„Santaka“ / Paskutinio laiško iš skaudžios žydaitės Devoros praeities istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-08-28 09:29

Dalinkitės:  


Žydų gelbėtojų A. ir U.Kumpių duktė Zina Kumpytė-Krocienė skaitė tėvams prieš 66 metus parašytą mirtininkės Devoros laišką.
Daivos ROŽIENĖS nuotr.

Paskutinio laiško iš skaudžios žydaitės Devoros praeities istorija

„Jie pasakys mano mirties dieną“ (iš žydaitės Devoros Alexmansky laiško broliui Zisel).

Į Vilkaviškį iš Izraelio atvykęs žydų istorijos mūsų mieste tyrinėtojas Ralpas Salingeris Krašto muziejui atvežė žydų holokausto aukos, nacių sušaudytos Vilkaviškyje, priešmirtinį laišką, rašytą broliui Zisel 1941 metų rudenį, lapkričio 11 dieną.

Savo mirties valandos laukusi jauna žydaitė rašė, kad jos laiškas turi tapti dokumentu, liudijančiu žydų persekiojimo ir žuvimo istoriją: „Aš palieku šį dokumentą, kuris papasakos, kaip mes buvome sunaikinti. Žuvo visi mano artimieji, aš likau viena kaip akmuo.“

Toliau Devora (lietuviai ją vadino Dora) pasakoja, kad vietiniuose laikraščiuose skelbiama, jog tie, kas slėps žydus, sulauks mirties, „o juk jau išžudyti visi Vištyčio, Kybartų, Virbalio žydai, motinos verčiamos nešti savo vaikus į mirties duobes, o ten jie žūsta susprogdinus granatas, gyvieji ujami, mušami kaip šunys. Laimingesni tie, kurie mirę.“

Devora broliui rašo, kad ją globoja drąsių lietuvių šeima – Antanas ir Uršulė Kumpiai. „Uršulė man tikra motina, mane myli kaip savo dukrą. Broli, – prašo laiške sesuo, – po karo tu juos susirask, padėkok, užmokėk už mūsų globą. Jie išsiųs šį laišką, mano paskutinį gyvenime laišką, ir pasakys tau mano nužudymo dieną. Tai paskutinis, broli, tau laiškas. Aš rašau ir verkiu, nes žinau, kad tai paskutinis šiame pasaulyje mano laiškas, nes aš žūsiu. Nekaltųjų kraujas reikalauja keršto. Sunku padėti plunksną, nes žinau, kad tai mano paskutinės minutės šiame pasaulyje, nes aš paliksiu jus amžiams.“

Kai su šiuo laišku supažindinau mokytoją Leoną Kumpį, jis prisiminė tik „kažką iš namiškių girdėjęs“ ir šeimos albume surado savo dėdės Antano Kumpio vestuvių dienos fotografiją.

Drąsių lietuvių, žydų gelbėtojų dukra Zina Kumpytė-Krocienė, išgirdusi apie laišką, atvyko į Krašto muziejų iš Druskininkų ir prisiminė tas ypatingas jos tėvų gyvenimo dienas.

„Mano tėvelis Antanas Kumpys buvo labai išsilavinęs, linksmas, muzikalus žmogus, – pasakojimą apie tėvą pradėjo Zina Krocienė. – Jis lankydavo Kaune operetę, mokėjo operų arijų. Jų išmokė ir mus, vaikus. Puikiai šoko to laiko pramoginius šokius, lankė kazino. Mama buvo priešingybė, namų ir šeimos židinio globėja.

Aš buvau šešerių metų, kai į mūsų namus tėvas parvedė dvi žydaites. Mes gyvenome vieno kambario bute Žemaitės gatvėje. Dora buvo labai graži, juodais, glotniai sušukuotais plaukais su sklastymu per vidurį. Dieną žydaitės lindėdavo po mano lova, išlįsdavo tik naktį. Tėvas mėgo lankytis kazino ir ten jo pažįstami, tarnavę vokiečiams, pranešė, kad jie žiną apie mūsų šeimoje slepiamas žydaites ir įspėjo, kad jas areštavus bus sušaudyti ir jų globėjai. Tada žydaitės išėjo iš mūsų namų ir kartu su kitais mirties laukusiais gentainiais slapstėsi už miesto, sename klojime.

Ten juos pamatė vienas šieno atvykęs vilkaviškietis ir išdavė vokiečių valdžiai žydų slapstymosi vietą (išdaviko pavardė žinoma – A.Ž.).Vokiečiai atvyko su šunimis, surado besislapstančius. Aš mačiau, kaip tuos nelaimingus žmones varė šunų ir kareivių apsuptyje pro mūsų namą. Pamenu, mama mūsų gelbėtoms žydaitėms išnešė antklodžių, drabužių. Po kelių dienų valdžia liepė tėvams ateiti ir tuos drabužius pasiimti. Matyt, jų nešiotojos jau buvo žuvusios. Tėvai drabužių atgal nepasiėmė.“

Zina prisiminė, kad tėvas Doros laišką apie 1957 metus išsiuntė į Kubą, tuo metu priklausiusią nuo JAV. Gavo ir atsakymą, bet kur dingo laiškai iš Kubos, ji nežinanti. Vėliau ten prasidėjo revoliucija, ir ryšiai su priešmirtinio laiško autorės broliu nutrūko.



Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas