|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-08-24 17:07
Šios gyvūnų kapinės įkurtos 1926 metais.Autorės nuotr. Dangyra APANAVIČIENĖ
Per didžiąsias valstybės šventes amerikiečius valdžia lepina fejerverkų fiestomis. Pavyzdžiui, per Amerikos nepriklausomybės šventes, visą pirmąją liepos savaitę, pačiame Čikagos centre, Mičigano ežero pakrantėje, kas vakarą sutemus (tarp kitko, už Atlanto sutemsta kur kas anksčiau nei pas mus) padangę nušviesdavo įspūdingo grožio fejerverkai. Ši griausminga ugnies šventė trukdavo ne mažiau kaip pusvalandį. Fejerverkai Čikagoje leidžiami ne tik per didžiąsias metų šventes ir ne tik didmiesčio centre. Visuose Čikagos priemiesčiuose dukart per savaitę – trečiadieniais ir šeštadieniais – gyventojai pamaloninami nuostabiais dangaus reginiais. Turtinga šalis gali sau leisti į orą paleisti milijonus dolerių. Fejerverkų stebėjimas amerikiečiams – šventas reikalas. Jie tam pradeda ruoštis jau nuo ankstyvos pavakarės, kai saulutė raičiojasi dar aukštai danguje. Ištisos šeimos su vaikais ir seneliais renkasi ant pievaičių, atsineša sulankstomas kėdutes, paklotėlius, kiti pasiima ir lengvų užkandžių bei gėrimų ir sukritę ant žolės laukia, kol sutems. Pradėjus šaudyti fejerverkams – vaizdas nepakartojamas. Vieni gulasi ant nugarų ir gėrisi įvairiaspalviu ugnelių lietumi, kiti sėdi užvertę galvas į padanges – ištisos pievos beveik nejudančių kūnų. Pakelėse sustoja automobiliai net ir tose vietose, kur šiaip jau negalima stovėti. Netoliese budintys policininkai tokiais atvejais būna atlaidūs ir pažeidėjų nebaudžia. Fejerverkų fiestas žmonės stebi iš laivų, iš balkonų, išėję iš kavinių, iš savo namų, nes tai nepaprastai gražu, nes čia tokia tradicija. Neišlipus iš automobilio Amerikoje galima ne tik fejerverkus stebėti, maisto, gėrimų, ledų nusipirkti, bet ir susitvarkyti kai kuriuos finansinius reikalus. Privažiavus prie banko, pro automobilio langą galima susimokėti mokesčius, išsigryninti čekius, kuriais labai populiaru atsiskaityti už paslaugas ir darbą. Pašto darbuotojai korespondenciją po namus išvežioja taip pat neišlipdami iš mašinų. Jų specialiuosiuose automobiliuose vairas įrengtas dešinėje pusėje, kai kuriuose net nėra dešinės pusės durelių. Taigi vairuotojas, stabtelėjęs prie pašto dėžutės, pastatytos maždaug pečių aukštyje prie pat gatvės, ištiesęs ranką nesunkiai gali įdėti į ją laikraščius. Parkuose visur įrengtos dėžės, kur prireikus šunų šeimininkai gali rasti reikmenis, jeigu augintinis staiga sumanytų atlikti gamtinius reikalus. Šios šalies parkuose visada švaru ir saugu praeiviams. Apskritai Amerikoje neteko matyti nei valkataujančių kačių, nei šunų. Kiek nustebino liberalus amerikiečių požiūris į didelius šunis, kurie po parką ir net gausiai turistų lankomose vietose vedžiojami be antsnukių. Taip pat buvo keista matyti gatvėmis, greitkeliais lakstančius motociklininkus be šalmų. Čia saugumas – ne policijos, o pačių žmonių reikalas. Važiuodami į namus, kuriuose gyvenome viešnagės Amerikoje metu, pro automobilio langą vis matydavome kapines. Iš tolo matėsi puikiai prižiūrima žalia veja, akmeniniai paminklai, šalia kai kurių ant stovelių kabojo dirbtinių gėlių puokštės, vazonėliai. Labai knietėjo apžiūrėti šias kapines iš arčiau. Kai vieną dieną susiruošėme pasivaikščioti po jas, didžiam mūsų nustebimui pamatėme, kad tai – naminių gyvūnų amžinojo poilsio vieta. Kaip įsitikinome vėliau, šios nesiskyrė nuo žmonių kapinių, išskyrus tik tai, kad tarpai tarp kapaviečių eilių mažesni, nes, suprantama, ir augintinių karsteliai bei duobės jiems laidoti mažesnės. Visa kita – kaip žmonių kapinėse. Gėlėmis nusodintų kapaviečių, kaip pas mus, Amerikoje nepamatysi. Taigi ir gyvūnų kapinės tvarkomos pagal amerikietiškas tradicijas. Daugiausia čia laidojami šunys ir katės, tačiau yra ir žiurkėnų, papūgėlių bei kitų augintinių kapelių. Gyvūnų kapinės, beje, įkurtos daugiau nei prieš 80 metų, labai didelės – joms apeiti reikėtų gal kelių valandų, aptvertos tvora ir gražiai prižiūrimos. Teritoriją tvarko, pjauna veją tarp paminklų speciali tarnyba, tačiau matosi, kad retkarčiais kapus aplanko ir buvę gyvūnų šeimininkai. Kartais jie atneša ir prie paminklo padeda gėlių ar pasodina kokį visžalį krūmelį. Daugelis paminklų su augintinių nuotraukomis ir šiltais užrašais, skirtais būtent jiems, pavyzdžiui: „Mūsų mielam Maksui“, „Aš visada tavęs ilgėsiuos, Šešėli“ ir pan. Greta šuns ar katės nuotraukos parašyta augintinio vardas, gimimo ir liūdno išsiskyrimo metai. Publikuota: 2007-08-24 17:07:52 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|