Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-11-08 09:08

---

Vietoj paramos – šiukšlių tvarkytojų reketas

Esu gamtos mylėtojas. Džiaugiuosi, kad pagaliau atsirado galimybė neteršti jos buitinėmis atliekomis. Sukurta jų tvarkymo sistema. Deja, šioje srityje dar daug netvarkos ir savivalės.

Atliekos surenkamos nustatytais maršrutais, bet kai kurie gyventojai negauna šios paslaugos, o draugai, pažįstami „geradariai“ neįtraukiami į mokėtojų sąrašus.

Miškeliuose prie keliukų dar galima rasti išverstų atliekų. Autobusų stoteles, miestelio centrą irgi nuolat „puošia“ šiukšlės, nes nėra įrengta jų surinkimo dėžių.

Pensinio amžiaus žmonės, gyvenantys toliau nuo miestų ir miestelių centrų ir turintys visas sąlygas ekologiškai tvarkyti savo buitines atliekas, prievarta, be jokios sutarties padaromi skolininkais ir šantažuojami skolų kvitais.

„Santakos“ laikraštyje teko skaityti rašinį-laišką, kurį „parašė“ miręs senelis, dar vis tebegaunantis skolos kvitus.

Aš taip pat išgyvenu panašią dramą. Esu vienišas, invalidumo pensijos neužtenka vaistams, kurui, kitoms buities reikmėms. Tačiau jau penktus metus esu terorizuojamas Vilkaviškio savivaldybės atliekų tvarkytojų, nors nieko bendro su atliekomis neturiu. Butelių nereikia atsikratyti, nes nevartoju jokių alkoholinių ar gazuotų gėrimų. Maitinuosi vegetariškai. Turiu įsirengęs nedidelį sliekynuką – atliekas sliekai perdirba į ekologišką biohumusą. Aš juo tręšiu šiltnamio pomidorus ir kitas daržoves. Taigi akivaizdu, jog su atliekomis tikrai nesu susietas. Bet mane irgi padarė skolininku. Daugiau kaip porą metų siuntinėjo dvigubas sąskaitas, kol pripažino klydę ir pradėjo siųsti vieną. Turiu gavęs grasinimą būti nubaustas iki 1000 litų bauda. Neseniai savo pašto dėžutėje vėl radau dvigubus kvitus. Sveikas žmogus juos išmestų, tačiau ligoniui tai – eilinė nervinė trauma.

Esu menininkas, skulptorius, sukūręs nemažai monumentalių ir taikomosios dailės kūrinių, kurie pasklidę Vilkaviškio ir kituose rajonuose. Mano darbai puošia ir Pilviškių miestelį. Turiu nemažai kūrybinių sumanymų, tačiau toks psichologinis spaudimas labai pablogino sveikatą. Visi ateities planai pasmerkti žlugti.

Labai skaudu, kad už įdėtas didžiules kūrybines pastangas puošiant savo rajoną vietoj padėkos sulaukiau reketo. Žmonės pataria per teismą reikalauti žalos atlyginimo, tačiau tai ilgai trunkantis procesas, reikalaujantis geros sveikatos ir stiprių nervų.

Sveiki žmonės emigruoja į užsienį, kur stipri pilietinė visuomenė, daugiau teisingumo. O ką daryti seneliui invalidui?..



Antanas MYKOLAITIS

Pilviškių miestelio gyventojas





Sąžiningumą palydėjo nuoskauda ir ašaros



Viename dienraštyje skaičiau straipsnį apie vaikų globos namuose augančio berniuko sąžiningumą. Dvylikametis, radęs vertingus daiktus, jų nepasisavino, o per policiją grąžino savininkams. Berniuko poelgis sujaudino iki ašarų. Atmintyje atgijo mano tolimos praeities vaizdai.

Mokiausi Bartninkų pradinės mokyklos trečioje klasėje. Per pirmąją pertrauką visi žaidėme aikštėje, užrištomis akimis gaudėme vienas kitą. Nuaidėjus skambučiui, sustojome laukdami mokytojos. Staiga mano suolo draugė Liucija ėmė graudžiai verkti. Visi ėmėme ją guosti, klausti, kas atsitiko. Tuo metu atėjo mokytoja. Nuovados viršininko duktė Liucija papasakojo, jog mama įdavė pinigų grąžinti mokytojai skolą. Mergaitė ryte tai pamiršo padaryti, o dabar pinigų neberandanti. Penkių litų monetą ji buvo įsidėjusi į suknelės kišenę. Mokytoja paragino visus eiti į lauką ir paieškoti pinigėlio.

Ieškojome ilgai, bet veltui. Grįžtant į klasę, užsimaniau į tualetą, kuris buvo tolėliau. Čia pat, prie takelio, kažkas sublizgėjo. Tai buvo ieškoma penkių litų moneta. Pastvėriau pinigą ir stipriai suspaudžiau delne, kad nepamesčiau. Akimirką dvejojau – gal negrąžinti radinio? Pinigai tada buvo daug didesnės vertės nei dabar. Mintijau, kiek daug visko už jį būtų galima nusipirkti: suknelę, tokią kaip Liucijos – mėlyną, baltais žirniukais, aksominę, batelius, nors ir guminius. Nereikėtų į mokyklą eiti su klumpaitėmis ir palaikiu drabužėliu. Tačiau kažkoks vidinis balsas atkakliai kartojo: „Grąžink, grąžink!“

Įbėgau į klasę, nelaukiau, kol mokytoja lieps sėstis, o ištiesiau plaštaką Liucijai ir sušukau: „Radau!“ Klasės draugų akys nepatikliai žvelgė į mane. Mokytoja abejingai ir įtariai paklausė, ar tik ne Liucijos kišenėje būsiu pinigą radusi? Užraudau kaip virtas vėžys. Pilnomis ašarų akimis nuvedžiau visus parodyti, kur gulėjo moneta. Laimė, kad ir Liucija prisiminė buvusi tualete, kur ir galėjusi pinigą iš negilios kišenėlės pamesti.



Albina RIDIKEVIČIENĖ





Renginyje skambėjo Vilkaviškio šaulių dainos



Vilkaviškio šauliai dalyvavo Gražiškių seniūnijos, vidurinės mokyklos ir kultūros darbuotojų surengtame Gražiškių krašto žmonių rezistencinių kovų dalyvių atminimui skirtame renginyje. Kraštiečių atminimas buvo pagerbtas Gražiškių bažnyčioje aukotų šv. Mišių metu, tylos minute šventoriuje prie kryžiaus. Šauliai prie kryžiaus padėjo gėlių.

Bendruomenės salėje šauliai koncertavo kartu su kitais kolektyvais, papasakojo apie šaulių veiklą pokario metais ir dabar, skaitė eiles. Baigiant minėjimą šauliai užvedė dainą, prie kurios prisijungė ir kiti renginio dalyviai.



Jonas RUNAS

Vilkaviškio šaulių būrio vadas

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---