„Santaka“ / Meile gyvenimui degusią mergaitę pasiglemžė mirtis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-09-14 16:36

Dalinkitės:  


Aldutės seseriai Mildai, tėvams, močiutei liko begalinis skausmas ir aibė šiltų prisiminimų.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Meile gyvenimui degusią mergaitę pasiglemžė mirtis

Eglė KVIESULAITIENĖ

„Mirusiems aukokit vyšnių žiedus – tarčiau, jeigu kas ruoštųsi gedėti manęs, kai mirsiu“, – tai mintys, meniškai išrašytos ant nuotraukomis nusagstytos sienos, primenančios maloniausias gyvenimo akimirkas. Šiandien skaitantiems šie žodžiai atrodo pranašiški, kaip ir begalinis aštuoniolikmetės skubėjimas gyventi. Semti iš gyvenimo viską, kas atrodo gražiausia ir tyriausia. Gyvenimo kelio, kokį sugebėjo savo trumpu buvimu šiame pasaulyje palikti Aldutė Morkevičiūtė, galėtų pavydėti daugelis, nugyvenę ištisus dešimtmečius.

– Ji buvo tokios tyros ir didelės širdies, nepaprastai švelni, nuoširdi, pareiginga, puiki mokinė. Tokių vaikų – tikrai reta, – apie Aldutę, dar tik prieš porą mėnesių šokusią išleistuvių valsą, kalbėjo mergaitės buvusi auklėtoja Aušrinė Gžibovskienė. – Aš tik porą metų buvau Aldutės auklėtoja, bet atrodė, kad pažinočiau ją nuo vaikystės. Ji iš pusės žodžio suprasdavo, ką reikia padaryti, klasėje buvo ir organizatorė, ir renginių režisierė, ir aktorė, o auklėtojai – tikra atrama. Neįsivaizduoju, kaip viską suspėdavo. Ją pažinojo visi ne tik mūsų „Aušros“ vidurinėje mokykloje, bet ir visame rajone. Juk renginiuose visuomet dainuodavo, grodavo gitara, vaidino dramos studijoje. Ir visada šypsodavosi, nes pykti, turbūt, net nemokėjo...

Tokią ją – linksmą, besišypsančią, labai nuoširdžią ir be galo mylinčią gyvenimą – prisimena mokytojai, artimieji, draugai. Sava ir artima ji liks vaikams iš stovyklos Karklėje, kurių vadove paskutinėmis gyvenimo savaitėmis dirbo. Aldutė labai mylėjo vaikus ir be galo džiūgavo, kai viena mergaitė atsisveikindama padovanojo jūros akmenėlį su užrašu – „Geriausiai pasaulyje vadovei“, švytėjo didžiuodamasi, kad stovyklos vadovas ją viešai gyrė, labai gerai įvertino jos darbą ir kvietė sugrįžti kitą vasarą. Ji buvo tokia.

– Pribėgdavo, apsikabindavo mane ir sakydavo: „Sese, kad tu žinotum, kaip aš tave myliu“, – širdį draskančius prisiminimus pasakojo dvejais metais jaunesnė sesuo Milda. – Mes buvome tokios artimos. Niekada neturėjome viena nuo kitos paslapčių. Aldutė taip visus mylėjo: šeimą, gimines, draugus, mokytojus – atrodė, apsikabintų visą pasaulį. Ir būtų visur vienu metu.

– O Aldutė vis šokdavo – sukdavosi namuose ir visus užkrėsdavo savo linksmumu. Ji svajojo tapti aktore ir niekada neabejojo, kad tai pavyks, – tikėjo, kad viskas įmanoma, jeigu tik ko labai nori, – apie dukters svajones, kurioms taip ir nebuvo lemta išsipildyti, pasakojo Jūratė Morkevičienė.

– Su Aldute mes draugavome nuo darželio. Mano mama niekaip nesuprasdavo, apie ką mes galime kalbėtis, kai kartu būname mokykloje, po pamokų, savaitgaliais, ir dar kartais viena pas kitą liekame nakvoti. Kartu ruošėmės gyventi ir studijuodamos, bet buvo nelemta, – sunkiai rinkdama žodžius apie netektį kalbėjo geriausia draugė Eglė Dumčiūtė. – Aldutė buvo nuostabi draugė. Dėl kitų ji galėjo aukoti viską, todėl žmonės ją labai mylėjo. Draugų ji turėjo visoj Lietuvoj. Kur benuvažiuodavo, visur susipažindavo, vėliau bendraudavo, rašydavo laiškus, važiuodavo į svečius. Ji negalėdavo pravažiuoti pro miestą, jei jame turėjo draugų, – būtinai užsukdavo. O jei draugą ištikdavo bėda, Aldutė galėjo atiduoti visą save, vidury nakties atlėkti paguosti.

Visur skubėjo, lėkė, dalyvavo, kurdavo projektus, važiuodavo su klase, mokykla, su Vaikų ir jaunimo centro renginiais, katalikiško jaunimo grupe. Ji buvo visur: klasėje – tarp geriausių, mokykloje – tarp šauniausių, kūryboje – tarp gabiausių.

Erdvūs Jūratės ir Arūno Morkevičių namai visada buvo pilni seserų juoko, dainų. Abi mergaitės baigė Muzikos mokyklos fortepijono klasę, grojo gitara, dainavo koncertuose, konkursuose, renginiuose, vaidino spektakliuose. Aštuonioliktojo gimtadienio proga tėvai Aldutei padovanojo fleitą, kuria ji be galo džiaugėsi. Specialiai važinėjo į Marijampolę ir mokėsi groti. Aldutė norėjo suspėti viską išbandyti, pajausti, išgyventi.

Rodėsi, kad gyvenimas dar tik prasideda. Baigtas sunkiausias etapas – išlaikyti egzaminai, įstota į universitetą. Paskutinėmis gyvenimo dienomis Aldutė ruošėsi į studijas – krovėsi daiktus ir vis guodė seserį, kad būtinai matysis savaitgaliais, kalbėsis telefonu ir niekada neišsiskirs. Labai prie vyresnėlės prisirišusi Mildutė jautėsi prislėgta – negalėjo įsivaizduoti, kad namuose nebebus sesės. Bet jokia baisi nuojauta tuomet nekuždėjo, kad paskutinės Aldutės dienos namuose – paskutinės ir šiame gyvenime.

Jaukaus kambarėlio duris, kuriame Aldutė kūrė savo pasaulį, pilną pačios tapytų piešinių, nuotraukų, prasmingų žodžių, šiltų smulkmenų, artimieji dar praveria sunkiai. Nuo tos baisios nakties, kai sveika, linksma ir labai laiminga mergaitė be gyvybės ženklų buvo išvežta kaukiančio greitosios pagalbos automobilio, tepraėjo trys savaitės. Artimiesiems tos skaudžiausios gyvenimo valandos įsirėžė amžiams. Niekada sveikata nesiskundusi mergaitė tąnakt ramiai nuėjo miegoti. Gerokai po vidurnakčio sesė išgirdo ją šaukiant vardu ir prašant vaistų nuo galvos skausmo. Toliau viskas klostėsi akimirksniu: Aldutė prarado sąmonę, per kelias minutes atvyko medikai, iškviestas reanimobilis, sunkios valandos Kauno medicinos universiteto klinikose ir beviltiškai liūdnos gydytojų akys.

Tokios baisios diagnozės nesitikėję Aldutės tėvai lyg pro miglą prisimena taktiškai, bet tiesiai ištartus gydytojo žodžius: trečio laipsnio koma, vilties nebėra. Per kelias valandas, rodos, sugriuvo visas laimingos šeimos gyvenimas.

Apie geriausią draugę ramiai dar negalinti pasakoti Eglė prisiminė, kad, išgirdusi kraupią žinią apie Aldutę ištikusį insultą, negalėjo patikėti. Kaip negalėjo patikėti niekas, kas ją pažinojo. Bet tuomet, rinkdama mintis, Eglė vis galvojo, kaip reikės bendrauti su drauge:

– Aš žinojau, kad po insulto žmonės turi viską mokytis iš pradžių ir mintyse mačiau, kaip mokysiu Aldutę prisiminti, kalbėti. Ruošiausi viską iškęsti drauge. Bet apie tai, kad draugės galiu netekti, net negalėjau pagalvoti. Juk ji buvo tokia jauna, stipri, sveika ir taip visus mylėjo.

Viltis, kad paskutiniai tyrimai atskleis stebuklą ir Aldutė grįš į gyvenimą, tėvų neapleido iki pat paskutinės minutės. Tačiau stebuklas neįvyko. Ji išėjo.

Artimiesiems beliko sunkus apsisprendimas: ar sutikti, kad jų dukters širdis plaktų kito žmogaus krūtinėje. Draskomi skausmo ir abejonių tėvai prisiminė Aldutės valią – ji visada buvo už tai, kad vieno mirtis gali išgelbėti kito gyvybę. Dabar artimuosius guodžia mintis, kad jie kada nors sutiks tą mergaitę, kuri gyvena jų sunkaus apsisprendimo dėka.

Jaunos, puikios merginos mirtis skaudžiai palietė aibę draugų. Jie ir dabar ateina, atvažiuoja į Aldutės namus, mėgindami paguosti ir išsklaidyti begalinį liūdesį, padėti susitaikyti su netektimi ir atsakyti į visus kamuojantį klausimą: kodėl ji, tokia jauna? Gydytojai dar ir šiandien negali atsakyti, kodėl sveiką, jauną merginą ištiko insultas. Jokios įgimtos patologijos, kaip buvo manyta, jie nerado.

Namuose liko daug nuotraukų ir vaizdo įrašų iš renginių, kuriuose dalyvavo Aldutė. Liko aibės laiškų, kuriuos ji mėgo rašyti artimiesiems, norėdama atsiprašyti ar tiesiog pamaloninti, parodyti, kokie jie svarbūs ir reikalingi. Liko šviesūs prisiminimai apie tikrai neeilinę mergaitę, dukrą, draugę, mokinę – jie ilgai neišdils ir šildys.

„Tai, kad galėčiau pasidalinti į tūkstantį „aš“, nepraleisti nė vieno medžio, praregėti gražiausius žiedus ant tūkstančio kalnų!“ – tai dar kelios eilutės, išvedžiotos Aldutės ranka.

Rugsėjo 26-ąją jai būtų sukakę devyniolika. Per mažai, kad suspėtum užlipti ant tūkstančio kalnų...






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas