„Santaka“ / Kau­ne pra­leis­ti de­šimt­me­čiai neuž­ge­si­no mei­lės Viš­ty­čiui

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-08-10 15:39

Dalinkitės:  


Kad bū­tų ar­čiau gim­ti­nės, V.Ko­čiu­bai­tis įsi­gi­jo so­dy­bą To­tor­kie­my­je. Da­bar gy­dy­to­jas ten lei­džia ne tik sa­vait­ga­lius, bet ir ato­sto­gas.

Autorės nuotr.


Kau­ne pra­leis­ti de­šimt­me­čiai neuž­ge­si­no mei­lės Viš­ty­čiui

Eglė MIČIULIENĖ



Su ka­ro gy­dy­to­ju majoru Vi­liu­mi KO­ČIU­BAI­ČIU ga­li­ma kal­bė­ti įvai­rio­mis te­mo­mis. Apie me­di­ci­ną, apie pa­tir­tį Af­ga­nis­ta­ne, kur V.Ko­čiu­bai­tis du­kart vy­ko at­lik­ti ka­ro gy­dy­to­jo mi­si­jos, apie pa­siek­tą pro­fe­si­nę kar­je­rą – nuo ei­li­nio gy­dy­to­jo iki Ka­ro me­di­ci­nos tar­ny­bos Mo­ky­mo cent­ro vir­ši­nin­ko pa­rei­gų.

Ta­čiau šį­kart nu­ta­rė­me pa­si­kal­bė­ti pa­čia mėgs­ta­miau­sia šio žmo­gaus te­ma – apie Viš­ty­tį.

V.Ko­čiu­bai­tis, nors jau daug me­tų gy­ve­na Kau­ne, do­mi­si Viš­ty­čio kraš­to is­to­ri­ja, žmo­nė­mis, ren­ka me­džia­gą ir ku­ria šio kraš­to in­ter­ne­ti­nį pus­la­pį www.vis­ty­tis.ten.lt. Kaip pri­si­pa­ži­no pa­ts pa­šne­ko­vas, Viš­ty­tis – jo pir­mo­ji ir ne­blės­tan­ti gy­ve­ni­mo mei­lė.



Sa­ve va­di­na viš­ty­čio­ku

– Jau dvi­de­šimt vie­ne­rius me­tus gy­ve­na­te Kau­ne. Kaip Jus va­din­ti – kau­nie­čiu, viš­ty­tiš­kiu, o gal viš­ty­čio­ku?

– Kau­ne dir­bu, o lai­kau sa­ve viš­ty­čio­ku (nors skai­čiau, kad li­te­ra­tū­riš­kai rei­kė­tų sa­ky­ti viš­ty­tiš­kis). Ir ne­tgi gal­vo­ju atei­ty su­grįž­ti dak­ta­rau­ti į Viš­ty­tį... Esu ka­ro gy­dy­to­jas, o ka­riuo­me­nė­je tar­nau­ja­me tik iki 55 me­tų, pa­skui – į pen­si­ją.

– Ko­dėl ta­da pa­bė­go­te į Kau­ną?

– Taip gy­ve­ni­mas su­si­klos­tė. Ten mo­kiau­si, ga­vau dar­bą, su­kū­riau šei­mą.

– Kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo tė­viš­kę, bet ne kiek­vie­nas tiek daug sa­vęs jai ati­duo­da­me...

– Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad la­bai daug ati­duo­du tė­viš­kei. Tie­siog do­miuo­si Viš­ty­čio is­to­ri­ja, žmo­nė­mis ir ren­ku apie tai in­for­ma­ci­ją, se­nus že­mė­la­pius, nuo­trau­kas. Pra­dė­jau ra­šy­ti Viš­ty­čio met­raš­tį. Esu su­rin­kęs apie 400 įdo­mes­nių da­tų. Ypač domiuosi II Pasaulinio karo istorija.

Me­džia­gą ren­ku iš įvai­riau­sių šal­ti­nių: iš mu­zie­jaus (la­bai daug pa­dė­jo kraš­to­ty­ri­nin­kė mo­ky­to­ja Bi­ru­tė Mar­do­sai­tė – ji ma­ne už­ve­dė ant ke­lio), įvai­rių kny­gų, in­ter­ne­to. Da­bar jau ne­la­bai ir ži­nau, iš kur dar ką nors gau­ti.

Fak­tų tu­riu daug: nuo pat Viš­ty­čio at­si­ra­di­mo iki šių die­nų. Vie­nas is­to­ri­kas iš Vil­niaus man at­siun­tė iš se­no­sios vo­kie­čių kal­bos į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­tus „Kry­žiuo­čių ke­lių ap­ra­šus“. Juo­se pir­mą kar­tą pa­mi­nė­tas Viš­ty­čio eže­ro var­das. Tai bu­vo 1384 me­tais.



In­ter­ne­te – treč­da­lis

– Ka­da pra­dė­jo­te kur­ti Viš­ty­čiui skir­tą in­ter­ne­to sve­tai­nę www.vis­ty­tis.ten.lt?

– 2003 me­tais. Gal­būt da­bar ji – jau per su­dė­tin­ga. Ma­nau, kad rei­kė­tų pa­da­ry­ti at­ski­rai rek­la­mi­nį pus­la­pį apie Viš­ty­tį tu­ris­tams, o šio kraš­to is­to­ri­jai skir­ti at­ski­rą sve­tai­nę.

Esu pa­da­ręs ir Viš­ty­čio baž­ny­čios, ir mo­kyk­los in­ter­ne­to pus­la­pius. Tik lai­ko tu­riu vis ma­žiau.

– Uži­ma­te ne vie­nerias pa­rei­gas, tu­ri­te šei­mą, do­mi­tės Viš­ty­čio is­to­ri­ja ir dar ran­da­te lai­ko kur­ti in­ter­ne­to pus­la­pį. Gal Jums kas nors tal­ki­na?

– Da­bar jau pa­de­da duk­ra, jai – še­šio­li­ka me­tų. Li­na tech­ni­niais da­ly­kais ma­ne ge­ro­kai „ap­šo­vu­si“, pa­ti jau su­kū­ru­si tris sve­tai­nes apie jū­rų kiau­ly­tes, šu­nis ir bend­rą, apie na­mi­nius gy­vū­nus. Ji siū­lo­si pa­keis­ti pus­la­pio di­zai­ną, vis­ką iš­dės­ty­ti pa­to­giau.

Taip, lai­ko esu su­gai­šęs ne­ma­žai. Vis­kas – sa­vait­ga­lių, lais­va­lai­kio są­skai­ta. Bet vis­ko, ką esu su­rin­kęs, į in­ter­ne­tą su­dė­jau gal tik treč­da­lį.

– Gal iš vi­sų su­rink­tų fak­tų ren­gia­tės iš­leis­ti kny­gą?

– Iki kny­gos dar to­li. Gal ir bū­tų ga­li­ma, tu­rint daug lai­ko... O lai­ko nė­ra. Į atei­tį ką nors sun­ku pla­nuo­ti. Kaip sa­ko­ma, žmo­gus pla­nuo­ja – Die­vas juo­kia­si...

– Jū­sų su­kur­ta­me tink­la­la­py­je – daug is­to­ri­nių Viš­ty­čio nuo­trau­kų. Iš kur jų ga­vo­te?

– Vie­nas at­siun­tė drau­gai, ki­tų pa­pra­šiau iš kny­gų au­to­rių. Pa­vyz­džiui, dvi au­ten­tiš­kas Viš­ty­čio me­di­nės si­na­go­gos – da­bar jos iš­li­ku­si tik vie­na sie­na – vi­daus nuo­trau­kas iš sa­vo ko­lek­ci­jos pa­do­va­no­jo (Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­tis) Bo­ri­sas Feldb­liu­mas.

Tu­riu ir Viš­ty­čio cerk­vės, ku­rios jau se­niai ne­bė­ra, ir mui­ti­nės, ir Viš­ty­čio ban­ko, ku­ris sto­vė­jo prie baž­ny­čios, nuo­trau­kų. Gal­vo­ju, kad rei­kė­tų su­reng­ti se­nų re­tų Viš­ty­čio nuo­trau­kų pa­ro­dą.



Me­džio­jo kai­ze­ris

– Iš www.vis­ty­tis.ten.lt sve­tai­nė­je esan­čio fo­ru­mo aki­vaiz­du, kad šiuo kraš­tu do­mi­si ir dau­giau žmo­nių.

– Per die­ną sve­tai­nė­je vi­du­ti­niš­kai ap­si­lan­ko 30–50 žmo­nių. Daug me­džia­gos, nuo­trau­kų yra at­siun­tęs viš­ty­čio­kas Min­dau­gas Žo­ly­nas, ku­ris dir­ba Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­je, taip pat ky­bar­tie­tis, da­bar­ti­nis prem­je­ro G.Kir­ki­lo pa­ta­rė­jas Min­dau­gas Jur­ky­nas – jo se­ne­liai gy­ve­na Viš­ty­ty­je.

Ma­nau, kad į dar­bą ga­lė­tų įsi­trauk­ti ir mo­kyk­la: mo­ki­niai pa­ra­šy­tų ži­nu­čių apie tai, kas vyks­ta Viš­ty­ty­je. Bet vai­kams is­to­ri­ja, ma­tyt, neį­do­mi. Ka­žin ar jie ži­no, kad, pa­vyz­džiui, Viš­ty­čio dva­re gi­mė že­mai­čių ir Vil­niaus vys­ku­pas Jur­gis Tiš­ke­vi­čius. Ar­ba kad Viš­ty­ty­je me­džio­jo vo­kie­čių kai­ze­ris Vil­hel­mas II. Čia bu­vo ir feld­mar­ša­lo Her­ma­no Gė­rin­go me­džiok­lės plo­tai...

Viš­ty­ty­je kaž­ka­da gy­ve­no 4000 žmo­nių. Tai – ga­na ne­ma­žai. Iš jų ko­ne pu­sė bu­vo žy­dai. Jie čia tu­rė­jo ir sa­vo mal­dos na­mus, ir mo­kyk­lą, daug par­duo­tu­vių.

Viš­ty­čio mies­te­lis pir­mą kar­tą mi­ni­mas 1530 me­tais ir bu­vo ži­no­mas jau ta­da, kai apie Ky­bar­tus dar nie­kas ne­ži­no­jo. Pro Viš­ty­tį ėjo ke­lias į Rytp­rū­sius, Len­ki­ją. Jo reikš­mė su­ma­žė­jo, kai bu­vo nu­ties­tas ge­le­žin­ke­lis iš Pe­ter­bur­go į Ka­ra­liau­čių. Ta­da Viš­ty­tis pra­dė­jo nyk­ti, reikš­min­ges­ni ta­po Ky­bar­tai...

– Da­bar Viš­ty­ty­je (kaip ir ki­tuo­se kai­muo­se) žmo­nių mąž­ta, jau­ni­mas bė­ga į did­mies­čius, už­sie­nį...

– Bė­ga – gal taip ir tu­ri bū­ti. O aš no­riu grįž­ti. Žmo­na la­bai pyks­ta, kai taip sa­kau (juo­kia­si).



Nuo „Per­ga­lės“ lai­kų

– Ar ta­da, kai pri­si­kau­pė daug is­to­ri­nės me­džia­gos, pra­dė­jo­te kur­ti tink­la­la­pį?

– At­virkš­čiai. Kur­da­mas tink­la­la­pį no­rė­jau įdė­ti šiek tiek Viš­ty­čio is­to­ri­jos. O kai pra­dė­jau – tiek pri­rin­kau...

Da­bar ra­dau ne­se­niai iš­leis­tą vie­ną ru­sų au­to­riaus kny­gą, ku­rio­je ap­ra­šo­mos ru­sų ir vo­kie­čių ko­vos, taip pat – ir To­tor­kie­my­je. Čia bu­vo eša­lo­nuo­ta gy­ny­bos li­ni­ja, vy­ko la­bai įnir­tin­gos ko­vos, nes vo­kie­čiai ne­no­rė­jo įsi­leis­ti ru­sų į Prū­si­ją. Čia juk už ki­lo­met­ro – Prū­si­ja... Tai va, to­je kny­go­je daug pa­ra­šy­ta apie Viš­ty­tį: ir kaip ko­vos vy­ko, ir kas jį iš­va­da­vo. Vi­sa tai jau esu iš­ver­tęs, bet rei­kia, kad me­džia­gą per­skai­ty­tų li­tua­nis­tai.

Laik­raš­čiuo­se ra­dau, kad Viš­ty­tį va­da­vo toks pul­ki­nin­kas N.Ku­sa­ki­nas. 1971 me­tų „Per­ga­lės“ laik­raš­ty­je net ra­dau to pul­ko va­do nuo­trau­ką.

– Kur skai­tė­te to­kią se­ną „Per­ga­lę“?

– Kau­no vie­šo­sios bib­lio­te­kos ar­chy­ve. Ten yra vi­si 60-ies me­tų nu­me­riai – nuo pat pir­mų­jų. Per­žiū­rė­jau vi­sus tuos nu­me­rius ir vis­ką, kas bu­vo pa­ra­šy­ta apie Viš­ty­tį, at­si­švie­čiau. „Per­ga­lė­je“ bu­vo daug ra­šo­ma apie Viš­ty­tį.

– Sa­vo ku­ria­ma­me in­ter­ne­to pus­la­py­je per­spaus­di­na­te ir straips­nius iš da­bar­ti­nės „Santakos“. Ta­čiau šių straips­nių ne­ko­men­tuo­ja­te.

– Už­si­sa­kau „Santaką“ in­ter­ne­tu – skai­tau elekt­ro­ni­nį va­rian­tą. Esu pa­ra­šęs po­rą ko­men­ta­rų – ge­rų, ži­no­ma. „Santaka“ man – laik­raš­tis nu­me­ris pir­mas Lie­tu­vo­je. Kaip ga­lė­čiau kri­ti­kuo­ti žmo­nes, ku­rie ra­šo apie Viš­ty­tį?



Ru­sai – apie prie­šis­to­rę

– Nar­šo­te ir po ru­siš­kus in­ter­ne­to tink­la­la­pius. Ar juo­se ir­gi ran­da­te ver­tin­gos me­džia­gos?

– Ru­sai se­nais lai­kais ma­žai do­mė­jo­si Viš­ty­čiu, ne­bent ta­da, kai pa­te­ko­me į so­vie­tų vals­ty­bės su­dė­tį. O anks­čiau Viš­ty­tis bu­vo įdo­mes­nis vo­kie­čiams, žy­dams, len­kams... Na, gal kiek do­mė­jo­si ir ru­sai – juk vie­nu me­tu pri­klau­sė­me Ru­si­jos im­pe­ri­jai. Pa­vyz­džiui, po 1900 me­tų, kai vi­sas Viš­ty­tis bu­vo su­de­gęs, ca­ras Ni­ko­la­jus II do­va­no­jo 10 tūkst. rub­lių.

Da­bar ru­sai su­kū­rę ne­blo­gą pus­la­pį apie Viš­ty­čio aukš­tu­mą (www.vys­ty­nez.ru). Aš pa­žįs­tu šio tink­la­la­pio kū­rė­jus, esa­me ap­si­kei­tę me­džia­ga. Jie, kur­da­mi sa­vo pus­la­pį, kon­sul­ta­vo­si su ma­ni­mi. O aš iš tų žmo­nių ga­vau me­džia­gos apie Viš­ty­čio prie­šis­to­rę, ak­mens am­žių šia­me kraš­te. Vi­sa tai su­kė­liau į mū­sų in­ter­ne­ti­nį pus­la­pį.



Gai­la nyks­tan­čių ver­ty­bių

– Kaip, jū­sų nuo­mo­ne, Viš­ty­tis at­ro­do da­bar, ką ja­me rei­kė­tų keis­ti?

– Da­bar Viš­ty­tis iš­gra­žė­jęs. Tik kai ku­rių gat­vių pa­va­di­ni­mus rei­kė­tų grą­žin­ti.

Pa­vyz­džiui, pa­grin­di­nei Tai­kos gat­vei rei­kė­tų grą­žin­ti se­ną­jį Vi­žai­nio pa­va­di­ni­mą.

Ma­nau, rei­kė­tų su­tvar­ky­ti vie­tos inf­rast­ruk­tū­rą. Daug kur pae­že­rė­se – krū­mai ir kem­sy­nai. Rei­kė­tų ir ko­kio vieš­bu­tė­lio, kad žmo­nės žie­mą tu­rė­tų kur ap­si­sto­ti, trūks­ta ban­ko­ma­tų.

Ži­no­ma, rei­kia pri­žiū­rė­ti ir tai, kas iš­li­kę. Viš­ty­ty­je kaž­ka­da bu­vo trys ma­lū­nai. Du neiš­li­ko: tai La­pa­šins­ko ma­lū­nas, ku­ris bu­vo prie eže­ro, to­je vie­to­je, ku­ri ma­to­si žiū­rint tie­siai nuo evan­ge­li­kų baž­ny­čios, ir van­dens ma­lū­nas.

Iš­li­kęs tik se­na­sis Ka­nap­kio vė­jo ma­lū­nas. Tai tik­rai la­bai di­de­lis pa­vel­das, o jis da­bar pū­va. Šį ma­lū­ną vals­ty­bė tu­rė­tų per­pirk­ti iš sa­vi­nin­kų, bet gal jie daug pra­šo, ne­ži­nau.

Gal­būt rei­kė­tų pa­žy­mė­ti, kur anks­čiau sto­vė­jo cerk­vė – ten li­kę tik ke­li pa­ma­tų ak­me­nys. Skau­du, kad knyg­ne­šio ir vi­suo­me­nės švie­tė­jo Pet­ro Kriau­čiū­no gim­ti­nė­je nė­ra nė ak­mens. Su­de­gė na­me­lis, ir vis­kas. Bet juk P.Kriau­čiū­nas vi­siems su­val­kie­čiams – tas pa­ts, kas že­mai­čiams – Mo­tie­jus Va­lan­čius.



Be­veik kas sa­vai­tę

– Kaip daž­nai grįž­ta­te į gim­ti­nę?

– Kai pra­si­de­da se­zo­nas – nuo ba­lan­džio iki spa­lio – grįž­tu be­veik kiek­vie­ną sa­vai­tę.

– Ar šei­ma ne­pyks­ta, kad tiek daug lai­ko ski­ria­te Viš­ty­čiui?

– Pyks­ta. Milda, mano žmona, kar­tais klau­sia, ko­dėl, pa­vyz­džiui, va­žiuo­ju ne į Pa­lan­gą, o į Viš­ty­tį. Bet čia man – ge­riau­sias poil­sis. O Pa­lan­go­je iš kar­to pa­vargs­tu nuo žmo­nių ma­sės. Ži­no­ma, va­žiuo­siu ten ir šie­met, bet tik dėl šei­mos.

– Ką vei­kia­te at­vy­kęs į To­tor­kie­mį (čia V.Ko­čiu­bai­tis įsi­gi­jo so­dy­bą – aut. pa­st.)?

– Kas­dien nu­va­žiuo­ju į Viš­ty­tį, ap­lan­kau ma­mą, bend­rau­ju su viš­ty­čio­kais, nes vi­sus juos pa­žįs­tu, va­žiuo­ju prie eže­ro iš­si­mau­dy­ti. Kar­tais už­su­ku į „Viktorijos“ poil­sia­vie­tę. Ji ma­ne trau­kia dėl to, kad ten, „Dobilėlio“ sto­vyk­lo­je, – ma­no pra­leis­tos va­sa­ros. Ma­no ma­ma dirb­da­vo sto­vyk­los bu­hal­te­re, o aš ten ato­sto­gau­da­vau. Ir da­bar ga­liu pa­sa­ky­ti, ku­ria­me na­me­ly­je gy­ve­nau, kur sto­vė­jo ma­no lo­va...

– Ar šei­mos na­rius pa­vy­ko „užkrėsti“ Viš­ty­čiu?

– Šei­ma čia at­vyks­ta, bet ne taip daž­nai, kaip aš. Ma­no žmo­ną la­biau trau­kia mies­tas, ir tai – nor­ma­lu, juk ji Kau­ne užau­gu­si. La­biau­siai į čia va­žiuo­ti no­ri sep­ty­ne­rių me­tų sū­nus Povilas: jis su ma­ni­mi žve­jo­ja, gry­bau­ja.

Bet kad taip my­lė­tum Viš­ty­tį – tu­ri pa­žin­ti jo žmo­nes, tu­ri bū­ti čia gi­męs ir užau­gęs.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas