|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-08-28 09:29
|
|
|
Žydų gelbėtojų A. ir U.Kumpių duktė Zina Kumpytė-Krocienė skaitė tėvams prieš 66 metus parašytą mirtininkės Devoros laišką.
Daivos ROŽIENĖS nuotr.
„Jie pasakys mano mirties dieną“ (iš žydaitės Devoros Alexmansky laiško broliui Zisel).
Į Vilkaviškį iš Izraelio atvykęs žydų istorijos mūsų mieste tyrinėtojas Ralpas Salingeris Krašto muziejui atvežė žydų holokausto aukos, nacių sušaudytos Vilkaviškyje, priešmirtinį laišką, rašytą broliui Zisel 1941 metų rudenį, lapkričio 11 dieną.
Savo mirties valandos laukusi jauna žydaitė rašė, kad jos laiškas turi tapti dokumentu, liudijančiu žydų persekiojimo ir žuvimo istoriją: „Aš palieku šį dokumentą, kuris papasakos, kaip mes buvome sunaikinti. Žuvo visi mano artimieji, aš likau viena kaip akmuo.“
Toliau Devora (lietuviai ją vadino Dora) pasakoja, kad vietiniuose laikraščiuose skelbiama, jog tie, kas slėps žydus, sulauks mirties, „o juk jau išžudyti visi Vištyčio, Kybartų, Virbalio žydai, motinos verčiamos nešti savo vaikus į mirties duobes, o ten jie žūsta susprogdinus granatas, gyvieji ujami, mušami kaip šunys. Laimingesni tie, kurie mirę.“
Devora broliui rašo, kad ją globoja drąsių lietuvių šeima – Antanas ir Uršulė Kumpiai. „Uršulė man tikra motina, mane myli kaip savo dukrą. Broli, – prašo laiške sesuo, – po karo tu juos susirask, padėkok, užmokėk už mūsų globą. Jie išsiųs šį laišką, mano paskutinį gyvenime laišką, ir pasakys tau mano nužudymo dieną. Tai paskutinis, broli, tau laiškas. Aš rašau ir verkiu, nes žinau, kad tai paskutinis šiame pasaulyje mano laiškas, nes aš žūsiu. Nekaltųjų kraujas reikalauja keršto. Sunku padėti plunksną, nes žinau, kad tai mano paskutinės minutės šiame pasaulyje, nes aš paliksiu jus amžiams.“
Kai su šiuo laišku supažindinau mokytoją Leoną Kumpį, jis prisiminė tik „kažką iš namiškių girdėjęs“ ir šeimos albume surado savo dėdės Antano Kumpio vestuvių dienos fotografiją.
Drąsių lietuvių, žydų gelbėtojų dukra Zina Kumpytė-Krocienė, išgirdusi apie laišką, atvyko į Krašto muziejų iš Druskininkų ir prisiminė tas ypatingas jos tėvų gyvenimo dienas.
„Mano tėvelis Antanas Kumpys buvo labai išsilavinęs, linksmas, muzikalus žmogus, – pasakojimą apie tėvą pradėjo Zina Krocienė. – Jis lankydavo Kaune operetę, mokėjo operų arijų. Jų išmokė ir mus, vaikus. Puikiai šoko to laiko pramoginius šokius, lankė kazino. Mama buvo priešingybė, namų ir šeimos židinio globėja.
Aš buvau šešerių metų, kai į mūsų namus tėvas parvedė dvi žydaites. Mes gyvenome vieno kambario bute Žemaitės gatvėje. Dora buvo labai graži, juodais, glotniai sušukuotais plaukais su sklastymu per vidurį. Dieną žydaitės lindėdavo po mano lova, išlįsdavo tik naktį. Tėvas mėgo lankytis kazino ir ten jo pažįstami, tarnavę vokiečiams, pranešė, kad jie žiną apie mūsų šeimoje slepiamas žydaites ir įspėjo, kad jas areštavus bus sušaudyti ir jų globėjai. Tada žydaitės išėjo iš mūsų namų ir kartu su kitais mirties laukusiais gentainiais slapstėsi už miesto, sename klojime.
Ten juos pamatė vienas šieno atvykęs vilkaviškietis ir išdavė vokiečių valdžiai žydų slapstymosi vietą (išdaviko pavardė žinoma – A.Ž.).Vokiečiai atvyko su šunimis, surado besislapstančius. Aš mačiau, kaip tuos nelaimingus žmones varė šunų ir kareivių apsuptyje pro mūsų namą. Pamenu, mama mūsų gelbėtoms žydaitėms išnešė antklodžių, drabužių. Po kelių dienų valdžia liepė tėvams ateiti ir tuos drabužius pasiimti. Matyt, jų nešiotojos jau buvo žuvusios. Tėvai drabužių atgal nepasiėmė.“
Zina prisiminė, kad tėvas Doros laišką apie 1957 metus išsiuntė į Kubą, tuo metu priklausiusią nuo JAV. Gavo ir atsakymą, bet kur dingo laiškai iš Kubos, ji nežinanti. Vėliau ten prasidėjo revoliucija, ir ryšiai su priešmirtinio laiško autorės broliu nutrūko.
Antanas ŽILINSKAS
Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius
„Jie pasakys mano mirties dieną“ (iš žydaitės Devoros Alexmansky laiško broliui Zisel). |
Į Vilkaviškį iš Izraelio atvykęs žydų istorijos mūsų mieste tyrinėtojas Ralpas Salingeris Krašto muziejui atvežė žydų holokausto aukos, nacių sušaudytos Vilkaviškyje, priešmirtinį laišką, rašytą broliui Zisel 1941 metų rudenį, lapkričio 11 dieną.
Savo mirties valandos laukusi jauna žydaitė rašė, kad jos laiškas turi tapti dokumentu, liudijančiu žydų persekiojimo ir žuvimo istoriją: „Aš palieku šį dokumentą, kuris papasakos, kaip mes buvome sunaikinti. Žuvo visi mano artimieji, aš likau viena kaip akmuo.“
Toliau Devora (lietuviai ją vadino Dora) pasakoja, kad vietiniuose laikraščiuose skelbiama, jog tie, kas slėps žydus, sulauks mirties, „o juk jau išžudyti visi Vištyčio, Kybartų, Virbalio žydai, motinos verčiamos nešti savo vaikus į mirties duobes, o ten jie žūsta susprogdinus granatas, gyvieji ujami, mušami kaip šunys. Laimingesni tie, kurie mirę.“
Devora broliui rašo, kad ją globoja drąsių lietuvių šeima – Antanas ir Uršulė Kumpiai. „Uršulė man tikra motina, mane myli kaip savo dukrą. Broli, – prašo laiške sesuo, – po karo tu juos susirask, padėkok, užmokėk už mūsų globą. Jie išsiųs šį laišką, mano paskutinį gyvenime laišką, ir pasakys tau mano nužudymo dieną. Tai paskutinis, broli, tau laiškas. Aš rašau ir verkiu, nes žinau, kad tai paskutinis šiame pasaulyje mano laiškas, nes aš žūsiu. Nekaltųjų kraujas reikalauja keršto. Sunku padėti plunksną, nes žinau, kad tai mano paskutinės minutės šiame pasaulyje, nes aš paliksiu jus amžiams.“
Kai su šiuo laišku supažindinau mokytoją Leoną Kumpį, jis prisiminė tik „kažką iš namiškių girdėjęs“ ir šeimos albume surado savo dėdės Antano Kumpio vestuvių dienos fotografiją.
Drąsių lietuvių, žydų gelbėtojų dukra Zina Kumpytė-Krocienė, išgirdusi apie laišką, atvyko į Krašto muziejų iš Druskininkų ir prisiminė tas ypatingas jos tėvų gyvenimo dienas.
„Mano tėvelis Antanas Kumpys buvo labai išsilavinęs, linksmas, muzikalus žmogus, – pasakojimą apie tėvą pradėjo Zina Krocienė. – Jis lankydavo Kaune operetę, mokėjo operų arijų. Jų išmokė ir mus, vaikus. Puikiai šoko to laiko pramoginius šokius, lankė kazino. Mama buvo priešingybė, namų ir šeimos židinio globėja.
Aš buvau šešerių metų, kai į mūsų namus tėvas parvedė dvi žydaites. Mes gyvenome vieno kambario bute Žemaitės gatvėje. Dora buvo labai graži, juodais, glotniai sušukuotais plaukais su sklastymu per vidurį. Dieną žydaitės lindėdavo po mano lova, išlįsdavo tik naktį. Tėvas mėgo lankytis kazino ir ten jo pažįstami, tarnavę vokiečiams, pranešė, kad jie žiną apie mūsų šeimoje slepiamas žydaites ir įspėjo, kad jas areštavus bus sušaudyti ir jų globėjai. Tada žydaitės išėjo iš mūsų namų ir kartu su kitais mirties laukusiais gentainiais slapstėsi už miesto, sename klojime.
Ten juos pamatė vienas šieno atvykęs vilkaviškietis ir išdavė vokiečių valdžiai žydų slapstymosi vietą (išdaviko pavardė žinoma – A.Ž.).Vokiečiai atvyko su šunimis, surado besislapstančius. Aš mačiau, kaip tuos nelaimingus žmones varė šunų ir kareivių apsuptyje pro mūsų namą. Pamenu, mama mūsų gelbėtoms žydaitėms išnešė antklodžių, drabužių. Po kelių dienų valdžia liepė tėvams ateiti ir tuos drabužius pasiimti. Matyt, jų nešiotojos jau buvo žuvusios. Tėvai drabužių atgal nepasiėmė.“
Zina prisiminė, kad tėvas Doros laišką apie 1957 metus išsiuntė į Kubą, tuo metu priklausiusią nuo JAV. Gavo ir atsakymą, bet kur dingo laiškai iš Kubos, ji nežinanti. Vėliau ten prasidėjo revoliucija, ir ryšiai su priešmirtinio laiško autorės broliu nutrūko.
Antanas ŽILINSKAS
Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius
Publikuota: 2007-08-28 09:29:30
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|