Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-08-23 09:11

---

Pokalbis prie daugiaaukščio namo laiptinės, tarpininkaujant Vaiko teisių apsaugos tarnybos viršininkei Danutei Viltrakienei, išėjo į gera.

Autorės nuotr.

Bandė susikalbėti

Vieno Vilkaviškio daugiaaukščio namo bute gyvenančią vienišą 85-erių metų tetą Uršulę globojantys Rutkauskai prarado kantrybę, besistengdami kraujotakos negalavimų turinčią senolę apgaubti ramybe. Su tuo triukšmu, kuris už Gedimino gatvės namo pirmo aukšto kampinio buto sienų nuolatos kyla dėl pravažiuojančių mašinų, moteris apsipratusi. Tačiau šią vasarą ji patyrė ypač daug nesmagumo ir sveikatos sutrikimų dėl paauglių ir vaikų keliamo triukšmo. Dažnai moterį aplankanti Jūratė Rutkauskienė bandė kalbėtis su toje pačioje laiptinėje gyvenančiomis šeimomis dėl jų vaikų elgesio. Išsiskyrė nesupratę vieni kitų, tartum skirtingomis kalbomis bendrautų.

Galiausiai Rutkauskai pageidavo išgirsti ir kitų laiptinės gyventojų nuomonę bei vertinimus, todėl vieną pavakarę paprašė visų susieiti ir išsakyti savo nuomonę. „Didžiausiais kaltininkais“ nurodytų vaikų jauni tėvai kaip atsvarą pasikvietė Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovę Danutę Viltrakienę.

Kaltinimai plėtėsi kaip tepalo dėmė. Šioje laiptinėje gyvenantys daugiausia vyresnio ir jau garbaus amžiaus žmonės kalbėjo apie iki vėlaus vakaro laiptinėje, už butų durų, keliamą triukšmą, spygavimą, trankymąsi, šiukšlinimą. Blogiausia esą, jog tie patys dalykai vyksta ir kieme, ant jau sulaužyto suoliuko, pievoje. Gyventojų nuomone, baisu, kad jaunimas visiškai nerodo pagarbos seniems žmonėms.

Teisybės dėlei žmonės liudijo, jog tai – ne kasdieniniai išpuoliai ir kad nebūtinai reikia kaltinti tik laiptinėje gyvenančius vaikus. Jų namo kiemo kampas esąs kaip traukos vieta ir kitur gyvenantiems vaikams, pažįstamiems bei kt.

Karščiau įsiliepsnojusį keitimąsi nuomonėmis apramino D.Viltrakienė, primindama, jog suaugusieji, ir visų pirma – tėvai, privalo vaikams ugdyti pareigos bei atjautos jausmą.

Besiruošdama šiam susitikimui J.Rutkauskienė susirado ir pagarsino Administracinių teisės pažeidimų kodekso skirsnį, kuriame nurodyta, kokie veiksmai laikomi viešosios rimties trikdymu ir už ką gali būti skiriamos bausmės, iki kelintos valandos galima savęs nevaržyti.

Po minėto pokalbio praėjus šiek tiek laiko, Jūratė pasidžiaugė, jog iki tol jų tetą ir laiptinės gyventojus erzinęs triukšmas aprimo.

– Man irgi buvo nesmagu ir nemalonu, kad reikalą reikėjo spręsti tokiu būdu. Nemanau, jog būtų reikėję tokio „burbulo“, jei iš pat pradžių būtume radę bendrą kalbą su tėvais. Dažniausiai visos problemos atsiranda tada, kai tėvai nesugalvoja, kaip užimti vaikus, arba nekontroliuoja, ką šie veikia ir kaip elgiasi. Nemanau, kad ateityje kaimynai turėtų dėl to pyktis. Tereikia ramaus pasikalbėjimo ir supratimo, o ne aklo įsitikinimo, jog „mano vaikas – angeliukas“, – kalbėjo Jūratė.



Baiminasi nesusipratimų

Iš Paežerių gyvenvietės (Pilviškių seniūnija) paskambinęs G.B. papasakojo apie tai, kaip šios vietovės centre, prie parduotuvės, triukšmą kelia ir iki vėlumos rimtį trikdo jaunimas. Būtų nieko blogo, jei jie normaliai pasikalbėję, pasiklausę muzikos išsiskirstytų. Tačiau nerimą kelia tai, kad į šalis skraido ištuštinti plastikiniai alaus buteliai, trinksi automobilių durelės, burzginami motociklai.

Žmogus kėlė tas pačias – užimtumo stygiaus ir nepagarbos besiilsintiems ar norintiems ramaus gyvenimo aplinkiniams – problemas. Niekuo dėti kaimo žmonės kaip kokie kankiniai turi iškęsti priverstinį triukšmą.

– Baisiausia ir man tiesiog nesuprantama, kai apie tai pranešę policijai ir rajono Savivaldybei nesulaukėme nei drausmę palaikančių institucijų dėmesio, nei kokių nors veiksmų. Kaimynams, kurių vaikai ten rėkauja, baisu tiesiai pasakyti, nes gali susilaukti nemalonumų, – aiškino paežerietis, nenorintis su aplinkiniais gadintis kaimyniškų santykių.



Prie mados teks priprasti

– Mes suprantame, jog per Naujųjų metų sutikimą fejerverkai, saliutai yra tapę šios šventės neatskiriama dalimi, tačiau kam reikalingi fejerverkai paprastais savaitgaliais? – daug kartų klausė laikraščio skaitytojai, papasakoję ne vieną atvejį, kai dvyliktą valandą vakaro juos, įmigusius pirmuoju miegu, pažadina fejerverkai. Jų garsas išjudina automobilių signalizacijos įrangas, paskatina kaukti šunis.

Su šia nauja mada, kada fejerverkais vidurnaktį sveikinami vestuvininkai ar jubiliatai, kovoti gal nėra net prasmės. Tokias paslaugas siūlančiųjų sąrašas ilgėja, o švenčiantiems tai – smagi atrakcija.

Dabar gyvenimo tempas toks, kad tyla tampa prabanga. Daugiabučiuose gyvenantys turi priprasti prie už sienos braškančios lovos, kaimyno garsaus bubenimo, muzikos garsų ar šuns lojimo balkone. Galbūt jie priprastų ir prie kitų buitinių bei pramoninių triukšmų, jei nervų netampytų asocialus triukšmautojų elgesys.



Ką sako specialistai

Specialistai tvirtina, jog triukšmas neigiamai veikia sveikatą bei gyvenimo kokybę. Sveikatai pavojus išsivysto, jei garsas labai didelis – daugiau kaip 140 decibelų. Laikinas kurtumas gali išsivystyti, esant 110 decibelų ir triukšmui besitęsiant iki pusantros minutės.

Ypač triukšmui jautrūs pagyvenę, turintys psichinę ir fizinę negalią žmonės. Didelis triukšmas (80 decibelų) sukelia žmonių tarpusavio agresiją ir mažina draugiškumą. Pavyzdžiui, 30 decibelų sukelia šnabždesys, girdimas vieno metro atstumu, lapų šnaresys. 50–60 decibelų – įprasta kalba, 80 decibelų – durų, telefono skambutis. 85 decibelus sukelia važiuojantis sunkvežimis, 95–110 – motociklas, 90 decibelų – riksmas, 110 decibelų – šūvis į orą ir t. t.

Apie triukšmo žalą sveikatai žmonija žinojo jau žiloje senovėje. Dar antikinės Romos gyventojai skundėsi miesto valdžiai, kad uždraustų ankstaus ryto metu ginti į ganyklas ožkas ir galvijus centrinėmis gatvėmis, kadangi gyvulių bliovimas ir mekenimas trikdė ramų miestelėnų miegą. Apie 2 tūkst. metų pr. m. e. Kinijoje nuteistuosius mirti pririšdavo netoli varpo ir liepdavo skambinti tol, kol pasmerktieji žūdavo nuo triukšmo...

Taigi, ko reikia, kad kentėdami nuo neišvengiamo aplinkos, technikos triukšmo, vieni kitų nežudytume riksmais, spygavimais ir kitu piktybiniu elgesiu?

Beje, 2004 metų spalio mėnesį Seimas priėmė Triukšmo valdymo įstatymą, kurį pasirašė šalies Prezidentas. Yra sudaryta triukšmo prevencijos taryba, nurodytos gairės, ką triukšmo valdymo klausimu turi daryti savivaldybės. Balandžio 20-oji paskelbta Tarptautine kovos su triukšmu diena, o balandžio 25-oji – Tarptautine triukšmo supratimo diena. Tačiau tikriausiai apie visų tų priemonių veiksmingumą galima bus kalbėti tik tada, kai žmogus norės išgirsti ir suprasti kitą, šalia esantį, žmogų.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---