Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-10-30 09:10

---

Ekspedicijos dalyvis Arnoldas Fokas tebegyvena įspūdžiais, kuriais mielai pasidalytų su juos norinčiais išgirsti žmonėmis.

Autorės nuotr.

Vilniuje, Katedros aikštėje, praėjusią savaitę atidaryta ir visą mėnesį veiks mobili paroda „Misija Sibiras“, kurioje eksponuojamos nuotraukos ir dienoraščių ištraukos iš šią vasarą vykusios jaunimo ekspedicijos į lietuvių trėmimo vietas Sibire. Vėliau ši paroda keliaus po apskričių centrus, planuojami ekspedicijos dalyvių susitikimai su įvairiomis auditorijomis. Ekspediciją organizavo Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT). Kai projekto „Misija Sibiras“ dalyvių atrankos komisija paskelbė ekspedicijos dalyvių sąrašą, akys tarp šešiolikos pavardžių vilkaviškiečių nerado.

Misijos metu Lietuvos jaunimas aplankė tuos kaimus, kuriuose prieš pusšimtį metų buvo ištremta daug mūsų krašto gyventojų. Netikėtas „Santakos“ redakcijos svečias, šios ekspedicijos dalyvis Arnoldas FOKAS papasakojo dar daugiau.

– Esu gimęs Molėtų rajone, užaugęs Telšių rajone, gyvenu Kaune. Turiu žmoną, kurios seneliai kilę iš Vilkaviškio, gyvenę Pilviškiuose, Alksnėnuose, todėl per kiekvieną Žolinę atvažiuojame į žmonos giminės susitikimus Alksnėnuose, – savo ryšį su mūsų kraštu paaiškino 29-erių metų jaunuolis, Vytauto Didžiojo universitete įgijęs aukštąjį finansininko išsilavinimą, o laisvalaikiu besidomintis Lietuvos praeitimi, ypač pokario laikotarpio istorija.

– Ar sudėtinga patekti į tokią ekspediciją kaip ši? Juk norą buvo pareiškę net šeši šimtai pretendentų...

– Visų pirma reikia noro ir pasiryžimo, turėti tikslą ten pabūti, pamatyti, patirti. Jau seniau perskaičiau daug knygų tremties tema, sekiau informaciją apie pernykštę jaunimo ekspediciją. Šiemet užpildžiau anketą ir buvau pakviestas į bandomąjį žygį, kuriame dalyvavo 60 vaikinų ir merginų. Popieriuje galima surašyti gražiausius savo jausmus, o bandomasis žygis – tai savotiška pasirengimo programa. Per dieną reikėjo nueiti per trisdešimt kilometrų, pasistatyti palapines ir t. t. Į žygį po Sibirą negali vykti tokie, kuriems tai yra fiziškai nepakeliama.

Kai tapo aišku, jog Arnoldas pateko į ekspediciją, jis ieškojo maršrutą atitinkančios literatūros. Tada savo žmonos tėvelio, vilkaviškiečiams žinomo fotografo Palinausko sūnaus Romualdo, turtingoje bibliotekoje atrado knygą „Grąžinkite man gyvenimą“, kurioje vilkaviškietis Gediminas Almonaitis aprašo tremtinių gyvenimą Krasnojarsko rajone, prie Manos upės, – būtent tas vietas, į kurias ir vyko jaunimo ekspedicija. Vaikinas nedidelę knygelę pasiėmė su savimi į kelionę. Skaitė ją traukinyje, lygino aprašytas vietoves su matomomis.

– Keistas jausmas apėmė. Mes juk važiavome dvidešimčiai dienų, o pokario laiku mano bendraamžiai buvo vežami į nežinią, dirbo pavojingus ir sunkius miško darbus, daugelis ten mirė. Galvojau, kad ten liko nemaža tautos dalis... Tiesa, sutikome ir vieną kitą iš tų laikų užsilikusį žmogų, net iš Vilkaviškio krašto, bet jau su menkai išlaikytu lietuviškumu, – sakė pašnekovas.

Ekspedicijos dalyviai įsitikino, jog lietuvių tremtinių kapai sparčiai nyksta. Juos kruopščiai tyrinėja, užrašo duomenis, fotografuoja jau 24 kartus į ekspedicijas vykęs ir vasaros pabaigos išvykos vedliu buvęs Gintautas Alekna.

– Kartais pasigirsta sakant, jog tremties tema nusibodo. Kaip jums atrodo, ar dar reikia apie tai kalbėti?

– Tiesiog privaloma. Mes, ekspedicijos dalyviai, Sibire po dienos darbų prie laužo aptarinėjome šiuos dalykus. Yra nemažai jaunų žmonių, kurie tokiems darbams ir veiklai neabejingi.

Liesdamiesi prie nugriuvusių ir išlikusių kryžių lietėmės prie to, kas žmonėms buvo bendra ir svarbu. Tai gražus ir natūralus mūsų tautos istorinis ir kultūrinis palikimas.

– Ar susitikote buvusį tremtinį Gediminą Almonaitį?

– Jo atsiminimai išspausdinti 1992 metais. Grįždami iš ekspedicijos buvome pilni emocijų, todėl stiprėjo noras sužinoti apie autoriaus tolesnį likimą. Padėjo internetas. Radau „Santakoje“ 2003 metais rašytą straipsnį apie jį, suradau telefoną, nustebinau savo prisistatymu. Tuoj pat atvažiavau į Vilkaviškį. Turėjome kalbos apie tuos pačius kaimus, tą pačią upę... Apie viską, ką mačiau, prie ko liečiausi, išgirdau iš pirmų lūpų. Dar labiau suvokiau, kaip sunku buvo po dešimties metų grįžusiems tremtiniams įsikurti ir pritapti Lietuvoje, nes Lietuva jau buvo ne ta. Ir tai, kad naujovės, pramogos jaunajai kartai daro tokią įtaką, kad nedomina istorija, pamirštami šalia esantys tie žmonės, kurie patyrė istorinius išbandymus.

– Ar ekspedicijos dalyviai nesiruošia su savo paroda ir įspūdžiais aplankyti Vilkaviškio?

– Susitikimų ir parodų grafiką koordinuoja Lietuvos jaunimo organizacijų taryba. Be abejo, galima būtų susitarti, jei kreiptųsi mokyklos ar kitos bendruomenės.



***

Ekspedicijos „Misija Sibiras 2007“ metu buvo aplankytos lietuvių trėmimo vietos Krasnojarsko srityje, Mansko rajone, prie Manos upės. Ekspedicijos metu pėsčiomis nueita daugiau kaip 100 kilometrų su 25 kg svorio kuprinėmis.

Misijos dalyviai aplankė ir sutvarkė dešimt apleistų kapinių kaimeliuose Pimija, Narva, Podsobnoje, Mažajame ir Didžiajame Ungute, Aleksejevkoje, Korbike, Berete ir kt. Tai be galo įspūdinga ir daug ištvermės pareikalavusi istorinė ekspedicija. Plačiau apie ją, iliustruotą nuotraukomis ir dalyvių dienoraščių ištraukomis, galima rasti tinklalapyje www.misijasibiras.lt. Daug nuotraukų eksponuoja ir Arnoldas Fokas.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---