|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-09-25 09:43
|
|
|
Garbės kanauninkas Jonas BARANAUSKAS
1925–2007
Rugsėjo 21 dieną mirė Vilkaviškio katedros altaristas kan. emer. jubil. Jonas BARANAUSKAS. Žemiškąją kelionę kunigas baigė sulaukęs 82 metų amžiaus ir kelių dienų tetrūkstant iki rugsėjo 25-osios, kai būtų minėjęs kunigystės 58 metų sukaktį.
Būsimasis kunigas gimė 1925 m. birželio 19 d. Būdviečių kaime, Keturvalakių parapijoje. Ūkininkų Adolfo ir Marijonos Baranauskų šeimoje jis buvo pirmas vaikas, kartu augo jaunesnis brolis Gintautas ir sesuo Teresė.
1932 m. J.Baranauskas pradėjo lankyti Penkinių, vėliau – Keturvalakių pradinę mokyklą. Mokslus tęsė Vilkaviškio dr. J.Basanavičiaus gimnazijoje, ją baigęs įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Jaunuolį pasirinkti kunigystę paskatino katalikiška namų ir gimnazijos aplinka. Gimnazisto akys dažnai krypo į Vilkaviškio kraštovaizdyje itin išsiskiriantį ką tik pastatytą, dar medžių neuždengtą kunigų seminarijos pastatą. Vyskupai A.Karosas, M.Reinys, katedra Vilkaviškiui teikė tam tikrą dvasinį foną.
Karui pasibaigus Vilkaviškio kunigų seminarija buvo uždaryta, todėl J.Baranauskas mokytis pradėjo Kaune. 1945 m. į pirmą kursą priėmė net 100 jaunuolių, tačiau prieš 1946 metų Kalėdas seminaristus gerokai atsijojo ir visuose kursuose paliko tik 150 klierikų. Šiek tiek studentų atsikėlė iš uždarytos Telšių kunigų seminarijos. 1949 m. buvo dar sumažintas klierikų skaičių, kol liko tik 65. J.Baranauskas tuomet mokėsi paskutiniame kurse ir kartu su bendrakursiu, vėliau vyskupu Juozu Žemaičiu pakliuvo į pašalintųjų būrį. Tačiau seminarijos vadovybei pavyko įtikinti valdžią, kad šiuos klierikus būtų leista įšventinti į kunigus. Kunigus įšventino 1949 m. rugsėjo 25 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (tuo laiku vienintelis vyskupas Lietuvoje). Tėvai negalėjo pasidžiaugti sūnaus šventimais, nes buvo ištremti į Sibirą.
Jaunam kunigui prasidėjo sunkūs išbandymų metai. Jis vėliau galėjo savo patirtimi paliudyti, ką reiškė 40 kunigystės metų (nuo šventimų dienos 1949 m. iki atgimimo 1989 m.) dirbti tarybinėje ateistinėje aplinkoje. Per trumpą laiką J.Baranauskui teko padirbėti keliose parapijose. Pirmoji parapija buvo Šilavotas. 1949 m. gruodžio 12 d. jis perkeltas į Ilguvą, 1950 m. liepos 12 d. paskirtas Barzdų klebonu, 1951 m. lapkričio 11 d. – Kalvarijos vikaru, 1963 metais – Krosnos klebonu, o nuo 1977 m. kovo 4 dienos Miroslavo klebonu. Šioje parapijoje prabėgo du dešimtmečiai. Ant jo pečių gulė visas pastoracinis darbas, tačiau surado laiko ir lėšų rūpintis bažnyčios gerove. Daug dėmesio skyrė parapijiečių dvasiniam gyvenimui, ypač įtaigiai skleidė blaivybės idėjas. Kunigas pasiekė, kad per laidotuves nebūtų vartojama alkoholinių gėrimų. Rūpinosi tautiniu atgimimu, kiek galėdamas švietė žmones, propagavo katalikišką spaudą. Parapijiečių buvo mylimas ir gerbiamas. 1997 m. rugsėjo 2 d. J.Baranauskas buvo paskirtas Vištyčio klebonu. Šioje parapijoje jis minėjo 50 metų kunigystės jubiliejų. Šios garbingos sukakties proga popiežius Jonas Paulius II kun. J.Baranauskui suteikė palaiminimą.
1994 m. kunigas Jonas Baranauskas buvo paaukštintas Vilkaviškio vyskupijos kapitulos garbės kanauninku.
Metų ratas, 1944-aisiais pradėjęs brėžti pasirinkto kelio liniją, susiglaudžia toje pačioje vietoje – Vilkaviškyje. 2004 m. birželio 17 d. Jonas Baranauskas buvo paskirtas Vilkaviškio katedros altaristu. Pro savo kambario langą dažnai žvelgdavo į buvusią „Žiburio“ gimnaziją. Matydavo ir senąją bažnyčią, kurioje melsdavosi su kitais gimnazistais. Vilkaviškyje J.Baranauskas nesijautė vienišas – aktyviai įsijungė į pastoracinę veiklą, visuomeninį gyvenimą, buvo lankomas bičiulių, daug skaitė, buvo nepamiršęs gimnazijoje ir seminarijoje išmoktų prancūzų, vokiečių, lotynų kalbų. Jis klausėsi Vatikano radijo, sekė Lietuvos ir pasaulio gyvenimą, savo sukauptomis krašto istorijos žiniomis noriai dalijosi su kraštotyrininkais. Pastaraisiais metais dvasininkas rūpinosi ir parėmė iniciatyvą sutvarkyti savo gimtojoje Keturvalakių parapijoje dirbusių ir mirusių kunigų amžinojo poilsio vietą.
Kunigas Jonas Baranauskas Dievo jam skirtą ilgą amžių paaukojo darbui Viešpaties vynuogyne. Jis buvo uolus ir kantrus išpažinčių klausytojas, geras pamokslininkas, punktualus pastoraciniame darbe, sugebėjo Evangelijos dvasioje patarti į jį besikreipiantiems. Kur kunigas dirbo, buvo gerbiamas ir mylimas. Buvo paprastas, kilnus krikščioniška dvasia, sugebantis prasmingai pajuokauti, turintis nuostabią istorinę atmintį žmogus. Tai buvo Viešpaties širdį atspindėjęs kunigas, mylėjęs Dievą ir žmogų. Puoselėjo svajonę – atšvęsti kunigystės šešiasdešimties metų sukaktį. Deja, liga jį palaužė, tačiau ir ligos kryžių nešė su tuo pačiu pasitikėjimu Dievu, išliko ramus, laimingas, patenkintas, nepriblokštas savo skundo prie žemės.
Ilgus metus ištikimai ėjęs šventas pareigas, Viešpaties malonių pilnatve amžinai tesigėri danguje.
Virbalio klebonas
teol. mgr. kun.
Vitas EIDUKAITIS
Rugsėjo 21 dieną mirė Vilkaviškio katedros altaristas kan. emer. jubil. Jonas BARANAUSKAS. Žemiškąją kelionę kunigas baigė sulaukęs 82 metų amžiaus ir kelių dienų tetrūkstant iki rugsėjo 25-osios, kai būtų minėjęs kunigystės 58 metų sukaktį. |
Būsimasis kunigas gimė 1925 m. birželio 19 d. Būdviečių kaime, Keturvalakių parapijoje. Ūkininkų Adolfo ir Marijonos Baranauskų šeimoje jis buvo pirmas vaikas, kartu augo jaunesnis brolis Gintautas ir sesuo Teresė.
1932 m. J.Baranauskas pradėjo lankyti Penkinių, vėliau – Keturvalakių pradinę mokyklą. Mokslus tęsė Vilkaviškio dr. J.Basanavičiaus gimnazijoje, ją baigęs įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Jaunuolį pasirinkti kunigystę paskatino katalikiška namų ir gimnazijos aplinka. Gimnazisto akys dažnai krypo į Vilkaviškio kraštovaizdyje itin išsiskiriantį ką tik pastatytą, dar medžių neuždengtą kunigų seminarijos pastatą. Vyskupai A.Karosas, M.Reinys, katedra Vilkaviškiui teikė tam tikrą dvasinį foną.
Karui pasibaigus Vilkaviškio kunigų seminarija buvo uždaryta, todėl J.Baranauskas mokytis pradėjo Kaune. 1945 m. į pirmą kursą priėmė net 100 jaunuolių, tačiau prieš 1946 metų Kalėdas seminaristus gerokai atsijojo ir visuose kursuose paliko tik 150 klierikų. Šiek tiek studentų atsikėlė iš uždarytos Telšių kunigų seminarijos. 1949 m. buvo dar sumažintas klierikų skaičių, kol liko tik 65. J.Baranauskas tuomet mokėsi paskutiniame kurse ir kartu su bendrakursiu, vėliau vyskupu Juozu Žemaičiu pakliuvo į pašalintųjų būrį. Tačiau seminarijos vadovybei pavyko įtikinti valdžią, kad šiuos klierikus būtų leista įšventinti į kunigus. Kunigus įšventino 1949 m. rugsėjo 25 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (tuo laiku vienintelis vyskupas Lietuvoje). Tėvai negalėjo pasidžiaugti sūnaus šventimais, nes buvo ištremti į Sibirą.
Jaunam kunigui prasidėjo sunkūs išbandymų metai. Jis vėliau galėjo savo patirtimi paliudyti, ką reiškė 40 kunigystės metų (nuo šventimų dienos 1949 m. iki atgimimo 1989 m.) dirbti tarybinėje ateistinėje aplinkoje. Per trumpą laiką J.Baranauskui teko padirbėti keliose parapijose. Pirmoji parapija buvo Šilavotas. 1949 m. gruodžio 12 d. jis perkeltas į Ilguvą, 1950 m. liepos 12 d. paskirtas Barzdų klebonu, 1951 m. lapkričio 11 d. – Kalvarijos vikaru, 1963 metais – Krosnos klebonu, o nuo 1977 m. kovo 4 dienos Miroslavo klebonu. Šioje parapijoje prabėgo du dešimtmečiai. Ant jo pečių gulė visas pastoracinis darbas, tačiau surado laiko ir lėšų rūpintis bažnyčios gerove. Daug dėmesio skyrė parapijiečių dvasiniam gyvenimui, ypač įtaigiai skleidė blaivybės idėjas. Kunigas pasiekė, kad per laidotuves nebūtų vartojama alkoholinių gėrimų. Rūpinosi tautiniu atgimimu, kiek galėdamas švietė žmones, propagavo katalikišką spaudą. Parapijiečių buvo mylimas ir gerbiamas. 1997 m. rugsėjo 2 d. J.Baranauskas buvo paskirtas Vištyčio klebonu. Šioje parapijoje jis minėjo 50 metų kunigystės jubiliejų. Šios garbingos sukakties proga popiežius Jonas Paulius II kun. J.Baranauskui suteikė palaiminimą.
1994 m. kunigas Jonas Baranauskas buvo paaukštintas Vilkaviškio vyskupijos kapitulos garbės kanauninku.
Metų ratas, 1944-aisiais pradėjęs brėžti pasirinkto kelio liniją, susiglaudžia toje pačioje vietoje – Vilkaviškyje. 2004 m. birželio 17 d. Jonas Baranauskas buvo paskirtas Vilkaviškio katedros altaristu. Pro savo kambario langą dažnai žvelgdavo į buvusią „Žiburio“ gimnaziją. Matydavo ir senąją bažnyčią, kurioje melsdavosi su kitais gimnazistais. Vilkaviškyje J.Baranauskas nesijautė vienišas – aktyviai įsijungė į pastoracinę veiklą, visuomeninį gyvenimą, buvo lankomas bičiulių, daug skaitė, buvo nepamiršęs gimnazijoje ir seminarijoje išmoktų prancūzų, vokiečių, lotynų kalbų. Jis klausėsi Vatikano radijo, sekė Lietuvos ir pasaulio gyvenimą, savo sukauptomis krašto istorijos žiniomis noriai dalijosi su kraštotyrininkais. Pastaraisiais metais dvasininkas rūpinosi ir parėmė iniciatyvą sutvarkyti savo gimtojoje Keturvalakių parapijoje dirbusių ir mirusių kunigų amžinojo poilsio vietą.
Kunigas Jonas Baranauskas Dievo jam skirtą ilgą amžių paaukojo darbui Viešpaties vynuogyne. Jis buvo uolus ir kantrus išpažinčių klausytojas, geras pamokslininkas, punktualus pastoraciniame darbe, sugebėjo Evangelijos dvasioje patarti į jį besikreipiantiems. Kur kunigas dirbo, buvo gerbiamas ir mylimas. Buvo paprastas, kilnus krikščioniška dvasia, sugebantis prasmingai pajuokauti, turintis nuostabią istorinę atmintį žmogus. Tai buvo Viešpaties širdį atspindėjęs kunigas, mylėjęs Dievą ir žmogų. Puoselėjo svajonę – atšvęsti kunigystės šešiasdešimties metų sukaktį. Deja, liga jį palaužė, tačiau ir ligos kryžių nešė su tuo pačiu pasitikėjimu Dievu, išliko ramus, laimingas, patenkintas, nepriblokštas savo skundo prie žemės.
Ilgus metus ištikimai ėjęs šventas pareigas, Viešpaties malonių pilnatve amžinai tesigėri danguje.
Virbalio klebonas teol. mgr. kun. Vitas EIDUKAITIS
Publikuota: 2007-09-25 09:43:25
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|