|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-10-18 10:09
E.Čepaitė įvairių Vaikų ir jaunimo centro renginių metu nepamiršta pasveikinti jų dalyvių bei vadovų.Romo ČĖPLOS nuotr. Eglė MIČIULIENĖ „Laikas bėga greitai...“ – sako mūsų viešnia. Pati – labai jaunatviška, žvali, nuolat bendraujanti su jaunais žmonėmis, bet vis dėlto jau kitoje, suaugusiųjų, barikadų pusėje. Tai – Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro direktorė Elena ČEPAITĖ, sutikusi pabūti skyrelio „Kai aš buvau tavo metų“ heroje. – Kur gimėte, užaugote? – Gimiau Marijampolėje. Bet kai buvau dar maža, tėvai persikėlė į Kybartus, ten ir užaugau, ten mokiausi, lankiau būrelius. Tik baigusi mokyklą išvažiavau mokytis į Šiaulius. Turiu ketveriais su puse metų jaunesnį brolį Mindaugą. – Kokias vertybes perėmėte iš šeimos? – Iš tėvų mokiausi darbštumo, nes jie visada daug dirbo. Dar viena iš šeimos perimta vertybė – tikėjimas. Mama turi kūrybinę gyslelę, kuria rankdarbius, yra tautodailininkė. Vaikystėje galėjome pasipuošti jos siūtais rūbais – tokiais, kokių nebuvo parduotuvėje. Mano mama buvo griežtesnė už tėtį, bet tai išugdė pareigos, atsakomybės jausmą. Tėtis daug sportavo, dalyvaudavo „Santakos“ taurės krepšinio varžybose. Jas nuo mažens stebėdama supratau, kad visuomet turi stengtis ne tik dėl savęs, bet ir dėl komandos. Ir brolis organizuodavo krepšinio varžybas. Aš pati šio žaidimo nežaidžiau, bet man buvo įdomu suorganizuoti gatvės krepšinio varžybas Vilkaviškyje. – Ar dar nepamiršote senų draugų? – Vaikystės draugai iki šiol išlikę draugais. Toje gatvėje, kur augau, buvo daugiau berniukų, ir jie linko į judrius žaidimus. Tuo metu, kol žmonės dar tik kūrėsi, ten buvo tuščia vieta. Tad vaikinai – šeštokai ar septintokai – sugalvojo, kad reikia aikštelės. Ir tėvai padarė krepšinio aikštelę, sūpynes, o mes visi traukdavome sportuoti. Apskritai galima sakyti, kad mūsų gatvė buvo sportiška. Dabar tos aikštelės jau nebėra... – Tikriausiai ne vien tik žaisdavote? – Toje gatvėje visi statėsi namus, todėl ar sodinti, ar šluoti, ar daržus ravėti – buitinių darbų buvo gana daug. Ir nesvarbu, ar tu berniukas, ar mergaitė – be darbo neliksi. Buvo laikas žaisti, buvo laikas ir tėvams padėti. Juk tėvai ir patys daug dirbo. – Ar mokykloje užsiėmėte aktyvia veikla? – Ir dainavau, ir šokau – iš pradžių prie „Kybartų“ orkestro, vėliau lankiau tautinius šokius. Dar su merginomis chore dainavau, nors mums tai nelabai patiko. Nežinau, kodėl – gal amžius toks buvo... Ir sportavau – žaidžiau šaškėmis, šachmatais. Kiek atsimenu, beveik visa mokykla lankė įvairius būrelius, o geriausieji dar ir varžybose dalyvaudavo. Tai buvo smagu, bet kai kitiems būdavo atostogos, o man reikėdavo dalyvauti varžybose – nelabai patikdavo. – Kaip mokėtės? – Gerai. Truputį prasčiau sekėsi matematika ir kiti tikslieji mokslai, bet vyresnėse klasėse viskas susitvarkė. – Ar toks geras vaikas visą laiką ir buvote? Juk turėjote mažą brolį. Ar neatsibosdavo jo prižiūrėti, ar kada netyčia neišvertėte iš vežimėlio?.. – Kaip tik taip ir buvo. Brolį prižiūrėti reikėjo, ir man tai visai patiko. Bet kartą sumaniau jį, dar visai mažą, pavėžinti savo lėlių vežimėliu. Užkliuvau gatvėje už nedidelio pakilimo ir brolis išsivertė... – O rimtesnių išdaigų nesate iškrėtusi? – Kokia vaikystė be išdaigų? Ir kažką sudaužę esam, ir kitko pridirbę: visko buvę, bet – ne iš piktos valios. Gerai, kad viskas baigdavosi laimingai. Pavyzdžiui, vieną ankstyvą pavasarį su drauge ėjome rinkti šalpusnių. Pasidarėme tiltą, o lentos lūžo ir įkritome į ledinį upelį. Pirmiausiai pasisakiau tėčiui: jis į viską žiūrėdavo truputį atlaidžiau negu mama. Ji grįžusi sužinojo jau šiek tiek švelnesnį variantą. – Į mokyklą pedagogams tėvų kviestis neteko? – Tėvai patys vaikščiodavo į susirinkimus ir ten viską išgirsdavo. Vienintelis kartas buvo, kai visas choro merginas kvietė pas direktorių pasiaiškinti, kodėl nelankome repeticijų. Net nežinau, kodėl taip neatsakingai elgėmės (juokiasi). – Ar iš pamokų niekada nebėgdavote? – Pabėgome kartą visa klasė, buvome gal dvyliktokai. Tada auklėtoja labai labai pyko. Juk seniau buvo elgesio pažymiai, todėl galėjome susigadinti atestatus. O bėgome visai ne iš reikalo, tiesiog visa klasė taip susitarė. Blogai padarėme, taip jau atsitiko... – Kadangi „nuodėmės“ nedidelės, diržo tėvams tikriausiai imtis nereikėjo? Juk tais laikais dar nebuvo draudžiama vaikus lupti, kaip dabar... – Vieną vienintelį kartą gavau lupti nuo mamos, nes valgiau sniegą. Tada, prisimenu, verkėme abi, nes vienai skaudėjo, o kitai buvo gaila... Bet dažniausiai susitardavome gražiai, net ir rėkti tėvams nereikėdavo. Juk kai labai rėkia, tai ausys turbūt labiau „užsidaro“. – Kuo vaikystėje svajojote būti? – Pirmos klasės sąsiuvinyje įrašiau, kad būsiu mokytoja, mokysiu pradines klases. Gal todėl, kad pirma mano mokytoja buvo labai gera. Be to, ir pasirinkimas tada, atrodo, nebuvo toks platus – nebuvo visokių vadybininkų ir panašiai. Buvo mokytojas, gydytojas, pardavėjas, siuvėjas... Svajonė kaip ir išsipildė – pasirinkau studijuoti šią specialybę. – Ar teko dirbti mokytoja? – Taip, trejus metus Kybartų vidurinėje mokykloje (dabar – gimnazija) mokiau pradinukus. Šį pavasarį vaikai, kuriuos aš mokiau, jau baigė mokyklą... – Jau dešimti metai vadovaujate Vaikų ir jaunimo centrui. Koks tai darbas? – Didžiausias ir pagrindinis mano darbas – organizacinis, kurį reikia dirbti kiekvieną dieną. Dar turiu popieriaus plastikos ir karpinių būrelį bei užsiimu projektine veikla: tai ir vasaros poilsio, ir gabių vaikų rėmimo, ir tarptautiniai, ir kiti projektai. – Kuo šis darbas įdomus? – Čia vyksta nuolatinė kaita – ateina vis nauji jauni žmonės. O su jaunimu bendrauti labai smagu. Visą laiką jauti judesį, tobulėjimą ir pats kažko iš jų išmoksti. Ir tikrai labai smagu, kad vis atsiranda labai įdomių, iniciatyvių jaunų žmonių. – Palyginkite dabartinę jaunąją kartą su savo laikų jaunimu. – Dabartinis jaunimas labiau įvaldęs technologijas. Todėl kinta bendravimas, formuojasi kitos vertybės ir poreikiai. Bet teigti, kad auga blogesnis jaunimas, negaliu. Nesu iš tų, kurie sako „mano laikais buvo geriau“. Manau, mes buvome vienokie, jie – kitokie. Jaunimas tuo ir smagus, kad jiems yra kitokios ribos. Jie – jauni, veržlūs, maksimalistai. Aišku, dabar iš aplinkos yra daugiau neigiamos įtakos, negerų pasiūlų. Bet juk mūsų laikais irgi buvo visokio jaunimo: ir gėrė, ir iš pamokų bėgo. Tačiau nereikia orientuotis į blogybes, nes yra ir tikrai puikių vaikų. Matau, kad dauguma jaunimo, kuris ateina į mūsų centrą, turi ir atsakomybės, ir pareigos jausmą. Tikriausiai tai įskiepyta šeimose. Publikuota: 2007-10-18 10:09:06 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|