|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-09-06 09:39
Rinkos ekonomikoje egzistuoja du diktatoriai – pasiūla ir paklausa. Keletą pastarųjų metų kai kurių pieno produktų suvartojimas viršijo gamybos kiekius. Po truputį išseko pasaulinėje rinkoje sukauptos pieno miltelių atsargos. Susidarė taip vadinama force majeur situacija, kokios pieno rinkoje nėra buvę mažiausiai keturiasdešimt metų. Šių metų kovo-balandžio mėnesiais pradėjo brangti lieso ir natūralaus pieno milteliai. Per keletą mėnesių jų kaina šoktelėjo net 60 procentų. Pieno perdirbimo įmonės, turėjusios įrangą šių produktų gamybai, pradėjo dirbti visu pajėgumu. Natūralu, kad šios įmonės žaliavinį pieną pirko papildomai ir galėjo mokėti daugiau nei tuo metu buvusi vidutinė rinkos kaina. Kadangi respublikoje galioja tipinės pieno pirkimo-pardavimo taisyklės, pagal kurias pieno gamintojai gali nutraukti sutartį per penkiolika dienų, kai kurie iš jų pradėjo reikalauti didesnių kainų ir iš tų perdirbėjų, kurie gamina pieno produktus Lietuvos rinkai. Būtent todėl ir šios įmonės turėjo didinti pieno supirkimo kainas, o tai neišvengiamai padidino ir gaminamos produkcijos savikainą. Pavyzdžiui, AB „Rokiškio sūris“ už žaliavinį pieną jau liepos mėnesį mokėjo vidutiniškai 11,6 procento daugiau negu pernai, o produkcijos, parduodamos Lietuvoje, kainą padidino tik nuo rugpjūčio 10 d. Dėl konkurencijos superkant žaliavinį pieną jo kaina rugpjūčio mėnesį padidėjo dar 4 procentais, lyginat su liepa. Kad neprarastume žaliavos, superkamo pieno kainą didinsime ir rugsėjo mėnesį. Jeigu situacija nesikeis pasaulinėje pieno rinkoje ir Europos Sąjungos komisija nesiims jokių reguliavimų, tokia tendencija, manau, tęsis dar keletą metų. Tai palanku ir perspektyvu pieno gamybos bei perdirbimo vystymo atžvilgiu, tačiau, žinoma, turi neigiamą įtaką pieno produktų vartotojui. Kad tokia situacija kuo mažiau paveiktų vartotoją, galbūt reikėtų sumažinti pieno produktų pridėtinės vertės mokestį. Tokia praktika yra taikoma kai kuriose kitose ES šalyse. Pavyzdžiui, Italijoje taikomas tik 4 procentų PVM vietoj 18 procentų mokesčio, taikomo Lietuvoje, Ispanijoje – 4 procentai, Lenkijoje – 7 procentai. Apskritai, didžioji dalis ES šalių taiko lengvatinį PVM tarifą pagrindiniams maisto produktams. PVM tarifo sumažinimas reikštų produkcijos kainos sumažėjimą galutiniam pirkėjui. Galbūt yra kitų būdų palengvinti šią naštą, tačiau tai jau Lietuvos Seimo ir Vyriausybės galimybių reikalas. Pabrangus pieno milteliams adekvačiai kyla ir eksportuojamo sviesto, grietinėlės bei fermentinio sūrio pasaulinės kainos. Šiuo metu, net ir pakėlus produkcijos kainas, parduoti pieno produktus Lietuvos rinkoje, lyginant su eksportu, neapsimoka. Pelningumas išlieka 10-15 procentų mažesnis negu eksporto produktų. Įmonės, kurios gamina ir parduoda produktus Lietuvos rinkoje, praranda konkurencingumą lyginant su įmonėmis, kurios savo produkciją eksportuoja. Kai kurios įmonės pasirinko lengvesnį kelią ir nebegamina produkcijos Lietuvos rinkai. Jos ne tik išlošia ekonomiškai, bet ir išvengia „blogiukų“ etiketės. Esant tokiai situacijai, kaltinti pieno gamintojus, pieno perdirbėjus ar prekybininkus – daugiau negu naivu. Visi elgiasi taip, kaip diktuoja ir leidžia rinka. Antanas TRUMPA AB „Rokiškio sūris“ direktorius Užsk. 5820 Publikuota: 2007-09-06 09:39:55 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|