„Santaka“ / Visi ir visada esame skirtingų kelių keleiviai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-11-28 14:11

Dalinkitės:  


Visi ir visada esame skirtingų kelių keleiviai

Tra­giš­ki įvy­kiai ke­liuo­se su­krė­tė Lie­tu­vą, il­gė­jan­čio­se me­tų pa­bai­gos die­nų su­te­mo­se taip pat ty­ko ne­nus­pė­ja­mi pa­vo­jai, o gal ir džiu­gios aki­mir­kos, ku­rias ga­li­me pa­tir­ti iš­si­ruo­šę į sa­vo dva­si­nes ke­lio­nes.

„Ke­lio pa­sto­ra­ci­jos gai­rės“ – taip pa­va­din­tas ne­se­niai lie­tu­vių kal­ba iš­leis­tas Po­pie­žiš­ko­sios mig­ran­tų ir ke­lei­vių sie­lo­va­dos ta­ry­bos pa­reng­tas do­ku­men­tas. Šio do­ku­men­to „ašis“ yra vai­ruo­to­jo „de­ka­lo­gas“ – tam tik­ras De­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų ana­lo­gas, ku­ria­me mė­gi­na­ma iš­dės­ty­ti kul­tū­rin­go, žmo­niš­ko ir sau­gaus eis­mo ke­ly­je tie­sas. Pa­vyz­džiui, „te­bū­nie ke­lias su­si­jun­gi­mo tarp žmo­nių, o ne mir­ti­nos ža­los priemonė“. Penk­tas įsa­ky­mų punk­tas drau­džia au­to­mo­bi­lį pa­nau­do­ti kaip as­me­ni­nės pui­ky­bės, do­mi­na­vi­mo prieš ki­tus eis­mo da­ly­vius prie­mo­nę, sep­tin­tas lie­pia pa­dė­ti ir rū­pin­tis nu­ken­tė­ju­siais eis­mo įvy­kiuo­se ir t. t. Įsak­miau­sias pir­ma­sis įsa­ky­mas: „Nežudyk“.

Ko­dėl Baž­ny­čiai pa­rū­po pa­skelb­ti to­kį do­ku­men­tą ir pra­bil­ti šia te­ma? Kaip žmo­gui rei­kė­tų elg­tis sa­vo gy­ve­ni­mo ke­liuo­se da­bar, ar­tė­jant ka­len­do­ri­nių me­tų pa­bai­gai? Apie tai min­ti­mis pa­pra­šė­me pa­si­da­ly­ti Al­vi­to pa­ra­pi­jos kle­bo­ną Vy­tau­tą KA­JO­KĄ.



– Da­bar žmo­gaus gy­ve­ni­me ypač daug ju­dė­ji­mo: į dar­bą ir at­gal, iš ša­lies į ša­lį, tu­ris­ti­nės, sa­vait­ga­lių ke­lio­nės ir t. t. To do­ku­men­to sie­kis – pa­dė­ti žmo­nėms suprasti atsakomybę ir kaž­kaip įpras­min­ti lai­ką, lau­kiant pa­sie­nio ei­lė­se, trans­por­to kamš­čiuo­se, kad lai­kas, kaip da­lis žmo­gaus gy­ve­ni­mo, ne­praei­tų tuš­čiai, – sa­kė pa­šne­ko­vas.

– Jums ne­ma­žai ten­ka va­ži­nė­ti įvai­riais ke­liais. Ką pa­ste­bi­te eis­mo da­ly­vių el­ge­sy­je?

– Dau­ge­lis žmo­nių da­bar ma­tę pa­sau­lio ir ga­li pa­ly­gin­ti skir­tu­mą tarp mū­sų kraš­to ir ki­tų ša­lių. Man te­ko ke­le­tą kar­tų bū­ti Vo­kie­ti­jo­je. Šio­je ša­ly­je ne­ga­lė­jau ne­pas­te­bė­ti pa­gar­baus tar­pu­sa­vio el­ge­sio, su­pra­ti­mo, nors ir čia žmo­nės be ga­lo už­siė­mę, sku­ban­tys. Pas mus tas be­pro­tiš­kas sku­bė­ji­mas be mąs­ty­mo ir at­sa­ko­my­bės, ky­lan­tis su­sier­zi­ni­mas, ne­pa­gar­ba, kaip ma­to­me, su­ke­lia bai­sias pa­sek­mes.

– Daž­nai ten­ka ma­ty­ti au­to­mo­bi­lių sa­lo­nų, pa­puoš­tų ro­ži­niais, kry­že­liais. Ką jūs ga­lė­tu­mė­te apie tai pa­sa­ky­ti?

– Vie­na da­lis to­kių vai­ruo­to­jų yra są­mo­nin­gi krikš­čio­nys ka­ta­li­kai, ku­rie su­vo­kia, jog su­si­sie­ki­mo prie­mo­nė­je, kaip ir gy­ve­ni­me, šie krikš­čio­niš­ki ženk­lai pri­me­na vi­sus mus glo­bo­jan­čią Die­vo ran­ką. Ki­ti vai­ruo­to­jai juos pa­si­ka­bi­na kaip pa­ti­ku­sį daik­tą, kaip pa­puo­ša­lą. Su­si­dū­ru­siems su ava­ri­jo­se pa­tir­to­mis ar­ti­mų­jų ne­tek­ti­mis žmo­nėms iš šir­dies gel­mės ky­la no­ras to­kį ženk­lą tu­rė­ti kaip ta­lis­ma­ną ar pan.

Jei­gu pa­ste­bė­jo­te, kar­tais au­to­mo­bi­liai bū­na pa­puoš­ti sti­li­zuo­ta žu­vi­mi. Žu­vis nuo se­niau­sių lai­kų yra krikš­čio­nio sim­bo­lis.

– Ar žmo­nės pra­šo Jū­sų pa­šven­tin­ti au­to­mo­bi­lį? Kaip žiū­ri­te į tai?

– Ga­li­ma mal­da pa­lai­min­ti, kad Die­vas ar an­ge­las sar­gas glo­bo­tų tuo au­to­mo­bi­liu va­žiuo­jan­čius. Ta­čiau į ma­ne la­bai ma­žai kas dėl to krei­pia­si.

Pa­čiam kaž­ka­da bu­vo ki­lu­si min­tis da­ry­ti šven­tę ar per at­lai­dus pa­šven­tin­ti au­to­mo­bi­lius, kad Die­vas glo­bo­tų ke­liau­jan­tį. Gal ta­da žmo­gus ir pa­ts pa­gar­biau au­to­mo­bi­ly­je elg­tų­si. Juk pa­pras­tai va­žiuo­ja­ma su šei­ma, vyks­ta po­kal­biai, gal ta­da būtų ­vengiama be­rei­ka­lin­go pyk­čio, su­sier­zi­ni­mo.

– Kaip el­gia­tės Jūs, at­si­sė­dęs prie au­to­mo­bi­lio vai­ro?

– Ku­ni­gas, kaip ir vi­si ki­ti žmo­nės, taip pat įtrauk­tas į ju­dė­ji­mą, sku­bė­ji­mą. Yra pa­si­tai­kę, jog po­li­ci­ja bu­vo su­stab­džiu­si už ne­di­de­lį grei­čio vir­ši­ji­mą. Sup­ra­tau, kad Die­vas vei­kia ir per šiuos pa­rei­gū­nus, pri­min­da­mas, jog ir man rei­kia va­žiuo­ti at­sar­giau.

– Baž­ny­čia kvie­čia į dva­si­nę ke­lio­nę per ad­ven­tą. Kas svar­biau­sia šia­me ke­ly­je? Į ko­kius ženk­lus tu­rė­tu­me at­kreip­ti dė­me­sį, ko­kio­se sto­te­lė­se stab­te­lė­ti, kad džiaugs­mą ras­tu­me ga­lu­ti­nė­je sto­ty­je – Ka­lė­dų šven­tė­je?

– Ad­ven­tas – Baž­ny­čios nau­jų li­tur­gi­nių me­tų pra­džia, Kris­taus gi­mi­mo lau­ki­mas. Ta­čiau šiais lai­kais šis lau­ki­mo džiaugs­mas nu­kreip­tas į do­va­nas, bliz­gu­čius ir pa­ti šven­tės dva­si­nė pra­smė iš­lei­džia­ma iš akių. Krikš­čio­nio gy­ve­ni­me ad­ven­tas – tai nau­ja pra­džia per­mąs­ty­ti sa­vo ke­lią ir vėl star­tuo­ti su nau­jais nu­si­tei­ki­mais, pa­si­ry­ži­mais pa­si­keis­ti, ypač dva­si­niuo­se da­ly­kuo­se, tar­pu­sa­vio san­ty­kiuo­se.

Rei­kia pa­ties žmo­gaus nu­si­tei­ki­mo per­mąs­ty­ti san­ty­kį su sa­vo ar­ti­mu, su Die­vu, per­žvelg­ti, kaip at­lie­ka­me pa­rei­gas. Rei­kia dar kar­tą pa­klaus­ti sa­vęs, kiek esa­me at­ra­dę sa­ve ir sa­vo vie­tą pa­sau­ly­je, kiek mo­ka­me įpras­min­ti lau­ki­mą, da­ly­tis džiaugs­mu su ki­tu, o ne sto­vė­ti ša­li­ke­lė­je ir dū­sau­ti, kaip sun­ku ir ko­kie vi­si abe­jin­gi ar ne­drau­giš­ki. Juk net ir trum­pi, nuo­šir­dūs su­si­ti­ki­mai ir stab­te­lė­ji­mai su­tei­kia dva­sios stip­ry­bės il­gam lai­kui.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas