Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-11-30 16:53

---

Dainuodama K.Zalagaitienė puošėsi savais tautiniais rūbais.

Ru­de­ni­niai vė­jai bloš­kia že­mėn la­pus, krin­ta šla­pias snie­gas. Toks jau tas lapk­ri­tis: niū­rus, vė­juo­tas ir vis gi­lyn į tam­są bren­dan­tis. To­kia nuo­tai­ka api­ma ir ta­da, kai ne­ten­ki žmo­gaus.

Lapk­ri­čio 24 d., ei­da­ma 85–uo­sius me­tus, mi­rė vy­riau­sia iš dai­ni­nin­kių se­se­rų Šle­ky­čių – Ka­zi­mie­ra Za­la­gai­tie­nė.

Neg­los­tė jos gy­ve­ni­mas: ka­ro su­maiš­tis, vy­ro ne­tek­tis, šiur­pi ava­ri­ja, atė­mu­si duk­rą, – te­ko au­gin­ti ir į moks­lus iš­leis­ti anū­kes. Bet vis­ką už­glos­tė vi­sų tri­jų se­se­rų, gar­sių dai­ni­nin­kių, gra­žus su­ta­ri­mas, pa­gal­ba vie­na ki­tai.

Ge­rai pri­si­me­nu Ka­zi­mie­ros žo­džius, pa­sa­ky­tus gal prieš de­šim­tį ar dau­giau me­tų: „Mes bet ka­da su­si­ti­ku­sios net pa­si­bu­čiuo­ja­me, lyg iš to­li su­siė­ję bū­tu­me. Neį­si­vaiz­duo­ju, jei­gu ku­rios nors iš mū­sų ne­bus“. O jau nė­ra dvie­jų: anks­čiau į am­ži­ny­bę iš­ke­lia­vo A.Par­šai­tie­nė, da­bar – Ka­zi­mie­ra.

Nuo vi­sų gy­ve­ni­mo sun­ku­mų ir bė­dų se­se­rys tu­rė­jo vais­tą – dai­nas. Kiek jų mo­kė­jo, kiek jų už­ra­šė kraš­to­ty­ri­nin­kai, pa­vie­niai folk­lo­ro rin­kė­jai!.. Ir aš ga­liu džiaug­tis: li­ko daug už­ra­šy­tų dai­nų, ypač tos ves­tu­vi­nės – gra­žiau­sios. Kaip to­bu­lai K.Za­la­gai­tie­nė pa­mėg­džio­jo paukš­čius! Tik da­bar pa­gal­vo­ju, kad ji pa­ti pri­mi­nė kregž­dę: ma­ža, smul­ku­tė, o jau žvit­ri – tik nar­do, tik le­kia. Pa­gal jos mėg­džio­ja­mų paukš­čių bal­sus folk­lo­ro an­samb­lis „Sū­du­viai“ pa­ren­gė pro­gra­mą vai­kams „Čy­ru vy­ru pa­va­sa­ris“.

Vi­sos trys se­se­rys nu­fil­muo­tos per obe­lų žy­dė­ji­mą Ka­zi­mie­ros so­de prie na­mų. Vi­sos sa­vais tau­ti­niais rū­bais.

Re­tas žmo­gus tu­ri to­kį bal­so gra­žu­mą, koks bu­vo Ka­zi­mie­ros. Ne­la­vin­ti­ną, ne­to­bu­lin­ti­ną, bet la­bai skam­bų, aiš­kų, at­ro­do, iki pa­ties dan­gaus pa­ky­lan­tį.

Di­de­lių tur­tų Ka­zi­mie­ra Za­la­gai­tie­nė neuž­gy­ve­no. Vis­ką iš­da­li­jo vai­kams, anū­kams. Bet iš tik­rų­jų jos pa­li­ki­mas la­bai di­de­lis, bran­gus ir neį­kai­no­ja­mas – tai dai­nos.



Ni­jo­lė SKIN­KIE­NĖ

Vil­ka­viš­kio kul­tū­ros cent­ro et­nog­ra­fė

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---