiburiai. Keleiviai iš Ispanijos į Afriką plaukia keltu Tarifa–Tangeris, kelionė užtrunka maždaug pusvalandį. „Na, kai toks atstumas – negalėjome nenuplaukti. Bet kelionė nepaliko labai didelio įspūdžio. Galiu tik „pliusiuką pasidėti“, kad buvau Afrikoje, bet nedaug jos tematėme. Tiktai vieną dieną po Tangerį pavaikščiojome“, – juokėsi Vidas, pasakodamas apie neilgą viešnagę Afrikoje. Anot vilkaviškiečio, vietiniai gidai, su turistais kalbantys angliškai, pavežioja po Tangerį autobusu ir apie miestą užsieniečiams pasakoja net neišlipdami į lauką. Galiausiai turistai išlaipinami ir pusdienį vedžiojami siaurų gatvių labirintais. O juose – galybė prekeivių, kurie, kaip ir visoje Afrikoje, įkyriai lenda į akis ir perša svetimšaliams savo gėrybes. Po ekskursijos po gatvės turgų keleiviai lipa atgal į autobusą, vėl išklauso gido pasakojimą ir parvežami į uostą. „Yra ir dviejų dienų ekskursija po Tangerį – jos metu žmonės turbūt daugiau pamato. O šiaip tikriausiai geriau važiuoti pačiam automobiliu, nes yra tikrai gražių vietų, kurias verta pamatyti“, – pasakojo V.Brokas. Su jėgos aitvarais vilkaviškiečiams Ispanijoje teko plaukioti tik pusantros dienos. Bet pamokos buvo vertingos: Lietuvoje vyrai nuplaukdavo vos keletą metrų, o dabar jau galėtų įveikti keliasdešimt kartų didesnį atstumą. Anot V.Broko, jėgos aitvarus turi jau keletas vilkaviškiečių, tačiau Paežerių ežere jie kol kas neplaukioja. O Vištytis šiai sporto šakai apskritai netinka. „Iš visų pusių ežerą supa medžiai, o jis pats – duobėje. Jei audra – iš bėdos gali plaukti su burlente. O jėgos aitvarui turi būti itin lygus vėjas. Kitaip aitvaras pasidarys nevaldomas: jis gali kristi, o pagavęs stiprų vėjo gūsį staigiai šauti į viršų ir bet kur tave nusviesti. Buvo atvejų, kad aitvarą net į laidus įkėlė... Laimei, juo skridusi mergina spėjo atsikabinti virves, nes galėjo baigtis liūdnai“, – sakė V.Brokas. Prie Vilkaviškio prigludęs Paežerių ežeras taip pat nėra labai patogus jėgos aitvarų sportui: per mažai vietos pakilti. „Vienintelė vieta, kur galima plaukti, – prie pylimo, ir tai tik tada, kai vėjas pučia iš pietvakarių“, – aiškino Vidas. Todėl visi jėgos aitvarų mėgėjai važiuoja į pajūrį, nes ten vėjo srovė tolygesnė. Nedaug laisvalaikio turintis V.Brokas mėgsta jį leisti aktyviai. Žiemą vyras slidinėja (jis pats, padedamas kitų šio sporto entuziastų, sukonstravo ir prie Vištyčio ežero esančius slidininkų keltuvus), vasarą vandenį skrodžia burlente, dabar „užsikrėtė“ dar ir jėgos aitvarų sportu. – Nuo ketvirtos klasės lankiau jachtklubą pas Aleksandrą Leonavičių. Vėliau pats pradėjau gaminti didelę jachtą. Tačiau grįžęs iš armijos susidomėjau burlenčių sportu – o jų su jokiomis jachtomis nepalyginsi. Burlente gali išvystyti visai kitą greitį, ir malonumas kitas. Taip ir liko mano jachta nebaigta. Iki šiol stovi garaže. Gal pensijoj būdamas pabaigsiu ir plauksiu... – juokėsi vilkaviškietis. O dabar Vidas neabejoja, jog kitais metais būtinai suras laiko ir vėl skris į burlentininkų ir jėgos aitvarų mėgėjų rojų – Tarifą. (Pabaiga. Pradžia – Nr. 138) Publikuota: 2007-12-04 08:39:10 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|