„Santaka“ / Paprastų žmonių tauri širdis išsaugojo gyvenimus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-10-12 16:14

Dalinkitės:  


Vilkaviškietė Marytė Kemežienė apdovanojimą iš Prezidento rankų atsiėmė už savo močiutę Oną Matulevičienę. Centre – jos mama P.S.Kubertavičienė.
Nuotrauka iš asmeninio albumo


Paprastų žmonių tauri širdis išsaugojo gyvenimus

Birutė NENĖNIENĖ

Tarp daugelio žmonių, pastaraisiais metais Lietuvos Prezidento dekretu apdovanojamų Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, yra nemažai vilkaviškiečių. Deja, laikas negailestingas, todėl du kartus per metus teikiamų šių apdovanojimų atsiimti kasmet nuvyksta vis mažiau gyvų istorijos liudininkų – žydų gelbėtojų.

Apdovanojimus už kilnų tėvų, senelių poelgį atsiima ir saugoja jaunesnės kartos atstovai.



Atsiėmė tėvų apdovanojimą

Minint Lietuvos žydų genocido dieną, šį rugsėjį tokiam apdovanojimui Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus pristatė 62 asmenis. Deja, absoliuti jų dauguma neišgyveno iki šios dienos, todėl už kilnų poelgį apdovanoti po mirties. Garbės ženklą bei diplomą Prezidentas įteikė jų šeimos nariams.

Žydų gelbėtojų pagerbimo ceremonijoje dalyvavo ir keletas vilkaviškiečių. Tarp jų – Konstancija Babinskienė.

Moteris iš Prezidento rankų apdovanojimą gavo pati, be to, pagarbos ženklus atsiėmė ir už savo tėvus Oną ir Petrą Povilaikus, mirusius prieš 50 ir 30 metų. Į Vilnių Konstanciją lydėjo vyriausioji dukra Virginija. Simboliška tai, kad kadaise jauna moteris savo pirmagimei vardą pasirinko tokį, kokiu jaunystėje savo iniciatyva buvo pakrikštijusi priglaustą žydų tautybės mergaitę Avivą Tkac. Tada ji ir tėvai mažylę vadino maloniniu vardu – Vitutė. Šiuo vardu iki šiol Konstancija vadina ir savo dukrą Virginiją.



Parnešė rūpestį

Metų pradžioje aštuoniasdešimtąjį gimtadienį atšventusi ilgametė mokytoja Konstancija Babinskienė, likusi našlė, nutarė dienas ramiai leisti viduriniosios dukros Reginos jaukiuose namuose. Proanūkiais besidžiaugiančiai moteriai atkrito buitiniai rūpesčiai, tapo erdvu mintims ir prisiminimams. Nuo vaikystės mėgusi piešti ir to mokiusi vaikus, mokytoja yra nutapiusi daug paveikslų, kurie puošia ir dukters namus. Tie peizažai tarsi pargrąžina į vaikystės, jaunystės takus.

Netoli Lankeliškių, Kuosių kaime, stovėjusį Povilaikų vienkiemį dar primena vienišius ąžuolas. Jokių mokslų nebaigęs nagingas Konstancijos tėvelis Petras Povilaika buvo pasistatęs namus, sumeistravęs žemės ūkio padargų, stakles, o mama mėgo austi. Paprastų sodiečių šeimoje mergaitė augo su vyresniu broliu. Sunkių išbandymų patyrę Povilaikai nenuleido rankų net ir tada, kai besiritančio fronto ugnis sudegino namus. Jie ramiai reagavo ir į tai, kai 1944 metų pavasarį, grįždama Velykų atostogų į namus, septyniolikmetė dukra Kastutė parsinešė trečių metukų žydaitę. Tik dukrą tėvai perspėjo, jog vaikas – ne žaislas, reikės ją užauginti ir išmokslinti. Jaunatviško maksimalizmo kupina gimnazistė Konstancija išdidžiai pareiškė, jog taip ir padarysianti, ir visai nesigilino į tai, jog tėvams parnešė gyvą rūpestį, o šeima atsidūrė mirtiname pavojuje.



Kitaip negalėjo pasielgti

Konstancija su kitomis mergaitėmis Vilkaviškyje gyveno nuomojamame bute Sodų gatvėje. Tą 1944 metų pavasarį į šiuos namus šeimininkų giminės iš Kauno atvežė mažą žydiškai kalbančią mergaitę. Buvo paaiškinta, jog mergaitę jie rado pintinėje prie savo namo, bet baimindamiesi laikyti Kaune atvežė į Vilkaviškį. Konstancija Povilaikaitė išgirdusi, jog ir čia mergaitės nenori laikyti, net ketina atiduoti gestapui, nedvejodama nusprendė ją gelbėti. Sulaukusi kitos dienos, labai tikinti gimnazistė mergaitę pirmiausia nunešė pakrikštyti, o paskui dešimt kilometrų nešėsi į tėvų namus.

Po atostogų Kastutė sugrįžo tęsti mokslų į Vilkaviškį. Jos tėvai prižiūrėjo ir nuo galimų pavojų saugojo Vitutę. Mergaitė netrukus išmoko lietuviškai, tapo miela šeimos nare. Tik vėliau paaiškėjo, jog žydaitė yra Aviva Tkac, advokato Tkaco iš Kauno dukra. Po karo išgelbėtąją Vitutę-Avivą atsiėmė giminės. Kaune Ona Povilaikienė dar buvo mergaitę aplankiusi. Netrukus žydų šeima išvyko iš Lietuvos.



Širdis nurimo

Tik maždaug po penkiasdešimties metų, 1991-aisiais, Konstancija sulaukė žinios, jog jos išgelbėtoji, dabar jau Aviva Sandler, laimingai gyvena JAV. „Aš esu ta pati Vitutė, ta maža mergaitė, kurią išsaugojote ir meiliai prižiūrėjote. Dažnai galvoju apie tą laiką, kurį praleidau jūsų namuose. Ypač apie jūsų mamytę. Kadangi laikas buvo siaubingas, o aš labai maža, daug ko neprisimenu. Aš nekalbu ir nesuprantu lietuviškai. Bet niekada nepamiršiu jūsų rūpesčio, meilės ir skausmo, kai turėjome išsiskirti. Aš be galo dėkinga, kad nepraradau gyvenimo“, – taip rašė išgelbėtoji laiške Konstancijai.

„Nerašiau Vitutei atsakymo ir neieškojau kontaktų, nes niekada nenorėjau, kad ji ar kiti žmonės pagalvotų, jog tikiuosi kokios nors paramos. Man visko užtenka, aš laiminga žinodama, jog Vitutė gyvena“, – sakė Konstancija Babinskienė.



Nepaliaujami ieškojimai

Vitutės ir kitų žydų bei jų gelbėtojų istorijos būtų nuėjusios į užmarštį, jei Kaune gyvenantis Judelis Ronderis nebūtų savanoriškai ėmęsis ieškoti žmonių, vokiečių okupacijos metais gelbėjusių mirti pasmerktus jo tautiečius. Šie ieškojimai J.Ronderį suvedė su Izraelyje gyvenančiu Abeliu Vainšteinu (dabar – Aba Gefenas), kuris ten vadovavo Lietuvos žydų draugijai. Iš šio žmogaus sužinojo apie 1941 metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais sušaudytus Simno žydus, apie tai, kaip Abelį ir jaunesnįjį jo brolį Josifą, kurių tėvai ir broliai buvo sušaudyti, nuo mirtino pavojaus išgelbėjo ir iki karo pabaigos globojo vargingai gyvenusi Onos Matulevičienės šeima.

Praėjo keleri metai, kol J.Ronderį likimas suvedė su Matulevičių dukra Petronėle Stanislava Kubertavičiene. Karo metais ji buvo dar maža mergaitė ir susidraugavo su priglaustaisiais Abeliu bei Josifu.

Izraelyje gyvenančiam Abeliui 1989 metais pirmąjį laišką už mamą parašė dukra vilkaviškietė Marytė Kemežienė. Iš nuolatinių šeimoje girdėtų pasakojimų ji daug žinojo apie močiutės priglaustuosius ir globotus žydus. Bendravimas laiškais su Abeliu tęsiasi iki šiol, o Marytė tapo J.Ronderio talkininke – „geros valios ambasadore“ – Vilkaviškio krašte ieškant ir su padėkos misija lankant žydus gelbėjusius žmones.

Šį rugsėjį į Prezidentūrą atsiimti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus Marytė Kemežienė palydėjo savo mamą, o pati tokį patį apdovanojimą atsiėmė už močiutę Oną Matulevičienę. Gėles, gautas apdovanojimų ceremonijos metu, kitą dieną ji padėjo Simno masinių žudynių kapinėse.



Ko moko laiškai

Po išvykimo į Izraelį Abelis Lietuvoje nesilankė, jo brolis Josifas jau miręs. Abelis laiškus rašo lietuviškai. Dar pirmajame laiške jis P.S.Kubertavičienei rašė: „Gerai atsimename jūsų šeimą ir niekada neužmiršime tos didžiulės pagalbos, kurią suteikėte mums tada, kai atsidūrėme mirtiname pavojuje... Man sunku įsivaizduoti tave pensininkę, nes mano akyse likai maža mergaitė, graži ir išmintinga, kuri ne kartą sugebėjo mus išgelbėti nuo netikėto kaimyno ar vaikų žvilgsnio pro langą.“

Abelis 1941-aisiais jau buvo studentas, kai atsitiktinumo dėka jam pavyko pasprukti iš Kauno nuo nacių teroro. Priglaustas geraširdžių dzūkų namuose, tada dar dvidešimtmetis vaikinas, kur nors radęs tada taip trūkstamo popieriaus skiautę, vis rašydavo ir rašydavo. Tik jau atgaivinus ryšius, Marytė Kemežienė sužinojo apie keletą Abelio parašytų knygų. Viena iš jų yra publikuota dienoraščio forma. „Man nepaprastai įdomu, nes tai autentiški pasakojimai ir pastebėjimai apie mano močiutę, mamą, mūsų namus, kaimo buitį, slapstymosi sąlygas ir aplinkybes, ne kartą virš galvos pakibusį mirtiną pavojų bei nutikimus traukiantis iš Lietuvos“, – kalbėjo Marytė, prieš keletą metų pasirūpinusi, kad jos šeimą liečiantys puslapiai būtų išversti į lietuvių kalbą.

Marytė Kemežienė sakė: „Man užtenka iš Abelio knygų žinoti, kaip humaniškai kritinėje situacijoje elgėsi mano močiutė, ir tai yra brangiausias įvertinimas, gražiausios gėlės. Manau, kad gyvenime rastume daug panašių istorijų.“ Vilkaviškietės nuomone, taip, kaip pasielgė jos močiutė, pasielgtų kiekvienas doras krikščionis.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas