Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-08-13 21:03

---

Lietuvos „liūtų“ delegacija šauniai pasirodė viename spalvingiausių „Lions“ klubų suvažiavimo renginių – iškilmingame parade.

Gru­pė Lie­tu­vos „Lions“ („liū­tai“) klu­bo na­rių da­ly­va­vo Či­ka­go­je (JAV) vy­ku­sia­me 90-aja­me gar­sios tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Lions Clubs In­ter­na­tio­nal“ su­va­žia­vi­me. Dau­gu­ma de­le­ga­ci­jos na­rių Ame­ri­ko­je vie­šė­jo pir­mą kar­tą, to­dėl vis­kas – su­va­žia­vi­mo ren­gi­niai, tu­ris­ti­niai ob­jek­tai, kas­die­ni­nis ame­ri­kie­čių gy­ve­ni­mas – bu­vo nau­ja ir la­bai įdo­mu.

De­le­ga­ci­jos bran­duo­lį su­da­rė Plun­gės „liū­tai“, va­do­vau­ja­mi A.Kė­so, ku­ris rug­sė­jį bus inau­gu­ruo­tas Lie­tu­vos „Lions“ lai­ki­no­sios apy­gar­dos D-131 gu­ber­na­to­riu­mi. Da­bar šias pa­rei­gas ei­nan­ti A.R.Pe­če­liū­nie­nė taip pat bu­vo at­vy­ku­si į Či­ka­gą. Sa­vo ener­gi­ja ir links­mu­mu ji tie­siog už­krė­tė mū­sų de­le­ga­ci­jos na­rius. Tai­gi pa­ra­do me­tu žy­gia­vo­me vi­si links­mi ir apim­ti ne­nu­sa­ko­mo eu­fo­ri­jos jaus­mo. Prie mū­sų ei­se­no­je bu­vo pri­si­jun­gę ir ke­le­tas Či­ka­go­je gy­ve­nan­čių lie­tu­vių – to mies­to „Lions“ klu­bo na­rių.



„Hel­lo, Lit­hua­nia!“

Į su­va­žia­vi­mą su­si­rin­ku­sių įvai­rių vals­ty­bių „Lions“ klu­bų pa­ra­das – tai spal­vin­ga, triukš­min­ga ir be ga­lo įspū­din­ga šven­tė. Ji vy­ko pa­čia­me Či­ka­gos cent­re, ame­ri­kie­čių va­di­na­ma­me „downtown‘e“.

Nė ne­pa­ju­to­me, kaip pla­čia gat­ve, ku­rio­je po­li­ci­ja bu­vo su­stab­džiu­si eis­mą, mar­šo žings­niu nu­žy­gia­vo­me maž­daug po­ros ki­lo­met­rų at­kar­pą. Pa­ra­das už­tru­ko gal tre­je­tą va­lan­dų, kol pra­žings­nia­vo vi­sos ša­lys. Iš vi­sų pu­sių skam­bė­jo svei­ki­ni­mo šūks­niai „Hel­lo, Lit­hua­nia!“

Ša­li­ke­lė­je sto­vė­ję žiū­ro­vai džiaugs­min­gai su­tik­da­vo kiek­vie­ną de­le­ga­ci­ją, ei­se­nos da­ly­viams plo­jo ir mo­ja­vo ran­ko­mis, skan­da­vo ša­lies, ku­rios pa­si­ro­dy­mas ypač pa­tik­da­vo, pa­va­di­ni­mą.

Kiek­vie­na de­le­ga­ci­ja bu­vo pa­si­puo­šu­si sa­vo ša­lies vė­lia­va bei klu­bo sim­bo­li­ka ir sten­gė­si pri­si­sta­ty­ti kuo iš­ra­din­giau. Kas bu­vo ap­si­ren­gę tau­ti­niais dra­bu­žiais, kas pa­si­slė­pę po įspū­din­go­mis kau­kė­mis, o kai ku­riuos da­ly­vius ga­be­no di­džiu­liai au­to­mo­bi­liai ar ki­to­kia tech­ni­ka. Ki­tas de­le­ga­ci­jas ly­dė­jo or­kest­rai, o kai ku­rių ša­lių at­sto­vai šo­ko, dai­na­vo ar at­li­ki­nė­jo vos ne cir­ko triu­kus.

To­kios tau­tų, kal­bų ir odos spal­vos įvai­ro­vės vie­no­je vie­to­je lig to­lei ne­bu­vo te­kę ma­ty­ti.

Mū­sų ma­žu­tė­lė Lie­tu­vos de­le­ga­ci­ja tar­si lie­taus la­še­lis iš­tir­po mar­gas­pal­vė­je šim­ta­tūks­tan­ti­nės mi­nios jū­ro­je. Ta­čiau ne­pas­te­bė­ti ne­li­ko­me, nes net ir ne­re­pe­ta­vę šau­niai pa­si­ro­dė­me trauk­da­mi iki skaus­mo ži­no­mą „Viens, du, trys, gra­ži Lie­tu­va – kaip gė­le­lė žy­di vi­sa­da...“ O mū­sų tris­pal­vės pa­na­mos, ku­rio­mis bu­vo­me pa­si­puo­šę, po pa­ra­do, kai ei­se­nos da­ly­viai puo­lė keis­tis su­ve­ny­rais, bu­vo tie­siog graibs­to­mos. Daug jų bū­tu­me iš­da­li­ję, jei­gu tik bū­tu­me tu­rė­ję, – taip sve­tim­ša­liams pa­ti­ko ryš­kios ke­pu­rai­tės su tau­ti­nė­mis spal­vo­mis ir už­ra­šu LIE­TU­VA.



Vo­kie­čių pokylyje

Tarp­tau­ti­nės „Lions“ klu­bų aso­cia­ci­jos su­va­žia­vi­me bu­vo ren­ka­mas nau­jas va­do­vas. Į šį po­stą pre­ten­da­vo įvai­rių ša­lių at­sto­vai. Ta pro­ga, no­rė­da­mi pri­sta­ty­ti veik­los pro­gra­mą bei pa­lenk­ti į sa­vo pu­sę kuo dau­giau na­rių, pre­ten­den­tai su­va­žia­vi­mo die­no­mis ren­gė priė­mi­mus.

Lie­tu­viai taip pat bu­vo pa­kvies­ti į ke­le­tą to­kių priė­mi­mų.

Įs­pū­din­go dy­džio po­ky­lį su­ren­gė vo­kie­čiai. Jis vy­ko pra­ban­gia­me „Hil­ton“ vieš­bu­ty­je, pa­čia­me Či­ka­gos cent­re. Po ofi­cia­lių kal­bų ir trum­po pu­čia­mų­jų or­kest­ro kon­cer­to vi­si bu­vo pa­kvies­ti prie šve­diš­ko sta­lo.

Maž­daug tūks­tan­čiui sve­čių vik­riai pa­tar­na­vo ke­lios de­šim­tys ofi­cian­tų. Il­gi sta­lai bu­vo nu­klo­ti kal­nais šal­tų už­kan­džių, vai­sių ir sal­du­my­nų. Ant pa­dėk­lų bu­vo ne­šio­ja­mi tau­rie­ji gė­ri­mai. Kiek vė­liau bu­vo įneš­ti ir karš­ti pa­tie­ka­lai – vo­kie­čių tra­di­ci­nės pa­rū­ky­tos deš­re­lės su rau­gin­tais ko­pūs­tais bei keps­niai.

Mums, lie­tu­viams, ne­pra­tu­siems prie ame­ri­kie­tiš­kų „hot do­gų“ ir „co­ca-co­lų“, nuo ku­rių per ke­le­tą vieš­na­gės die­nų jau darėsi tie­siog kok­tu, tos deš­re­lės ir ko­pūs­tai bu­vo ne­nu­sa­ko­ma at­gai­va kū­nui.

Ne­si­pur­tė šio, iš­ran­kaus lie­tu­vio aki­mis žiū­rint, ga­na pra­sčio­kiš­ko mais­to nei il­go­mis su­knio­mis pa­si­puo­šu­sios da­mos, nei fra­kuo­ti džen­tel­me­nai.



De­šim­ties die­nų val­gy­mo šven­tė

Vi­so pa­sau­lio „liū­tų“ su­va­žia­vi­mas kaip tik vy­ko Ame­ri­kos ne­prik­lau­so­my­bės šven­čių die­no­mis. Be įvai­rių ofi­cia­lių ren­gi­nių bei kon­cer­tų, bu­vo su­reng­ta ir šven­tė mėgs­tan­tiems pa­val­gy­ti „Tas­te of Chi­ca­go“. De­šimt die­nų pa­čio­je Či­ka­gos šir­dy­je, gra­žia­me Grant par­ke, vy­ko ma­si­nis tra­di­ci­nių ame­ri­kie­tiš­kų pa­tie­ka­lų de­gus­ta­vi­mas. Ši šven­tė, kai dau­gu­ma Či­ka­gos res­to­ra­nų išei­na į aikš­tę pre­kiau­ti sa­vo pa­tie­ka­lais, ren­gia­ma nuo 1980 me­tų. Ta­čiau į to­kią res­to­ra­nų ap­lin­ką, ko­kią įsi­vaiz­duo­tų lie­tu­viai, ten nė iš to­lo ne­bu­vo pa­na­šu. Tai pa­pras­čiau­sia lau­ko pre­ky­ba dau­giau­sia kios­kuose, pa­la­pi­nėse ar po sto­gi­nėmis be mums įpras­tų stal­tie­sė­mis už­ties­tų sta­lų, gra­žių in­dų ir pra­šmat­nių val­gių.

Ne­su­ža­vė­jo nei ke­le­tą do­le­rių kai­nuo­jan­tis kep­tas ku­ku­rū­zas su svies­tu, nei neįp­ras­to sko­nio sal­džių­jų bul­vių sau­sai­niai, nei kol­dū­nai su kiau­lie­nos įda­ru, ne­gun­dė nei įvai­rūs su­muš­ti­niai bei ki­ti grei­tai pa­ga­mi­na­mi val­giai. Gur­ma­nui to­kia­me „de­gus­ta­vi­me“ tik­rai nė­ra ką veik­ti.

Tarp vaikš­tan­čių, val­gan­čių, be­si­šne­ku­čiuo­jan­čių šven­tės da­ly­vių su­kio­jo­si gat­vės mu­zi­kan­tai, vy­ko įvai­rios lo­te­ri­jos, žai­di­mai, bu­vo rek­la­muo­ja­mi pra­ban­gūs au­to­mo­bi­liai, su­ko­si spal­vin­gas įspū­din­go dy­džio ap­žval­gos ra­tas, o kiek ato­kiau, ant sce­nos, kon­cer­ta­vo juo­dao­džių vai­kai, ku­riems plo­jo di­džiu­lė, ži­no­ma, taip pat juo­dao­džių žiū­ro­vų mi­nia. Ir ap­skri­tai bent jau tą die­ną „Tas­te of Chi­ca­go“ šven­tė­je dau­gu­ma da­ly­vių bu­vo juo­du­kai.

(Bus daugiau)

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---