|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-09-13 09:32
|
|
|
„Kol kas aš nematau savęs Lietuvoje“, –sakė Austėja Simanavičiūtė.
Birutės NENĖNIENĖS nuotr.
Dangyra APANAVIČIENĖ
Vilkaviškietę Austėją SIMANAVIČIŪTĘ daugelis jos bendraamžių prisimena kaip puikią mokinę, aktyvią organizatorę, tiesiog – kolektyvo sielą. Ji mokėsi tuometinėje „Žiburio“ vidurinėje mokykloje, tada vilkaviškiečių vadintoje gimnazija. O kai prieš ketverius metus buvo nuspręsta šią labai aktyviai gimnazijos statuso siekusią mokyklą uždaryti, Austėja apsisprendė iš Vilkaviškio išvykti. Ji sėkmingai išlaikė egzaminus Vilniaus licėjuje ir išvažiavo mokytis į sostinę.
Dabar Austėja studijuoja Italijoje. Į redakciją ji užsuko papasakoti apie mokslus Vilniuje ir paskatinti visus rajono moksleivius, rimtai galvojančius apie savo ateitį, nebijoti anksti palikti tėvų namus ir ryžtingai siekti savo tikslo.
– Austėja, turbūt nelengva ryžtis tokiam iššūkiui, kai tau tik keturiolika metų?
– Nebuvo lengva. Tačiau viskas išsisprendė labai natūraliai. Kaip tik tais metais, kai aš baigiau 8 klases, turėjo uždaryti „Žiburį“. Reikėjo rinktis, į kurią miesto vidurinę mokyklą eiti – į „Aušros“ ar į Salomėjos Nėries. Nesinorėjo nė į vieną. Pasitarusi su mama sugalvojau stoti į Kauno technologijos universiteto gimnaziją. Tačiau aš ten neįstojau. Labai nuliūdau. Tada susiruošiau į licėjų Vilniuje – pasisekė. Bet per daug neapsidžiaugiau, nes nenorėjau į Vilnių.
– Ar labai skaudėjo širdį, kai reikėjo atsisveikinti su tėvais, draugais, gimtaisiais namais? Ar nebuvo akimirkų, kai norėjai grįžti?
– Širdį skaudėjo visiems savotiškai: tėvams – kad aš išvažiuoju, o man – dėl to, kad jau to-o-o-kia išspirta jaučiausi... Apsižvalgiau Vilniuje pirmosiomis dienomis ir nusprendžiau: grįšiu į Vilkaviškį, eisiu į „Aušrą“ toliau mokytis. Bet mama griežtai pasakė: „Ne“. Tada tėčiui sakau: „Namo noriu...“ Tėtis jau būtų mane pasiėmęs, tačiau nugalėjo tvirta mamos pozicija, ir aš likau Vilniuje. Ir labai gerai.
– Kodėl tėvai nusprendė išsiųsti Tave mokytis kitur?
– Mintis mane išsiųsti į stipresnę mokyklą tėvams kilo dėl to, kad aš čia, Vilkaviškyje, visai nesimokiau. Mokytis man sekėsi ir be didelių pastangų, viskas klojosi kažkaip labai lengvai. Nors kontroliniams darbams nesiruošdavau, gaudavau dešimtukus, nestebino ir olimpiadose laimėtos pirmosios vietos.
– Ar Vilniuje kas nors pasikeitė?
– Ir Vilniuje nepuoliau iškart mokytis, nes iš pradžių negalėjau suprasti, kaip galima atsisėsti ir valandą mokytis. Vilkaviškyje man užtekdavo to, ką išgirsdavau per pamokas, per kurias man būdavo tikrai įdomu. Net nepasikartojusi, aišku, ir licėjuje rašiau pirmąjį fizikos kontrolinį darbą – gavau... penkis. Galvoju: „Siaubas!“ Tada pirmą kartą ir atėjo į galvą mintis, kad gal vis dėlto reikia mokytis.
– Argi licėjuje niekas neverčia mokytis ir nekontroliuoja?
– Čia, Vilkaviškyje, matematikos mokytojas gaudydavo, kad ateičiau į fakultatyvą, o licėjuje požiūris į mokslą visai kitoks – nenori, tai ir nereikia, per prievartą žinių tau niekas nekiša. Net nėra pažymių knygelių, pažymiai rašomi tik į dienyną, nes tu pats turi juos žinoti ir norėti gerai mokytis. O knygelė juk skirta tik tam, kad tėvai galėtų kontroliuoti.
Kai pirmą kartą Vilniuje pamačiau savo klasę, supratau, kiek daug yra protingų vaikų, ir pasijutau – sakau nuoširdžiai – labai labai kvaila. Paaiškėjo, kad visi skaito knygas, dauguma buvo „pervarę“ V.Hugo kūrybą, o aš tuo metu skaičiau sau detektyvus.
Keisčiausia buvo tai, kad čia, Vilkaviškyje, klasėje būdavo vienas du lyderiai, o ten – visi lyderiai Ten tokia konkurencija, tokia mėsmalė... Pasibaigia semestras, ir tada mažėjančia tvarka iškabinami visų klasių mokinių rezultatų vidurkiai. Pirmaisiais metais aš buvau beveik sąrašo gale, nes mano pažymių vidurkis tesiekė 8,3. Man tai buvo didelis šokas.
Sunkiausia ir buvo ištverti konkurenciją. Bet vėliau pripratau, pasitaisė rezultatai, ir licėjų baigiau vien dešimtukais.
– Peršasi išvada, kad Vilniaus licėjuje mokytis vis dėlto sunku.
– Sunkiausia – pirmaisiais metais, nes mokytojai ypač spaudžia. Sunku buvo ir vienuoliktoje klasėje, kai reikėjo pasirinkti dalykus ir mokymosi lygis staigiai šovė į viršų. O dvyliktoje klasėje jau buvo lengva. Pasikeitė mokytojų požiūris į mus, jie tapo draugiškesni ir norintys labiau padėti. Paskutiniaisiais metais buvo smagu eiti į pamokas.
– Ir mokytojams turbūt smagu dirbti su gabiais, motyvuotais mokiniais?
– Visaip buvo. Štai sėdi klasėje, o šalia tavęs – pasaulinės olimpiados nugalėtojas. Visi mūsų klasėje buvome protingi, savarankiški, mokytojui užtekdavo vienąkart paaiškinti, ir visi viską suprasdavome. Pedagogams licėjuje buvo sunku dirbti tik dėl to, kad atėję į klasę gabiems, daug žinantiems mokiniams jie negalėjo pasakyti bet ką. Per šventes mokiniai su mokytojais žaisdavo žaidimą „Taip ir Ne“, šios varžybos dažniausiai baigdavosi lygiosiomis.
– Į redakciją atėjai paraginti vilkaviškiečių stoti į stiprias Kauno, Vilniaus mokyklas, bet ar nedings jiems drąsa bandyti savo jėgas pasiskaičius, kaip sunku ten mokytis?
– Tikrai nereikia bijoti. Tiems, kurie nori siekti kažko daugiau, būtinai reikia ryžtis išvažiuoti į Kauną ar Vilnių. Licėjus – stipri, šiek tiek kitokia, bet paprasta mokykla. Skirtumas tik tas, kad mokaisi tarp labai protingų žmonių, norinčių daug žinoti ir siekti tikslo, pats gauni daug žinių ir tampi taip pat daug siekiančiu. Baigus licėjų atsiveria labai daug galimybių – kad ir galimybė išvykti toliau mokytis į užsienį. Iš 120 licėjų baigusių mokinių apie 30 išvažiavome studijuoti į užsienį. Tam, aišku, reikia papildomai bent porą metų mokytis kalbų. Aš mokiausi italų kalbą, todėl ir pasirinkau Luigi Bocconi universitetą Milane. Čia italų kalba studijuoju teisę, daug kas renkasi ekonomiką anglų kalba.
– Kada reikia stoti į licėjų?
– Stoti galima į 9-ą arba į 11-ą licėjaus klases. Reikia išlaikyti egzaminą, kuriame paprastai būna daug klausimų iš bendro išsilavinimo – siekiama patikrinti, kaip stojantysis apskritai orientuojasi įvairiose srityse. Mokslas licėjuje nemokamas. Reikia tik pasirūpinti, kur gyventi.
– Ar visi licėjaus abiturientai jį baigė gerais pažymiais?
– Taip. Iš 120 baigusiųjų per egzaminus iš įvairių dalykų gavo net 115 šimtukų. Iš viso Lietuvoje buvo 6 žmonės, kurie gavo po 4 šimtukus, du – iš mūsų licėjaus. Dar keli mūsiškiai buvo gavę po tris šimtukus, o po du šimtukus – tai gavo kas antras, tarp jų – ir aš. Per išleistuves tokių net nepaminėjo. Ir man nedaug trūko iki trečio šimtuko – iš anglų kalbos gavau 99 balus. Po šio egzamino paskambinau mamai ir, žinoma, apsiverkiau. Mama – taip pat. Tik aš – iš apmaudo, o ji, pasirodo, – iš laimės. Tada tėtis perėmė telefoną ir sako: „Čia mama bliauna, o aš sveikinu. Žinoma, čia yra genetika...“ Šitą frazę man tėtis liepė būtinai pabrėžti, – per visą pokalbį buvusi labai linksma bei guvi nusikvatojo Austėja, prisiminusi pokalbį su tėčiu, vilkaviškiečiams labai gerai pažįstamu žmogumi, žinomu Sąjūdžio veikėju, paskutiniu metu dirbusiu rajono Savivaldybės administratoriumi Artūru Simanavičiumi. Austėjos mama – taip pat daugeliui vilkaviškiečių pažįstama Rima Simanavičienė, buvusi „Aušros“ vidurinės mokyklos mokytoja.
– Ar, Tavo nuomone, norint studijuoti užsienyje būtina baigti licėjų?
– Tikrai nebūtina, nors įstoti baigus šią mokyklą, be abejo, lengviau. Šiaip bet kuris dvyliktokas, baigiantis vidurinę mokyklą, gali stoti į užsienio aukštąsias mokyklas. Reikia tik išlaikyti tarptautinį egzaminą. Tokiu atveju net nesvarbu, kokiais pažymiais po to baigsi vidurinę mokyklą. Viskas priklauso nuo to, kaip sugebėjai išlaikyti stojamąjį egzaminą, kuris rengiamas dar mokslo metams nepasibaigus. Aš jau balandį žinojau, kad įstojau į Luigi Bocconi universitetą. Egzaminas laikomas anglų kalba Vilniuje. Jeigu jį išlaikai, atsiveria daug kelių. Beje, yra internetinis puslapis, kur viskas labai aiškiai parašyta,
– Kodėl norėjai būtinai išvykti į užsienį?
– Todėl, kad užsienyje universitetus baigusių jaunų žmonių jau laukia. O Lietuvoje – ką reikia pabaigti, kad būtum kažkam reikalingas? Aš manau, kad nieko. Jei neturėsi pažįstamų, darbo baigęs aukštąjį mokslą negausi. Taigi kol kas aš nematau savęs Lietuvoje.
Vilkaviškietę Austėją SIMANAVIČIŪTĘ daugelis jos bendraamžių prisimena kaip puikią mokinę, aktyvią organizatorę, tiesiog – kolektyvo sielą. Ji mokėsi tuometinėje „Žiburio“ vidurinėje mokykloje, tada vilkaviškiečių vadintoje gimnazija. O kai prieš ketverius metus buvo nuspręsta šią labai aktyviai gimnazijos statuso siekusią mokyklą uždaryti, Austėja apsisprendė iš Vilkaviškio išvykti. Ji sėkmingai išlaikė egzaminus Vilniaus licėjuje ir išvažiavo mokytis į sostinę. |
Dabar Austėja studijuoja Italijoje. Į redakciją ji užsuko papasakoti apie mokslus Vilniuje ir paskatinti visus rajono moksleivius, rimtai galvojančius apie savo ateitį, nebijoti anksti palikti tėvų namus ir ryžtingai siekti savo tikslo.
– Austėja, turbūt nelengva ryžtis tokiam iššūkiui, kai tau tik keturiolika metų?
– Nebuvo lengva. Tačiau viskas išsisprendė labai natūraliai. Kaip tik tais metais, kai aš baigiau 8 klases, turėjo uždaryti „Žiburį“. Reikėjo rinktis, į kurią miesto vidurinę mokyklą eiti – į „Aušros“ ar į Salomėjos Nėries. Nesinorėjo nė į vieną. Pasitarusi su mama sugalvojau stoti į Kauno technologijos universiteto gimnaziją. Tačiau aš ten neįstojau. Labai nuliūdau. Tada susiruošiau į licėjų Vilniuje – pasisekė. Bet per daug neapsidžiaugiau, nes nenorėjau į Vilnių.
– Ar labai skaudėjo širdį, kai reikėjo atsisveikinti su tėvais, draugais, gimtaisiais namais? Ar nebuvo akimirkų, kai norėjai grįžti?
– Širdį skaudėjo visiems savotiškai: tėvams – kad aš išvažiuoju, o man – dėl to, kad jau to-o-o-kia išspirta jaučiausi... Apsižvalgiau Vilniuje pirmosiomis dienomis ir nusprendžiau: grįšiu į Vilkaviškį, eisiu į „Aušrą“ toliau mokytis. Bet mama griežtai pasakė: „Ne“. Tada tėčiui sakau: „Namo noriu...“ Tėtis jau būtų mane pasiėmęs, tačiau nugalėjo tvirta mamos pozicija, ir aš likau Vilniuje. Ir labai gerai.
– Kodėl tėvai nusprendė išsiųsti Tave mokytis kitur?
– Mintis mane išsiųsti į stipresnę mokyklą tėvams kilo dėl to, kad aš čia, Vilkaviškyje, visai nesimokiau. Mokytis man sekėsi ir be didelių pastangų, viskas klojosi kažkaip labai lengvai. Nors kontroliniams darbams nesiruošdavau, gaudavau dešimtukus, nestebino ir olimpiadose laimėtos pirmosios vietos.
– Ar Vilniuje kas nors pasikeitė?
– Ir Vilniuje nepuoliau iškart mokytis, nes iš pradžių negalėjau suprasti, kaip galima atsisėsti ir valandą mokytis. Vilkaviškyje man užtekdavo to, ką išgirsdavau per pamokas, per kurias man būdavo tikrai įdomu. Net nepasikartojusi, aišku, ir licėjuje rašiau pirmąjį fizikos kontrolinį darbą – gavau... penkis. Galvoju: „Siaubas!“ Tada pirmą kartą ir atėjo į galvą mintis, kad gal vis dėlto reikia mokytis.
– Argi licėjuje niekas neverčia mokytis ir nekontroliuoja?
– Čia, Vilkaviškyje, matematikos mokytojas gaudydavo, kad ateičiau į fakultatyvą, o licėjuje požiūris į mokslą visai kitoks – nenori, tai ir nereikia, per prievartą žinių tau niekas nekiša. Net nėra pažymių knygelių, pažymiai rašomi tik į dienyną, nes tu pats turi juos žinoti ir norėti gerai mokytis. O knygelė juk skirta tik tam, kad tėvai galėtų kontroliuoti.
Kai pirmą kartą Vilniuje pamačiau savo klasę, supratau, kiek daug yra protingų vaikų, ir pasijutau – sakau nuoširdžiai – labai labai kvaila. Paaiškėjo, kad visi skaito knygas, dauguma buvo „pervarę“ V.Hugo kūrybą, o aš tuo metu skaičiau sau detektyvus.
Keisčiausia buvo tai, kad čia, Vilkaviškyje, klasėje būdavo vienas du lyderiai, o ten – visi lyderiai Ten tokia konkurencija, tokia mėsmalė... Pasibaigia semestras, ir tada mažėjančia tvarka iškabinami visų klasių mokinių rezultatų vidurkiai. Pirmaisiais metais aš buvau beveik sąrašo gale, nes mano pažymių vidurkis tesiekė 8,3. Man tai buvo didelis šokas.
Sunkiausia ir buvo ištverti konkurenciją. Bet vėliau pripratau, pasitaisė rezultatai, ir licėjų baigiau vien dešimtukais.
– Peršasi išvada, kad Vilniaus licėjuje mokytis vis dėlto sunku.
– Sunkiausia – pirmaisiais metais, nes mokytojai ypač spaudžia. Sunku buvo ir vienuoliktoje klasėje, kai reikėjo pasirinkti dalykus ir mokymosi lygis staigiai šovė į viršų. O dvyliktoje klasėje jau buvo lengva. Pasikeitė mokytojų požiūris į mus, jie tapo draugiškesni ir norintys labiau padėti. Paskutiniaisiais metais buvo smagu eiti į pamokas.
– Ir mokytojams turbūt smagu dirbti su gabiais, motyvuotais mokiniais?
– Visaip buvo. Štai sėdi klasėje, o šalia tavęs – pasaulinės olimpiados nugalėtojas. Visi mūsų klasėje buvome protingi, savarankiški, mokytojui užtekdavo vienąkart paaiškinti, ir visi viską suprasdavome. Pedagogams licėjuje buvo sunku dirbti tik dėl to, kad atėję į klasę gabiems, daug žinantiems mokiniams jie negalėjo pasakyti bet ką. Per šventes mokiniai su mokytojais žaisdavo žaidimą „Taip ir Ne“, šios varžybos dažniausiai baigdavosi lygiosiomis.
– Į redakciją atėjai paraginti vilkaviškiečių stoti į stiprias Kauno, Vilniaus mokyklas, bet ar nedings jiems drąsa bandyti savo jėgas pasiskaičius, kaip sunku ten mokytis?
– Tikrai nereikia bijoti. Tiems, kurie nori siekti kažko daugiau, būtinai reikia ryžtis išvažiuoti į Kauną ar Vilnių. Licėjus – stipri, šiek tiek kitokia, bet paprasta mokykla. Skirtumas tik tas, kad mokaisi tarp labai protingų žmonių, norinčių daug žinoti ir siekti tikslo, pats gauni daug žinių ir tampi taip pat daug siekiančiu. Baigus licėjų atsiveria labai daug galimybių – kad ir galimybė išvykti toliau mokytis į užsienį. Iš 120 licėjų baigusių mokinių apie 30 išvažiavome studijuoti į užsienį. Tam, aišku, reikia papildomai bent porą metų mokytis kalbų. Aš mokiausi italų kalbą, todėl ir pasirinkau Luigi Bocconi universitetą Milane. Čia italų kalba studijuoju teisę, daug kas renkasi ekonomiką anglų kalba.
– Kada reikia stoti į licėjų?
– Stoti galima į 9-ą arba į 11-ą licėjaus klases. Reikia išlaikyti egzaminą, kuriame paprastai būna daug klausimų iš bendro išsilavinimo – siekiama patikrinti, kaip stojantysis apskritai orientuojasi įvairiose srityse. Mokslas licėjuje nemokamas. Reikia tik pasirūpinti, kur gyventi.
– Ar visi licėjaus abiturientai jį baigė gerais pažymiais?
– Taip. Iš 120 baigusiųjų per egzaminus iš įvairių dalykų gavo net 115 šimtukų. Iš viso Lietuvoje buvo 6 žmonės, kurie gavo po 4 šimtukus, du – iš mūsų licėjaus. Dar keli mūsiškiai buvo gavę po tris šimtukus, o po du šimtukus – tai gavo kas antras, tarp jų – ir aš. Per išleistuves tokių net nepaminėjo. Ir man nedaug trūko iki trečio šimtuko – iš anglų kalbos gavau 99 balus. Po šio egzamino paskambinau mamai ir, žinoma, apsiverkiau. Mama – taip pat. Tik aš – iš apmaudo, o ji, pasirodo, – iš laimės. Tada tėtis perėmė telefoną ir sako: „Čia mama bliauna, o aš sveikinu. Žinoma, čia yra genetika...“ Šitą frazę man tėtis liepė būtinai pabrėžti, – per visą pokalbį buvusi labai linksma bei guvi nusikvatojo Austėja, prisiminusi pokalbį su tėčiu, vilkaviškiečiams labai gerai pažįstamu žmogumi, žinomu Sąjūdžio veikėju, paskutiniu metu dirbusiu rajono Savivaldybės administratoriumi Artūru Simanavičiumi. Austėjos mama – taip pat daugeliui vilkaviškiečių pažįstama Rima Simanavičienė, buvusi „Aušros“ vidurinės mokyklos mokytoja.
– Ar, Tavo nuomone, norint studijuoti užsienyje būtina baigti licėjų?
– Tikrai nebūtina, nors įstoti baigus šią mokyklą, be abejo, lengviau. Šiaip bet kuris dvyliktokas, baigiantis vidurinę mokyklą, gali stoti į užsienio aukštąsias mokyklas. Reikia tik išlaikyti tarptautinį egzaminą. Tokiu atveju net nesvarbu, kokiais pažymiais po to baigsi vidurinę mokyklą. Viskas priklauso nuo to, kaip sugebėjai išlaikyti stojamąjį egzaminą, kuris rengiamas dar mokslo metams nepasibaigus. Aš jau balandį žinojau, kad įstojau į Luigi Bocconi universitetą. Egzaminas laikomas anglų kalba Vilniuje. Jeigu jį išlaikai, atsiveria daug kelių. Beje, yra internetinis puslapis, kur viskas labai aiškiai parašyta,
– Kodėl norėjai būtinai išvykti į užsienį?
– Todėl, kad užsienyje universitetus baigusių jaunų žmonių jau laukia. O Lietuvoje – ką reikia pabaigti, kad būtum kažkam reikalingas? Aš manau, kad nieko. Jei neturėsi pažįstamų, darbo baigęs aukštąjį mokslą negausi. Taigi kol kas aš nematau savęs Lietuvoje.
Publikuota: 2007-09-13 09:32:11
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|