„Santaka“ / Skaitytojų mintys

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14

Parduoda naują šiferį dideliais lapais ir naudotą šiferį mažais lapais. Tel. 8 622 84 697.
Galioja iki: 2018-12-01 11:47:16



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-12-03 16:21

Dalinkitės:  


Skaitytojų mintys

Kuo Vilkaviškis gali būti įdomus miesto svečiams?



Keliaujant per Lietuvą kiekvieno dėmesį patraukia besikeičiantys gamtos vaizdai bei kraštovaizdžio įvairovė. Mūsų šalies žmonės gali didžiuotis patys ir parodyti užsienio svečiams gražiausias gimtojo krašto vietas, istorinius Lietuvos objektus. Daugeliui atvykėlių tokia pažintis su mūsų šalimi palieka gerą įspūdį ir suteikia nemažai teigiamų emocijų. Tačiau ne tik Lietuvos kelionių agentūros, bet ir mes visi, lietuviai, lyg susitarę užsieniečius dažniausiai vežame pamatyti tų pačių vietų: Vilniaus ir Kauno senamiesčio, Kuršių nerijos, Trakų pilies, Kernavės piliakalnių bei dar vieno kito objekto, turinčio ne vieną šimtmetį menančią istoriją. O kodėl turistų mes nesupažindiname su šių dienų realijomis?

Ne vienam sąmoningam Lietuvos piliečiui turėtų kilti klausimas: o kas po dešimties ar dvidešimties metų reprezentuos šių laikų dvasią, kas gražaus buvo sukurta ir pastatyta posovietiniu laikotarpiu? Kad daugeliui atvykusių užsienio turistų įdomu susipažinti ne tik su garbingą praeitį menančiais kultūros objektais, bet ir su netolimos praeities realijomis, rodo ne tik užsieniečių, bet ir pačių lietuvių susidomėjimas Grūto parku. Taigi ką paliksime mes, tai yra tie, kurie matėme tarybinio režimo griūtį ir gyvenome nepriklausomybės atkūrimo bei įsigalėjimo laikais?

Kol kas mums sekasi prastai – daugiau sugriovėme nei pastatėme. Žinoma, daugelis bandys ginčytis, todėl pabandykime nemėtyti akmenų į svetimą daržą, o apsižiūrėti savajame. Pavyzdžiui, kas per paskutinius penkiolika metų buvo pastatyta ir sugriauta Vilkaviškio krašte.

Akys jau nebekliūva už griūvančių ar vis dar griaunamų (dažniausiai renkamų po plytą) buvusių kolūkių pastatų. Tačiau kas galėtų tiksliai pasakyti, kiek tokių „vaiduoklių“ dar puošia mūsų kraštovaizdį? Būkime sąžiningi, – tai nėra sovietinių laikų palikimas, nes anais laikais, nors kolūkių pastatų ir negalėjai pavadinti architektūros šedevrais, tačiau praeinančiųjų jie negąsdindavo griūvančiomis konstrukcijomis ir vaizdais, primenančiais nuo karo nukentėjusią Bosniją.

Šį bei tą per paskutinius kelerius metus, atrodo, bandyta daryti – rekonstruojami dvarų rūmai ir dvarų sodybos, kurios dar ne taip seniai buvo naudojamos kaip sandėliai, mechaninės dirbtuvės ir pan. Tiesa, kartais panašu, kad valstybei priklausančių dvarų likimu dėl nepakankamo finansavimo mūsų valdžios institucijos labiau rūpinasi teoriškai. Koks likimas ištiks privačių asmenų valdomus dvarus, greitu laiku pamatysime. Greičiausiai naujųjų „dvarininkų“ susireikšminimas ir noras išsiskirti bei pasididžiuoti duos neblogų rezultatų. Nors Vilkaviškio rajone aptvarkytų dvarų nėra daug, tačiau į turistinius maršrutus kaip lankytinas vietas galima būtų įtraukti ne tik Paežerių dvaro ansamblį, bet ir kitus kasdien vis labiau griūvančius senuosius dvarus (Alvito, Šūklių, Kumečių, Piliakalnių ir kt.), kuriuose šiuo metu galima būtų filmuoti tik siaubo filmus apie klaidžiojančius vaiduoklius.

Kuo gi gali vilioti turistus Vilkaviškis? Nors iš pirmo žvilgsnio miestas atrodo nedidelis, bet žavus, tačiau čia lankantis akis neužkliūva už kažko išskirtinio: gatvės kaip eilinio miestelio, miesto želdynai – kaip daugelyje Lietuvos „apmirusių“ miestų, Vilkaviškio centrinę gatvę kertantis upelis labiau panašus į melioracijos ar nutekamųjų vandenų griovį.

Kodėl Vilkaviškis negalėtų būti nedideliu mielu provincijos miestu, kviečiančiu aplankyti ne tik istorinius, kultūrinius objektus, bet ir siūlančiu susipažinti su šio krašto tradicijomis, paragauti suvalkietiškų patiekalų. Tie, kam teko pakeliauti ir pamatyti nors kelias pasaulio valstybes, gali papasakoti apie mažų miestelių žavesį ir neišdildomus įspūdžius.

O ką, be Vilkaviškio katedros, kurios teritorija sutvarkyta tiesiog pavyzdingai, dar galima būtų parodyti gražaus, kad atvykėliams nesusidarytų įspūdis, jog geriausia miestiečių „pramogų“ ir laisvalaikio praleidimo vieta – prekybos centrai, o pagrindinis verslas – prekyba pigiais rūbais.

O kur būtų galima pamatyti vietos dailininkų kūrinių (juk Vilkaviškyje tokių yra)? Įdomu būtų sužinoti, ar daugelis vilkaviškiečių žino, kur yra Suvalkijos dailės galerija? Didžioji dalis mūsų neieško meno, nors ir vertina grožį. Būtų puiku, jei menas pats „ateitų“ pas žmogų.

Kažkada, tarybiniais laikais, nuėjęs į daugelį valdiškų įstaigų, restoranų, kavinių, žmogus galėdavo, net neturėdamas tokio tikslo, pamatyti monumentalius vaizduojamosios ar taikomosios dailės kūrinius, dažniausiai sukurtus vietos dailininkų.

Kažkada dabartinio Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro pastato interjerą puošė puikus monumentalios sieninės tapybos darbas (dailininkas – J.Šalčiūnas), buvusio restorano „Kvadratas“ sienas dabino dekoratyviniai medžio pano, didžiulis gobelenas (darbų autoriai – jau nežinomi), iš vaikystės žinomų pasakų herojai žvelgė nuo sienų kavinėje „Du gaideliai“ (dailininkas – R.Merkevičius), Vilkaviškio ligoninės Vaikų skyriuje (dailininkas – R.Merkevičius), vaikų darželių salėse.

Pasikeitus laikams, tarybiniais metais kūrusių dailininkų (profesionalių dailininkų!) darbai buvo tiesiog uždažyti. Daugeliui dabartinių „dizainerių“ toks „sienų atnaujinimo“ būdas, deja, atrodo geriausias.

Į Lietuvą atvyksiančius turistus ar užsienio delegacijas Vilkaviškis kol kas galėtų prisivilioti tik graudžia fraze: „Nepraeik pro šalį“. Matyt, ne tik Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras nesudomina miesto įžymybėmis, bet ir rajono Savivaldybė seniai jau nebeturi parodyti nieko nauja, ką būtų ženklaus nuveikusi per paskutinius kelerius metus miestui ir krašto kultūrai, – visiems Vilkaviškio kraštui nusipelniusiems žmonėms (V.Kudirkai, J.Basanavičiui) paminklai jau seniai pastatyti.



Asta URBONAVIČIŪTĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas