„Santaka“ / Drąsus pasirinkimas suteikė naujų jėgų

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-09-25 10:14

Dalinkitės:  


Vilkaviškietė Vida Makūnienė vasaros pabaigoje mėgavosi savo miesto žaluma ir lankė pažįstamus, gimines, draugus.

Autorės nuotr.


Drąsus pasirinkimas suteikė naujų jėgų

Birutė NENĖNIENĖ

Aplankyti Izraelį – Šventąją Žemę – buvo ir yra daugelio įvairiais amžiais gyvenusių ir dabartinių žmonių svajonė arba jau įvykusi tikrovė. Kiekvieno ten buvusio širdies kertelėje lieka saviti prisiminimai bei vertinimai apie dykumomis ir vešliais laukais, palmėmis ir amžinais žiedais nusagstytą šalį. Piligrimai dvasios stiprybės semiasi pasukdami Šventajame Rašte minimais keliais, turistų maršrutai vilioja kultūrine-istorine praeitimi ir pramogomis. O kas į šią šalį nuviliojo vilkaviškietę Vidą MAKŪNIENĘ? Vasaros pabaigoje sukako septyneri metai, kai moteris paliko Lietuvą. Per tą laiką pirmąkart į Tėvynę ji sugrįžo po penkerių metų. Šįkart Vilkaviškio gatvėmis moteris vaikščiojo rugpjūčio pabaigoje, nes atvyko dalyvauti Londone gyvenančio ir Vilkaviškyje besituokusio sūnaus Dainoro vestuvėse.



Pačiai netikėtas posūkis

Prieš septynerius metus išvykti į Izraelį Vida Makūnienė buvo susitarusi su kita vilkaviškiete, bet ši paskutinę minutę persigalvojo ir ją atkalbinėjo. Sūnus, tuomet grįžęs iš Danijos, taip pat prašė apsigalvoti, vietoj Izraelio verčiau rinktis lietuvių „patikrintą“ šalį..

– Pati net nežinau, kodėl nepaisiau atkalbinėjimų ir išskridau. Gal todėl, kad tada asmeniniame gyvenime buvau pasiekusi tokią ribą, jog man buvo vis tiek, kur važiuoti. Galvoje vyravo pagrindinė mintis: Izraelis yra pikta karinga šalis, į ją mažiau privažiuoja turistų, dėl to man būsią lengviau susirasti darbo. Nuo nieko neslepiu – svetur ginė ir tikslas užsidirbti.

– Kada pirmą kartą akis į akį toje šalyje teko susidurti su karu?

– Gal trečią savaitę. Telavivo priemiestyje, maždaug už šimto metrų, sprogo autobusas. Paskui kasdien girdėdavome pranešimus apie išpuolius ir sprogimus. Visur aplinkui jautėsi pavojaus atmosfera, įeinant į parduotuvę tikrindavo specialiais prietaisais. O dirbdama skalbykloje su tuo susidūriau akivaizdžiai. Vėliau prie šitų dalykų ir prie daug ko pripratau.

– Koks buvo pirmasis įspūdis, pamačius šią šalį?

– Išlipus iš lėktuvo pirmiausiai tvokstelėjo tvankus oras. Po to priėjau prie taksi, tikėjausi, kad sutiksiu rusakalbių vairuotojų. Deja, jie ten tokių darbų nedirba. Kalbos nemokėjau, todėl pirštu apibrėžiau žemėlapyje Telavivo centrą. Mane suprato. Paskui nusipirkau laikraštį rusų kalba, persiskaičiau skelbimus, telefonu ieškojau darbų. Štai tada susidūriau su apgavystėmis: nors skelbdavosi, jog įdarbina turistus, tačiau firmose sukčiaudavo – paimdavo įdarbinimo įmoką iš 10–20 žmonių ir dingdavo. Laukdavome dieną, dvi, o darbdavys nepasirodydavo, įstaigą rasdavome užrakintą. Buvo dar gražiau, kai kita firma nuvežė ir įdarbino viešbutyje prie Negyvosios jūros, bet ten išdirbus mėnesį negrąžino nei 200 dolerių įmokos, nei atlyginimo nesumokėjo.



Apsimetė tikinčiąja

Varšuvos oro uoste Vida susipažino su taip pat į Izraelį išsiruošusiais aštuoniolikmečiais Alina ir Rolandu iš Jonavos. Svetimoje šalyje jie drauge porą mėnesių pergyveno „adaptacijos periodą“. Pasak vilkaviškietės, negaudami darbo vertėsi iš jos atsivežtų santaupų, pasirinkdavo tvarkingai krepšeliuose prie konteinerių paliktos duonos, turgavietėje rasdavo vaisių, daržovių. Kalbos barjeras nebuvo didžiausia problema, nes su vietiniais žmonėmis išmoko bendrauti gestais. Tik labai sunku būdavo, kai su darbdaviu tekdavo bendrauti telefonu.

Vida buvo jau du mėnesius dirbusi skalbykloje, kai gatvėje sutikta moteris iš Moldavijos paprotino ieškoti pelningesnio darbo.

– Iškart nesisekė. Paskui apsirengiau „tikinčiąja“ – iki žemės sijonas, ilgos palaidinės rankovės, galva apgobta skara, – atrodžiau kaip tikra religinga žydė. Mėsos parduotuvės savininkas, į kurią eidavau apsipirkti, pakvietė dirbti valytoja. Po to tikintysis vyriškis pakvietė valyti jų maldos namus. Ten besilankantys maldininkai pradėjo kviesti tvarkyti jų butus – štai nuo tada pradėjau jaustis tvirčiau, – pasakojo Vida Makūniene. – Šeimininkai mano sąžiningumą tikrino butuose išmėtydami smulkias monetas, brangius papuošalus. Įsitikinę, jog esu patikima, įduodavo buto ar namo raktus, galėdavau viena įeiti ir sutvarkyti. Savininkai rekomenduodavo mane savo draugams, giminėms.

Vilkėdama lietuvei moteriai neįprastais rūbais per trejus metus Vida patarnavo 160-iai šeimų, o paskutinius dvejus metus sukosi dešimties šeimų rate. Vienoje šeimoje vilkaviškietė prižiūrėjo vaikus, šie ją pamilo ir vadino močiute.

– Aš nebuvau vien paklusni jų norų vykdytoja, nes turiu savo charakterį. Jei iš manęs šeimininkai reikalaudavo per daug ar pradėdavo priekabiauti, pasakydavau „šalom“ ir išeidavau, – pasakojo pašnekovė.



Paliko gerą įspūdį

– Pusšeštų metų dirbau senbuvių žydų – šeimų iš Maroko, Irano – butuose. Namai labai gražūs. Baldų pas juos nedaug, neapkrauta, ant langų nekabina tokių užuolaidų, kaip mes, Lietuvoje, – apie vietinių žmonių buitį ir santykius pasakojo Vida.

Namus dažniausiai reikėdavo sutvarkyti prieš šventes. Su dauguma šeimų užsimezgė draugiški santykiai, lietuvė taip pat būdavo kviečiama į šventes. Kiekviena žydų šeima teiraudavosi, ar ji turinti kur švęsti, kartais kvietimų svečiuotis būdavo tiek, kad net reikėdavo rinktis arba rasti laiko visiems, kad neįsižeistų.

Iš pradžių buvo labai įdomu, nes kiekviena šventė švenčiama skirtingai, laikantis savitų tautos tradicijų.

– Iš ryto atėjusi į namus niekada neišgirdau, kad vaikai šauktų mamą, visada – tik tėtį. Ir matydavau, kaip tėtė deda knygas, paduoda pusryčius, padeda apsirengti, paveža į mokyklą. Tėvai su vaikais eina pasivaikščioti į parką. Ką veikia mama? Tuo laiku pasidaro pedikiūrą, manikiūrą, tvarkosi plaukus, vyrai leidžia moterims išeiti į kavinę, su draugėmis pabendrauti. Mano aptarnautų šeimų vyrai aiškindavo, jog jų moteriai reikia atsipalaiduoti. Tik man nelabai buvo aišku, nuo ko jai reikėtų to atsipalaidavimo, – dalijosi pastebėjimais pašnekovė.

Namuose žydai maistą gamina ketvirtadienį ir penktadienį. Jo priruošia tiek, kad užtenka šabui – valgyti šeštadienį bei sekmadienį, ir dar lieka. Kitomis dienomis valgo kas ką nori – sumuštinius, picas. Vidai patiko pas žydus išlikusi duonos laužymo tradicija – jos nepjauna peiliu, bet atplėšia nuo viso kepalo. Vilkaviškietei nusibodo valgyti ten mėgstamą paukštieną ir aštrius prieskonius, o labiausiai pasiilgo lašinių ir juodos duonos.



Susitiko po keturių mėnesių

Išvažiuodama į šią Artimųjų Rytų šalį Vida buvo pasiėmusi kažkada vilkaviškiečiams gerai žinomo ir į Izraelį išvykusio Michailo Segalio šeimos adresą. Beje, Vilkaviškyje Vida su jais gyveno tame pačiame name. Tik praėjus keturiems mėnesiams po savo „odisėjų“, Vida parašė jiems laišką. Netrukus Michailas paskambino jai į mobilųjį telefoną ir pasakė, jog patikėsiąs, kad Vida esanti Izraelyje tik tada, kai ji pravers jų buto duris. Moteris, sulaukusi laisvos dienos, sėdo į autobusą ir pasiekė už pusantro šimto kilometrų nuo jos gyvenamosios vietovės įsikūrusį maždaug Vilkaviškio dydžio Had Hašarono miestą. Stotyje su dviračiu (jai pasirodė, jog su tuo pačiu, kokiu Vilkaviškyje važinėdavo į sodą) jos laukė M.Segalis.

Nuo to laiko Vida su Segaliais ir už keliasdešimties kilometrų gyvenančio bei Netanijos ligoninėje chirurgu dirbančio jų sūnaus Romo šeima palaiko ryšius. Į šventes, susitikimus atvyksta daugiau Izraelyje gyvenančių išeivių iš Lietuvos. Aštuoniasdešimtmetį atšventęs M.Segalis jaučiasi žvalus, nors patyrė keletą sudėtingų operacijų. Su „savo Sara“, kaip jis juokauja, laikosi dienotvarkės, kasdien nustatytu laiku išeina pasivaikščioti. Vidos nuolatos klausinėjo ir klausinėja apie Vilkaviškį ir pažįstamus vilkaviškiečius, net yra įsitikinęs, jog nebūtų žlugusi rajkoopsąjunga, jei jis nebūtų išvykęs...



Išsipildė ir tai, kas neplanuota

Pirmojo susitikimo metu M.Segalis Vidai padovanojo rusų-ivrito kalbų žodynėlį.

– Ir aš iš jo mokiausi – kiekvieną dieną po dešimt žodžių, – pasakojo Vida.

Bet ir be žodyno ji jau buvo išmokusi namų tvarkytojai reikalingų žodžių.

Paklausta, ar per tuos kelerius metus svetimoje šalyje įgyvendino iš pradžių puoselėtas nedrąsias svajones apie didelį uždarbį, Vida sakė, jog „su kaupu“. Į šią formuluotę įeina ir tai, kad susitvarkė asmeninį gyvenimą – ten sutiko išeivį iš Lietuvos žydą Aleksandrą, kilusį nuo Daugų (Alytaus rajonas). Beveik prieš dvidešimt metų į Izraelį išvykusiam vyriškiui didelį įspūdį padarė tvirtas Vidos charakteris ir sugebėjimas net sunkiausiomis aplinkybėmis su optimizmu kurti savo ateitį. Praeitą rudenį jiedu buvo grįžę į Vilkaviškį ir įformino civilinę santuoką. Nuo tada Vida, jau Altchuler, gyvena Aleksandro namuose Telavivo priemiestyje Holone.

– Gyvendama Lietuvoje netikėjau, kad aš galiu tiek ištverti, kiek iškenčiau Izraelyje. Bet viskas jau praeityje, net nenoriu prisiminti.

Nors visai nebuvo to planavusi, tačiau pačios nuostabai Vida Izraelyje praėjusias metais mokėsi masažuotojų kursuose, tobulinosi kažkada Lietuvoje įgytus kirpėjos amato pradmenis, sėkmingai išlaikė egzaminus.

Prieš išvykdama į Izraelį moteris sakė, jog šiemet nuo rugsėjo kelis mėnesius gilinsis į manualinės terapijos masažų paslaptis. Nors jau lyg ir atsistojo ant kojų, abu su Aleksandru ten turėtų neblogus darbus ir gerą butą, tačiau išvyko tikėdama, jog su naujausiomis žiniomis sugrįžusi į Lietuvą ras būdą, kaip jas pritaikyti. Jau labai pasiilgo namų – daržo, miško, grybavimo, uogavimo, žiemų. „Tie septyneri metai manęs nepakeitė, juk visus tuos metus išlaikiau ir savo butą Vilkaviškyje“, – sakė Vida bei pridūrė, jog tiki likimu: koks yra skirtas – niekur nepabėgsi, kaip beplanuotum.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas