„Santaka“ / Pirmoji Užnemunės cerkvė gyvuoja keleto stačiatikių rūpesčiu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-11-23 17:24

Dalinkitės:  


Iko­nas ir al­to­rius at­gal į šven­to­vę su­ne­šė jas sa­vo na­muo­se iš­sau­go­ję ti­kin­tie­ji.

Autorės nuotr.


Pirmoji Užnemunės cerkvė gyvuoja keleto stačiatikių rūpesčiu

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Kuo dau­giau gi­li­nie­si į Ky­bar­tų is­to­ri­ją, tuo įdo­mes­ni šian­dien jie at­ro­do. Iš pa­žiū­ros ga­na pil­kas, fur­go­nų dū­mų ir trau­ki­nių bil­de­sio nua­lin­tas mies­te­lis po sa­vo pra­sto­ku rū­bu sle­pia ne­pap­ras­tai spal­vin­gą, ne­tgi di­din­gą praei­tį su im­pe­ra­to­riš­ku bliz­ge­siu. Gal­būt to­dėl čia vis dar esa­ma ne­ma­žai se­no­vi­nių sta­ti­nių, ku­rie ne­vir­to griu­vė­siais ne tik is­to­ri­nių ap­lin­ky­bių, bet ir žmo­giš­kų pa­stan­gų dė­ka.



Čia pra­si­de­da Eu­ro­pos Są­jun­ga

Kad Ky­bar­tuo­se iš Pa­ry­žiaus į Ber­ly­ną ga­li su­laks­ty­ti per ke­le­tą mi­nu­čių, ne­ži­no gal tik pir­mą kar­tą čia ap­si­lan­kęs pra­ša­lai­tis.

Eu­ro­pos mies­tų var­dais pa­va­din­ti sta­ti­niai sa­vo būk­le to­li gra­žu ne­pri­me­na sa­vo bend­ra­var­džių. Nors čia, žvel­giant iš Ka­li­ning­ra­do pu­sės, – Eu­ro­pos pra­džia. To­liau – dar grau­džiau.

Prie Kul­tū­ros cent­ro J.Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je pri­si­šlie­jęs su­de­gęs ir ap­griu­vęs na­mas – vai­duok­lis mies­to vei­dą dar­ko it di­džiu­lis spuo­gas ant no­sies. Juo­lab kad kul­tū­ros šven­to­vė pra­dė­ta re­mon­tuo­ti, ir jei ne šiais me­tais, tai po ke­le­rių su­bliz­gės it nau­ja.

Eu­ro­pa Ky­bar­tuo­se, at­ro­do, pra­si­de­da nuo neo­re­ne­san­si­nės Eu­cha­ris­ti­nio Iš­ga­ny­to­jo baž­ny­čios. Bal­ta lyg gul­bė ji ne tik die­ną, bet ir nak­tį švie­čia kaip gra­žiau­sias Ky­bar­tų ak­cen­tas.

To­dėl kaip kont­ras­tas jai at­ro­do se­nu­tė, aptrupėjusiu fasadu ru­siš­ko bi­zan­ti­nio sti­liaus Alek­sand­ro Ne­viš­kio var­du pa­va­din­ta cerk­vė. Pa­si­ro­do, gar­bin­go­ji se­no­lė ne tik vie­nin­te­lė ra­jo­ne iš­li­ku­si vei­kian­ti cerk­vė, bet ir se­niau­sia sta­čia­ti­kių šven­to­vė vi­sa­me Už­ne­mu­nės kraš­te.



Se­niau­sia cerk­vė Už­ne­mu­nės kraš­te

Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to dar­buo­to­ja dak­ta­rė Re­gi­na Lau­kai­ty­tė, sa­vo dar­buo­se iš­nag­ri­nė­ju­si sta­čia­ti­ky­bės ži­di­nių at­si­ra­di­mą ir jų li­ki­mą Už­ne­mu­nė­je XIX–XX a., tei­gia, kad pir­mo­ji cerk­vė šia­me kraš­te įkur­ta 1871 me­tais bū­tent Ky­bar­tuo­se.

Ket­ve­rius pa­sta­ruo­sius me­tus šven­to­vę pri­žiū­rin­čių Jev­ge­ni­jaus ir Va­len­ti­nos Ši­ba­je­vų šei­ma cerk­vės at­si­ra­di­mą sie­ja su 1870 me­tais. Kaip ten be­bū­tų, Už­ne­mu­nės kraš­te šiai se­no­lei ly­gių nė­ra. Mat, re­mian­tis is­to­ri­kų su­kaup­tais duo­me­ni­mis, dau­giau­sia cerk­vių ati­da­ry­ta XX a. pra­džio­je.

Mū­ri­nė Alek­sand­ro Ne­viš­kio cerk­vė pa­sta­ty­ta ge­le­žin­ke­lio tar­nau­to­jams, Ru­si­jos val­džiai sky­rus skly­pą ir 15 tūks­tan­čių rub­lių. Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais jo­je bu­vo san­dė­lis. 1919 m. pra­džio­je VRM per­da­vė cerk­vę, mo­kyk­los ir du pa­ra­pi­jos na­mus su 82 mar­gais že­mės Sei­nų vys­ku­po ži­niai. Ta­da jo­je bu­vo įreng­ta ka­ta­li­kų baž­ny­čia.



Su­sig­rą­ži­no ir il­gai re­mon­ta­vo

Be­maž de­šimt­me­tį per 400 sa­vo šven­to­vės ne­te­ku­sių sta­čia­ti­kių rink­da­vo­si į pa­mal­das nuo­mo­ja­ma­me kam­ba­ry­je. Čia bu­vo su­neš­tos ir iš­sau­go­tos vi­sos cerk­vė­je bu­vu­sios re­lik­vi­jos, iko­nos, ki­ti apei­goms rei­ka­lin­gi daik­tai. Sta­čia­ti­kiai daug kar­tų pra­šė įvai­rias mi­nis­te­ri­jas, Pre­zi­den­tą, Sei­mą grą­žin­ti cerk­vę. Pas­ta­tui bū­ti­nai rei­kė­jo ka­pi­ta­li­nio re­mon­to. Ka­ta­li­kų pa­ra­pi­ja tuo­met iš­si­rū­pi­no Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­jos pa­sko­lą ir 1928 m. pa­si­sta­tė nau­ją baž­ny­čią.

Apg­riu­vu­si cerk­vė buvo grą­žin­ta sta­čia­ti­kiams, ku­rie sa­vo lė­šo­mis ją su­re­mon­ta­vo. Re­no­va­ci­ja tru­ko il­gus sep­ty­ne­rius me­tus. Lė­šų sta­čia­ti­kiai su­rin­ko par­da­vi­nė­da­mi vaš­ko žva­kes, su­dė­ję ti­kin­čių­jų ir cerk­vės tar­nų au­kas bei pi­ni­gus, gau­tus iš Pat­riar­cho Ti­cho­no lab­da­ros fon­do, ku­rį 1931 m. įstei­gė A.N.Sa­vic­kis – Šiau­lių šv. Pet­ro ir Povilo cerkvės šven­ti­ko pro­to­je­rė­jaus Ni­ko­la­jaus Sa­vic­kio sū­nus.

Tuo me­tu Ky­bar­tai tu­rė­jo šven­ti­ką, ti­kin­čių­jų va­di­na­mą tė­ve­liu (rus. ba­tiuš­ka), ku­ris ap­tar­na­vo ir už­da­ry­tų Kal­va­ri­jos, Vil­ka­viš­kio, Nau­mies­čio cerk­vių bei Viš­ty­čio sta­čia­ti­kius.

Lie­tu­vos sta­čia­ti­kių vys­ku­pi­jos ta­ry­bos ži­nio­mis, 1937 m. Ky­bar­tų cerk­vė tu­rė­jo 1431 ti­kin­tį­jį.



Nuo­lat mel­džia­si tik ky­bar­tie­čiai

Iš vi­so tuo­met Už­ne­mu­nė­je vei­kė apie 15 sta­čia­ti­kių mal­dos na­mų. Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro da­ly­je jų, taip pat ir Vil­ka­viš­kio cerk­vė­je (da­bar – Šv. Kry­žiaus Išaukš­ti­ni­mo baž­ny­čia), įkur­tos ka­ta­li­kų baž­ny­čios.

So­viet­me­čiu pa­lik­tos trys cerk­vės. Dvi, esan­čios Aly­tu­je ir Ma­ri­jam­po­lė­je, tu­rė­jo sa­vo šven­ti­kus, nors pa­ra­pi­jie­čių skai­čius te­sie­kė ke­tu­rias ar pen­kias de­šim­tis. Vė­liau li­ko veik­ti tik pa­sie­ny­je įsi­kū­ru­si Ky­bar­tų cerk­vė, į ku­rią vy­ko ir mal­di­nin­kai iš Ka­li­ning­ra­do sri­ties.

Pa­sak J.Ši­ba­je­vo, nuo­lat be­si­mel­džian­čių Alek­sand­ro Ne­viš­kio cerk­vė­je su­ma­žė­jo, įve­dus vi­zų re­ži­mą tarp Lie­tu­vos ir Ka­li­ning­ra­do. Da­bar šven­to­vę lan­ko tik de­šim­tis Ky­bar­tuo­se gy­ve­nan­čių sta­čia­ti­kių.

– Yra ke­le­tas šei­mų, ku­rio­se vie­nas su­tuok­ti­nis ka­ta­li­kas, ki­tas – sta­čia­ti­kis, – pa­sa­ko­jo iš­ti­ki­mie­ji cerk­vės pri­žiū­rė­to­jai. – Tad kiek­vie­nas ei­na į sa­vo baž­ny­čią. O di­džią­sias šven­tes, pa­vyz­džiui, Šv. Ka­lė­das, šei­mos šven­čia abie­jo­se baž­ny­čio­se, mat sta­čia­ti­kiai šią šven­tę mi­ni vė­liau, sau­sio 7 die­ną. Dva­siš­ka­sis tė­ve­lis pas mus at­va­žiuo­ja iš Kau­no tik per šven­tes ar­ba kai iš­kvie­čia­me kam nors mi­rus, jei rei­kia krikš­ty­ti ar su­tuok­ti.



Cerk­vė vei­kia iki šiol

Is­to­ri­kų nuo­mo­ne, ne­prik­lau­so­my­bės me­tais Lie­tu­vo­je sta­čia­ti­ky­bei su­si­klos­tė pa­lan­kios veik­los są­ly­gos. Bu­vo grą­žin­tos so­vie­tų val­džios nu­sa­vin­tos cerk­vės ir jų nuo­sa­vy­bė. De­ja, su­ma­žė­ju­sios bend­ruo­me­nės, ypač kai­mo, ne vi­sur įsten­gė at­gim­ti. Vis dar ne­lai­ko­mos pa­mal­dos dvie­jo­se su­si­grą­žin­to­se cerk­vė­se Vil­niu­je. Ta­čiau at­si­ra­do nau­ji re­li­gi­jos ži­di­niai.

Nuo 1990 m. Lie­tu­vo­je at­vė­rė du­ris bent 8 nau­ji sta­čia­ti­kių mal­dos na­mai. Šiuo me­tu trys cerk­vės vei­kia Klai­pė­do­je, dvi Vi­sa­gi­ne, yra mal­dos na­mai Šal­či­nin­kuo­se, Jo­na­vo­je, Ši­lu­tė­je. Spal­vin­gas cerk­vės pa­sta­tas pa­puo­šė Pa­lan­gos ku­ror­tą. Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais įšven­tin­ta kaip nie­ka­da daug iš Lie­tu­vos pa­ra­pi­jų ki­lu­sių dva­si­nin­kų.

Ky­bar­tie­čiai sa­ko, kad Alek­sand­ro Ne­viš­kio cerk­vė, nors ir ne­pul­suo­ja gy­vy­be, bet vis dar vei­kia. Vė­ly­vą ru­de­nį ir žie­mą jos te­ri­to­ri­ja at­ro­do vi­siš­kai tuš­čia, ta­čiau pa­va­sa­rį ir va­sa­rą čia nuo­lat žy­di Va­len­ti­nos Ši­ba­je­vos paso­din­tos ir puo­se­lė­ja­mos gė­lės, pri­žiū­ri­mi čia pa­lai­do­tų vo­kie­čių ka­pai, pa­ti šven­to­vė.



Sta­čia­ti­kių tra­di­ci­jos ki­to­kios

Nors iš išo­rės cerk­vė at­ro­do tik­rai pra­stai, bet vi­du­je ji pri­žiū­rė­ta. Al­to­riai, iko­nos ir kiek­vie­nas kam­pe­lis švie­čia šva­ra, ki­li­mais iš­klo­tos grin­dys ne­lei­džia ai­dė­ti pa­vė­la­vu­sio­jo žings­niams ir drums­ti ra­my­bės. Į dau­giau nei dvie­jų de­šim­čių met­rų aukš­tį iš­ki­lu­sį ku­po­lą at­si­mu­ša ir grįž­ta že­myn tik gie­do­to­jų bal­sai. Akus­ti­ka čia tik­rai pui­ki. Nuo sie­nų iš iko­nų tam­siuo­se ma­sy­viuo­se rė­muo­se į už­kly­du­sius smal­suo­lius ir be­si­mel­džian­čiuo­sius ne­pik­tai žvel­gia sta­čia­ti­kių šven­tie­ji.

Čia vi­siš­kai ki­to­kia au­ra ne­gu ka­ta­li­kų baž­ny­čio­se. Cerk­vė­je ne­ra­si klaup­tų ar suo­lų, vi­sų pa­mal­dų me­tu po dvi tris va­lan­das ti­kin­tie­ji sto­vi, jau­kiai ple­ve­nant už­deg­toms plo­noms žva­ke­lėms, ku­rias kiek­vie­nas per­ka ir de­ga pra­šy­da­mas sau ar lin­kė­da­mas ar­ti­mie­siems, drau­gams ko­kios nors ma­lo­nės. Žva­ki­dės sto­vi prie ke­le­to al­to­rė­lių ir žva­ke­lės au­ko­ja­mos skir­tin­giems šven­tie­siems – ne­ly­gu ko žmo­gui la­biau­siai trūks­ta ir ko jis trokš­ta. Nė­ra čia ir var­go­nų, gie­do­to­jai gie­da a cap­pel­la.

Pa­gal se­nas sta­čia­ti­kių tra­di­ci­jas ti­kin­tie­ji mels­tis tu­ri atei­ti nie­ko ne­val­gę, tad gre­ta cerk­vės sto­vi na­me­lis, ku­ria­me įreng­tas kam­ba­rys – „tra­pez­na­ja“. Čia iš to­liau at­vy­kę mal­di­nin­kai ga­li pa­si­vai­šin­ti ar­ba­ta, su­val­gy­ti sau­sai­nių, su­muš­ti­nių.



Nep­ra­šo pa­gal­bos iš val­džios

Ši­ba­je­vų šei­ma, šven­tai sau­gan­ti sta­čia­ti­kių tra­di­ci­jas, į cerk­vę įlei­džia kiek­vie­ną no­rin­tį, ne­svar­bu, ko­kį ti­kė­ji­mą jis iš­pa­žįs­ta. Nors nuo­la­ti­nių mal­di­nin­kų ra­tas ne­di­de­lis, čia daž­nai už­su­ka pra­va­žiuo­jan­tys fur­go­nų vai­ruo­to­jai, į Ky­bar­tus at­va­žia­vę pre­kiau­to­jai iš Ka­li­ning­ra­do sri­ties. Iš jų au­kų ir lai­ko­si cerk­vė.

Vis­ką šven­to­vės pri­žiū­rė­to­jai čia da­ro pa­tys. Tik lai­ko na­gų ap­dras­ky­tą pa­sta­tą iš­gra­žin­ti nė­ra lė­šų. J.Ši­ba­je­vas pa­sa­ko­jo, kad prieš ke­le­tą me­tų sto­go re­mon­to kaš­tus pa­skai­čia­vę sta­ty­bi­nin­kai už jo ap­tvar­ky­mą tep­ra­šė ke­le­to tūks­tan­čių li­tų. Ta­da pi­ni­gų šiam rei­ka­lui neat­si­ra­do. Šį­met pa­da­ry­ta są­ma­ta pri­bloš­kė. Vien už sto­go pa­lo­py­mą ir pa­da­žy­mą rei­kė­tų 133 tūks­tan­čių li­tų. O kur dar kiau­ri lan­gai, ap­tru­pė­jęs fa­sa­das...

Šven­to­vės pri­žiū­rė­to­jai, pa­klaus­ti, ar ne­pra­šė pa­gal­bos iš ra­jo­no val­džios, tik gūž­čio­jo pe­čiais ir sa­kė su­pran­tan­tys, jog kol kas yra daug di­des­nių rū­pes­čių nei cerk­vės sto­gas. Juo­lab kad pastato nuosavybės do­ku­men­tai ne­sut­var­ky­ti.

– Ži­nau, kad yra vaikų dar­že­lių, ku­rie ne­tu­ri šil­dy­mo, lė­šų rei­kia ki­toms moks­lo įstai­goms – ką ten mū­sų rū­pes­čiai, – mo­jo ran­ka V.Ši­ba­je­va.

Su­tuok­ti­niai sa­kė krei­pę­si į įvai­rius fon­dus pa­tys, bet kol kas nie­kas ne­pa­dė­jo.



Kam rū­pės ma­ža bend­ruo­me­nė?

– Mes su vi­sais čia su­ta­ria­me kuo pui­kiau­siai, – pa­klaus­tas apie psi­cho­lo­gi­nę at­mos­fe­rą Ky­bar­tuo­se sa­kė J.Ši­ba­je­vas. – Nie­kad jo­kių pyk­čių su nie­kuo ne­bu­vo. Prie­šin­gai, su Eu­cha­ris­ti­nio Iš­ga­ny­to­jo baž­ny­čios kle­bo­nu kvie­čia­me vie­ni ki­tus į ren­gia­mas šven­tes, daž­nai pa­si­kal­ba­me, pa­bend­rau­ja­me.

– Ži­nau tik vie­na – kol aš gy­vas, cerk­vė Ky­bar­tuo­se ir­gi gy­vuos, – už­tik­ri­no J.Ši­ba­je­vas. – Steng­si­mės, pri­žiū­rė­si­me tiek, kiek leis mū­sų jė­gos.

Gai­la, kad vie­nin­te­lė ra­jo­ne, se­niau­sia Už­ne­mu­nės kraš­te vei­kian­ti cerk­vė, at­lai­kiu­si ka­rus ir ki­tas ne­gan­das, ga­li su­griū­ti to­le­ran­tiš­kos vi­suo­me­nės lai­kais. Daug kas dar neat­sik­ra­tę praei­ties šmėk­lų ir ne tik cerk­vė­je, bet ir ki­tų čia įsi­kū­ru­sių kon­fe­si­jų veik­lo­je įžvel­gia kaž­ko­kį pa­vo­jų. O po­li­ti­kams ma­ža re­li­gi­nė bend­ruo­me­nė ne­rū­pi – de­šimt bal­sų rin­ki­muo­se ne ka­žin ką te­pa­dės...




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas