|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-10-23 09:47
|
|
|
Lietuvos laikraščiai, televizija seniai skelbia šiurpinančią statistiką apie „karą keliuose“, apie gausias to „karo“ aukas. Daugeliu atvejų pabrėžiama, kad avarijų dalyviai vairavo apsvaigę nuo alkoholio. Dar labiau jaudina tai, jog avarijų kaltininkai dažnai būna nepilnamečiai vairuotojai, neturintys vairuotojo pažymėjimo ir, vyresniųjų pavyzdžiu, pasivaišinę alkoholiu. „Karui keliuose“ nematyti galo. Tad, kaip sako populiarus vienos Lietuvos televizijos laidos vedėjas Vytenis Pauliukaitis, apie tai ir reikia pakalbėti.
Kalbos kalbomis, bet niekas iki šiol taip ir nepaaiškino, kodėl mūsų kasdieniniame gyvenime tiek daug vietos užima svaigalai. Vieni kaltina paveldėjimą, kiti – svetimos mums primestos ideologijos ir svetimų, nebūdingų mūsų tautai, papročių įtaką. O mes patys – ar tik aklos likimo marionetės? Ar mes jau nebe savo likimo kalviai?
– Vitai, būk žmogus, paskolink porą litų... Labai bloga, – į mane, tarsi į paskutinį gelbėtoją, su viltimi žiūri liūdnos dar gana jauno, fiziškai stipraus, buvusio gražaus veido vyriškio akys. Negaliu ramiai žiūrėti į tas akis. Daug metų kartu dirbta, žavėtasi to žmogaus užsidegimu, energija darbui, sportui ir še... „Būk žmogus“, – maldaujančiai skamba jo balsas. Kas gi nenori būti žmogumi? Bet, prisipažinsiu, man gėda tiesti jam tuos nelemtus porą litų tarsi išmaldą. Tarsi kažkokios nesuvoktos kaltės išpirką.
Liūdniausia, kad tai ne pirmas ir ne paskutinis atvejis. Tai tęsiasi ne vienus metus. Kai Lietuva tapo laisva ir žmonės pasijuto laisvi nuo darbo, nuo pareigos ir atsakomybės, jie gavo pasirinkimo laisvę. Bet ką pasirinko? Baisiausia, kad tokių buvusių draugų (rašau šį žodį be kabučių, nes jie savo ankstesniu gyvenimu to nusipelnė) ne vieną beveik kasdien sutinku miesto gatvėse. Skirtingo amžiaus, skirtingo išsilavinimo, iš labai skirtingų šeimų, bet visi jie paženklinti vienodu ženklu – priklausomybe nuo svaigalų. Jie patys nepastebėjo, kaip jų, atrodo, normalų gyvenimą į nuokalnę pradėjo nešti tie pašėlę „balti žirgai“. Kokie ten žirgai? Paprasčiausiai žmogus vieną dieną suklupo visai lygioje vietoje. Ir tuo kritišku metu neatsirado draugiškos rankos, kuri jį būtų pakėlusi.
Bet visad atsirasdavo paslaugi, nors ir drebanti, ranka. Jei nori žmogus – tegul geria. Kokie mes tolerantiški kitų ir savo silpnybėms. O ką? Šiandien jis, o rytoj – gal aš... Ir paliekame tą problemą, tą sunkią naštą nešti nelaimingųjų žmonoms, motinoms... Juk moterys tokios stiprios...
O vyrai ąžuolai krenta vienas po kito, kaip lapai rudenį, palikdami moterims vienoms auginti vaikus. Stiprioji lytis, pasirodo, tokia silpna, neatspari jų gyvenimus griaunančioms pagundoms. Kokį pavyzdį jie rodo savo vaikams?
O mažieji labai imlūs viskam, kas nauja, nepažinta. Pažiūrėkime atidžiau, kaip žaidžia mūsų atžalos savo vaikiškus žaidimus. Jie dar kepa smėlio tortus, bet šalia būtinai stato plastikinį butelį nuo „mikso“ ir rimtais veidais pilsto į plastikines mažutes taureles spalvotą vandenį, ir geria jį sveikindami vienas kitą. Jie tik žaidžia, pamėgdžiodami suaugusių žmonių gyvenimą. Bet bėgant metams tas jų žaidimas pasikeis, taps jų gyvenimo dalimi.
Pažiūrėkime prekybos centruose į ilgas gėrimų lentynas. Čia ne tik stiprieji ir lengvieji alkoholiniai gėrimai, ne tik alus, limonadai ir kiti gaivieji gėrimai. Tarp jų visomis vaivorykštės spalvomis švyti buteliai ir butelaičiai, specialiai skirti mūsų dar visai žaliam jaunimėliui. Gamintojai, susirūpinę savo pelnais, nuo jaunumės moko mūsų priaugančią kartą gėrimo kultūros. Iš pradžių siūloma skanauti nekaltą vaikišką šampaną, toliau – įvairiausi „miksai“, sidrai, kokteiliai. Taip prieinama iki alaus. O po alaus – jau žinome, kas būna toliau. Nagi, prasideda jūra iki kelių.
Sakysite, nieko verti šie moralistų pagraudenimai – patys negali gerti, tai ir kitiems pavydi. Ne noras tuščiažodžiauti, ne pavydas geriantiems verčia kalbėti, o... kryžiai. Vis nauji kryžiai naujose kapinėse prie naujai supiltų kapų. Ten guli ir nemaža mano draugų, gerą „gabalą metų“ jaunesnių už mane. „Toks jau jų likimas“, – linguoja galvą pamaldi moteriškaitė. Bet tai netiesa. Nėra jokios likimo knygos, kurioje būtų parašyta, kaip mums gyventi, su kuo draugauti, ką ir kiek gerti, kada mirti... Tad prilaikykite pagaliau, vyrai, tuos pašėlusius arklius, kurie jus neša tenai, iš kur niekas negrįžta.
Vytas DRUNIS
Lietuvos laikraščiai, televizija seniai skelbia šiurpinančią statistiką apie „karą keliuose“, apie gausias to „karo“ aukas. Daugeliu atvejų pabrėžiama, kad avarijų dalyviai vairavo apsvaigę nuo alkoholio. Dar labiau jaudina tai, jog avarijų kaltininkai dažnai būna nepilnamečiai vairuotojai, neturintys vairuotojo pažymėjimo ir, vyresniųjų pavyzdžiu, pasivaišinę alkoholiu. „Karui keliuose“ nematyti galo. Tad, kaip sako populiarus vienos Lietuvos televizijos laidos vedėjas Vytenis Pauliukaitis, apie tai ir reikia pakalbėti. |
Kalbos kalbomis, bet niekas iki šiol taip ir nepaaiškino, kodėl mūsų kasdieniniame gyvenime tiek daug vietos užima svaigalai. Vieni kaltina paveldėjimą, kiti – svetimos mums primestos ideologijos ir svetimų, nebūdingų mūsų tautai, papročių įtaką. O mes patys – ar tik aklos likimo marionetės? Ar mes jau nebe savo likimo kalviai?
– Vitai, būk žmogus, paskolink porą litų... Labai bloga, – į mane, tarsi į paskutinį gelbėtoją, su viltimi žiūri liūdnos dar gana jauno, fiziškai stipraus, buvusio gražaus veido vyriškio akys. Negaliu ramiai žiūrėti į tas akis. Daug metų kartu dirbta, žavėtasi to žmogaus užsidegimu, energija darbui, sportui ir še... „Būk žmogus“, – maldaujančiai skamba jo balsas. Kas gi nenori būti žmogumi? Bet, prisipažinsiu, man gėda tiesti jam tuos nelemtus porą litų tarsi išmaldą. Tarsi kažkokios nesuvoktos kaltės išpirką.
Liūdniausia, kad tai ne pirmas ir ne paskutinis atvejis. Tai tęsiasi ne vienus metus. Kai Lietuva tapo laisva ir žmonės pasijuto laisvi nuo darbo, nuo pareigos ir atsakomybės, jie gavo pasirinkimo laisvę. Bet ką pasirinko? Baisiausia, kad tokių buvusių draugų (rašau šį žodį be kabučių, nes jie savo ankstesniu gyvenimu to nusipelnė) ne vieną beveik kasdien sutinku miesto gatvėse. Skirtingo amžiaus, skirtingo išsilavinimo, iš labai skirtingų šeimų, bet visi jie paženklinti vienodu ženklu – priklausomybe nuo svaigalų. Jie patys nepastebėjo, kaip jų, atrodo, normalų gyvenimą į nuokalnę pradėjo nešti tie pašėlę „balti žirgai“. Kokie ten žirgai? Paprasčiausiai žmogus vieną dieną suklupo visai lygioje vietoje. Ir tuo kritišku metu neatsirado draugiškos rankos, kuri jį būtų pakėlusi.
Bet visad atsirasdavo paslaugi, nors ir drebanti, ranka. Jei nori žmogus – tegul geria. Kokie mes tolerantiški kitų ir savo silpnybėms. O ką? Šiandien jis, o rytoj – gal aš... Ir paliekame tą problemą, tą sunkią naštą nešti nelaimingųjų žmonoms, motinoms... Juk moterys tokios stiprios...
O vyrai ąžuolai krenta vienas po kito, kaip lapai rudenį, palikdami moterims vienoms auginti vaikus. Stiprioji lytis, pasirodo, tokia silpna, neatspari jų gyvenimus griaunančioms pagundoms. Kokį pavyzdį jie rodo savo vaikams?
O mažieji labai imlūs viskam, kas nauja, nepažinta. Pažiūrėkime atidžiau, kaip žaidžia mūsų atžalos savo vaikiškus žaidimus. Jie dar kepa smėlio tortus, bet šalia būtinai stato plastikinį butelį nuo „mikso“ ir rimtais veidais pilsto į plastikines mažutes taureles spalvotą vandenį, ir geria jį sveikindami vienas kitą. Jie tik žaidžia, pamėgdžiodami suaugusių žmonių gyvenimą. Bet bėgant metams tas jų žaidimas pasikeis, taps jų gyvenimo dalimi.
Pažiūrėkime prekybos centruose į ilgas gėrimų lentynas. Čia ne tik stiprieji ir lengvieji alkoholiniai gėrimai, ne tik alus, limonadai ir kiti gaivieji gėrimai. Tarp jų visomis vaivorykštės spalvomis švyti buteliai ir butelaičiai, specialiai skirti mūsų dar visai žaliam jaunimėliui. Gamintojai, susirūpinę savo pelnais, nuo jaunumės moko mūsų priaugančią kartą gėrimo kultūros. Iš pradžių siūloma skanauti nekaltą vaikišką šampaną, toliau – įvairiausi „miksai“, sidrai, kokteiliai. Taip prieinama iki alaus. O po alaus – jau žinome, kas būna toliau. Nagi, prasideda jūra iki kelių.
Sakysite, nieko verti šie moralistų pagraudenimai – patys negali gerti, tai ir kitiems pavydi. Ne noras tuščiažodžiauti, ne pavydas geriantiems verčia kalbėti, o... kryžiai. Vis nauji kryžiai naujose kapinėse prie naujai supiltų kapų. Ten guli ir nemaža mano draugų, gerą „gabalą metų“ jaunesnių už mane. „Toks jau jų likimas“, – linguoja galvą pamaldi moteriškaitė. Bet tai netiesa. Nėra jokios likimo knygos, kurioje būtų parašyta, kaip mums gyventi, su kuo draugauti, ką ir kiek gerti, kada mirti... Tad prilaikykite pagaliau, vyrai, tuos pašėlusius arklius, kurie jus neša tenai, iš kur niekas negrįžta.
Vytas DRUNIS
Publikuota: 2007-10-23 09:47:44
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|