|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-10-31 18:03
Senas metalinis kryžius stovi Parausių kaimo kapinėse.Autorės nuotr. Vieną spalio dieną užsukusi draugė Elena paprašė maniškio pavėžėti ją 7–8 kilometrus į Parausių kaimo kapinaites. Jos su kaimyne Irena ruošėsi aplankyti artimųjų kapus. Neatsispyriau pagundai važiuoti kartu. Mat jau porą metų turiu negalią ir retai kur išvykstu. Iš visų metų laikų labiausiai dievinu rudenį. Pro automobilio langą stebėjau ištuštėjusius gandrų būstus. O koks nuostabiai gražus raudonas kaštonų apdaras! Medžiai stovi sustingę, liūdni, tarsi gailėtų savo žaliojo rūbo. Ant lygiomis vagomis suarto rudeninio arimo riekių dar tebesidraiko sidabriniai voratinkliai. Pirmųjų šalnų pakąstose pievose kai kur dar tebesigano gyvuliai. Geltona rudens spalva man primena dailininko I.Levitano paveikslą „Auksinis ruduo“. Kai atvykome į Parausius, saulutė apsigobė pilka debesų skraiste. Žemėn lyg ašaros pabiro lietus. Pakilo vėjas. Jis nuo medžių, išsirikiavusių aplink tvorą ir tarsi saugančių mirusiųjų ramybę, plėšė lapus ir dengė jais dar tebežydinčių gėlių kauburėlius. Kaime nedaug išlikusių sodybų. Bet svetur išsikėlę gyventojai amžinam poilsiui sugrįžta į čia. Senos tos kapinės, niekas neatmena, kada jos įrengtos. Tik ant masyvaus, rūdimis nusėsto metalinio kryžiaus iškalta: „1885-ieji metai.“ Žvalgiausi po kapines, skaičiau antkapių užrašus ir lyg kokį stebuklą pastebėjau prie vartų augantį nepaprastą medį. Aukštas, gal ne vieną šimtmetį skaičiuojantis beržas stiebiasi kartu su pušimi. Bendras jų kamienas 90 centimetrų aukštyje išsišakoja atskirai. Beržas palinkęs vakarų, o pušis – rytų pusėn. Čia beržas jau pranašesnis, jo apimtis šioje vietoje 230 cm, pušies – tik 125 cm. Kokių trijų metrų aukštyje pušis savo stora nuoga šaka tarytum ranka stipriai apkabina beržo kamieną. Nuostabus reginys! Įsimylėjusių medžių pora. Tokio gamtos kūrinio per savo netrumpą amželį nesu regėjusi. Turėjau pasiėmusi fotoaparatą, deja, nufotografuoti nepasisekė. Gal kad nuo rudens šaltuko drebėjo rankos. Nepaprastą medžių porą piešinyje įamžino mano bičiulė Elena Andriušienė. Kol aš gėrėjausi gražia rudens gamta, apžiūrinėjau medį, mano bendrakeleivės jau degė žvakeles ant savo artimųjų kapų. Šiose kapinėse ilsisi Elytės brolis, tėveliai, seneliai, o gal ir proseneliai. Nors kapinės toli, moteris dažnai lankosi ir puošia brangių žmonių kapus. Čia ji susidraugavo su moteriške, iš toli atvykstančia taisyti artimųjų kapų. Pastebėjusi, kad šios dar nebūta, susirūpino: „Gal ją kokia nelaimė ištiko?“ Elena su Irena sutvarkė ir tų joms visai nepažįstamų žmonių kapus, uždegė ant jų žvakeles. Kilnus kaimynių poelgis mane sujaudino. Negalėjau atsistebėti, kiek žmonių širdyse yra gerumo, atjautos. Ir tuo pat metu piktinausi netoliese gyvenančios vienos dukros nedėkingumu motinai, kurią palaidojo prieš porą metų ir nė karto nelankė kapo, nepadėjo gėlės, neuždegė žvakelės. Nejaugi dukros širdies negraužia sąžinė? Tegul Vėlinių žvakelės dega ne tik ant kapų, bet ir kiekvieno žmogaus širdyje. Albina RIDIKEVIČIENĖ Publikuota: 2007-10-31 18:03:10 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|