„Santaka“ / Žuvusio sūnaus dovana liko vaikystės namuose

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-08-07 08:15

Dalinkitės:  


Birutė Žemantauskienė saugo kiekvieną daiktelį, likusį Martyno kambaryje, ypač brangina jo piešinius.

Autorės nuotr.


Žuvusio sūnaus dovana liko vaikystės namuose

Kristina VAITKEVIČIENĖ



„Ma­my­te ir tė­ve­li, kaip gy­ve­nat, kaip lai­ko­tės, kaip ta va­sa­ra Ky­bar­tuo­se? Ma­tot, kad rei­ka­lai jau ju­da į prie­kį, nes pas Jus at­va­žiuo­ja Ie­vu­tė – ma­no bran­giau­sias žmo­gus (ži­no­ma, po Jū­sų). Tai ži­no­kit, kad neil­gai rei­kės lauk­ti tos mi­nu­tės, kai ir mes ga­lė­sim pa­si­kal­bė­ti ne te­le­fo­nu. La­bai pa­siil­gau. My­liu Jus la­bai. Jū­sų Mar­ty­nas.“

Dar vi­siš­kai ne­se­niai Bi­ru­tė ir Jo­nas Žemantauskai su vir­pu­liu šir­dy­je skai­tė šiuos sa­vo Mar­ty­no žo­džius ir lau­kė...

Lau­kė tik­rai ne to­kios ži­nios, ko­kia juos pa­sie­kė tą­dien, kai Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se bu­vo ras­ti dvie­jų darb­da­vio nu­šau­tų jau­nuo­lių kū­nai...

Ne ur­nos su vai­ko pe­le­nais lau­kė ky­bar­tie­čiai, o gy­vo, kaip vi­sa­da links­mo ir be­si­šyp­san­čio sa­vo Mar­ty­no...



Ta­po re­lik­vi­jo­mis

– Vis dar ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, kad taip ga­lė­jo at­si­tik­ti jam, – ne­su­lai­kė aša­rų Bi­ru­tė Že­man­taus­kie­nė. – Auk­si­nis bu­vo vai­kas. Nie­kad ne­pa­rė­jo gir­tas, ci­ga­re­tės ne­paė­mė į ran­kas.

Kaip ir Mar­ty­no iš­va­žia­vi­mo die­ną, taip ir da­bar Bi­ru­tė sau­go vi­sas smulk­me­nė­les, ku­rias kaž­ka­da lie­tė jo ran­kos: pa­ties siū­tą pi­ni­gi­nę su „di­džė­jaus“ emb­le­ma, ant vat­ma­no la­po pieš­tus pie­ši­nius, laiš­kus, pa­ties da­ry­tus at­vi­ru­kus su svei­ki­ni­mais, įvai­rias do­va­nas. Ant kiek­vie­no sta­le­lio, len­ty­nė­lės, pa­lan­gių – Mar­ty­no nuo­trau­kos, ku­rio­se tar­si ma­ži švie­su­liu­kai ge­ru­mu spin­du­liuo­jan­čios vai­ki­no akys.

– Jis bu­vo ir skau­tas, ir „Ky­bar­tų“ or­kest­re gro­jo, ir mo­kyk­lo­je ge­rai mo­kė­si, – ro­dė Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio vi­du­ri­nės mo­kyk­los bai­gi­mo ates­ta­tą Bi­ru­tė. – Nie­ka­da ne­tu­rė­jau pro­ble­mų su ši­tuo vai­ku. Jaut­rus bu­vo, ge­ras...



My­lė­jo kaip sa­vo

Ky­bar­tie­tė pa­sa­ko­jo, kad Mar­ty­nas pas ją au­go nuo 11 mė­ne­sių am­žiaus. Dar vi­sai kū­di­kė­lį tė­vas Ber­nar­das Si­mo­kai­tis (Bi­ru­tės bro­lio sū­nus) jį par­si­ve­žė iš Ja­ku­ti­jos. Vi­sų Be­nu va­di­na­mas vy­riš­kis ten su­si­pa­ži­no su ja­ku­te, ku­ri ir pa­gim­dė Mar­ty­ną.

„Ple­vė­siš­kos“ sie­los skulp­to­rė, po kiek lai­ko at­va­žia­vu­si į Ky­bar­tus ir pa­si­ra­šiu­si su­ti­ki­mą skir­ti Mar­ty­no glo­bė­jais Že­man­taus­kus, pa­sa­kė: „Vai­kai – pa­sau­lio gė­lės, bet man gra­žiau, kai jos žy­di po sve­ti­mais lan­gais...“

Nuo ta­da ky­bar­tie­čiai įpra­to, kad Mar­ty­nas – Že­man­taus­kų vai­kas.

– Ne kiek­vie­na mo­ti­na taip sa­vo tik­rą vai­ką my­lė­jo, kaip Bi­tė (taip pa­žįs­ta­mi ir ar­ti­mie­ji va­di­na Bi­ru­tę Že­man­taus­kie­nę) Mar­ty­nu­ką, – sa­kė ne­to­lie­se gy­ve­nan­ti ky­bar­tie­tė. – Ji ir rū­be­lį gra­žes­nį nu­pirk­da­vo, ir rū­pi­no­si, vi­sur ves­da­vo­si kar­tu – nie­kas ne­pa­sa­kė, kad sū­nė­no vai­ką au­gi­na.



Iš­gir­do at­si­tik­ti­nai

Il­gai ir Mar­ty­nas ne­ži­no­jo, kad Že­man­taus­kai nė­ra jo tik­ri tė­vai. Jam ir į gal­vą nea­tė­jo, kad Si­mo­kai­ty­tė – tai tik ma­my­tės pa­var­dė iki ves­tu­vių su tė­ve­liu, o ko­dėl da­bar jį au­gi­na Že­man­taus­kai – ne­si­gi­li­no. Kol vie­ną kar­tą mo­kyk­lo­je iš­gir­do: „Na, tu pa­žiū­rėk, sa­vo vai­ko ki­ti taip ne­puo­šia, kaip Že­man­taus­kie­nė – sve­ti­mą...“

Ta­da ir pa­klau­sė par­bė­gęs į na­mus: „Ma­my­te, ką jie šne­ka?“

– Pa­sa­kiau, kad vis­ką paaiš­kin­siu, kai jis paaugs, kai ga­lės su­pras­ti, – grau­di­no­si mo­te­ris. – Nie­ka­da jis ki­taip mū­sų ne­va­di­no, kaip ma­my­te ir tė­ve­liu. Mar­ty­nas vi­sa­da bu­vo mū­sų sū­nus.



Iš­vy­ko už­si­dirb­ti

– Bi­te, pa­pa­sa­kok, ko jis į Ame­ri­ką iš­va­žia­vo, – į po­kal­bį įsi­ter­pė sun­kiai jau­du­lį tram­dan­tis su­tuok­ti­nis. – Pa­sa­kyk vis­ką, kaip bu­vo, te­gul ži­no žmo­nės.

Že­man­taus­kai pa­sa­ko­jo, kad bai­gęs Vil­niaus Juo­zo Tal­lat–Kelp­šos kon­ser­va­to­ri­ją Mar­ty­nas ku­rį lai­ką dir­bo pas Ž.Žva­gu­lį, pa­skui BTV mu­zi­ki­nė­je lai­do­je. Li­ki­mas lė­mė, kad vai­ki­nas su­si­pa­ži­no su Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės fut­bo­lo rink­ti­nės vy­riau­sio­jo tre­ne­rio Al­gi­man­to Liu­bins­ko duk­ra Ži­vi­le. Jau­nuo­liai gra­žiai drau­ga­vo, bend­ra­vo su vienas kito šei­mo­mis.

Vie­ną die­ną kal­bė­da­mas su Mar­ty­no tė­vais A.Liu­bins­kas iš­ta­rė to­kią fra­zę: „Ne­no­riu vai­kų ma­ty­ti uba­gais, te­gul va­žiuo­ja į Ame­ri­ką už­si­dirb­ti. Leis­kit, te­gul vyks­ta Mar­ty­nas kar­tu su Ži­vi­le.“

– O, kad ta­da bū­čiau drau­du­si, kad bū­čiau prie­ši­nu­sis, – ry­pa­vo Bi­ru­tė. – Gal da­bar vai­kas gy­vas bū­tų. Sun­ku jam bu­vo sve­ti­ma­me kraš­te, nors nie­kad ne­si­skun­dė, bet ma­čiau, kad ne­ge­rai. Kai at­siun­tė nuo­trau­kas, net šir­dį su­skau­do pa­ma­čius ži­lų plau­kų sruo­gas tan­kiuo­se Mar­ty­no plau­kuo­se...



Su­ta­po gim­ta­die­niai

Į JAV Mar­ty­nas kar­tu su Ži­vi­le iš­vy­ko prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Po ke­le­to me­tų jų drau­gys­tė nu­trū­ko.

Be­maž po me­tų Mar­ty­nas su­si­pa­ži­no su Ie­va. Mer­gi­na iš Klai­pė­dos, stu­di­juo­jan­ti tei­sę, į Ame­ri­ką at­va­žia­vo, kaip Bi­ru­tė sa­kė, „per moks­lus“. Vie­na­me ba­re va­sa­rio 24 die­ną jie su­si­ti­ko to­dėl, kad abu... šven­tė sa­vo gim­ta­die­nius. Jau­nuo­lis ke­le­riais me­tais bu­vo vy­res­nis. Drau­gys­tė už­si­mez­gė ne iš kar­to – Mar­ty­nas dar kan­ki­no­si dėl anks­tes­nio iš­si­sky­ri­mo.



Ne­kė­lė ra­ge­lio

Tik vė­liau vai­ki­nas laiš­ke tė­vams ra­šė, jog pa­ga­liau su­ra­do ge­rą žmo­gų, ku­ris tik­rai yra ta tik­ro­ji „ant­ro­ji pu­sė“. Ei­nant ant­riems drau­gys­tės me­tams, jau­nuo­liai ap­si­gy­ve­no kar­tu, gra­žiai įsi­ruo­šė bu­tą. Mar­ty­nas nu­pie­šė di­džiu­lį pa­veiks­lą ant sie­nos, ku­ris la­bai pa­ti­ko per ka­me­rą in­ter­ne­tu jų bui­tį ap­žiū­ri­nė­ju­siai ma­mai. Ta­da Mar­ty­nas pri­ža­dė­jo, kad ir jai nu­pieš pa­na­šų..

Tą lem­tin­gą die­ną, kai Yst Poin­te ai­dė­jo šū­viai, Ie­vu­tė sau ir Mar­ty­nui pa­ruo­šė žu­vies keps­nį, mat jie bu­vo nu­ta­rę svei­kai mai­tin­tis. Ne­su­lau­ku­si lai­ku su­grįž­tan­čio iš dar­bo, ji pa­skam­bi­no my­li­ma­jam, bet te­le­fo­ne ai­dė­jo tik kvie­ti­mo sig­na­las. Ra­ge­lio ne­kė­lė ir Mar­ty­no bend­ra­dar­bė In­ga Cont­re­ras. Ie­vu­tė ne­ra­do sau vie­tos vi­są nak­tį, juk Mar­ty­nas nie­ka­da ne­bu­vo nie­kur taip už­tru­kęs...



Do­va­no­da­vo žu­vis

Bu­vu­si ky­bar­tie­čio mo­ky­to­ja ir skau­tų va­do­vė Onu­tė Ša­ra­kaus­kai­tė sa­kė, kad to­kių mo­ki­nių ir skau­ti­jos va­do­vų jau ne­bė­ra.

– Jie abu su ge­riau­siu drau­gu Ma­riu­mi Ža­ku bu­vo ne­pa­kei­čia­mi va­do­vai, – sa­kė Ši­lu­vo­je da­bar dir­ban­ti vie­nuo­lė. – Tik jie su­ge­bė­da­vo su­bur­ti apie sa­ve vi­sus ber­niu­kus, su­do­min­ti juos įvai­riais da­ly­kais, pa­mo­ky­ti, pa­tar­ti. Mar­ty­nas la­bai gra­žiai pie­šė, 1998 me­tais jo pieš­ta ju­bi­lie­ji­nė sto­vyk­los emb­le­ma lai­mė­jo pa­grin­di­nį pri­zą. Mar­ty­nas ypač mė­go žu­vies sim­bo­lį. Iš kark­lo ša­kos jis bu­vo iš­dro­žęs ir man pa­do­va­no­jęs mi­nia­tiū­ri­nę, ju­ve­ly­riš­kai iš­dro­ži­nė­tą žu­vy­tę – kaip krikš­čio­ny­bės sim­bo­lį.

Ma­ma ir­gi pa­sa­ko­jo, kad žu­vies mo­ty­vų bū­da­vo daž­na­me jo pie­ši­ny­je. Bi­ru­tei jis yra at­siun­tęs at­vi­ru­ką su žvy­nuo­to­sios at­vaiz­du ir pa­ra­šęs, kad da­bar ji tu­rės sa­vo žu­vy­tę. Jo zo­dia­ko ženk­las bu­vo žu­vis.



Pra­na­šin­gi ženk­lai

– Kaž­ka­da, kai jo tik­ro­ji ma­ma ja­ku­tė bu­vo at­vy­kus į Ky­bar­tus, ji at­ve­žė ne­di­de­lę skulp­tū­rė­lę, – ro­dė vai­ko fi­gū­rė­lę Bi­ru­tė. – Vieš­nia sa­kė, kad tai – Mar­ty­no at­vaiz­das. Ke­le­tą die­nų prieš tą tra­ge­di­ją, kai šluos­čiau dul­kes, skulp­tū­rė­lė par­vir­to ir su­trū­ko jos gal­va. Ta­da nie­ko blo­go ne­pa­gal­vo­jau. Pas­kui sap­na­vau, kad vi­dur­nak­tį, ryš­kiai švie­čiant pil­na­čiai, išė­jau į bal­ko­ną ir pa­ma­čiau apa­čio­je, gė­ly­ne, išau­gu­sias dvi bal­tas di­džiu­les or­chi­dė­jas. Jau len­kiau­si prie gė­lių, kai iš aukš­ty­bių iš­gir­dau bal­są: „Tik neuž­kask!“ Šiur­pas pe­rė­jo kū­nu.

Bi­ru­tė sa­kė ne­si­ruo­šian­ti lai­do­ti ur­nos su Mar­ty­no pe­le­nais. Po mi­šių kop­ly­čio­je, at­si­svei­ki­ni­mo su jį pa­ži­no­ju­siais žmo­nė­mis in­das su pa­lai­kais pa­dė­tas ta­me pa­čia­me kam­ba­ry­je, kur vai­ki­nas pra­lei­do sa­vo jau­nas die­nas...






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas