„Santaka“ / Pirmoji Užnemunės cerkvė gyvuoja keleto stačiatikių rūpesčiu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-11-23 17:24

Dalinkitės:  


Iko­nas ir al­to­rius at­gal į šven­to­vę su­ne­šė jas sa­vo na­muo­se iš­sau­go­ję ti­kin­tie­ji.

Autorės nuotr.


Pirmoji Užnemunės cerkvė gyvuoja keleto stačiatikių rūpesčiu

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Kuo dau­giau gi­li­nie­si į Ky­bar­tų is­to­ri­ją, tuo įdo­mes­ni šian­dien jie at­ro­do. Iš pa­žiū­ros ga­na pil­kas, fur­go­nų dū­mų ir trau­ki­nių bil­de­sio nua­lin­tas mies­te­lis po sa­vo pra­sto­ku rū­bu sle­pia ne­pap­ras­tai spal­vin­gą, ne­tgi di­din­gą praei­tį su im­pe­ra­to­riš­ku bliz­ge­siu. Gal­būt to­dėl čia vis dar esa­ma ne­ma­žai se­no­vi­nių sta­ti­nių, ku­rie ne­vir­to griu­vė­siais ne tik is­to­ri­nių ap­lin­ky­bių, bet ir žmo­giš­kų pa­stan­gų dė­ka.



Čia pra­si­de­da Eu­ro­pos Są­jun­ga

Kad Ky­bar­tuo­se iš Pa­ry­žiaus į Ber­ly­ną ga­li su­laks­ty­ti per ke­le­tą mi­nu­čių, ne­ži­no gal tik pir­mą kar­tą čia ap­si­lan­kęs pra­ša­lai­tis.

Eu­ro­pos mies­tų var­dais pa­va­din­ti sta­ti­niai sa­vo būk­le to­li gra­žu ne­pri­me­na sa­vo bend­ra­var­džių. Nors čia, žvel­giant iš Ka­li­ning­ra­do pu­sės, – Eu­ro­pos pra­džia. To­liau – dar grau­džiau.

Prie Kul­tū­ros cent­ro J.Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je pri­si­šlie­jęs su­de­gęs ir ap­griu­vęs na­mas – vai­duok­lis mies­to vei­dą dar­ko it di­džiu­lis spuo­gas ant no­sies. Juo­lab kad kul­tū­ros šven­to­vė pra­dė­ta re­mon­tuo­ti, ir jei ne šiais me­tais, tai po ke­le­rių su­bliz­gės it nau­ja.

Eu­ro­pa Ky­bar­tuo­se, at­ro­do, pra­si­de­da nuo neo­re­ne­san­si­nės Eu­cha­ris­ti­nio Iš­ga­ny­to­jo baž­ny­čios. Bal­ta lyg gul­bė ji ne tik die­ną, bet ir nak­tį švie­čia kaip gra­žiau­sias Ky­bar­tų ak­cen­tas.

To­dėl kaip kont­ras­tas jai at­ro­do se­nu­tė, aptrupėjusiu fasadu ru­siš­ko bi­zan­ti­nio sti­liaus Alek­sand­ro Ne­viš­kio var­du pa­va­din­ta cerk­vė. Pa­si­ro­do, gar­bin­go­ji se­no­lė ne tik vie­nin­te­lė ra­jo­ne iš­li­ku­si vei­kian­ti cerk­vė, bet ir se­niau­sia sta­čia­ti­kių šven­to­vė vi­sa­me Už­ne­mu­nės kraš­te.



Se­niau­sia cerk­vė Už­ne­mu­nės kraš­te

Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to dar­buo­to­ja dak­ta­rė Re­gi­na Lau­kai­ty­tė, sa­vo dar­buo­se iš­nag­ri­nė­ju­si sta­čia­ti­ky­bės ži­di­nių at­si­ra­di­mą ir jų li­ki­mą Už­ne­mu­nė­je XIX–XX a., tei­gia, kad pir­mo­ji cerk­vė šia­me kraš­te įkur­ta 1871 me­tais bū­tent Ky­bar­tuo­se.

Ket­ve­rius pa­sta­ruo­sius me­tus šven­to­vę pri­žiū­rin­čių Jev­ge­ni­jaus ir Va­len­ti­nos Ši­ba­je­vų šei­ma cerk­vės at­si­ra­di­mą sie­ja su 1870 me­tais. Kaip ten be­bū­tų, Už­ne­mu­nės kraš­te šiai se­no­lei ly­gių nė­ra. Mat, re­mian­tis is­to­ri­kų su­kaup­tais duo­me­ni­mis, dau­giau­sia cerk­vių ati­da­ry­ta XX a. pra­džio­je.

Mū­ri­nė Alek­sand­ro Ne­viš­kio cerk­vė pa­sta­ty­ta ge­le­žin­ke­lio tar­nau­to­jams, Ru­si­jos val­džiai sky­rus skly­pą ir 15 tūks­tan­čių rub­lių. Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais jo­je bu­vo san­dė­lis. 1919 m. pra­džio­je VRM per­da­vė cerk­vę, mo­kyk­los ir du pa­ra­pi­jos na­mus su 82 mar­gais že­mės Sei­nų vys­ku­po ži­niai. Ta­da jo­je bu­vo įreng­ta ka­ta­li­kų baž­ny­čia.



Su­sig­rą­ži­no ir il­gai re­mon­ta­vo

Be­maž de­šimt­me­tį per 400 sa­vo šven­to­vės ne­te­ku­sių sta­čia­ti­kių rink­da­vo­si į pa­mal­das nuo­mo­ja­ma­me kam­ba­ry­je. Čia bu­vo su­neš­tos ir iš­sau­go­tos vi­sos cerk­vė­je bu­vu­sios re­lik­vi­jos, iko­nos, ki­ti apei­goms rei­ka­lin­gi daik­tai. Sta­čia­ti­kiai daug kar­tų pra­šė įvai­rias mi­nis­te­ri­jas, Pre­zi­den­tą, Sei­mą grą­žin­ti cerk­vę. Pas­ta­tui bū­ti­nai rei­kė­jo ka­pi­ta­li­nio re­mon­to. Ka­ta­li­kų pa­ra­pi­ja tuo­met iš­si­rū­pi­no Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­jos pa­sko­lą ir 1928 m. pa­si­sta­tė nau­ją baž­ny­čią.

Apg­riu­vu­si cerk­vė buvo grą­žin­ta sta­čia­ti­kiams, ku­rie sa­vo lė­šo­mis ją su­re­mon­ta­vo. Re­no­va­ci­ja tru­ko il­gus sep­ty­ne­rius me­tus. Lė­šų sta­čia­ti­kiai su­rin­ko par­da­vi­nė­da­mi vaš­ko žva­kes, su­dė­ję ti­kin­čių­jų ir cerk­vės tar­nų au­kas bei pi­ni­gus, gau­tus iš Pat­riar­cho Ti­cho­no lab­da­ros fon­do, ku­rį 1931 m. įstei­gė A.N.Sa­vic­kis – Šiau­lių šv. Pet­ro ir Povilo cerkvės šven­ti­ko pro­to­je­rė­jaus Ni­ko­la­jaus Sa­vic­kio sū­nus.

Tuo me­tu Ky­bar­tai tu­rė­jo šven­ti­ką, ti­kin­čių­jų va­di­na­mą tė­ve­liu (rus. ba­tiuš­ka), ku­ris ap­tar­na­vo ir už­da­ry­tų Kal­va­ri­jos, Vil­ka­viš­kio, Nau­mies­čio cerk­vių bei Viš­ty­čio sta­čia­ti­kius.

Lie­tu­vos sta­čia­ti­kių vys­ku­pi­jos ta­ry­bos ži­nio­mis, 1937 m. Ky­bar­tų cerk­vė tu­rė­jo 1431 ti­kin­tį­jį.



Nuo­lat mel­džia­si tik ky­bar­tie­čiai

Iš vi­so tuo­met Už­ne­mu­nė­je vei­kė apie 15 sta­čia­ti­kių mal­dos na­mų. Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro da­ly­je jų, taip pat ir Vil­ka­viš­kio cerk­vė­je (da­bar – Šv. Kry­žiaus Išaukš­ti­ni­mo baž­ny­čia), įkur­tos ka­ta­li­kų baž­ny­čios.

So­viet­me­čiu pa­lik­tos trys cerk­vės. Dvi, esan­čios Aly­tu­je ir Ma­ri­jam­po­lė­je, tu­rė­jo sa­vo šven­ti­kus, nors pa­ra­pi­jie­čių skai­čius te­sie­kė ke­tu­rias ar pen­kias de­šim­tis. Vė­liau li­ko veik­ti tik pa­sie­ny­je įsi­kū­ru­si Ky­bar­tų cerk­vė, į ku­rią vy­ko ir mal­di­nin­kai iš Ka­li­ning­ra­do sri­ties.

Pa­sak J.Ši­ba­je­vo, nuo­lat be­si­mel­džian­čių Alek­sand­ro Ne­viš­kio cerk­vė­je su­ma­žė­jo, įve­dus vi­zų re­ži­mą tarp Lie­tu­vos ir Ka­li­ning­ra­do. Da­bar šven­to­vę lan­ko tik de­šim­tis Ky­bar­tuo­se gy­ve­nan­čių sta­čia­ti­kių.

– Yra ke­le­tas šei­mų, ku­rio­se vie­nas su­tuok­ti­nis ka­ta­li­kas, ki­tas – sta­čia­ti­kis, – pa­sa­ko­jo iš­ti­ki­mie­ji cerk­vės pri­žiū­rė­to­jai. – Tad kiek­vie­nas ei­na į sa­vo baž­ny­čią. O di­džią­sias šven­tes, pa­vyz­džiui, Šv. Ka­lė­das, šei­mos šven­čia abie­jo­se baž­ny­čio­se, mat sta­čia­ti­kiai šią šven­tę mi­ni vė­liau, sau­sio 7 die­ną. Dva­siš­ka­sis tė­ve­lis pas mus at­va­žiuo­ja iš Kau­no tik per šven­tes ar­ba kai iš­kvie­čia­me kam nors mi­rus, jei rei­kia krikš­ty­ti ar su­tuok­ti.



Cerk­vė vei­kia iki šiol

Is­to­ri­kų nuo­mo­ne, ne­prik­lau­so­my­bės me­tais Lie­tu­vo­je sta­čia­ti­ky­bei su­si­klos­tė pa­lan­kios veik­los są­ly­gos. Bu­vo grą­žin­tos so­vie­tų val­džios nu­sa­vin­tos cerk­vės ir jų nuo­sa­vy­bė. De­ja, su­ma­žė­ju­sios bend­ruo­me­nės, ypač kai­mo, ne vi­sur įsten­gė at­gim­ti. Vis dar ne­lai­ko­mos pa­mal­dos dvie­jo­se su­si­grą­žin­to­se cerk­vė­se Vil­niu­je. Ta­čiau at­si­ra­do nau­ji re­li­gi­jos ži­di­niai.

Nuo 1990 m. Lie­tu­vo­je at­vė­rė du­ris bent 8 nau­ji sta­čia­ti­kių mal­dos na­mai. Šiuo me­tu trys cerk­vės vei­kia Klai­pė­do­je, dvi Vi­sa­gi­ne, yra mal­dos na­mai Šal­či­nin­kuo­se, Jo­na­vo­je, Ši­lu­tė­je. Spal­vin­gas cerk­vės pa­sta­tas pa­puo­šė Pa­lan­gos ku­ror­tą. Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais įšven­tin­ta kaip nie­ka­da daug iš Lie­tu­vos pa­ra­pi­jų ki­lu­sių dva­si­nin­kų.

Ky­bar­tie­čiai sa­ko, kad Alek­sand­ro Ne­viš­kio cerk­vė, nors ir ne­pul­suo­ja gy­vy­be, bet vis dar vei­kia. Vė­ly­vą ru­de­nį ir žie­mą jos te­ri­to­ri­ja at­ro­do vi­siš­kai tuš­čia, ta­čiau pa­va­sa­rį ir va­sa­rą čia nuo­lat žy­di Va­len­ti­nos Ši­ba­je­vos paso­din­tos ir puo­se­lė­ja­mos gė­lės, pri­žiū­ri­mi čia pa­lai­do­tų vo­kie­čių ka­pai, pa­ti šven­to­vė.



Sta­čia­ti­kių tra­di­ci­jos ki­to­kios

Nors iš išo­rės cerk­vė at­ro­do tik­rai pra­stai, bet vi­du­je ji pri­žiū­rė­ta. Al­to­riai, iko­nos ir kiek­vie­nas kam­pe­lis švie­čia šva­ra, ki­li­mais iš­klo­tos grin­dys ne­lei­džia ai­dė­ti pa­vė­la­vu­sio­jo žings­niams ir drums­ti ra­my­bės. Į dau­giau nei dvie­jų de­šim­čių met­rų aukš­tį iš­ki­lu­sį ku­po­lą at­si­mu­ša ir grįž­ta že­myn tik gie­do­to­jų bal­sai. Akus­ti­ka čia tik­rai pui­ki. Nuo sie­nų iš iko­nų tam­siuo­se ma­sy­viuo­se rė­muo­se į už­kly­du­sius smal­suo­lius ir be­si­mel­džian­čiuo­sius ne­pik­tai žvel­gia sta­čia­ti­kių šven­tie­ji.

Čia vi­siš­kai ki­to­kia au­ra ne­gu ka­ta­li­kų baž­ny­čio­se. Cerk­vė­je ne­ra­si klaup­tų ar suo­lų, vi­sų pa­mal­dų me­tu po dvi tris va­lan­das ti­kin­tie­ji sto­vi, jau­kiai ple­ve­nant už­deg­toms plo­noms žva­ke­lėms, ku­rias kiek­vie­nas per­ka ir de­ga pra­šy­da­mas sau ar lin­kė­da­mas ar­ti­mie­siems, drau­gams ko­kios nors ma­lo­nės. Žva­ki­dės sto­vi prie ke­le­to al­to­rė­lių ir žva­ke­lės au­ko­ja­mos skir­tin­giems šven­tie­siems – ne­ly­gu ko žmo­gui la­biau­siai trūks­ta ir ko jis trokš­ta. Nė­ra čia ir var­go­nų, gie­do­to­jai gie­da a cap­pel­la.

Pa­gal se­nas sta­čia­ti­kių tra­di­ci­jas ti­kin­tie­ji mels­tis tu­ri atei­ti nie­ko ne­val­gę, tad gre­ta cerk­vės sto­vi na­me­lis, ku­ria­me įreng­tas kam­ba­rys – „tra­pez­na­ja“. Čia iš to­liau at­vy­kę mal­di­nin­kai ga­li pa­si­vai­šin­ti ar­ba­ta, su­val­gy­ti sau­sai­nių, su­muš­ti­nių.



Nep­ra­šo pa­gal­bos iš val­džios

Ši­ba­je­vų šei­ma, šven­tai sau­gan­ti sta­čia­ti­kių tra­di­ci­jas, į cerk­vę įlei­džia kiek­vie­ną no­rin­tį, ne­svar­bu, ko­kį ti­kė­ji­mą jis iš­pa­žįs­ta. Nors nuo­la­ti­nių mal­di­nin­kų ra­tas ne­di­de­lis, čia daž­nai už­su­ka pra­va­žiuo­jan­tys fur­go­nų vai­ruo­to­jai, į Ky­bar­tus at­va­žia­vę pre­kiau­to­jai iš Ka­li­ning­ra­do sri­ties. Iš jų au­kų ir lai­ko­si cerk­vė.

Vis­ką šven­to­vės pri­žiū­rė­to­jai čia da­ro pa­tys. Tik lai­ko na­gų ap­dras­ky­tą pa­sta­tą iš­gra­žin­ti nė­ra lė­šų. J.Ši­ba­je­vas pa­sa­ko­jo, kad prieš ke­le­tą me­tų sto­go re­mon­to kaš­tus pa­skai­čia­vę sta­ty­bi­nin­kai už jo ap­tvar­ky­mą tep­ra­šė ke­le­to tūks­tan­čių li­tų. Ta­da pi­ni­gų šiam rei­ka­lui neat­si­ra­do. Šį­met pa­da­ry­ta są­ma­ta pri­bloš­kė. Vien už sto­go pa­lo­py­mą ir pa­da­žy­mą rei­kė­tų 133 tūks­tan­čių li­tų. O kur dar kiau­ri lan­gai, ap­tru­pė­jęs fa­sa­das...

Šven­to­vės pri­žiū­rė­to­jai, pa­klaus­ti, ar ne­pra­šė pa­gal­bos iš ra­jo­no val­džios, tik gūž­čio­jo pe­čiais ir sa­kė su­pran­tan­tys, jog kol kas yra daug di­des­nių rū­pes­čių nei cerk­vės sto­gas. Juo­lab kad pastato nuosavybės do­ku­men­tai ne­sut­var­ky­ti.

– Ži­nau, kad yra vaikų dar­že­lių, ku­rie ne­tu­ri šil­dy­mo, lė­šų rei­kia ki­toms moks­lo įstai­goms – ką ten mū­sų rū­pes­čiai, – mo­jo ran­ka V.Ši­ba­je­va.

Su­tuok­ti­niai sa­kė krei­pę­si į įvai­rius fon­dus pa­tys, bet kol kas nie­kas ne­pa­dė­jo.



Kam rū­pės ma­ža bend­ruo­me­nė?

– Mes su vi­sais čia su­ta­ria­me kuo pui­kiau­siai, – pa­klaus­tas apie psi­cho­lo­gi­nę at­mos­fe­rą Ky­bar­tuo­se sa­kė J.Ši­ba­je­vas. – Nie­kad jo­kių pyk­čių su nie­kuo ne­bu­vo. Prie­šin­gai, su Eu­cha­ris­ti­nio Iš­ga­ny­to­jo baž­ny­čios kle­bo­nu kvie­čia­me vie­ni ki­tus į ren­gia­mas šven­tes, daž­nai pa­si­kal­ba­me, pa­bend­rau­ja­me.

– Ži­nau tik vie­na – kol aš gy­vas, cerk­vė Ky­bar­tuo­se ir­gi gy­vuos, – už­tik­ri­no J.Ši­ba­je­vas. – Steng­si­mės, pri­žiū­rė­si­me tiek, kiek leis mū­sų jė­gos.

Gai­la, kad vie­nin­te­lė ra­jo­ne, se­niau­sia Už­ne­mu­nės kraš­te vei­kian­ti cerk­vė, at­lai­kiu­si ka­rus ir ki­tas ne­gan­das, ga­li su­griū­ti to­le­ran­tiš­kos vi­suo­me­nės lai­kais. Daug kas dar neat­sik­ra­tę praei­ties šmėk­lų ir ne tik cerk­vė­je, bet ir ki­tų čia įsi­kū­ru­sių kon­fe­si­jų veik­lo­je įžvel­gia kaž­ko­kį pa­vo­jų. O po­li­ti­kams ma­ža re­li­gi­nė bend­ruo­me­nė ne­rū­pi – de­šimt bal­sų rin­ki­muo­se ne ka­žin ką te­pa­dės...




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas