|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-08-21 09:14
Birutės NENĖNIENĖS nuotr.Laikraščio skaitytoja, paskambinusi į redakciją, pasidžiaugė gražiai ir gausiai visą vasarą žydinčiomis gėlėmis prie Vilkaviškio katedros. Jos manymu, tai esąs pavyzdys, kaip turėtų tvarkytis visas miestas, valstybinės įstaigos, atskiri namai. Deja, šiemet keliose miesto vietose ant stovų sudėliotos svyrančios petunijos neatlaikė kaitros. Gal buvo per mažai prižiūrimos, kad dalis nuleipo ir neteikia grožio. O prie katedros ryškiai šviečia begonijos. Šias gėles žmonės mėgsta sodinti kapinėse, puošti savo sodybas, tačiau ne visur jos tokios gražios. Begonijų auginimo paslaptimis paprašėme su laikraščio skaitytojais pasidalyti gėlininkę mėgėją vilkaviškietę Moteris sakė, jog gėlės – jos hobis, todėl mielai papasakotų ir apie kitas jų rūšis. Įvairias gėles augindama vilkaviškietė remiasi mokslininkų straipsniais – ieško, skaito, atsirenka, kas tinka, ir bando pritaikyti praktikoje. Didysis jos patarimas: mylėkite gėles kaip vaikus, rūpinkitės gėlėmis kaip vaikais – ir jos bus gražios kaip vaikai... – Gėriuosi įvairiaspalvėmis begonijomis, mane stebina jų gebėjimas išlaikyti tokius didžiulius žiedus – rodos, nė vėjai jiems nebaisūs, – kalbėjo gėlininkė. – Kad galėtume ilgai džiaugtis šiomis gražuolėmis, jas reikia tinkamai prižiūrėti. Begonijų šaknys yra labai plonytės, augančios tarsi tinklelis, todėl joms reikalinga puri, nesukritusi žemė. Vazonuose augalus sodinu į durpių substratą (jį perku jau nurūgštintą, paruoštą auginimui). Sodindama į gruntą, esamą dirvožemį maždaug 10 cm gylyje sumaišau santykiu 1:1 su minėtu substratu. Išberiu 1 valg. šaukštą kompleksinių trąšų su mikroelementais į 1 kv. metrą žemės ir paviršiuje sumaišau (begonijų šaknys nelenda giliai). Pasodinu, palaistau – auga puikiai. Begonijas, pasodintas vazonuose, tręšiu laistydama. Tirpinu vandenyje kompleksines gėlėms skirtas trąšas, tiktai naudoju pusę normos, nurodytos ant pakuotės. Ir tręšiu visada, kai tik laistau augalus. Pastebėjau, kad tręšiamos nuolat, tik mažesnėmis dozėmis, jos geriau įsisavina maisto medžiagas, o gaudamos trąšų kartą per savaitę – patiria stresą. Laistau, kai pradžiūsta žemės paviršius, ant durpių substrato tai labai gerai matosi – jis pašviesėja. Nepastebėjau, kad augdamos atvirame ore begonijos sirgtų kokiomis nors ligomis. Jeigu augalas numiršta – dažniausia to priežastis yra perliejimas esant karštam orui. Juk gumbinės begonijos, kaip ir mums visiems žinomos bulvės, žūsta, supūva nuo vandens pertekliaus, ypač per vasaros karščius. Dėl to begonijas lieju vakare, kad per naktį augalas spėtų sugerti vandenį. Paliejus ryte ne visada spėja pradžiūti žemė. Kepinant saulei šlapia žemė, ypač vazonuose, įkaista beveik iki oro temperatūros ir augalai iššunta. Jeigu vis dėlto atsitinka taip, kad begonijos perdžiūsta, suglemba, karštą dieną jas palieju tik truputį, tik gyvybei palaikyti. Daugiau palaistau tada, kai saulė jau nebesiekia augalų. Begonijų grožiui ypač kenkia, kai karštą saulėtą dieną vanduo pilamas ant įkaitusių augalų. Tada ant lapų atsiranda rudos dėmės, kurios vėliau išsausėja, ištrupa. Šviečiant saulei vandenį pilu tik ant šaknų. Šiaip begonijos mėgsta drėgmę, kuo daugiau lyja, tuo jos gražesnės – lapai tampa mėsingi, blizgantys, žiedai tvirti, sodrių spalvų. Bet jos neblogai ištveria ir sausrą: papilkėja lapai, po jais pasislėpę žiedpumpuriai neskuba išlįsti, begonijos tarsi užsikonservuoja laukdamos lietaus. Todėl visas jų grožis atsiskleidžia vasaros pabaigoje, kai saulė jau nebe tokia aštri, kai ilgesnės ir drėgnesnės naktys. Karščių nualintoje, vasaros saulės išblukintoje aplinkoje ryškiaspalviai begonijų žiedai labai traukia akį. Įdomūs begonijų žiedynai. Ant vieno žiedstiebio pražysta trys žiedai: vienas pilnaviduris (vyriškas) ir du tuščiaviduriai (moteriški). Pilnaviduris žiedas peržydėjęs nukrinta, o tuščiaviduriai lieka – brandina sėklas. Pastarųjų dėžutės augalo nepuošia, todėl juos išskabau. Peržydėjusius žiedus ir pageltusius lapus nugnybu maždaug per kotelio vidurį – nelaužiu nuo kamieno, nes tada ant augalo pagrindinio stiebo liktų didelė žaizda, kuri gali pradėti pūti. Likęs kotelio galiukas pamažu džiūsta ir nukrenta pats. Taip pat ir rudenį, iškasusi begonijų gumbus, stiebą nupjaunu 5–10 cm aukštyje ir palaukiu, kol likusi kamieno dalis nudžius ir atsisegs nuo gumbo pati – tada nelieka šlapiuojančių žaizdų. Gumbus svarbu iškasti, kol dar stiebas negavęs šalnos ir nepradėjęs pūti. Paprasčiau su vazonuose augančiomis begonijomis. Per šalnas nakčiai jas įnešu į patalpą – taip prailgėja jų žydėjimo sezonas. Nuo iškastų gumbų žemių nenukrapštau – kiek būna prikibę, tiek palieku (kad ir gerą saują). Sudedu sausoje, vėdinamoje, nešaltoje patalpoje, nelaistau, gumbai apdžiūsta ir puikiai išsilaiko. Pastebėjusi pelėsį, nupurškiu fungicidu nuo puvinių. Žemes nuo gumbų pašalinu tik pavasarį, prieš sodindama. Begonija įnoringa, bet ne lepi. Prižiūrima ji tikrai atskleidžia savo karališką grožį. Publikuota: 2007-08-21 09:14:21 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|