„Santaka“ / Kaime gyventi nelengva, bet nereikia prarasti vilties

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-10-12 16:21

Dalinkitės:  


Dalia Langaitienė mano, jog savame krašte gyventi yra geriausia.

Autorės nuotr.


Kaime gyventi nelengva, bet nereikia prarasti vilties

Birutė NENĖNIENĖ

Patikėjo sūnui

Su Slabaduose gyvenančia Dalia Langaitiene pokalbis prasidėjo ir daugiausia sukosi apie ūkį ir vyriausiojo iš trijų vaikų, 27-erių Žydrūno, pasirinkimą. Neilgai ūkininkavusi, maždaug prieš penkerius metus mama visą savo turėtą bei nuomotą žemę ir techniką perleido sūnui.

Žydrūnas baigė Marijampolės kolegiją, įgijo aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą – technikos eksploatavimo inžinieriaus specialybę. Vaikinas nenorėjo niekur išvykti iš namų ir su dideliu rūpesčiu, meile bei smalsumu pasinėrė į ūkininkavimą.

„Jis pradėjo domėtis Europos fondų parama, nauja technika, todėl puikiai supratau: nors mašiną ir gerai vairuoju, bet ne mano amžiaus moteriai valdyti traktorių ar kitą techniką“, – kalbėjo D.Langaitienė. Pastaruoju metu moteris savo patarimais ir bendru darbu prisideda prie ūkio išlaikymo ir plėtojimo.



Iš pradžių – į savo rankas

Žemės ūkio technikume buhalterės kvalifikaciją įgijusi Dalia Langaitienė penkiolika metų dirbo pagal specialybę kolūkyje. 1993 metai lėmė tolesnį gyvenimą. Išsiskyrusi su vyru, moteris liko su trimis vaikais. Iširus bendrovei, iš jos gavo nekondicinių gyvulių, nemažai augino ir savų. Slabadiškė turėjo savo trihektarį, dar dvylika – tėčio hektarų.

Reikėjo registruoti ūkį, o vaikai – nepilnamečiai, tėvai – pensininkai, todėl Dalia ir perėmė visą krūvį ant savo pečių. Sunku buvo, bet pagelbėjo tėvai.

„Dabar esu samdoma darbuotoja sūnaus ūkyje“, – sakė moteris.



Nėra darbininkų

Dalia Langaitienė dalijosi nerimu apie tai, jog jų kaime kasmet darosi vis sunkiau surasti samdomų darbininkų.

„Darbų jau atsiranda, tačiau jaunimas kaime neužsibūna, o pasilikusieji kratosi bet kokio darbo“, – sakė ji. Negana to, jie nenori net savo aplinkos susitvarkyti.

Pasak moters, žmones sugadino ne tik tarybinė santvarka, kai visiems buvo nurodoma, ką ir kada dirbti, o simuliuoti išmonės užtekdavo kiekvienam. Sugadino ir mūsų valstybės vykdoma šeimos politika, kai didžiausia parama ir pašalpos orientuojamos į socialinės rizikos šeimas. Taip pat ir įvairi teikiama labdara iš pasyvesnių žmonių atėmė iniciatyvą, norą savarankiškai planuoti ir tvarkyti savo gyvenimą.



Ieško sprendimų

„Man net baisu, kaip drąsiai ir toli į ateitį žvelgdamas ūkyje palaipsniui tvarkosi sūnus. Dabar jis dirba per aštuoniasdešimt hektarų, išsimokėtinai pirko galingesnį traktorių.

Prieš euro įvedimą žmonės sukruto ir pradėjo pardavinėti žemes. Susidarė tokia situacija, kad žemės nuomotojai toliau jos nenori nuomoti, o kainos iškeltos nežmoniškai aukštos. Po keletą hektarų Žydrūnas nusipirko pernai ir šįmet, yra susitaręs dėl tolesnio žemės pirkimo“, – pasakojo mama.

Prieš porą metų jai buvo neramu ir dėl kito sūnaus sprendimo dalyvauti Pieno ir Nitratų direktyvų programose.

„Pradiniam įnašui reikėjo 20 proc. savų pinigų, o iš kur jų paimti?“ – praeities rūpesčiu dalijosi moteris ir pasidžiaugė, kad viskas klostėsi sėkmingai ir pagal Pieno direktyvą sūnus jau gavo 28 tūkstančius litų europinės paramos.

Nuo dvylikos turėtų karvių jis fermą išplėtė iki daugiau nei keturiasdešimties galvijų, įsigijo pieno šaldytuvą, kilnojamąją melžimo aparatūrą.

Su Nitratų direktyvos įgyvendinimu sudėtingiau, nes projektuotojai ir planuotojai nuosavoje ūkininko žemėje niekaip nesuranda tinkamos vietos, kurioje būtų galima statyti mėšlidę, ir neduoda leidimo. Kad nesužlugtų SAPARD programos parama, jis su Nacionaline mokėjimų agentūra išsiderėjo mėšlidės statybos terminą atidėti kitiems metams.

Dalia Langaitienė, nors pagal specialybę ir gerai įvaldžiusi „skaičių kalbą“, prisipažino dar besibaiminanti dėl sūnaus iniciatyvų ir pinigų sumų, kurios „prateka“, organizuojant ūkio veiklą. Negana to, sūnus, per ūkininkaujančius draugus ir pažįstamus susižinojęs apie naujoves, jau svarsto galimybę gauti įvairių kitų struktūrinių fondų paramą.

Iš kitos pusės, visai gerai, kad kasdieniniame darbe ir ieškojimuose jis ugdosi savarankiškumą, pasitikėjimą, turi ateities viziją.



Skirtingi keliai

Dalios gyvenimo kelias buvo visai kitoks: 1948 metų gegužę į Sibirą buvo ištremtos jos tėvo ir motinos šeimos („buožės“). Tėvai Sibire susipažino ir susituokė. Europos Sąjungos bendraamžė Dalia gimė Sibire 1957 metų pavasarį.

Su mažais vaikais į Lietuvą grįžę jos tėvai viską pradėjo nuo nulio. Dabar jie gyvena kartu su entuziastingai struktūrinių fondų parama besinaudojančiu anūku.

Dalia Langaitienė pasidžiaugė tuo, kad nė vienas iš trijų jos vaikų nesidairo, kaip pasprukti iš Lietuvos, o tėvynėje siekia užsibrėžtų tikslų. Daug Žydrūno draugų yra išvykusių uždarbiauti į Norvegiją, Suomiją ar kitas šalis, bet vaikino jie nesuvilioja, nors ir pakalba apie ten uždirbamus didelius pinigus.

Dukra Aurelija Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigė matematikos studijas, šiemet ištekėjo, gyvena Kaune. Ji nuolatos skatina jaunėlį brolį Irmantą, Sūdavos vidurinės mokyklos dešimtoką, siekti mokslo.

Langaičių vaikai sėkmingai mokėsi, dalyvavo visuomeninėje mokyklos veikloje, domėjosi kraštotyros sritimi.

Nei Dalia Langaitienė, nei jos vaikai dar negali papasakoti įspūdžių iš aplankytų Europos šalių, nes nebuvo progų pakeliauti. „Vienintelė šalis, kurioje lankiausi, – Lenkija, bet ir tai dar kolūkių laikais. Vis gundausi nuvykti į Vokietiją pas pažįstamus, nes pirmiausiai norėčiau pasižiūrėti, kaip šioje šalyje tvarkomasi“, – svajonėmis pasidalijo Dalia Langaitienė ir pridūrė, jog nuo mokyklos laikų vokiečių kalbos dar yra nepamiršusi.



Užsk. 6782





Publikuota: 2007-10-12 16:21:17

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai