Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-08-13 21:12

---

Prie au­to­bu­sų sto­ties merdėjimo prisideda ir vairuotojai

„Apie ak­me­nu­kus, mes­tus į Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sų sto­ties dar­žą“ – taip prieš kurį laiką Kęs­tu­tis Gruo­dis, Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sų sto­ties viršininkas, pa­va­di­no „San­ta­ko­je“ ap­ra­šy­tas au­to­bu­sų sto­ties pro­ble­mas. Dėl ap­si­lau­piu­sių Vil­ka­viš­kio „var­tų“ – au­to­bu­sų sto­ties – dau­giau­sia kal­ti­na­mi „ne­pil­na­me­čiai moks­lei­viai ir ki­ti chu­li­ga­nai“. Kal­ba­ma apie nio­ko­ja­mą sto­ties pa­sta­tą, jo ap­lin­ką, ken­čian­čias iš­vy­ki­mo-at­vy­ki­mo aikš­te­les. Ta­čiau siū­lau pa­žvelg­ti, kas vyks­ta au­to­bu­suo­se.

Ap­si­lan­kau Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sų sto­ty­je daž­nai. Tai­gi tei­sių ko­men­tuo­ti tu­riu šiek tiek dau­giau nei sa­vo au­to­mo­bi­liais pro ją tik pra­va­žiuo­jan­tys vil­ka­viš­kie­čiai. Ma­no nuo­la­ti­nės ke­lio­nės daž­niau­siai ap­si­ri­bo­ja maršrutu tik iki ap­skri­ties cent­ro – Ma­ri­jam­po­lės. Iki sos­ti­nės Vil­ka­viš­kio sto­ties au­to­bu­sais ne­drą­su va­žiuo­ti. Ko­dėl? To­dėl, kad be­vil­tiš­kai pra­sta jų būk­lė.

Gar­sus burz­gi­mas, džerž­gi­mas, pler­pi­mas gir­di­si vi­sa­me au­to­bu­se. Tai ver­čia abe­jo­ti sa­vo ir ki­tų ke­lei­vių sau­gu­mu. Ypač žie­mą. Kle­ban­tys, nuo­lat gra­si­nantys at­si­da­ryti lan­gai at­ro­do itin bai­siai. Va­sa­rą ši ta­ria­ma au­to­bu­sų vė­di­ni­mo ga­li­my­bė džiu­gi­na, bet žie­mą – at­virkš­čiai: au­to­bu­se, at­ro­do, šal­čiau nei lau­ke.

Es­te­ti­nis vaiz­das au­to­bu­suo­se taip pat ne­ža­vi. Nu­lau­py­tos sė­dy­nės, nutrin­tos grin­dys, ne­šva­ra ir t. t.

Dėl vis­ko ga­li­ma tei­sin­tis ir sa­ky­ti, kad trūks­ta pi­ni­gų, ta­čiau ir juos ga­li­ma ati­džiau skai­čiuo­ti. Štai ke­le­tas fak­tų.

19.05 val. iš Ma­ri­jam­po­lės pa­ju­da Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sas „Aly­tus–Vil­ka­viš­kis“. Įli­pu pa­sku­ti­nė. Pa­duo­du tris li­tus. Lau­kiu iš­tie­su­si ran­ką: „Bi­lie­tė­lį!“ Iš vai­ruo­to­jo reak­ci­jos su­pran­tu, kad jo ne­gau­siu. Au­to­bu­se sė­dė­jo pen­ki ar še­ši žmo­nės. Ka­žin ke­li iš jų tu­rė­jo bi­lie­tė­lius? Su ke­liais pinigus su­mo­kė­ju­siais keleiviais vai­ruo­to­jas pa­siel­gė ne­są­ži­nin­gai?

Ki­tą­kart va­žiuodama iš Ma­ri­jam­po­lės į Vil­ka­viš­kį ma­čiau, kaip ke­lio­nės bi­lie­tai bu­vo pa­duo­ti tik trims ke­lei­viams iš sep­ty­nių įli­pu­sių. Ki­ti ke­tu­ri ne­bu­vo iš­spaus­din­ti.

Ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, jog pi­ni­gai ke­liau­ja į vai­ruo­to­jų ki­še­nes. „Ant alaus, ant ci­ga­re­čių“, – kaip sa­ko ki­ti, nu­me­tan­tys po li­tą ar du ir ke­liau­jan­tys iki ten, kur jiems rei­kia: svar­bu tik tai, kad au­to­bu­sas ju­dė­tų tin­ka­ma link­me.

Per šių me­tų pen­kis mė­ne­sius 22 tūks­ta­nčius litų nuo­sto­lių (apie ku­riuos pa­skel­bė „Del­fi“ in­ter­ne­to var­tai ir pa­tvir­ti­no sto­ties va­do­vy­bė) paaug­liai nio­ko­to­jai tik­rai ne­bū­tų su­ge­bė­ję pa­da­ry­ti. Daž­niausiai jie sto­ty­je ren­ka­si dėl tur­kiš­kų ar grai­kiš­kų ke­ba­bų, o ne nio­koti sto­ties tur­tą.

Kęs­tu­tis Gruo­dis apie nuo­sto­lius sa­kė, kad jie su­si­da­rė per tris pir­mus me­tų mė­ne­sius, o ba­lan­dis ir ge­gu­žė au­to­bu­sų sto­čiai bu­vo pel­nin­gi. Jo tei­gi­mu, va­sa­ra au­to­bu­sų sto­čiai – taip pat nuo­sto­lių lai­kas, nes su­ma­žė­ja va­ži­nė­jan­čių mo­ki­nių. Kiek­vie­ną ru­de­nį pa­ste­bi­ma ten­den­ci­ja, jog va­žiuo­jan­čių au­to­bu­sais padau­gėja. Au­to­bu­sų sto­tis vėl pra­de­da dirb­ti pel­nin­gai.

Ga­li­ma skai­čiuo­ti to­liau: jei sko­la yra 22 tūks­tan­čiai li­tų, per mė­ne­sį ka­so­je pri­trūks­ta 4 tūkst. 400 li­tų, per die­ną vi­du­ti­niš­kai –146 li­tų. Kaip ti­ki­no Kęs­tu­tis Gruo­dis, Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sų sto­ties vir­ši­nin­kas, apie 20 Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sų kiek­vie­ną die­ną nu­va­žiuo­ja bent jau iki Ma­ri­jam­po­lės. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, jie ir grįž­ta. Kas­dien kiek­vie­nam va­žiuo­jan­čiam vai­ruo­to­jui pa­kan­ka „nusukti“ apie 7 li­tus, tai yra pa­vers­ti du ke­liau­jan­čius į Ma­ri­jam­po­lę „zui­kiais“ – neišs­paus­din­ti jiems bi­lie­tė­lių.

Taip vien tik per pen­kis metų mė­ne­sius au­to­bu­sų sto­tis pa­ti­ria 22 tūkstančius li­tų nuo­sto­lių.

Pri­min­siu, kad čia su­skai­čiuo­ti rei­sai tik iki Ma­ri­jam­po­lės, o Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sai ir Kau­ną, ir Vil­nių, ir Aly­tų pa­sie­kia, ką jau kal­bė­ti apie ki­tą Lie­tu­vos pu­sę, į ku­rią mū­sų mies­to au­to­bu­sais dar ne­te­ko va­žiuo­ti.

Si­tua­ci­ja to­kia. Ma­nau, kad ją pa­ste­bi ne vie­nas ke­liau­to­jas au­to­bu­sais. To­kie klau­si­mai: „Kur ma­no bi­lie­tė­lis?“ – kai ku­rių vai­ruo­to­jų jau ne­bet­rik­do. Jie „au­gi­na“ sa­vo at­ly­gi­ni­mą ne­le­ga­liu bū­du, Vil­ka­viš­kio au­to­bu­sų sto­ties są­skai­ta. Va­do­vai šiuo at­ve­ju daž­nai jaučiasi be­jė­giai. Gai­la, kad prie šios pro­ble­mos pri­si­de­da ir ne­prin­ci­pin­gi ke­lei­viai.

O, at­ro­do, vis­kas taip pa­pras­ta: kuo di­des­nis bus autobusų sto­ties pel­nas, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė, kad vai­ruo­to­jų at­ly­gi­ni­mai kils. Tada galbūt ir ke­lei­viai va­ži­nės nau­jes­niais au­to­bu­sais.



Kris­ti­na UR­BAI­TY­TĖ





Je­ro­ni­mas Pleč­kai­tis – tra­giš­ko li­ki­mo žmo­gus

Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rius A.Ži­lins­kas straips­ny­je „Spal­vin­ga is­to­ri­nė as­me­ny­bė“ („San­ta­ka“, Nr. 83) pa­tei­kė glaus­tą mū­sų kraš­tie­čio Je­ro­ni­mo Pleč­kai­čio biog­ra­fi­ją. Apie jo po­li­ti­nę veik­lą bei prieš­ta­rin­gai ver­ti­na­mą J.Pleč­kai­čio as­me­ny­bę mo­nog­ra­fi­jos ar iš­sa­mes­nės stu­di­jos nė­ra. To­dėl aš no­rė­čiau pa­si­da­ly­ti kuk­liais pri­si­mi­ni­mais apie mū­sų kraš­tie­tį.

J.Pleč­kai­tis ir ma­no tė­vas mo­ky­to­jas Jo­nas Grei­mas bu­vo am­ži­nin­kai. Tė­vas, mo­ky­da­ma­sis Vei­ve­rių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je, taip pat da­ly­va­vo 1905–1906 me­tų re­vo­liu­ci­niuo­se įvy­kiuo­se. Už tai bu­vo pa­ša­lin­tas iš mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos, tuo pa­čiu me­tu, kaip ir J.Pleč­kai­tis, ka­lė­jo Kal­va­ri­jo­je. Jie kar­tu 1919–1920 m. or­ga­ni­za­vo dva­rų dar­bi­nin­kų strei­kus Vil­ka­viš­kio ap­skri­ty­je. J.Pleč­kai­tis, veng­da­mas areš­to, 1920 me­tais pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją, tė­vas bu­vo areš­tuo­tas ir tar­dy­tas.

Tai bu­vo 1944 m. va­sa­ros pa­bai­ga, vo­kie­čių da­li­niai trau­kė­si Rytp­rū­sių link, kai mū­sų na­muo­se pa­si­ro­dė „di­de­lis dė­dė.“ Į ma­no, še­šia­me­čio vai­ko, at­min­tį jis įstri­go ne tik dėl di­de­lio ūgio, bet ir dėl do­va­nos. „Tai spal­vo­ti pieš­tu­kai, bet ne „spal­vos“, – du kar­tus pa­brėž­ti­nai pa­kar­to­jęs, jis pa­da­vė man dė­že­lę. Tik kur kas vė­liau su­ži­no­jau, kad tai bu­vo tė­vo „prie­te­lis“. Taip jie vie­nas į ki­tą daž­niau­siai kreip­da­vo­si. Anot ma­mos, Je­ro­ni­mas Pleč­kai­tis bu­vo „vi­sų val­džių prie­šas“. Jis tuo me­tu dir­bo Vil­niaus sa­vi­val­dy­bė­je ver­tė­ju.

Grį­žęs iš trem­ties, J.Pleč­kai­tis lan­ky­da­vo­si mū­sų na­muo­se. Mes gy­ve­no­me Pae­že­rių dva­ro ofi­ci­nos pa­sta­te, ten bu­vo įsi­kū­ru­si ir Pae­že­rių pra­džios mo­kyk­la. Aukš­tas, tru­pu­tį gunk­te­lė­jęs, ap­si­vil­kęs tam­sios spal­vos med­vil­ni­nį kos­tiu­mą, la­bai pa­na­šų į tuo me­tu dė­vi­mus įka­li­ni­mo įstai­go­se. Iš švar­ko ki­še­nės daž­niau­siai ky­šo­da­vo koks nors len­kiš­kas laik­raš­tis.

Apie J.Pleč­kai­čio po­mė­gį skai­ty­ti len­kiš­ką spau­dą links­mą at­si­ti­ki­mą pa­pa­sa­ko­jo skulp­to­riaus Pet­ro Rim­šos bro­lis Juo­zas, gy­ve­nęs Nau­džiuo­se, Gi­žų se­niū­ni­jo­je.

Kar­tą įli­pęs į au­to­bu­są, va­žiuo­jan­tį į Ma­ri­jam­po­lę, jis at­si­sė­do gre­ta pi­lie­čio, įni­ku­sio į laik­raš­tį. Pa­ju­dė­jus au­to­bu­sui, J.Rim­ša už­kal­bi­no bend­ra­ke­lei­vį: „Skai­to­te len­kiš­ką laik­raš­tį?“ Tas ne­žvilg­te­lė­jęs į jį burb­te­lė­jo: „Skai­tau!“

Kiek pa­lau­kęs, J.Rim­ša vėl kal­bi­na: „Ma­no ge­ras pa­žįs­ta­mas Pleč­kai­tis ir­gi skai­to len­kiš­kus laik­raš­čius.“ „Tai aš ir esu Pleč­kai­tis.“ „Tai la­bas! – pa­si­svei­ki­nęs pri­si­sta­tė. – Aš Juo­zas Rim­ša.“ „Tai svei­kas“, – nuo laik­raš­čio ne­pa­kel­da­mas akių at­sa­kė J.Pleč­kai­tis. Tik iš­li­pę iš au­to­bu­so, jie­du lyg nie­kur nie­ko bi­čiu­liš­kai pa­si­kal­bė­jo.

Pa­me­nu, kar­tą at­vy­kęs J.Pleč­kai­tis me­tė ant sta­lo „Švy­tu­rio“ žur­na­lą. „Klau­syk, prie­te­liau! – krei­pė­si jis į ma­no tė­vą. – Kiek ne­tei­sy­bės čia jie pri­ra­šė? Tai šlykš­tus me­las!“ Žur­na­le bu­vo iš­spaus­din­tas straips­nis apie J.Pleč­kai­čio ir jo ša­li­nin­kų suor­ga­ni­zuo­tą su­ki­li­mą prieš tau­ti­nin­kų re­ži­mą Tau­ra­gė­je. Jis skai­tė straips­nį ir įsi­karš­čia­vęs pik­ti­no­si: „Bu­vo ne taip! Aš tuo me­tu bu­vau ne Len­ki­jo­je, bet Vo­kie­ti­jo­je.“ Gal ko­kias dvi­de­šimt mi­nu­čių skai­tęs ir ko­men­ta­vęs straips­nį, jis pri­si­mi­nė, kaip 1927 me­tais Var­šu­vo­je pa­na­šų straips­nį apie jį pa­ra­šiu­siems ese­rams da­vė tin­ka­mą at­kir­tį laik­raš­ty­je „Wars­zaws­kij kur­jer“.

Pa­lin­ga­vęs gal­vą tė­vas pa­sa­kė: „Je­ro­ni­mai, da­bar ne 1927-ie­ji me­tai ir straips­nis pa­ra­šy­tas „Švy­tu­ry­je“. O kas ja­me mu­zi­ką už­sa­ko, tau aiš­kin­ti ne­rei­kia...“ Jis su­si­mąs­tė ir trum­pam nu­ti­lo. At­ro­do, tai bu­vo 1960 me­tai.

Trum­pai bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ti – tai tra­giš­ko li­ki­mo žmo­gus: ka­lė­ji­mai, trem­tys, po­li­ti­nė emig­ra­ci­ja ir, ži­no­ma, iši­ręs šei­my­ni­nis gy­ve­ni­mas. Vis­kas bu­vo paau­ko­ta dėl idea­lų ir po­li­ti­nių įsi­ti­ki­ni­mų, ko­vo­jant dėl de­mok­ra­ti­jos ir so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo įgy­ven­di­ni­mo Lie­tu­vo­je.

Po­li­ti­kos be klai­dų ne­bū­na, bet tai – jau is­to­ri­kų ir po­li­to­lo­gų rei­ka­las.

Nag­ri­nė­jant so­cial­de­mok­ra­tų vei­ki­mą to me­to Lie­tu­vos is­to­ri­nių įvy­kių kon­teks­te, ne­pas­te­bė­ti J.Pleč­kai­čio as­me­ny­bės bei jo po­li­ti­nės veik­los bū­tų ne­tei­sin­ga.

Ma­nau, kad ne­bus tai tik pro­gi­nis mū­sų kraš­tie­čio pri­si­mi­ni­mas. Šiais me­tais su­kan­ka 120 me­tų nuo jo gi­mi­mo, to­dėl ge­ra in­ten­ci­ja Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­ju­je at­si­ras­ti nors ir kuk­liai eks­po­zi­ci­jai Je­ro­ni­mui Pleč­kai­čiui at­min­ti.

Al­gi­man­tas GREI­MAS

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---