|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-10-05 16:45
|
|
|
Pilviškių „Santakos“ gimnazijos mažieji pirmokai, savo mokytojų Vilijos Balevičienės ir Jono Kilnos pamokyti, Rugsėjo 1-osios šventėje parodė savo programą.
Autorės nuotr.
Birutė NENĖNIENĖ
Yra pastebėta, jog pastaruoju laiku vaikai nuo mažens iki pilnametystės yra apgaubti moteriško dėmesio. Namuose jais rūpinasi mamos, močiutės, paaugusiais – darželių auklėtojos, iki pilnametystės lydi moterys mokytojos. Skaičiai rodo, jog iš beveik devynių šimtų rajono mokytojų tik apie dešimt procentų – vyrai. „Vyriškiausios“ mokyklos – Vilkaviškio Salomėjos Nėries ir „Aušros“ vidurinės. Kitose mokyklose dirbantiems vyrams suskaičiuoti neprireikia nė antros rankos pirštų. Daugiausia vyrų dėsto kūno kultūrą ir technologijas, vienas kitas matematiką, informatiką, istoriją, fiziką, chemiją, dailę ir t. t. Didžioji jų dalis yra sėslūs ir tose pačiose mokyklose dirba po keliolika ar keliasdešimt metų. Jaunų specialistų ugdymo įstaigose laukiama kaip danguje patekančios žvaigždės.
Pasidomėjus situacija paaiškėjo, kad šiemet rajone tik Virbalio vidurinės mokyklos direktorė N.Liaudinskienė galėjo pasidžiaugti, jog jos vadovaujamoje švietimo įstaigoje pradėjo dirbti Vilniaus universiteto absolventas. Informacines technologijas ir matematiką dėstančiam jaunam specialistui Giedriui Lenkčiui buvo patikėtos ir penktos klasės vadovo pareigos, tikimasi, kad jis įsitvirtins kolektyve.
Dar retesnis dalykas, kad vyrai mokytų pradinių klasių mokinius. Rajone šioje srityje dirba trys: Kybartų pagrindinėje mokykloje – Antanas Lukoševičius, vilkaviškietis Saulius Ringys, važinėjantis mokyti pradinukų į Gražiškių vidurinę mokyklą, ir pilviškietis Jonas Kilna, kuris beveik du dešimtmečius moko šio krašto vaikus. Šiemetiniai jo auklėtiniai – pirmokai, būsimieji tikri Pilviškių „Santakos“ gimnazijos ugdytiniai.
Pasibaigus pamokoms mokytojas dažną dieną pirmoje „b“ klasėje užsibūna ilgėliau, kad sutvarkytų reikalingą dokumentaciją. Vieną tokią valandėlę mokytojas Jonas Kilna sutiko papasakoti apie save, darbą ir vaikus.
„Kai nori – viską padarai ir pasieki“, – pradėjo Jonas Kilna. Nelengvi buvo jo mokykliniai metai. Tėvų namuose Paežeriuose augo penki broliai, teko dirbti kolūkio laukuose, apskaitininku kontoroje, vakarais vaikinas lankė ir 1964 metais baigė Pilviškių vidurinę mokyklą. Tų pačių metų rudenį įstojo į tuometinę Kapsuko pedagoginę mokyklą. Iš pirmo kurso paėmė į kariuomenę. Trejus metus „atpylė“, o sugrįžęs tęsė studijas, kurias baigė 1969 metais ir gavo paskyrimą į Pašeimenių mokyklą. Joje trejus metus 5–8 klasių mokiniams dėstė, atrodytų, du nesuderinamus dalykus – matematiką ir muziką. Po to septynerius metus tuos pačius dalykus dėstė Bartninkų vidurinėje mokykloje. Kartu kultūros namuose antraeilėse pareigose dirbo meno vadovu, Vilniaus pedagoginiame institute neakivaizdžiai studijavo fiziką ir matematiką.
1979 metais J.Kilna sugrįžo į Pilviškius ir vienuolika metų dirbo direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, žemesnėse klasėse dėstė fiziką ir matematiką, o nuo 1990 metų tapo pradinių klasių mokytoju. Tačiau, reikalui esant, jis pavaduoja dalykininkus, vieną mokinį moko matematikos ir fizikos namuose.
– Muzikos nesimokėte, o šį dalyką dėstėte. Iš kur tokių žinių pagrindai?
– Taigi Paežeriuose dirbo mokytojas Stasys Ankevičius. Jis išmokė – šokiuose, orkestrėlyje grojau. Ir dabar akordeonu groju, su vaikais padainuojame.
– Kodėl ėmėtės mokyti mažus vaikus?
– 1990 metais susidarė trys ketvirtos klasės, tai panorau išbandyti save pagal specialybę. Tada ir nutariau, jog gana vadovavimo, noriu dirbti klasėje. Man patinka stebėti vaikus, kokie jie imlūs, kaip lavinasi.
– Moteris mokytojas pirmokėliai dažnai pavadina „mama“, „močiute“, o ar į Jus nesikreipia „tėte“, „seneli“?
– Ne. Girdžiu tik „mokytojau“. Gal tėvai taip nuteikę. Bendraudamas su mažais vaikais matau, jog šeimose jie daugiausia bendrauja su mamomis ir labiau jomis pasitiki. Tačiau nepasakyčiau, kad pradinukais nesirūpina abu tėvai: ir į susirinkimus ateina abu, ir į mokyklą vienas ar kitas palydėjęs pasiteirauja, kaip sekasi.
– Kodėl Jūs pasirinkote mokytojo profesiją?
– Man klausimo dėl kitokio pasirinkimo net nekilo, persidavė iš giminės. Senelis, Antanas Kilna, buvo vienas pirmųjų mokytojų atidarytoje Paežerių mokykloje. Mokytojais dirbo dėdė, teta ir jos vyras, pusbrolis.
– Ilgiau dirbančios pedagogės neretai sako, jog pavargo, „išsisunkė“. O kaip Jūs?
– Mano nervai dar geri, nepagedę (juokiasi). Be to, vaikai vyro labiau klauso. Visada randu kontaktą, pabendrauju su tėvais, kai kurie iš jų – buvę mano mokiniai. Apskritai su mažiukais nėra didelių bėdų, – pasitaiko, kad namų darbų nepadaro arba mokymosi priemones pamiršta. Pernai man buvo „sugrūdę“ keturis antramečius, kad „vyriška ranka“ tvarkyčiausi... O ką daryti? Be to, daugėja vaikų, kuriuos, tėvams sutikus, tenka mokyti pagal specialią programą. Taip ir dirbame, tarsi vienoje klasėje būtų dvi. Blogiausia, kad yra tėvų, kurie su specialistų nuomone nesutinka. Toks vaikas „velkasi“, antramečiauja.
– Kaip Jums atrodo, kodėl vyrai nesirenka mokytojo profesijos?
– Net sunku atsakyti. Šis darbas turi patikti. Matyt, čia kaip hobis.
– Ar galite pasakyti, kuo skiriasi dabartiniai pradinukai nuo Jūsų mokytų maždaug prieš dvidešimtį metų?
– Dabar vaikai yra drąsesni, veržlesni, jie nieko nebijo. Manyčiau, jog anksčiau vaikus veikdavo tai, kad pažymiais buvo vertinamas elgesys, drausmingumas bei žinios. Bet visais laikais mažieji yra labai atviri, dažnai juos tenka tildyti, kad nesipasakotų, kas ir kaip buvo namuose.
– Ko labiausiai trūksta dabartiniam mažam vaikui?
– Man atrodo, jog meilės, šilumos, pagarbos. Paglostai galvelę – jis patenkintas, šypsosi, pabarei – galvelė nulinko. Reikia ir tėvams daugiau su mažais vaikais pabendrauti.
– Kiek yra pagrįsta nuomonė, jog vaikai per mažai rodo pagarbos mokytojui?
– Tai priklauso nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų požiūrio. Yra vaikų, kurie sveikinasi susitikę per dieną po kelis kartus, ir yra tokių, kurie praeidami nusisuka, mokytojas jiems yra nulis.
– Mokyklos vadovai Jus apibūdino kaip atsakingą, kruopštų, tvarkingą, punktualų pedagogą.
– Sakyčiau, kad dauguma mokytojų yra tokie. Tačiau manau, kad kiekvienas žmogus gyvenime keičiasi. Jei užsibrėži tikslą, jo siekti randi laiko ir būdų. Mokytojui reikia nuolatos šviestis, kaupti metodinę literatūrą, dalyvauti kursuose, pažintinėse išvykose. Mes visi taip ir darome, o pasisemta patirtimi dalijamės.
Aš dar priklausau parapijos pastoracinei tarybai, esu katechetikos centre išlaikęs egzaminus ir savo klasėje dėstau tikybą. Mano klasėje yra 21 mokinys, penki iš jų lanko etiką, nes toks tėvų pasirinkimas. Per tikybos pamokas mes ir meldžiamės, ir giedame, nusivedu į mišias. Esame su ketvirtokais bažnyčioje surengę Vasario 16-osios minėjimą, per gavėnią su savo ir kitų klasių vaikais einame Kryžiaus kelio stotis.
Augau religingoje šeimoje, todėl pats būdamas mokinys patarnavau mišiose, o dabar ir vaikus to pamokau. Visais laikais lankiau bažnyčią. Nei iš anais laikais mane mokiusių mokytojų, nei iš dabartinių bendradarbių neišgirstu jokių priekaištų.
Pernai Pilviškių bažnyčios klebonas buvo pakvietęs žmones rinkti geriausius parapijos žmones, kurie tvarkingi, dori šeimose ir savo darbuose bei padeda Bažnyčiai. Tarp pilviškiečių išrinkto geriausiųjų šešetuko buvau ir aš, gavau tai liudijantį raštą. Toks įvertinimas man buvo labai netikėtas, bet žinau, kad kasdieniniais darbais turiu jį pateisinti.
– Kokių turite svajonių, norų?
– Pensija jau ne už kalnų. Būtų dar labai gerai, kad šiemetinius savo pirmokus galėčiau išleisti iš ketvirtos klasės. Paskui rasčiau ką veikti – turime namelį, žemės sklypelį. Prieš kelerius metus išmokau dirbti kompiuteriu, nes be jo – jau nė žingsnio. Džiaugiuosi, kai buvę mokiniai pakviečia į susitikimus, šventes, kad jie pasiekia užsibrėžto tikslo. Niekas iš buvusių mokinių nenuėjo klystkeliais, visi yra pilnaverčiai visuomenės nariai, augina gražias šeimas, nenutolsta nuo esminių vertybių. Paglosto širdį, kada jie sako: „Gerai, kad mus laiku prigriebėte, reikalavote. Juk mokytojui reikia išmokti būti ir geram, ir griežtam.“
Yra pastebėta, jog pastaruoju laiku vaikai nuo mažens iki pilnametystės yra apgaubti moteriško dėmesio. Namuose jais rūpinasi mamos, močiutės, paaugusiais – darželių auklėtojos, iki pilnametystės lydi moterys mokytojos. Skaičiai rodo, jog iš beveik devynių šimtų rajono mokytojų tik apie dešimt procentų – vyrai. „Vyriškiausios“ mokyklos – Vilkaviškio Salomėjos Nėries ir „Aušros“ vidurinės. Kitose mokyklose dirbantiems vyrams suskaičiuoti neprireikia nė antros rankos pirštų. Daugiausia vyrų dėsto kūno kultūrą ir technologijas, vienas kitas matematiką, informatiką, istoriją, fiziką, chemiją, dailę ir t. t. Didžioji jų dalis yra sėslūs ir tose pačiose mokyklose dirba po keliolika ar keliasdešimt metų. Jaunų specialistų ugdymo įstaigose laukiama kaip danguje patekančios žvaigždės. |
Pasidomėjus situacija paaiškėjo, kad šiemet rajone tik Virbalio vidurinės mokyklos direktorė N.Liaudinskienė galėjo pasidžiaugti, jog jos vadovaujamoje švietimo įstaigoje pradėjo dirbti Vilniaus universiteto absolventas. Informacines technologijas ir matematiką dėstančiam jaunam specialistui Giedriui Lenkčiui buvo patikėtos ir penktos klasės vadovo pareigos, tikimasi, kad jis įsitvirtins kolektyve.
Dar retesnis dalykas, kad vyrai mokytų pradinių klasių mokinius. Rajone šioje srityje dirba trys: Kybartų pagrindinėje mokykloje – Antanas Lukoševičius, vilkaviškietis Saulius Ringys, važinėjantis mokyti pradinukų į Gražiškių vidurinę mokyklą, ir pilviškietis Jonas Kilna, kuris beveik du dešimtmečius moko šio krašto vaikus. Šiemetiniai jo auklėtiniai – pirmokai, būsimieji tikri Pilviškių „Santakos“ gimnazijos ugdytiniai.
Pasibaigus pamokoms mokytojas dažną dieną pirmoje „b“ klasėje užsibūna ilgėliau, kad sutvarkytų reikalingą dokumentaciją. Vieną tokią valandėlę mokytojas Jonas Kilna sutiko papasakoti apie save, darbą ir vaikus.
„Kai nori – viską padarai ir pasieki“, – pradėjo Jonas Kilna. Nelengvi buvo jo mokykliniai metai. Tėvų namuose Paežeriuose augo penki broliai, teko dirbti kolūkio laukuose, apskaitininku kontoroje, vakarais vaikinas lankė ir 1964 metais baigė Pilviškių vidurinę mokyklą. Tų pačių metų rudenį įstojo į tuometinę Kapsuko pedagoginę mokyklą. Iš pirmo kurso paėmė į kariuomenę. Trejus metus „atpylė“, o sugrįžęs tęsė studijas, kurias baigė 1969 metais ir gavo paskyrimą į Pašeimenių mokyklą. Joje trejus metus 5–8 klasių mokiniams dėstė, atrodytų, du nesuderinamus dalykus – matematiką ir muziką. Po to septynerius metus tuos pačius dalykus dėstė Bartninkų vidurinėje mokykloje. Kartu kultūros namuose antraeilėse pareigose dirbo meno vadovu, Vilniaus pedagoginiame institute neakivaizdžiai studijavo fiziką ir matematiką.
1979 metais J.Kilna sugrįžo į Pilviškius ir vienuolika metų dirbo direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, žemesnėse klasėse dėstė fiziką ir matematiką, o nuo 1990 metų tapo pradinių klasių mokytoju. Tačiau, reikalui esant, jis pavaduoja dalykininkus, vieną mokinį moko matematikos ir fizikos namuose.
– Muzikos nesimokėte, o šį dalyką dėstėte. Iš kur tokių žinių pagrindai?
– Taigi Paežeriuose dirbo mokytojas Stasys Ankevičius. Jis išmokė – šokiuose, orkestrėlyje grojau. Ir dabar akordeonu groju, su vaikais padainuojame.
– Kodėl ėmėtės mokyti mažus vaikus?
– 1990 metais susidarė trys ketvirtos klasės, tai panorau išbandyti save pagal specialybę. Tada ir nutariau, jog gana vadovavimo, noriu dirbti klasėje. Man patinka stebėti vaikus, kokie jie imlūs, kaip lavinasi.
– Moteris mokytojas pirmokėliai dažnai pavadina „mama“, „močiute“, o ar į Jus nesikreipia „tėte“, „seneli“?
– Ne. Girdžiu tik „mokytojau“. Gal tėvai taip nuteikę. Bendraudamas su mažais vaikais matau, jog šeimose jie daugiausia bendrauja su mamomis ir labiau jomis pasitiki. Tačiau nepasakyčiau, kad pradinukais nesirūpina abu tėvai: ir į susirinkimus ateina abu, ir į mokyklą vienas ar kitas palydėjęs pasiteirauja, kaip sekasi.
– Kodėl Jūs pasirinkote mokytojo profesiją?
– Man klausimo dėl kitokio pasirinkimo net nekilo, persidavė iš giminės. Senelis, Antanas Kilna, buvo vienas pirmųjų mokytojų atidarytoje Paežerių mokykloje. Mokytojais dirbo dėdė, teta ir jos vyras, pusbrolis.
– Ilgiau dirbančios pedagogės neretai sako, jog pavargo, „išsisunkė“. O kaip Jūs?
– Mano nervai dar geri, nepagedę (juokiasi). Be to, vaikai vyro labiau klauso. Visada randu kontaktą, pabendrauju su tėvais, kai kurie iš jų – buvę mano mokiniai. Apskritai su mažiukais nėra didelių bėdų, – pasitaiko, kad namų darbų nepadaro arba mokymosi priemones pamiršta. Pernai man buvo „sugrūdę“ keturis antramečius, kad „vyriška ranka“ tvarkyčiausi... O ką daryti? Be to, daugėja vaikų, kuriuos, tėvams sutikus, tenka mokyti pagal specialią programą. Taip ir dirbame, tarsi vienoje klasėje būtų dvi. Blogiausia, kad yra tėvų, kurie su specialistų nuomone nesutinka. Toks vaikas „velkasi“, antramečiauja.
– Kaip Jums atrodo, kodėl vyrai nesirenka mokytojo profesijos?
– Net sunku atsakyti. Šis darbas turi patikti. Matyt, čia kaip hobis.
– Ar galite pasakyti, kuo skiriasi dabartiniai pradinukai nuo Jūsų mokytų maždaug prieš dvidešimtį metų?
– Dabar vaikai yra drąsesni, veržlesni, jie nieko nebijo. Manyčiau, jog anksčiau vaikus veikdavo tai, kad pažymiais buvo vertinamas elgesys, drausmingumas bei žinios. Bet visais laikais mažieji yra labai atviri, dažnai juos tenka tildyti, kad nesipasakotų, kas ir kaip buvo namuose.
– Ko labiausiai trūksta dabartiniam mažam vaikui?
– Man atrodo, jog meilės, šilumos, pagarbos. Paglostai galvelę – jis patenkintas, šypsosi, pabarei – galvelė nulinko. Reikia ir tėvams daugiau su mažais vaikais pabendrauti.
– Kiek yra pagrįsta nuomonė, jog vaikai per mažai rodo pagarbos mokytojui?
– Tai priklauso nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų požiūrio. Yra vaikų, kurie sveikinasi susitikę per dieną po kelis kartus, ir yra tokių, kurie praeidami nusisuka, mokytojas jiems yra nulis.
– Mokyklos vadovai Jus apibūdino kaip atsakingą, kruopštų, tvarkingą, punktualų pedagogą.
– Sakyčiau, kad dauguma mokytojų yra tokie. Tačiau manau, kad kiekvienas žmogus gyvenime keičiasi. Jei užsibrėži tikslą, jo siekti randi laiko ir būdų. Mokytojui reikia nuolatos šviestis, kaupti metodinę literatūrą, dalyvauti kursuose, pažintinėse išvykose. Mes visi taip ir darome, o pasisemta patirtimi dalijamės.
Aš dar priklausau parapijos pastoracinei tarybai, esu katechetikos centre išlaikęs egzaminus ir savo klasėje dėstau tikybą. Mano klasėje yra 21 mokinys, penki iš jų lanko etiką, nes toks tėvų pasirinkimas. Per tikybos pamokas mes ir meldžiamės, ir giedame, nusivedu į mišias. Esame su ketvirtokais bažnyčioje surengę Vasario 16-osios minėjimą, per gavėnią su savo ir kitų klasių vaikais einame Kryžiaus kelio stotis.
Augau religingoje šeimoje, todėl pats būdamas mokinys patarnavau mišiose, o dabar ir vaikus to pamokau. Visais laikais lankiau bažnyčią. Nei iš anais laikais mane mokiusių mokytojų, nei iš dabartinių bendradarbių neišgirstu jokių priekaištų.
Pernai Pilviškių bažnyčios klebonas buvo pakvietęs žmones rinkti geriausius parapijos žmones, kurie tvarkingi, dori šeimose ir savo darbuose bei padeda Bažnyčiai. Tarp pilviškiečių išrinkto geriausiųjų šešetuko buvau ir aš, gavau tai liudijantį raštą. Toks įvertinimas man buvo labai netikėtas, bet žinau, kad kasdieniniais darbais turiu jį pateisinti.
– Kokių turite svajonių, norų?
– Pensija jau ne už kalnų. Būtų dar labai gerai, kad šiemetinius savo pirmokus galėčiau išleisti iš ketvirtos klasės. Paskui rasčiau ką veikti – turime namelį, žemės sklypelį. Prieš kelerius metus išmokau dirbti kompiuteriu, nes be jo – jau nė žingsnio. Džiaugiuosi, kai buvę mokiniai pakviečia į susitikimus, šventes, kad jie pasiekia užsibrėžto tikslo. Niekas iš buvusių mokinių nenuėjo klystkeliais, visi yra pilnaverčiai visuomenės nariai, augina gražias šeimas, nenutolsta nuo esminių vertybių. Paglosto širdį, kada jie sako: „Gerai, kad mus laiku prigriebėte, reikalavote. Juk mokytojui reikia išmokti būti ir geram, ir griežtam.“
Publikuota: 2007-10-05 16:45:05
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|