|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-10-30 09:45
|
|
|
1957 m. „Rūpinkimės
visuomeniniais sodais“
Gražu, kai pavasarį gamta pasipuošia žaliu apdaru. Tačiau, kaip bebūtų keista, šio svarbaus reikalo nenori suprasti „Baltrakio“ kolūkio vadovai. Kolūkio ribose yra daug visuomeninių sodų. Nors jie visi seni, užveisti ne kolūkiniais metais ir po visą kolūkį išsimėtę, bet geros priežiūros dėka iš jų galima gauti nemažą naudą. Deja, jų priežiūra čia niekas nesirūpina. Vietoj sodininko čia daugiausia šeimininkauja kolūkiečių palaidos karvės, ožkos, avys, kurios laužo šakas, žaloja kamienus.
1965 m. „Ir sparta, ir ekonomija“
Anksčiau kiekvienas Vilkaviškio autotransporto kontoros vairuotojas, baigęs darbą, dar sugaišdavo 20–30 minučių, kol kasininkei atiduodavo pinigus. Dabar ši operacija atliekama 5-6 kartus greičiau. Tam pasitarnauja rekonstruotas metalinis seifas, į kurį per specialią angą iš keleivių surinktus pinigus įmeta patys vairuotojai arba kontrolieriai.
1971 m. „Lygumos dainuoja“
Į Kybartų biblioteką rinkosi rajono literatai. Tegul būrelis ir negausus, tegul ir ne visi susirinko, bet tą vėjuotą popietę tarytum saulė įspindo pro plačius skaityklos langus. Pynėsi kalbos apie naujausią lietuvių literatūrą, nūdienos kinematografą. Rajono literatai susitarė dėl tolimesnių savo veiklos gairių, priėmė pasiūlymą dalyvauti „Komjaunimo tiesos“ literatūriniame puslapyje „Versmė“.
1980 m. „Tortas... po lietpalčiu“
Namuose – šventė. O kokia ji be torto? Ne bėda. Užsuki į Vilkaviškio kulinarijos parduotuvę – ir neškis. Gražų, dailų, mažesnį ar didesnį parenka. Dabar tai jau ir prasideda bėda. Gerai, jei pirkėjas susiprato atsinešti savo dėžę. O jeigu namuose jos neturėjo? O jeigu nubėgo į „Žilviną“, į „Eglę“, į parduotuvę Pergalės gatvėje ir visur išgirdo: „Dėžučių neturime“? Grįžta atgal. Pakloja po pirkiniu vyniojamojo popieriaus gabalą ir keliauja taip gatve, važiuoja autobusu, ant rankų tortą iškėlęs, smalsių akių palydimas. Nieko tokio – lai žiūri. Bet dabar lietūs tokie dažni. Gaila lietpalčio, bet gaila ir torto, o labiausiai, žinoma, šventinio stalo. Taigi grūda tortą po skvernu, kad nuo lietaus nesutižtų. Nejaugi tik šitokią išeitį gali mums pasiūlyti prekybininkai?
1991 m. „Kapinės – atminties vieta“
Prisiminkime vieną kitą mūsų jau pamirštą senovės laidojimo paprotį. Pagonybės laikais mirusiuosius laidodavo saulei tekant arba jai leidžiantis. Nuo seno buvo įsigalėjęs paprotys vyrus laidoti galva į šiaurės vakarus, o moteris – į pietus arba į pietryčius. Tautosakoje aukštasis kalnelis yra kapinių arba dausų sinonimas.
Vėlinių metu arba per kitas kalendorines šventes namus lankydavo vėlės (mirusiųjų dvasios). Vėlinių dieną senovės lietuviai susirinkdavo ant protėvių kapų, atnešdavo vėlėms maisto, paaukodavo net ožį.
2001 m. „Paskutinė treniruotė
šalvėjančiuose laukuose“
Virbalio Miesto Laukų kaime gyvenantys Laima ir Jonas Vilkai ne tik baigia arti dirvą. Tai viena iš paskutinių progų mokyti darbo jauną keturių metų kumelaitę Betą. Žmonės turi tik 6 hektarus žemės. Traktoriaus ūkyje nėra. Nors visų žemių arkliu neapdirbsi, tačiau daug kur keturkojis nepakeičiamas. Kumelaitė jau puikiai traukia vežimą, nesispyrioja, jei tenka vilkti „drapaką“, tačiau, kaip ir kiekvienas protingas sutvėrimas, žinantis ką reiškia arti dirvą, stojasi piestu vien pamačiusi plūgą. Vilkai jau buvo gavę pasiūlymą parduoti bėrąją. Vežimui dardant iš ganyklos juos sustabdė čigonai ir primygtinai siūlė kumelę parduoti už 3000 litų. Jei sandoris būtų įvykęs, Beta greičiausiai būtų iškeliavusi į skerdyklą. Virbaliečiai nepanoro išsiskirti su kartais aikštinga augintine, nors už gautus pinigus ir galėjo įsigyti nenaują automobilį.
Gražu, kai pavasarį gamta pasipuošia žaliu apdaru. Tačiau, kaip bebūtų keista, šio svarbaus reikalo nenori suprasti „Baltrakio“ kolūkio vadovai. Kolūkio ribose yra daug visuomeninių sodų. Nors jie visi seni, užveisti ne kolūkiniais metais ir po visą kolūkį išsimėtę, bet geros priežiūros dėka iš jų galima gauti nemažą naudą. Deja, jų priežiūra čia niekas nesirūpina. Vietoj sodininko čia daugiausia šeimininkauja kolūkiečių palaidos karvės, ožkos, avys, kurios laužo šakas, žaloja kamienus.
Anksčiau kiekvienas Vilkaviškio autotransporto kontoros vairuotojas, baigęs darbą, dar sugaišdavo 20–30 minučių, kol kasininkei atiduodavo pinigus. Dabar ši operacija atliekama 5-6 kartus greičiau. Tam pasitarnauja rekonstruotas metalinis seifas, į kurį per specialią angą iš keleivių surinktus pinigus įmeta patys vairuotojai arba kontrolieriai.
Į Kybartų biblioteką rinkosi rajono literatai. Tegul būrelis ir negausus, tegul ir ne visi susirinko, bet tą vėjuotą popietę tarytum saulė įspindo pro plačius skaityklos langus. Pynėsi kalbos apie naujausią lietuvių literatūrą, nūdienos kinematografą. Rajono literatai susitarė dėl tolimesnių savo veiklos gairių, priėmė pasiūlymą dalyvauti „Komjaunimo tiesos“ literatūriniame puslapyje „Versmė“.
Namuose – šventė. O kokia ji be torto? Ne bėda. Užsuki į Vilkaviškio kulinarijos parduotuvę – ir neškis. Gražų, dailų, mažesnį ar didesnį parenka. Dabar tai jau ir prasideda bėda. Gerai, jei pirkėjas susiprato atsinešti savo dėžę. O jeigu namuose jos neturėjo? O jeigu nubėgo į „Žilviną“, į „Eglę“, į parduotuvę Pergalės gatvėje ir visur išgirdo: „Dėžučių neturime“? Grįžta atgal. Pakloja po pirkiniu vyniojamojo popieriaus gabalą ir keliauja taip gatve, važiuoja autobusu, ant rankų tortą iškėlęs, smalsių akių palydimas. Nieko tokio – lai žiūri. Bet dabar lietūs tokie dažni. Gaila lietpalčio, bet gaila ir torto, o labiausiai, žinoma, šventinio stalo. Taigi grūda tortą po skvernu, kad nuo lietaus nesutižtų. Nejaugi tik šitokią išeitį gali mums pasiūlyti prekybininkai?
Prisiminkime vieną kitą mūsų jau pamirštą senovės laidojimo paprotį. Pagonybės laikais mirusiuosius laidodavo saulei tekant arba jai leidžiantis. Nuo seno buvo įsigalėjęs paprotys vyrus laidoti galva į šiaurės vakarus, o moteris – į pietus arba į pietryčius. Tautosakoje aukštasis kalnelis yra kapinių arba dausų sinonimas.
Vėlinių metu arba per kitas kalendorines šventes namus lankydavo vėlės (mirusiųjų dvasios). Vėlinių dieną senovės lietuviai susirinkdavo ant protėvių kapų, atnešdavo vėlėms maisto, paaukodavo net ožį.
Virbalio Miesto Laukų kaime gyvenantys Laima ir Jonas Vilkai ne tik baigia arti dirvą. Tai viena iš paskutinių progų mokyti darbo jauną keturių metų kumelaitę Betą. Žmonės turi tik 6 hektarus žemės. Traktoriaus ūkyje nėra. Nors visų žemių arkliu neapdirbsi, tačiau daug kur keturkojis nepakeičiamas. Kumelaitė jau puikiai traukia vežimą, nesispyrioja, jei tenka vilkti „drapaką“, tačiau, kaip ir kiekvienas protingas sutvėrimas, žinantis ką reiškia arti dirvą, stojasi piestu vien pamačiusi plūgą. Vilkai jau buvo gavę pasiūlymą parduoti bėrąją. Vežimui dardant iš ganyklos juos sustabdė čigonai ir primygtinai siūlė kumelę parduoti už 3000 litų. Jei sandoris būtų įvykęs, Beta greičiausiai būtų iškeliavusi į skerdyklą. Virbaliečiai nepanoro išsiskirti su kartais aikštinga augintine, nors už gautus pinigus ir galėjo įsigyti nenaują automobilį.
Publikuota: 2007-10-30 09:45:39
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|