„Santaka“ / Vestuvininkai pramogų ieško ir suranda muziejuje

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-08-28 09:27

Dalinkitės:  


Muziejininkė Agnė Miliauskaitė vestuvininkams noriai papasakoja apie senuosius lietuviškus papročius.

Autorės nuotr.


Vestuvininkai pramogų ieško ir suranda muziejuje

Birutė NENĖNIENĖ

Užsuka dėl vaizdų

Daugelis vestuvininkų užsuka į Ožkabalius, daktaro Jono Basanavičiaus sodybą-muziejų ir Tautinio atgimimo ąžuolyną, norėdami praleisti laisvą laiką iki užstalės puotos. Jie čia gali pasivaikščioti, nusifotografuoti, nusifilmuoti, pasidairyti po trobą bei kitus pastatus. Šios vietos trauka gali būti ypatinga ir tuo, kad ji formavosi, kai jaunieji dar nebuvo gimę arba tai vyko jų ankstyvoje vaikystėje.

Tačiau pasitaiko ir nesusipratusių: kažkur kažin ką nugirdę jauni žmonės reikalauja pavaišinti kugeliu. „Kartais tenka kantriai aiškinti, jog tokių paslaugų neteikiame, jog čia yra ne pramogų ir paslaugų parkas, o muziejus“, – sakė muziejaus direktorė Rūta Vasiliauskienė.

Nemažai vestuvininkų iš anksto užsiprašo čia teikiamų paslaugų – pageidauja pasivažinėti po Ąžuolyną bričkele, kokiai valandai išsinuomoti klojimo patalpas, kuriose išsidėsto savo vaišes.



Sudomino senosios tradicijos

Šį pavasarį į daktaro Jono Basanavičiaus sodybos-muziejaus darbuotojus kreipėsi sužadėtiniai Dileta ir Edvinas teiraudamiesi, gal specialistai galėtų į jų vestuves įpinti senuosius liaudies papročius. „Mes jau anksčiau svarstėme, kaip paįvairinti paslaugas, kaip propaguoti tradicijas, buvome parašę ir pateikę Kultūros ministerijai edukacinį projektą, bet finansavimo negavome. Jaunuolių prašymas sužadino naujų minčių“, – pasakojo direktorė.

Susidūrę su jaunųjų atkakliu noru vestuves pasidaryti „kitokias“, muziejininkai prisiminė „Gražupio“ etnografinį ansamblį, kuris neseniai parengė ir su pasisekimu rodo savo vakarynų ir kerčios kaišymo programą. Vadovė Aldona Krapavickienė ir visi kolektyvo nariai ne tik mielai sutiko padėti, bet ir labai apsidžiaugė, kad šių laikų jaunimui parūpo senovinės tradicijos. Jaunųjų nesustabdė ir nevaržė perspėjimas, kad jie įtraukti į programą, kad viskas vyks apskrities folkloro festivalio „Ąžuolėli žalias“ metu, o renginį stebės pašaliniai žmonės.

Gražiškiečiai jaunuosius ir vestuvių dalyvius sumaniai įtraukė į programą. Jaunimas susidomėjęs pildė visas archaiškas užduotis. Jaunavedžiai buvo apsirengę įprastais puošniais vestuviniais rūbais, tačiau neatsisakė pašokti su „kaimo vyrais ar kaimo moterimis“.

Žinia apie vestuvinę programą per pažįstamus pasklido plačiau, todėl po kelių savaičių „Gražupis“ Basanavičynėje „ištekino“ ir antrą porą.

Rugsėjo aštuntąją vyksiančioje Klojimo teatro šventėje į gražiškiečių programą vėl įtrauktos tikros vestuvės. Joms ruošiasi ir jaunieji su palyda, ir saviveiklininkai, ir muziejininkai. Smalsumą lengvai galės patenkinti šventės žiūrovai.



Pasinėrė į malonų darbą

Nuo pavasario daktaro J.Basanavičiaus sodyboje-muziejuje dirbti pradėjusi muziejininkė Agnė Miliauskaitė yra atsakinga už papročių propagavimą. Mergina neseniai baigė studijas Vytauto Didžiojo universitete, turi etnologijos bakalauro diplomą, magistrantūroje studijavo etnokultūrą. Kai baigusi universitetą Agnė ruošėsi įsidarbinti muziejuje, daugeliui buvo keista, kodėl ji pasilieka tokiame užkampyje.

– Nemanau, jog tai užkampis. Per trumpą laiką sutikau tiek daug naujų ir įdomių žmonių, kiek jų gal nebūčiau sutikusi per visą gyvenimą. Darbas mane domina ir tenkina, jaučiu malonumą jį dirbdama, – kalbėjo mergina ir sakė esanti patenkinta, kad ją, svajojusią studijuoti istoriją, prasidėjus etnokultūros paskaitoms dėstytojai sugebėjo sudominti šia sritimi.

Vestuvių tema merginai be galo artima, nes vieną bakalauro darbo dalį kaip tik paskyrė gilinimuisi į vestuvių papročius. Juos nagrinėjo kursiniuose, tiriamuosiuose darbuose, ekspedicijose. Vienos ekspedicijos metu surinko etnografinę medžiagą iš savo gimtojo Patilčių kaimo žmonių – 500 lapų tautosakinės medžiagos iš Patilčių dabar saugoma Vytauto Didžiojo universiteto rankraštyne.

Šeimos švenčių temą Agnė nuolat pildo ir senosiomis tautos tradicijomis dalijasi su visais tuo besidominčiais. Apie vestuvių tradicijas ji pasakojo ne tik minėtoms dviem poroms, įsisukusioms į saviveiklininkų programą, bet „apšviečia“ ir kitas to pageidaujančias, nebūtinai iš anksto užsiprašiusias, vestuvininkų grupes.

Jeigu vestuvininkai užsisako iš anksto, muziejininkė Agnė gali pasipuošusi tautiniais rūbais pasakoti jiems apie vestuvinius papročius. Ji pasistengia išjudinti ir visą palydą aktyviai dalyvauti atrakcijose.



Ką žmonės išgirsta?

– Pastaruoju metu ant jaunųjų beriami ryžiai, bet žmonės nežino gražaus papročio, jog lietuviai senovėje ant jaunųjų berdavo įvairių javų mišinį. Rugiais linkėdavo duonos, avižomis – kisieliaus, miežiais – alaus, kviečiais – pyrago. Dabar jaunieji sutinkami su duona ir druska, bet archaiškesnis ir todėl retesnis paprotys yra sutikti jaunuosius su medumi: jaunajam tėvas ištepa lūpas medumi, o jaunoji turi jas nubučiuoti. Tai – kaip įžanga į medaus mėnesį, taip pasisaldinamas gyvenimas.

Tam tikrą reikšmę vestuvėse turi duonos riekimas. Pagal riekės storį sprendžiama apie vyro, kaip šeimos galvos ir maitintojo, taupumą, gebėjimą aprūpinti šeimą. Be to, duoną reikia riekti ne bet kaip, o kaip mylimą moterį glaudžiant prie krūtinės.

Dauguma mano, jog per vestuves kalbant apie vaisingumą linkima vaikų, bet pagal paprotį tai reiškia linkėjimą skalsos visur ir visada, todėl siūloma per vestuves suvalgyti pirmą duonos riekę, obuolių, kiaušinienės.

Senovinėse vestuvėse įvairiais veiksmais būdavo išbandomas tiek nuotakų, tiek jaunikių nuovokumas, tvarkingumas, darbštumas ir iš jų elgesio, reakcijos sprendžiama apie tolesnį šeimos gyvenimą, kaip jis klostysis, – dalijosi iš senolių surinktomis žiniomis Agnė.

Etnologė supažindina su jaunosios ir jaunikio pareigomis naujoje šeimoje ir giminėje, kaip reikia žengti per trobos slenkstį ir t. t.

Tai išgirdę ir pamatę vestuvininkai svarsto ir patys nusprendžia, kokių grūdų daugiau įmaišyti, norėdami pasisaldinti gyvenimą nubučiuoja vieni kitų medumi išteptas lūpas, noriai įsitraukia į atrakcijas. O kai kultūringai šmaikštaujama, visiems pasidaro linksma ir smagu.

Dalyvaudama vestuvėse ar svečiuodamasi Agnė kartais užduoda klausimą, ar galima vyrui bausti žmoną. „Aišku, kad žmonės nežino, jog tėvas perduodamas dukrą žentui prisakydavo bausti tik su diemedžio rykšte ir tik vieną kartą per visą santuoką“, – tautosakoje išsaugotus priesakus apie šeimos darną ir santarvę perteikė Agnė.



Susižavėję svetimybėmis

Kai kurios dabar populiarios vestuvių tradicijos yra svetimos mūsų senajai kultūrai. Pavyzdžiui, malkų skaldymo, lėlių vystymo atrakcijos atsirado sovietmečiu. Nuotakos nešimo per tiltus papročio senoliai irgi neturėjo. Tyrinėjimai rodo, jog jis prigijo nuo to laiko, kai vestuves pradėjo vežioti taksistai. Kol šie laukia pramogaujančių vestuvininkų, taksometras pricaksi daugiau pinigėlių.

Balandžių lietuviai per vestuves taip pat neleisdavo, ši pramoga mus pasiekė iš užsienio.

Pirmieji vestuves su „Gražupiu“ šventę vestuvininkai į kavinę puotauti važiavo su bričkomis. Jiems tai labai patiko. Tačiau į Basanavičynę jaunieji dažnai atvažiuoja limuzinais. „Iš vienos pusės tai praktiška, o iš kitos – tai tikrai nėra originali idėja, Vilkaviškio kraštą dar tik pasiekianti užsieninės mados banga“, – sakė Agnė.

Senais laikais, kai buvo gausios šeimos, jaunųjų palydą sudarydavo jaunosios seserys ir jaunojo broliai. Retos vestuvės dabar turi „pilną komplektą“ – svočią ir piršlį. Mūsų krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, dabar madingi samdyti piršliai. Vieni sako, jog tokį pasirinkimą lemia tai, kad giminėje dažniausiai neatsiranda sugebančio atlikti tokias pareigas ir vestuvininkus linksminti žmogaus, o kitiems samdytas piršlys atrodo kaip atrakcija.



Turi gražių planų

Muziejaus darbuotojų siūlomos paslaugos vestuvininkams nė iš tolo negali būti lyginamos su vestuvių planuotojų paslaugomis. Muziejininkai turi misiją supažindinti su senaisiais lietuvių papročiais, nori atgaivinti senąsias gražias lietuvių tradicijas. „Mes nenorime ko nors primesti, įpiršti. Jeigu jaunieji norės susipažinti su tradicijomis, mes jiems papasakosime bei paaiškiname jų prasmę“, – sakė Agnė.

Specialistė mano, jog ateityje pasiseks įgyvendinti galvoje bręstančius planus. Pavyzdžiui, lietuviai senovėje pasižymėjo labai gražiomis mergvakarių tradicijomis (beje, niekur neteko išgirsti apie vadinamuosius bernvakarius).

„Mano noras ir yra aprėpti visas šeimos šventes. Juk jos nuo seno buvo švenčiamos – ir ateityje žmonės norės jas švęsti. Su draugėmis pasikalbame, kokie dabar „pigūs“ pasidarė mergvakariai... Tai kodėl neparodyti žmonėms, kokie gražūs ir prasmingi jie gali būti – surengti pagal senąsias lietuviškas tradicijas. Galėčiau pagalvoti ir apie krikštynų programas“, – kalbėjo Agnė ir sakė, jog savo žiniomis norinti pasidalyti su papročiais besidominčiais žmonėmis.





Publikuota: 2007-08-28 09:27:29

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai