Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-04-01 17:18

---

„Sūduvių“ vadovė Nijolė Skinkienė sako, kad jubiliejiniame koncerte bus prisiminti pirmieji šokiai ir dainos.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Kas myli lietuvišką liaudies dainą, muziką, šokį šiandien 16 val. laukiami Vilkaviškio kultūros rūmuose, jubiliejiniame folkloro ansamblio „Sūduviai“ koncerte. Minėdami savo penkiolikmetį „Sūduviai“ žada padainuoti gražiausias savo dainas, pašokti smagiausius šokius, programą paįvairins širdingi „Hortenzijos“ romansai, svečių – folkloro ansamblių „Šilojai“ ir „Diemedis“ – pasirodymai.

„Sūduviai“ – tai mano partija ir jokios kitos man nereikia“, – sakė kolektyvo vadovė Vilkaviškio kultūros centro etnografė Nijolė SKINKIENĖ, kai jubiliejinio koncerto išvakarėse susėdome pasikalbėti apie tuos prabėgusius metus.



– Penkiolika metų kolektyvui daug ar mažai?

– Atrodo, ką tik kūrėmės, ką tik mokėmės. Bet kai pasižiūriu į pirmųjų metų nuotrauką, į mūsų sijonus, į veidus!.. Penkiolika metų žmogaus gyvenime yra daug, o kolektyvui – šiaip sau. Juk yra gyvuojančių ir keturiasdešimt, ir penkiasdešimt metų.

– Kokie buvo tie pirmieji metai, kaip atsirado „Sūduviai“?

– Buvo dideli Daivos Ambrasaitės, tuomet ji dirbo Kultūros skyriuje paminklosaugininke, norai. Kartu vaikščiojome po žmones, kalbinome telefonu. Pačios buvome „žalios“, nedaug ką išmanėme, bet mums patiko folkloras. Prisimenu pirmuosius mūsų šokius – tai buvo kažkas tarp šokio ir žaidimo. Vienas pirmųjų „sūduvių“ Sigitas Viltrakis mums sakė: „Eikit į mokyklas, ieškokit jaunų. Jie ateis šokti, o mes atėjom tik dainuoti.“ Tvirtino pats niekada nešoksiąs. Bet kaip viskas apsisuko. Pamėgink dabar iš „Sūduvių“ atimti šokius!..

Pradžia mums buvo gana sėkminga. Jau po metų dalyvavome respublikinėje Dainų šventėje, tiesa, dar ne pagrindinėje scenoje. 1994 m. Dainų šventėje buvome jau kur kas gražesni, drąsesni, daugiau visko mokėjome. Po to dalyvavome visose Dainų šventėse, visuose tarptautiniuose folkloro festivaliuose „Baltica“, koncertavome Lenkijoje, Rusijoje, Kroatijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Lietuvos televizijos laidose. Šį mėnesį vėl esame pakviesti į laidą „Gero ūpo“, patekome į daugiausia balsų surinkusių kolektyvų dvyliktuką.

– Esate parengę temines programas „Saulė eina ratu“, javapjūtės pabaigtuvių, „Stovi Šyvis pabalnotas“. Jūsų repertuare – autentiški Sūduvos regiono folkloro kūriniai.

– Dainuojame apie 70 dainų, užrašytų iš vietinių senolių, šokame apie 25 jų pamokytus šokius, ratelius ir žaidimus, grojame 20 instrumentinių kūrinių. Ne vieną dainą mums yra padainavusios seserys Gutauskaitės iš Pavištyčio, Šlekytės nuo Alvito, Kavaliauskaitės iš Karalių, gižietė Marija Šulinskienė, Uršulė Petrulienė... Senos bobutės stebisi, kokios dabar dainos: tik pradėjo dainuot ir jau baigė. Pasak jų, daina turi būti ilga, melodinga. Manau, kad dainai reikia užaugti ar subręsti, tada jauti, kad ji graži. Kai aš dainuoju, tiesiog matau ir mergelės veidą, ir bernelį, karan jojantį, ir žirgą, prie tvoros pririštą... Gal todėl daina man graži. O jei tik šiaip klausaisi, gal ir nejauti to grožio.

Mes šitas ilgas savo dainas dainuojame ir kelionėse, ir po koncertų, kai jau sėdime atsipalaidavę, alaus paragavę. Kai pakylame šokti, irgi šokame tik tuos šokius, kuriuos rodome žiūrovams. Kitų mums nereikia.

– O šokiai irgi iš tų, kaip Tu sakai, „kurie arčiau mūsų“?

– Kai Kazimieras Augustaitis iš Vartų mums parodė savo prisimintus šokius, atsirado kolektyvo aukso fondas. Su tais šokiais ir išgarsėjome. Kiti nelabai kur ir žinomi.

Pavyzdžiui, „Kreiva šleiva karvė“. Dabar turime keturis šio šokio variantus: Vartų, Gražiškių, Vištyčio ir Girėnų. Labai įdomu – kaimai vienas nuo kito tik už keleto kilometrų, o šokiai – visai skirtingi. Kai kurių šokių mokėmės ir iš knygelių.

– Kolektyvas pasipuošęs pagal autentiškus pavyzdžius pasiūtais suvalkietiškais rūbais.

– Prieš porą metų Seimo nario Algirdo Butkevičiaus paramos ir labdaros fondo dėka kiek atnaujinome rūbus, pasiuvome naujai atėjusiems žmonėms. Po praėjusį gruodį Vilkaviškio kultūros centre surengtų Amatų dienų vėlgi atsirado prašviesulių. Sijonus „sūduvėms“ audžia Marija Danilaitienė, prijuostes – Valė Babinskienė, atrodo, kad bus kas ir juostas audžia – Vida Kudirkienė. Tai patys pagrindiniai dalykai. Išsisiuvinėti marškinius, skareles, nėra didelės bėdos. Kai kurios moterys ir pačios išsisiuvinėja.

Dauguma „sūduvių“ turi savo rūbus įsigiję. Tam irgi reikia subręsti. Tik pradėjęs lankyti repeticijas nė vienas iš karto nepasakys, kad noriu rūbus turėti. Su jais apsiprantama, grožimasi, kiti pagiria, kad gražu – žmogus pajunta, kad verta juos turėti.

– „Sūduviuose“ šoka, dainuoja ne tik vilkaviškiečiai?

– Vilija Žiurinskaitė važinėja iš Kybartų, Juozas Anskaitis, labai geras smuikininkas – iš Degučių, Dalia Žemaitaitienė – iš Serdokų, Romas Grabauskas – iš Klampučių. Kai nebūna kuo grįžti, namo jis bėgte parbėga. Šiedu vyrai bei vilkaviškietės Jūratė Drunienė, Zita Kumpienė, Dangyra Matulionienė yra jauni mūsų kolektyvo nariai. Tik jie taip greitai pritapo, kad jau dabar yra savi. Bet turi praeiti laiko, kol taps branduoliu.

– Ką vadini branduoliu?

– Tuos, kurie atėjo pirmieji. Jonas Stanevičius, Marytė Viktažentienė, Sigitas Viltrakis, Elena Bindokienė, Gintas Tamulis, kuriam tik šokt ir šokt ir dar jaunimo kolektyve. Mūsų vėliavnešys Albinas Dumčius su žmona Irena. Retai kas taip polką pašoks kaip mūsų Jovaras, taip mes vadinam Evarestą Katilių, su žmona Janina. Tamara ir Aleksandras Leonavičiai, įvairių pramogų organizatorė Birutė Jotautienė. Ji mums tai Advento vakarienę ištaiso, tai į narcizų ar braškių šventę savo sode pakviečia. Kiek daug gali duoti kolektyvui vienas žmogus! Jonas Medžiotojas (kad skirtume nuo kitų taip šaukiame Joną Karpavičių) ne taip seniai yra su mumis, bet tapo nepakeičiamu: gali ir padainuoti, ir pašnekėti, ir pavaidinti, prireikus ir pagroti.

– Kaip suprantu, jus jungia ne vien repeticijos, koncertai.

– Aš sakau, kad „Sūduviai“ – mano partija. Tai mano darbas, mano laisvalaikis, pramogos, pasibuvimai. Marytė Viktažentienė sako, kad „Sūduviai“ – jos bažnyčia, į kurią eina atsigauti nuo bėdų ir rūpesčių. Kartais žiūriu, kaip žmonės renkasi į repeticijas: kiek visi reikalų tarpusavy turi. Kažkas kažkam kažką veža, kala, virina... Mes žinom vienas kito ir džiaugsmus, ir problemas.

Mūsų santykiai jau ne tokie, kad atėjau, padainavau, išsiskyriau. Kartu švenčiame anūkų atsiradimą, jubiliejus. Po jų kiekvienas pasako, kad „Ilgiausių metų“ jam niekas taip gražiai nėra dainavęs kaip „Sūduviai“.

– Sakei, kad jus jungia ir repeticijų kambarėlis.

– Jei po koncerto ar repeticijos iškart išsilakstysi – nesusiklijuos kolektyvas. Jis rutuliojasi per pasisėdėjimus, išgertą alų, pasišnekėjimus, per mūsų kambarėlį. Repeticijų kambarėlio aplinka turi savo dvasią. Senos spintos, seni veidrodžiai... Visi apdovanojimai ant sienų sukabinti. Suvenyrų kur tik nėra: ant palangių, pasieniuose...Viską nešame, kaupiame. Pritrūks sienų, ant lubų kabinsime.

– Atrodo, kad greitai pritrūks.

– Per metus būna maždaug 18–25 koncertai. Kiti gal ir nelabai dideli. Žmonės dirba, repetuoja, nori pasirodyti. Mums nėra skirtumo – lauke, ant gatvės, šventoriuje, – kur reikia ten dainuojame, tik duok, Dieve, kad būtų kam.

Praėjusį mėnesį vos spėjome suktis. Kvietė mokyklos, darželiai. Po vieno pasirodymo daržely prieina toks vaikiukas ir klausia, ar neturime mes savo kompakto, jam taip reikėtų paklausyti. Vadinas, kažkas įstrigo, jį sužavėjo. „Aušros“ mokykloje koncertavome vyresniems, atrodo, irgi mus suprato.

Kai folklorą žiūri per televizorių, atrodo vienaip. Kai pabūna šalia, kaip mes sakom, gali pačiupinėti natūroj, vėl kitaip. Pamato, kad tos mūsų dainos nėra zvygnos.

Kai grįžome po laidos „Gero ūpo“, iš Marijampolės rajono žmogus pradėjo rašyti laiškus: atsiųskit savo dainų. Jam jos pasirodė labai gražios. Pasiunčiau, tegu dainuoja.

– O kaip su ta kompaktine plokštele?

– Reikia turėti pinigų, o folkoras pinigų neuždirba. Gal kada Kultūros centras bus turtingesnis, Savivaldybės biudžetas didesnis... Dabar džiaugiamės iš Marijampolės regioninės kultūros plėtros fondo gavę kiek lėšų – penkiolikos metų gyvavimo proga išsileisime lankstinuką. Kalvarijiečiai planuoja parengti Sūduvos regiono folkloro kompaktinę plokštelę. Keletą dainų įdainuoti esame pakviesti ir mes.

– Ką palinkėtumei kolektyvui?

– Kas eina į „Sūduvius“, ir džiaugsmo, ir laimės apturi. Gyvename vienas į kitą pasiremdami. Tad ir linkėčiau, kad nepasileistų rankos, kuriomis dabar susikabinę laikomės.

Žiūrovus kviečiu į mūsų koncertą. Įrodysime, kad nėra gražesnių dainų kaip folkloro. Tik reikia jas išgirsti, pamatyti. Aš pati, kaip sakė poetas J.Marcinkevičius, eičiau ir eičiau iš paskos tų dainų...

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---