|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-11-20 09:58
Po programos į šeštąją grupę užėjusios darželio vadovės V.Bulevičienė ir D.Daniliauskienė specialiųjų poreikių ugdytinius rado su spec. pedagoge Jolita Lekavičiene belaukiančius ne tik pietų, bet ir svečių iš draugų grupės.Autorės nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
Vieną dieną mažieji žiūrovai nuoširdžiai įsijautė į išraiškingai persirengusių auklėtojų bei kitų grupių vaikų vaidinimus, pasakojimus, daineles, o kitą dieną ir jie patys tapo atlikėjais. Tai ne šiaip sau pramoga, o tikslinga veikla, apie kurią mielai papasakojo darželio direktorė Dainora Daniliauskienė ir jos pavaduotoja Vilija Bulevičienė. Vilkaviškio mieste esantys trys darželiai yra pasirinkę savo veiklos kryptis, kurios per daugelį metų nusistovėjo, o ugdymo turinys tobulinamas ir gilinamas. „Pasakos“ vaikų lopšelis-darželis – vienintelė rajono ikimokyklinė įstaiga, turinti specialiojo ugdymo grupes. Darželyje yra suformuotos šešios bendrojo ir šešios specialaus ugdymo grupės. Nuo praėjusių metų šiame darželyje įvesta naujovė: bendrojo ir specialiojo ugdymo grupės yra suporuotos taip, kad sveikieji vaikai galėtų daugiau bendrauti su neįgaliaisiais. Pirmąją–šeštąją grupes lanko neįgalūs vaikai, o septintos–dvyliktos grupių ugdytiniai lavinami pagal bendrąją programą. Todėl jos „suporuotos“, pavyzdžiui, pirma su septinta, antra su aštunta, trečia su devinta ir t. t. Darželio specialistės darbo planuose numačiusios, kada vaikai svečiuojasi vieni kitų grupėse, kartu pažaidžia, geria arbatą. Jau ir anksčiau neįgalūs vaikai būdavo įtraukiami į šventines programas, į salę suėję parodydavo savo gebėjimus, tačiau glaudesnio ryšio su bendrojo ugdymo grupėmis neužmegzdavo, nes po renginio vaikai išsiskirstydavo į savo patalpas. Specialiųjų poreikių ugdytiniai buvo tarsi izoliuoti ir jų gyvenimas virė savo grupėse. Pastarojo meto sumanymu siekiama bendrojo ugdymo grupių vaikams įdiegti daugiau tolerancijos, padėti jiems pamatyti, pajausti ir suprasti šalia esantį kitonišką vaiką. Grupių susitikimuose auklėtojos jautriai paaiškina apie bendraamžių negalias. Pasak darželio direktorės, labai juntamas besikeičiantis sveikų vaikų požiūris. Vyresnieji darželinukai supranta ir mato, kad kai kurie jų bendraamžiai negali laisvai vaikščioti, kalbėti, nesugeba pavalgyti, tačiau jie jaučia tą patį, kaip ir jie, šypsosi ir liūdi, kaip ir visi žmonės. Ugdytiniai supranta, jog iš neįgaliųjų negalima juoktis ar jais stebėtis. Vaikai netgi tėvams papasakoja apie savo bendravimo įspūdžius, taip paskatindami ir suaugusiuosius giliau susimąstyti. „Manome, jog šitaip ugdomas supratimas, atjauta, o užaugę mūsų darželinukai nesigręžios ir nesistebės gatvėje pamatę neįgalų žmogų“, – sakė V.Bulevičienė. Per pastaruosius metus specialistės pastebėjo ir neįgalius vaikus auginančių tėvų pasikeitusį požiūrį į darželį. Dabar jie nesako, kad nenori vaiko leisti į darželį, nesibaimina, kad gal čia jis nepritaps. Prieš penkiolika metų, specialiojo ugdymo grupių steigimo pradžioje, įstaigos darbuotojos pačios po visą rajoną ieškodavo ir rankiodavosi vaikus, įtikinėdamos tėvus leisti juos į darželį. „Dabar tėvai kitaip žiūri į ugdymą šiose grupėse, labiau pasitiki, iš kitų sužino, jog čia naudinga, todėl patys ateina ir prašo priimti. Jei atneša Pedagoginės psichologinės tarnybos išvadas, priimame be jokių problemų“, – sakė direktorė D.Daniliauskienė. Į specialiojo ugdymo grupes vaikai iš įvairių, net ir iš tolimiausių rajono vietovių, kaip Vygreliai, Ramoniškiai, Šūkliai, atvežami pirmadieniais, išvežiojami po namus penktadieniais. Į šias grupes ugdytiniai priimami nuo pusantrų metukų ir ugdomi iki septynerių. Po to jie pradeda mokytis bendrojo lavinimo mokyklose pagal modifikuotą arba adaptuotą programą, neretas – ir pagal bendrąją. Šiuo metu specialiojo ugdymo grupėse Savivaldybės tarybos leidimu prižiūrimi trys amžių „peraugę“, ypač sunkią negalią turintys vaikai. Pagal intelektą jie tiktų į Kybartų specialiosios mokyklos lavinamąją klasę, tačiau nevaikštantiems vaikams ten nėra nei gyventi tinkamų sąlygų, nei specialistų. Darželio direktorės manymu, rajone dar esama vaikų, kuriems reikalinga darželyje dirbančių specialistų pagalba, tačiau jaunesnės kartos tėvus nėra pasiekusi informacija apie specialiojo ugdymo grupes, nors ji skelbiama net internete. „Šiais metais dar galėtume priimti kelis, o kai rugsėjį vaikus išleidžiame į mokyklą, vietų atsiranda dar daugiau“, – aiškino D.Daniliauskienė. Kasdieninė veikla „Pasakoje“ dažnai paįvairinama šventėmis. Šį rudenį vyko projektas „Žmogus ir žemė“. Iš pradžių susiporavusios grupės kartu aptarė, ką vaidins, kaip puošis, ką darys. Viso projekto metu vaikai iš gamtinės medžiagos gamino darbelius apie pasirinktą medį: liepą, eglę, beržą, kaštoną, ąžuolą, klevą. Viena iš programos užduočių buvo darželio teritorijoje atrasti šiuos medžius ir papuošti. Vaikai, išklausę auklėtojų pasakojimų, fantazavo piešdami kreidelėmis. Edukacinis užsiėmimas apie ąžuolą vyko Ožkabaliuose, J.Basanavičiaus tėviškėje, – ten darželinukai ir ąžuoliuką pasodino, ir gilių kavą gėrė. Darželio galerijoje buvo surengta rudens gėrybių paroda, kurioje savo išradingumą parodė ir tėveliai. Susidraugavusių grupių bendri pasirodymai salėje vainikavo projekto pabaigą. Publikuota: 2007-11-20 09:58:05 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|