|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-11-30 16:43
Vido Broko (kairėje) ir Petro Žilionio aistra – vandens sportas.Eglė MIČIULIENĖ
Tai – gana nauja sporto šaka ir ekstremalus laiko leidimo būdas, kuriam reikia trijų dalykų: vandens, vėjo ir paties aitvaro. Neseniai V.Brokas su dar dviem bendraminčiais grįžo iš kelionės. Vilkaviškiečiai buvo Ispanijoje, aplankė Afriką. Tačiau pagrindinis kelionės tikslas buvo ne apžiūrėti svetimų kraštų architektūrą, muziejus ar kitas vertybes, o išmokti geriau valdyti vis populiarėjantį Lietuvoje jėgos aitvarą. „Jau seniai svajojau išmokti plaukti su jėgos aitvaru, o šią vasarą jį įsigijau ir pradėjau mokytis. Lankiau pustrečios valandos pamokas Klaipėdoje, Kuršių mariose. Ten yra idealios sąlygos plaukti su aitvaru, nes gylis, galima sakyti, iki kelių, o vietos daug“, – pasakojo V.Brokas. Jėgos aitvarai – ekstremali vandens sporto šaka, atsiradusi maždaug prieš devynerius metus ir milžiniškais tempais populiarėjanti visame pasaulyje. Šio sporto pagrindas – skraidinamo aitvaro sukuriama trauka. Galingo aitvaro tempiamas žmogus čiuožia vandens paviršiumi ant nedidelės 1,2–1,8 m ilgio lentos, daro įvairiausius triukus ar tiesiog aukštus iki 20 metrų šuolius. Vidas tvirtino, jog išmokti valdyti vandens aitvarą nėra sunku. „Pasimokęs plaukti Kuršių mariose, Vilkaviškio Paežerių ežere ir jūroje, dabar galiu nuplaukti apie 100 metrų. Taigi po kokių keturių dienų mokslo jau įmanoma plaukti. O, pavyzdžiui, norėdamas gerai valdyti burlentę, turi mokytis maždaug metus, kitaip ant jos nepastovėsi. Štai dėl ko jėgos aitvarų sporto šaka taip sparčiai populiarėja, išstumdama anksčiau tokias populiarias burlentes“, – įsitikinęs pašnekovas. Norint valdyti tokį aitvarą jėgos nereikia – tai daroma kone galais pirštų. Todėl gali čiuožti ir moteris, ir ūgtelėjęs vaikas. Tačiau nesisaugodamas plaukikas gali sukelti pavojų sau ir kitiems. Aplink sportininką turi būti bent šimto metrų spindulys tuščio ploto, kad prireikus žmogus galėtų saugiai nusileisti. Palangos pliažuose, kur vasarą yra daug poilsiautojų, jėgos aitvarus naudoti uždrausta. Kiekviena vos kelių milimetrų storio, už batų raištelį plonesnė jėgos aitvaro virvė iškelia maždaug 200 kg svorį, tad užkabinusi pirštą ar ausį gali lengvai nupjauti. Be to, nepatyrusį sportininką vėjo pagautas aitvaras gali ir pražudyti. Prieš porą mėnesių su jėgos aitvaru užsimušė klaipėdietis verslininkas. Patyręs, jau ne vieną sezoną užsiėmęs šia sporto šaka vyriškis, matyt, pervertino savo galimybes. Keldamas jėgos aitvarą jis tinkamai neįvertino pavojaus – per arti esančio pastato – ir ūžtelėjęs vėjo gūsis bloškė žmogų į sieną. Tačiau Vidas tvirtina kol kas su aitvaru tik apsibrozdinęs. „Ir tai – tiktai sausumoje. O jei krenti į vandenį – juk nesusimuši“, – sakė jis. Beje, su jėgos aitvaru gali čiuožti ir sniegu. „Žiemą gal net lengviau išmokti, nes sniege neskęsti, – kalbėjo Vidas. – Žinoma, reikia pasirinkti kokį nors lygų paviršių: aerodromą ar storai apsnigtą ežerą“. Keleto Kuršių mariose praleistų valandų Vidui buvo per mažai – norėjosi įgyti daugiau įgūdžių. Tačiau vasarą Lietuvoje trūksta vėjo, rudenį – šalta, nors aktyvūs šio sporto mėgėjai ir šiuo metu tebevyksta prie jūros. Interneto svetainėje www.extreme-sports.lt, kur verda diskusijos apie jėgos aitvarus, burlentes ir kitas ekstremalaus sporto šakas, V.Brokas perskaitė apie Tarifą. Tai nedidelis kurortinis Ispanijos miestas, kur skrenda be vandens sporto negalintys gyventi žmonės. Ilgai nelaukęs, su vilkaviškiečiu verslininku Petru Žilioniu Vidas užsisakė kelionę į Ispaniją. Kartu vyko ir vilkaviškietė Janina Liepinienė, kuri taip pat ketina mokytis šios ekstremalios sporto šakos. Kelionė, pasak Vido, buvo nesudėtinga, nes atsirado tiesioginiai lėktuvo reisai iš Lietuvos į Malagą. Ten sėdę į išnuomotą automobilį lietuviai nuvažiavo iki Tarifos, esančios už 170 km nuo Malagos. Taigi per gerą pusdienį nuo skrydžio pradžios kompanija jau buvo Tarifoje. Į Ispaniją V.Brokas ir P.Žilionis vežėsi savo jėgos aitvarus. Nors jie – dvylikos kvadratinių metrų pločio, tačiau išleidus orą ir suvyniojus telpa į mokyklinę kuprinę. Komplekte dar yra 1,30 ilgio lenta – ir viskas. Taigi įrangą gali vežtis kur tinkamas. Pasak Vido, daugiau vietos nei pats aitvaras užima apranga. Tuo tarpu burlentes vyrai paliko namuose: daugiau nei dviejų metrų ryšulio taip paprastai nenusigabensi. Ispanijoje vilkaviškiečių trijulė praleido maždaug savaitę. Kelionių agentūroje kompanija buvo nusipirkusi tik bilietus į Ispaniją ir užsisakiusi automobilį. Visa kita – net ir viešbutį, kurį iš pradžių užsakyti buvo pažadėjusi agentūra – vilkaviškiečiai susirado ir užsisakė vietoje. „Kaip susiradome viešbutį? Pamatėme vokietį buriuotoją, pakalbinome, ir jis mus nuvedė iki viešbučio. Mes juk visi savi. Jei jau buriuotojas, kad ir kokios tautybės bebūtų, – jis tavo draugas“, – pasakojo V.Brokas. (Pradžia. Pabaiga – kitame „Santakos“ numeryje) Publikuota: 2007-11-30 16:43:22 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|