Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-09-18 09:06

---

Gražvydas Šliauteris pripažino, jog šiuo metu neturi kada pagalvoti, kaip jaučiasi naujoje darbo vietoje.

Autorės nuotr.

Gražvydas Šliauteris, rugpjūčio pradžioje laimėjęs konkursą, tapo Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyriaus vedėju. Tada pakalbintas jis, dar Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas, tokį savo žingsnį pavadino likimo vingiu.

Tačiau mokytojo darbo biografijoje gyvenimo vingių būta ir daugiau.

Anot Gražvydo Šliauterio, labai sunku paaiškinti, kodėl jis ryžosi tapti kitos mokyklos vadovu. Greičiausiai tai įvyko dėl kitų žmonių įtakos – tiesiog įkalbėjo patikėti savo jėgomis. Pačiam keisčiausia tai, kad anksčiau spaudoje sekė informaciją apie šios mokyklos vadovų keitimąsi, svarstė, bet apie save toje vietoje net mažiausios mintelės neturėjo.

Pedagogui buvo tekę šioje mokykloje dalyvauti kai kuriuose renginiuose, tačiau pradėjęs dirbti pasijuto kaip mokinukas. Mat profesinio rengimo centre akredituotos technologinio lavinimo gimnazijos klasės reikalauja didesnį dėmesį skirti profesijos mokymui. Profesinis mokymas naujajam vadovui yra nauja sritis ir į ją reikia gilintis. Gražvydas Šliauteris džiaugiasi čia radęs „tris ramsčius“ – šaunius padėjėjus bendrojo, profesinio lavinimo ir ūkio reikalams – Jolantą Urbaitienę, Reginą Perednytę ir Vidmantą Krocą, taip pat naujomis idėjomis gyvenančių mokytojų.

Buvę kolegos ir pažįstami Gražvydo Šliauterio teiraujasi, kaip jam sekasi. „Visiems atsakau vienodai: palaukit, dar nežinau. Šiuo metu tenka dirbti tikrai daug, net nėra laiko galvoti, kaip jaučiuosi”, – šypsojosi pašnekovas.

Rugsėjis visų mokyklų vadovams ir mokytojams, kiek metų jie bebūtų dirbę, yra sunkus, nes reikia tvarkyti įvairią dokumentaciją, derinti įvairius planus.

Gražvydas Šliauteris sakė, jog pastaruoju metu, kaip ir visi kiti mokyklų vadovai, nesiskundžiantis darbui paaukotu laisvalaikiu. Didžiausius savo pomėgius – žvejybą ir grybavimą – jis mano atidėsiąs kitos vasaros atostogoms.

Paklaustas, kaip ilgai ruošiasi čia įsitvirtinti, Gražvydas Šliauteris pralinksmėja: „Nenorėčiau per trumpą laiką būti trečias vadovas, kuris neilgai trukus pakeltų sparnus.“

Vedėjas jau turi minčių, kaip reikėtų pakelti šios mokymo įstaigos prestižą, kaip stiprinti ryšius ir bendradarbiavimą su bendrojo lavinimo mokyklomis, jų vadovais, specialistais ir mokiniais. Nesinorėtų, kad ši mokykla jaustųsi tarsi šalia rajono reikalų, todėl profesijos mokytojai šį rugsėjį dalyvauja Švietimo skyriaus rengiamuose įvairių dalykų metodinių ratelių pasitarimuose, pageidaus, kad jų mokyklos renginiai būtų įtraukti į rajono švietimo įstaigų kiekvieno mėnesio veiklos planus. Tai, kad šiemet nepavyko sukomplektuoti želdinių tvarkytojų, siuvėjų grupių, rodo, pasak vadovo, kad gal per mažai šios profesijos buvo reklamuojamos ir pristatomos mokyklose bei visuomenėje.

Gražvydas Šliauteris, 1980 metais baigęs tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute istorijos studijas, kelerius metus mokytojavo Mažeikiuose, po to „pasinešė“ į bankininkystę, kurį laiką dirbo banke ir mokykloje. Buvo susigundęs ir verslu – parvarydavo automobilius iš užsienio. 1999 metais vilkaviškietė žmona Rūta atviliojo į Vilkaviškį. Gyvenimo vietą ir darbą jis keitė jau būdamas brandaus amžiaus, o apie Suvalkijos kraštą ir žmones iki tol daugiau buvo girdėjęs iš anekdotų. Realiame gyvenime pamatė juos esančius geranoriškus ir draugiškus.

Gražvydo giminėje yra aukštaičių ir žemaičių, nes mama kilusi iš Aukštaitijos, tėtis – iš Žemaitijos. Jis savo gimimo vieta nurodo Mažeikius, tačiau nemažai Šliauterių šeimos gyvenimo metų praėjo tarp Kupiškio ir Panevėžio, Subačiuje, kol jie įsikūrė Mažeikiuose. Dabar dažnai, ypač vasaros atostogų metu, į kitą Lietuvos kraštą traukia ten gyvenančių tėvų, brolio, sesers ilgesys. Studijas baigusi dukra Agnė dabar labiausiai nutolusi nuo tėvų namų – dirba Airijoje.

Gražvydas mena, jog nuo pradinių klasių buvo užsibrėžęs tikslą studijuoti istoriją, netgi archeologiją. Tačiau bebaigiantį vidurinę mokyklą „supainiojo“ mąstymo vingiai: dar paauglys, tėvo išmokytas vairuoti, užsigeidė visą gyvenimą likti vairuotoju. Tokį sprendimą pakeisti vaikinukui padėjo tėvų iškeltas reikalavimas toliau lavintis ir bendraklasių pripažinimas. „Tau tik mokytoju būti“, – sakė šie po to, kai vieno turistinio žygio metu juos mokė irkluoti valtį.

Gražvydui Šliauteriui pedagogo kelias iš tikrųjų nėra atsitiktinis. Šią profesiją pasirinkusi mama, sesuo, brolienė, tėvas taip susietas su šia sritimi – dirbo vairavimo instruktoriumi.

Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos direktorė D.Juškauskienė, kai kurie mokytojai šiltai atsiliepė apie savo buvusį bendradarbį ir kolegą, pabrėžė jo tolerantiškumą ir žinias.

Buvę bendradarbiai sakė, jog liūdna, kad kolektyvas prarado mokytoją vyrą, bet džiaugiasi, kad žinių, patirties ir pirmą vadybinę kategoriją G.Šliauteris įgijo šioje mokykloje šešerius metus dirbdamas direktoriaus pavaduotoju ugdymui.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---