|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-04-12 08:32
Vaikai – pati pažeidžiamiausia visuomenės dalis. Mūsų pareiga – apsaugoti juos nuo to, kas žaloja jų sielas, protus ir sveikatą. Šių dienų socialiniai, ekonominiai pasikeitimai, mokslo ir technikos naujovės, rinkos santykiai, nedarbas, nestabilumas atsispindi ir kaupiasi šeimose. Nenuostabu, kad šiandien suaugusieji vis labiau ieško vietos naujame pasaulyje. Visa tai persiduoda ir jų vaikams. Šeima – pati mažiausia visuomenės sudedamoji dalis, kurioje auklėjama būsimoji karta. Čia vaikas įgyja savo patirties, elementarių žinių, išmoksta elgesio normų, formuojasi jo pasaulėžiūra. Čia jis užmezga pirmuosius socialinius ir emocinius kontaktus, pajaučia šilumą ar abejingumą, meilę ar neapykantą. Vaikas stebi savo tėvus, stengiasi elgtis kaip jie. Nuo vaiko ankstyvųjų gyvenimo sąlygų labai daug kas priklauso jo tolimesniame gyvenime. Šeima – reikšmingiausia aplinka, kurioje formuojasi asmenybės pagrindai, nuostatos. Vaikas perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę bei dvasinę kultūrą, elgesio normas, bendravimo su kitais pavyzdžius. Šeima – pirmoji žmogaus ugdymo institucija. Ji ryškiai paženklina žmogaus brendimo laikotarpį, o įgyta patirtis atsiliepia visą gyvenimą. Malonūs santykiai suartina vaiką su šeima, atšiaurūs – stumia nuo jos. Atstumtieji dažnai patenka asocialios aplinkos įtakon. Būtent tėvai turi didžiausią įtaką vaiko ugdymui. Dažnai nesuvokiame, kodėl auginant vaikus vienose šeimose mažiau problemų, o kitose jos nesibaigia. Dabartiniu laiku šeimos problemos tapo ypač opios: tėvai ir vaikai vis dažniau užsiėmę, kaskart vis mažiau laiko lieka bendravimui, bendram darbui, poilsiui, net pokalbiui. Tėvams svarbiausia, kad jų vaikas būtų aprūpintas materialiai, ir kartais jie visiškai pamiršta, kad atžalai taip pat reikia dėmesio, meilės, šilumos. Tik mylimas vaikas semiasi stiprybės vaikystės ir paauglystės dienomis. Tik supratimas ir palaikymas gali apsaugoti vaiką nuo nesaugumo, nuoskaudų, abejingumo. Mylėkime vaiką be išlygų, priimdami ir pripažindami tokį, koks jis yra. Visi vaikai, kaip ir suaugę, yra skirtingi savo charakteriu, sugebėjimais, išvaizda ir trūkumais. Dažnai paklauskime savęs, ar įgavome vaikų pasitikėjimą? Ar jie jaučia, jog yra mylimi, jais rūpinamasi, apie juos galvojama? Jei mylime savo vaiką, paklauskime: „Ko reikia mano vaikui, kad jis blogai pasielgė?“ Neskubėkime bausti, smerkti, lyginti su kitais. Būkime kantrūs patarėjai, supraskime vaiko vidinį pasaulį, stenkimės palenkti į save jo mažą širdelę. Tėvai dažnai savo vaiką vertina lygindami su savimi („koks aš buvau tavo amžiuje“) ir stengiasi pritaikyti tokį auklėjimo būdą, koks buvo taikomas jiems. Pamirštama, kad daugelio veiksnių (akceleracijos, pakitusios socialinės aplinkos ir kt.) veikiami mūsų vaikai yra jau kitokie, o jų vaikai bus dar kitokie. Dabar vaikai auga daug demokartiškesnėje visuomenėje. Jie turi didesnes galimybes šviestis. Jiems prieinamesnė įvairi informacija. Šiandieniniai vaikai turi geresnes sąlygas lavinti individualius gebėjimus. Didelė pasirinkimo laisvė. Deja, dažnai pamirštama, kad jau nuo pat mažens turi būti ugdomas pareigos ir atsakomybės jausmas.Visų pirma – svarbu asmeninis tėvų pavyzdys. Jeigu šeimoje vaikas nepatiria tėvų meilės, šilumos, toks elgesys jam tampa norma ir jis neišmoksta rodyti savo jausmų. Vėliau tokie vaikai labai sunkiai bendrauja su aplinkiniais žmonėmis, jaučiasi nereikalingi, praranda pasitikėjimą savimi, išsiugdo žemą savęs vertinimą, kas vėliau sąlygoja ir kitų problemų atsiradimą. Mūsų vaikai gyvena techninių priemonių perpildytame pasaulyje. Spauda, televizija, masinės informacijos ir propagandos priemonės, naujos technologijos aktyviai veikia šių dienų vaiką. Deja, jaudina tai, kad informacija ne visada yra kryptinga pedagoginiu auklėjamuoju požiūriu. Vaikui augant, formuojantis jo savimonei, didėjant kitų ugdymo institucijų ir nevaldomų socialinės aplinkos veiksnių įtakai, svarbu sugebėti teisingai, subtiliai su juo bendrauti, įdiegti visas gražiausias ir vertingiausias žmogaus savybes, padėsiančias priimti teisingus sprendimus, tobulėti dvasiškai. Vaiko savijautai, jo kaip asmenybės vystymuisi labai svarbus psichologinis šeimos klimatas, šeimos narių tarpusavio santykiai. Taigi, laimingas yra vaikas, kuris gali mėgautis tėvų meile, jam rodomu dėmesiu, pilnaverčiais tarpusavio santykiais. Danguolė RUMBINIENĖ Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos socialinė pedagogė Publikuota: 2005-04-12 08:32:43 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|