„Santaka“ / Atgarsiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-08-13 21:12

Dalinkitės:  


Atgarsiai

Prie au­to­bu­sų sto­ties merdėjimo prisideda ir vairuotojai

„Apie ak­me­nu­kus, mes­tus į Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sų sto­ties dar­žą“ – taip prieš kurį laiką Kęs­tu­tis Gruo­dis, Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sų sto­ties viršininkas, pa­va­di­no „San­ta­ko­je“ ap­ra­šy­tas au­to­bu­sų sto­ties pro­ble­mas. Dėl ap­si­lau­piu­sių Vil­ka­viš­kio „var­tų“ – au­to­bu­sų sto­ties – dau­giau­sia kal­ti­na­mi „ne­pil­na­me­čiai moks­lei­viai ir ki­ti chu­li­ga­nai“. Kal­ba­ma apie nio­ko­ja­mą sto­ties pa­sta­tą, jo ap­lin­ką, ken­čian­čias iš­vy­ki­mo-at­vy­ki­mo aikš­te­les. Ta­čiau siū­lau pa­žvelg­ti, kas vyks­ta au­to­bu­suo­se.

Ap­si­lan­kau Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sų sto­ty­je daž­nai. Tai­gi tei­sių ko­men­tuo­ti tu­riu šiek tiek dau­giau nei sa­vo au­to­mo­bi­liais pro ją tik pra­va­žiuo­jan­tys vil­ka­viš­kie­čiai. Ma­no nuo­la­ti­nės ke­lio­nės daž­niau­siai ap­si­ri­bo­ja maršrutu tik iki ap­skri­ties cent­ro – Ma­ri­jam­po­lės. Iki sos­ti­nės Vil­ka­viš­kio sto­ties au­to­bu­sais ne­drą­su va­žiuo­ti. Ko­dėl? To­dėl, kad be­vil­tiš­kai pra­sta jų būk­lė.

Gar­sus burz­gi­mas, džerž­gi­mas, pler­pi­mas gir­di­si vi­sa­me au­to­bu­se. Tai ver­čia abe­jo­ti sa­vo ir ki­tų ke­lei­vių sau­gu­mu. Ypač žie­mą. Kle­ban­tys, nuo­lat gra­si­nantys at­si­da­ryti lan­gai at­ro­do itin bai­siai. Va­sa­rą ši ta­ria­ma au­to­bu­sų vė­di­ni­mo ga­li­my­bė džiu­gi­na, bet žie­mą – at­virkš­čiai: au­to­bu­se, at­ro­do, šal­čiau nei lau­ke.

Es­te­ti­nis vaiz­das au­to­bu­suo­se taip pat ne­ža­vi. Nu­lau­py­tos sė­dy­nės, nutrin­tos grin­dys, ne­šva­ra ir t. t.

Dėl vis­ko ga­li­ma tei­sin­tis ir sa­ky­ti, kad trūks­ta pi­ni­gų, ta­čiau ir juos ga­li­ma ati­džiau skai­čiuo­ti. Štai ke­le­tas fak­tų.

19.05 val. iš Ma­ri­jam­po­lės pa­ju­da Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sas „Aly­tus–Vil­ka­viš­kis“. Įli­pu pa­sku­ti­nė. Pa­duo­du tris li­tus. Lau­kiu iš­tie­su­si ran­ką: „Bi­lie­tė­lį!“ Iš vai­ruo­to­jo reak­ci­jos su­pran­tu, kad jo ne­gau­siu. Au­to­bu­se sė­dė­jo pen­ki ar še­ši žmo­nės. Ka­žin ke­li iš jų tu­rė­jo bi­lie­tė­lius? Su ke­liais pinigus su­mo­kė­ju­siais keleiviais vai­ruo­to­jas pa­siel­gė ne­są­ži­nin­gai?

Ki­tą­kart va­žiuodama iš Ma­ri­jam­po­lės į Vil­ka­viš­kį ma­čiau, kaip ke­lio­nės bi­lie­tai bu­vo pa­duo­ti tik trims ke­lei­viams iš sep­ty­nių įli­pu­sių. Ki­ti ke­tu­ri ne­bu­vo iš­spaus­din­ti.

Ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, jog pi­ni­gai ke­liau­ja į vai­ruo­to­jų ki­še­nes. „Ant alaus, ant ci­ga­re­čių“, – kaip sa­ko ki­ti, nu­me­tan­tys po li­tą ar du ir ke­liau­jan­tys iki ten, kur jiems rei­kia: svar­bu tik tai, kad au­to­bu­sas ju­dė­tų tin­ka­ma link­me.

Per šių me­tų pen­kis mė­ne­sius 22 tūks­ta­nčius litų nuo­sto­lių (apie ku­riuos pa­skel­bė „Del­fi“ in­ter­ne­to var­tai ir pa­tvir­ti­no sto­ties va­do­vy­bė) paaug­liai nio­ko­to­jai tik­rai ne­bū­tų su­ge­bė­ję pa­da­ry­ti. Daž­niausiai jie sto­ty­je ren­ka­si dėl tur­kiš­kų ar grai­kiš­kų ke­ba­bų, o ne nio­koti sto­ties tur­tą.

Kęs­tu­tis Gruo­dis apie nuo­sto­lius sa­kė, kad jie su­si­da­rė per tris pir­mus me­tų mė­ne­sius, o ba­lan­dis ir ge­gu­žė au­to­bu­sų sto­čiai bu­vo pel­nin­gi. Jo tei­gi­mu, va­sa­ra au­to­bu­sų sto­čiai – taip pat nuo­sto­lių lai­kas, nes su­ma­žė­ja va­ži­nė­jan­čių mo­ki­nių. Kiek­vie­ną ru­de­nį pa­ste­bi­ma ten­den­ci­ja, jog va­žiuo­jan­čių au­to­bu­sais padau­gėja. Au­to­bu­sų sto­tis vėl pra­de­da dirb­ti pel­nin­gai.

Ga­li­ma skai­čiuo­ti to­liau: jei sko­la yra 22 tūks­tan­čiai li­tų, per mė­ne­sį ka­so­je pri­trūks­ta 4 tūkst. 400 li­tų, per die­ną vi­du­ti­niš­kai –146 li­tų. Kaip ti­ki­no Kęs­tu­tis Gruo­dis, Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sų sto­ties vir­ši­nin­kas, apie 20 Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sų kiek­vie­ną die­ną nu­va­žiuo­ja bent jau iki Ma­ri­jam­po­lės. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, jie ir grįž­ta. Kas­dien kiek­vie­nam va­žiuo­jan­čiam vai­ruo­to­jui pa­kan­ka „nusukti“ apie 7 li­tus, tai yra pa­vers­ti du ke­liau­jan­čius į Ma­ri­jam­po­lę „zui­kiais“ – neišs­paus­din­ti jiems bi­lie­tė­lių.

Taip vien tik per pen­kis metų mė­ne­sius au­to­bu­sų sto­tis pa­ti­ria 22 tūkstančius li­tų nuo­sto­lių.

Pri­min­siu, kad čia su­skai­čiuo­ti rei­sai tik iki Ma­ri­jam­po­lės, o Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sai ir Kau­ną, ir Vil­nių, ir Aly­tų pa­sie­kia, ką jau kal­bė­ti apie ki­tą Lie­tu­vos pu­sę, į ku­rią mū­sų mies­to au­to­bu­sais dar ne­te­ko va­žiuo­ti.

Si­tua­ci­ja to­kia. Ma­nau, kad ją pa­ste­bi ne vie­nas ke­liau­to­jas au­to­bu­sais. To­kie klau­si­mai: „Kur ma­no bi­lie­tė­lis?“ – kai ku­rių vai­ruo­to­jų jau ne­bet­rik­do. Jie „au­gi­na“ sa­vo at­ly­gi­ni­mą ne­le­ga­liu bū­du, Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sų sto­ties są­skai­ta. Va­do­vai šiuo at­ve­ju daž­nai jaučiasi be­jė­giai. Gai­la, kad prie šios pro­ble­mos pri­si­de­da ir ne­prin­ci­pin­gi ke­lei­viai.

O, at­ro­do, vis­kas taip pa­pras­ta: kuo di­des­nis bus autobusų sto­ties pel­nas, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė, kad vai­ruo­to­jų at­ly­gi­ni­mai kils. Tada galbūt ir ke­lei­viai va­ži­nės nau­jes­niais au­to­bu­sais.



Kris­ti­na UR­BAI­TY­TĖ





Je­ro­ni­mas Pleč­kai­tis – tra­giš­ko li­ki­mo žmo­gus

Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rius A.Ži­lins­kas straips­ny­je „Spal­vin­ga is­to­ri­nė as­me­ny­bė“ („San­ta­ka“, Nr. 83) pa­tei­kė glaus­tą mū­sų kraš­tie­čio Je­ro­ni­mo Pleč­kai­čio biog­ra­fi­ją. Apie jo po­li­ti­nę veik­lą bei prieš­ta­rin­gai ver­ti­na­mą J.Pleč­kai­čio as­me­ny­bę mo­nog­ra­fi­jos ar iš­sa­mes­nės stu­di­jos nė­ra. To­dėl aš no­rė­čiau pa­si­da­ly­ti kuk­liais pri­si­mi­ni­mais apie mū­sų kraš­tie­tį.

J.Pleč­kai­tis ir ma­no tė­vas mo­ky­to­jas Jo­nas Grei­mas bu­vo am­ži­nin­kai. Tė­vas, mo­ky­da­ma­sis Vei­ve­rių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je, taip pat da­ly­va­vo 1905–1906 me­tų re­vo­liu­ci­niuo­se įvy­kiuo­se. Už tai bu­vo pa­ša­lin­tas iš mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos, tuo pa­čiu me­tu, kaip ir J.Pleč­kai­tis, ka­lė­jo Kal­va­ri­jo­je. Jie kar­tu 1919–1920 m. or­ga­ni­za­vo dva­rų dar­bi­nin­kų strei­kus Vil­ka­viš­kio ap­skri­ty­je. J.Pleč­kai­tis, veng­da­mas areš­to, 1920 me­tais pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją, tė­vas bu­vo areš­tuo­tas ir tar­dy­tas.

Tai bu­vo 1944 m. va­sa­ros pa­bai­ga, vo­kie­čių da­li­niai trau­kė­si Rytp­rū­sių link, kai mū­sų na­muo­se pa­si­ro­dė „di­de­lis dė­dė.“ Į ma­no, še­šia­me­čio vai­ko, at­min­tį jis įstri­go ne tik dėl di­de­lio ūgio, bet ir dėl do­va­nos. „Tai spal­vo­ti pieš­tu­kai, bet ne „spal­vos“, – du kar­tus pa­brėž­ti­nai pa­kar­to­jęs, jis pa­da­vė man dė­že­lę. Tik kur kas vė­liau su­ži­no­jau, kad tai bu­vo tė­vo „prie­te­lis“. Taip jie vie­nas į ki­tą daž­niau­siai kreip­da­vo­si. Anot ma­mos, Je­ro­ni­mas Pleč­kai­tis bu­vo „vi­sų val­džių prie­šas“. Jis tuo me­tu dir­bo Vil­niaus sa­vi­val­dy­bė­je ver­tė­ju.

Grį­žęs iš trem­ties, J.Pleč­kai­tis lan­ky­da­vo­si mū­sų na­muo­se. Mes gy­ve­no­me Pae­že­rių dva­ro ofi­ci­nos pa­sta­te, ten bu­vo įsi­kū­ru­si ir Pae­že­rių pra­džios mo­kyk­la. Aukš­tas, tru­pu­tį gunk­te­lė­jęs, ap­si­vil­kęs tam­sios spal­vos med­vil­ni­nį kos­tiu­mą, la­bai pa­na­šų į tuo me­tu dė­vi­mus įka­li­ni­mo įstai­go­se. Iš švar­ko ki­še­nės daž­niau­siai ky­šo­da­vo koks nors len­kiš­kas laik­raš­tis.

Apie J.Pleč­kai­čio po­mė­gį skai­ty­ti len­kiš­ką spau­dą links­mą at­si­ti­ki­mą pa­pa­sa­ko­jo skulp­to­riaus Pet­ro Rim­šos bro­lis Juo­zas, gy­ve­nęs Nau­džiuo­se, Gi­žų se­niū­ni­jo­je.

Kar­tą įli­pęs į au­to­bu­są, va­žiuo­jan­tį į Ma­ri­jam­po­lę, jis at­si­sė­do gre­ta pi­lie­čio, įni­ku­sio į laik­raš­tį. Pa­ju­dė­jus au­to­bu­sui, J.Rim­ša už­kal­bi­no bend­ra­ke­lei­vį: „Skai­to­te len­kiš­ką laik­raš­tį?“ Tas ne­žvilg­te­lė­jęs į jį burb­te­lė­jo: „Skai­tau!“

Kiek pa­lau­kęs, J.Rim­ša vėl kal­bi­na: „Ma­no ge­ras pa­žįs­ta­mas Pleč­kai­tis ir­gi skai­to len­kiš­kus laik­raš­čius.“ „Tai aš ir esu Pleč­kai­tis.“ „Tai la­bas! – pa­si­svei­ki­nęs pri­si­sta­tė. – Aš Juo­zas Rim­ša.“ „Tai svei­kas“, – nuo laik­raš­čio ne­pa­kel­da­mas akių at­sa­kė J.Pleč­kai­tis. Tik iš­li­pę iš au­to­bu­so, jie­du lyg nie­kur nie­ko bi­čiu­liš­kai pa­si­kal­bė­jo.

Pa­me­nu, kar­tą at­vy­kęs J.Pleč­kai­tis me­tė ant sta­lo „Švy­tu­rio“ žur­na­lą. „Klau­syk, prie­te­liau! – krei­pė­si jis į ma­no tė­vą. – Kiek ne­tei­sy­bės čia jie pri­ra­šė? Tai šlykš­tus me­las!“ Žur­na­le bu­vo iš­spaus­din­tas straips­nis apie J.Pleč­kai­čio ir jo ša­li­nin­kų suor­ga­ni­zuo­tą su­ki­li­mą prieš tau­ti­nin­kų re­ži­mą Tau­ra­gė­je. Jis skai­tė straips­nį ir įsi­karš­čia­vęs pik­ti­no­si: „Bu­vo ne taip! Aš tuo me­tu bu­vau ne Len­ki­jo­je, bet Vo­kie­ti­jo­je.“ Gal ko­kias dvi­de­šimt mi­nu­čių skai­tęs ir ko­men­ta­vęs straips­nį, jis pri­si­mi­nė, kaip 1927 me­tais Var­šu­vo­je pa­na­šų straips­nį apie jį pa­ra­šiu­siems ese­rams da­vė tin­ka­mą at­kir­tį laik­raš­ty­je „Wars­zaws­kij kur­jer“.

Pa­lin­ga­vęs gal­vą tė­vas pa­sa­kė: „Je­ro­ni­mai, da­bar ne 1927-ie­ji me­tai ir straips­nis pa­ra­šy­tas „Švy­tu­ry­je“. O kas ja­me mu­zi­ką už­sa­ko, tau aiš­kin­ti ne­rei­kia...“ Jis su­si­mąs­tė ir trum­pam nu­ti­lo. At­ro­do, tai bu­vo 1960 me­tai.

Trum­pai bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ti – tai tra­giš­ko li­ki­mo žmo­gus: ka­lė­ji­mai, trem­tys, po­li­ti­nė emig­ra­ci­ja ir, ži­no­ma, iši­ręs šei­my­ni­nis gy­ve­ni­mas. Vis­kas bu­vo paau­ko­ta dėl idea­lų ir po­li­ti­nių įsi­ti­ki­ni­mų, ko­vo­jant dėl de­mok­ra­ti­jos ir so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo įgy­ven­di­ni­mo Lie­tu­vo­je.

Po­li­ti­kos be klai­dų ne­bū­na, bet tai – jau is­to­ri­kų ir po­li­to­lo­gų rei­ka­las.

Nag­ri­nė­jant so­cial­de­mok­ra­tų vei­ki­mą to me­to Lie­tu­vos is­to­ri­nių įvy­kių kon­teks­te, ne­pas­te­bė­ti J.Pleč­kai­čio as­me­ny­bės bei jo po­li­ti­nės veik­los bū­tų ne­tei­sin­ga.

Ma­nau, kad ne­bus tai tik pro­gi­nis mū­sų kraš­tie­čio pri­si­mi­ni­mas. Šiais me­tais su­kan­ka 120 me­tų nuo jo gi­mi­mo, to­dėl ge­ra in­ten­ci­ja Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­ju­je at­si­ras­ti nors ir kuk­liai eks­po­zi­ci­jai Je­ro­ni­mui Pleč­kai­čiui at­min­ti.



Al­gi­man­tas GREI­MAS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas