Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-08-03 16:25

---

Židinių meistras Valdas Bakūnas neturi laiko atostogauti, nes jo profesijos žmonių mūsų krašte labai mažai.

Autorės nuotr.

Žmo­gus nuo se­no jau­čia ne­paaiš­ki­na­mą trau­ką ug­niai. Gal to­dėl taip po­pu­lia­rė­ja ži­di­niai: jie sta­to­mi na­muo­se, kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­se, ne­tgi bu­tuo­se.

Ži­di­nys, ku­ria­me jau­kiai sprag­si ug­nis, tam­pa vie­nu la­biau­siai trau­kian­čių kam­ba­rio ak­cen­tų.

Apie šią pa­trauk­lią in­ter­je­ro de­ta­lę kal­bė­jo­mės su Ky­bar­tuo­se gy­ve­nan­čiu ži­di­nių meist­ru Val­du BA­KŪ­NU. Ky­bar­tie­tis ži­di­nių sta­ty­ba už­sii­ma jau apie de­šimt­me­tį ir už­sa­ky­mų tu­ri be­veik vi­so­je Lie­tu­vo­je.



Am­ži­na kla­si­ka

– Įdo­mu, ko­kie ži­di­niai šiuo me­tu po­pu­lia­riau­si?

– Kiek žmo­nių – tiek nuo­mo­nių. Na, gal 60 pro­c. klien­tų no­ri kla­si­ki­nio sti­liaus – se­no­viš­ko ži­di­nio su kar­ni­zu, ak­mens ap­dai­la. To­kie vis dar po­pu­lia­rūs, ypač kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­se. Ten tu­ri­me pa­sto­vių klien­tų. Ne kar­tą dir­bo­me prie Viš­ty­čio eže­ro, Dzū­ki­jo­je ir ki­tur.

Mo­der­nius ži­di­nius sta­to dau­giau­siai nau­juo­se na­muo­se: pa­pras­tai tokie židiniai bū­na iš šli­fuo­to ak­mens ir gip­so plokš­tės, ku­ri da­žo­ma, už­te­pa­ma de­ko­ra­ty­vi­niu tin­ku ir pan.



– Ko­kią dar ap­dai­lą žmo­nės ren­ka­si?

– Pa­vyz­džiui, ke­ra­mi­ką, kok­lius. Jie – šiuo­lai­kiš­ki ir bran­gūs, iš ap­dai­los me­džia­gų bran­ges­nis tik ak­muo. Ren­ka­si ir ne­rū­di­jan­tį plie­ną, va­rį, stik­lą, ply­tas, kai kas – ir lau­ko ak­me­nis, žo­džiu, ką tik no­ri.



– Koks tu­ri bū­ti ge­ras ži­di­nys?

– Vi­sų pir­miau­sia ži­di­nys tu­ri bū­ti sau­gus, kad neuž­deg­tų na­mų.

At­vi­ras ži­di­nys pra­ktiš­kai sau­ges­nis, nes te­rei­kia sau­go­ti, kad ati­da­rius ant grin­dų neišk­ris­tų ža­ri­ja. O ži­di­nį su kap­su­le rei­kia ge­rai izo­liuo­ti, kad ne­kais­tų šo­nai.

Ypač rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį į ka­mi­no tvar­kin­gu­mą ir dia­met­rą. Jei ži­di­nio pa­ku­ra di­de­lė, o ka­mi­nas – ma­žas, į kam­ba­rį eis dū­mai ar­ba smal­kės, o tai – la­bai pa­vo­jin­ga. Jei at­va­žia­vęs ma­tau, kad ka­mi­nas ne­ge­ras, klien­tą at­kal­bu nuo ži­di­nio ar­ba pa­siū­lau da­ry­ti ki­tą ka­mi­ną.

Ži­no­ma, sta­tant ži­di­nį rei­kia nau­do­ti ati­tin­ka­mas me­džia­gas, bū­ti­na lai­ky­tis tech­no­lo­gi­jų – ki­taip ky­la pro­ble­mų. To­dėl pir­miau­sia rei­kė­tų sam­dy­ti to­kį meist­rą, ku­ris tu­ri re­ko­men­da­ci­jas, pa­tir­ties.



Ir bute, ir rūsyje

– Ar te­ko ži­di­nių sta­ty­ti bu­tuo­se?

– Taip. Vi­sur te­ko: ne tik bu­tuo­se, bet ir ga­ra­žo rū­sy­je... Dau­giaaukš­čiuo­se sta­to­me viršu­ti­nia­me aukš­te. Kai kas įsi­ren­gia elekt­ri­nius ar du­ji­nius ži­di­nius – to­kiems ka­mi­nų ne­rei­kia, to­dėl ga­li da­ry­ti bet ku­ria­me aukš­te. Sta­to­me ir to­kius, bet re­tai. At­vi­ri ži­di­niai taip pat už­sa­ko­mi re­čiau – jais na­mo neap­šil­dy­si. Po­pu­lia­riau­si da­bar ži­di­niai su kap­su­lė­mis. Iš jų – ir gro­žis, ir nau­da.



– Koks bu­vo neįp­ras­čiau­sias už­sa­ky­mas?

– O, vis­ko žmo­nės pri­si­gal­vo­ja. Te­ko da­ry­ti ži­di­nių per du aukš­tus, sie­kian­čius 7,5 met­ro.



– Ar bū­na, kad Jums ne­pa­tin­ka Jū­sų pa­ties pa­da­ry­tas ži­di­nys?

– Ži­no­ma – juk kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo sko­nį. Ką klien­tas už­si­sa­ko – tą ir da­rau.



– Ne­jau ne­pa­ta­ria­te, kad taip, pa­vyz­džiui, bus ne­gra­žu?

– Pa­ta­riu, bet ne vi­si klau­so. Gal tik man ne­gra­žu, o ki­tam žmo­gui – la­bai gra­žu. Ar­gi ga­li pirš­ti sa­vo nuo­mo­nę? Nors daž­niau­siai žmo­nes įti­ki­nu... O kai ku­rie iš kar­to tu­ri sa­vo pro­jek­tą, ku­rį už­si­sa­ko pas di­zai­ne­rį. Man be­lie­ka tik su­mon­tuo­ti tai, ką jie no­ri.



– Ar daž­nai klien­tai pra­šo di­zai­ne­rio pa­slau­gų? Ar in­di­vi­dua­lūs pro­jek­tai – kaž­kuo ypa­tin­gi?

– Apie de­šimt pro­cen­tų mū­sų klien­tų nau­do­ja­si di­zai­ne­rių pa­slau­go­mis. Ne­pa­sa­ky­čiau, kad tie ži­di­niai – kaž­kuo ypa­tin­gi. Gal jie ir ne­stan­dar­ti­niai, bet kiek­vie­nas di­zai­ne­ris tu­ri sa­vo brai­žą, ir pa­gal ži­di­nį (net ir ne ma­no da­ry­tą) jau be­veik ga­liu pa­sa­ky­ti, kas jį pro­jek­ta­vo.



Nuo 2 tūkstančių iki...

– Ži­di­nys nė­ra pi­gus ma­lo­nu­mas. Ko­kį bran­giau­sią ži­di­nį jums te­ko da­ry­ti?

– Ži­di­nio kai­na pri­klau­so nuo įran­gos ir ap­dai­los me­džia­gų. Bran­giau­sias, ku­rį da­rė­me vie­na­me nuo­sa­va­me na­me, su įran­ga kai­na­vo apie 40 tūkst. li­tų. Ten bu­vo la­bai ne­pi­gios me­džia­gos: bran­gi ka­se­tė ir la­bai daug ak­mens.

Šiaip šil­dy­mui skir­tos kap­su­lės kai­na pra­si­de­da nuo 2 tūkst. li­tų. Da­rė­me ži­di­nį, kur vien tik kap­su­lė kai­na­vo 18 tūks­tan­čių li­tų.



– O kiek mi­ni­ma­liai rei­kė­tų tu­rė­ti pi­ni­gų no­rint pa­si­sta­ty­ti ži­di­nį?

– Žiū­rint, ko­kį. Jei at­vi­rą ir la­bai ne­di­de­lį – ga­li­ma įsi­reng­ti maž­daug už du tūks­tan­čius li­tų (su me­džia­go­mis ir dar­bu). O jei­gu kal­ba­me apie vi­du­ti­nės kla­sės ži­di­nį su ko­ky­biš­ka kap­su­le – kai­na pra­si­de­da maž­daug nuo 6 tūkst. li­tų.



Atos­to­gau­ti nė­ra ka­da

– Sa­ky­ki­te, Val­dai, ar ži­no­te, kiek ži­di­nių iš vi­so esa­te pa­sta­tęs?

– Nes­kai­čia­vau. Vien ži­di­niais už­sii­mu dau­giau nei de­šimt me­tų. Pas­ku­ti­nius 3–4 me­tus vi­du­ti­niš­kai per sa­vai­tę pa­da­ro­me po ži­di­nį (dir­bu su pa­gal­bi­nin­ku). Kai ne­spė­ja­me per pen­kias dar­bo die­nas, kar­tais ten­ka pa­plu­šė­ti ir sa­vait­ga­lį.



– Tai kiek me­tų jau nea­tos­to­ga­vo­te?

– Oi, daug... Sa­vait­ga­lį su šeima kar­tais iš­va­žiuo­ja­me kur nors pail­sė­ti – ir vis­kas. Dir­bu be poil­sio, ir vi­si ma­no ko­le­gos, kiek aš ži­nau, – taip pat.

Mū­sų kraš­te ži­di­nių meist­rų ma­žai. To­dėl, nors esa­me kon­ku­ren­tai, su­ta­ria­me ge­rai, bend­ra­dar­biau­ja­me, jei rei­kia – vie­nas ki­tam pa­de­da­me.



– Už­sa­ky­mų tu­ri­te daug – klien­tams ten­ka il­go­kai pa­lauk­ti, kol ateis jų ei­lė?..

– Tru­pu­tį dau­giau nei pu­sę me­tų. Da­ro­me pa­gal ga­li­my­bes – tik tiek, kiek spė­ja­me.



– Tik­riau­siai Jū­sų na­muo­se yra ži­di­nys?

– Taip. Bet, de­ja, kaip bat­siu­vys – be ba­tų, taip ir ma­no ži­di­nys – pa­da­ry­tas, bet ne­pa­baig­ta ap­dai­la. Ir taip – jau gal pen­ke­ri me­tai... Aš ži­di­niu šil­dau dvie­jų aukš­tų na­mą. Ne­baig­tas ne tik ži­di­nys – vis re­mon­tuo­ja­mės ir na­mus. Tik lai­ko trūks­ta, o pa­sam­dy­ti ne vi­są lai­ką bū­na ką. Tad dir­bu pa­ts, kai spė­ju.



– Ar vien ži­di­nio už­ten­ka ap­šil­dy­ti na­mus?

– Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ki­to šil­dy­mo šal­ti­nio pas mus nė­ra. Na­mo plo­tas – per 100 m² met­rų, ir jam ap­šil­dy­ti vi­siš­kai už­ten­ka ži­di­nio. Tik rei­kia ko­ky­biš­kų, sau­sų mal­kų. Pa­vyz­džiui, jei inst­ruk­ci­jo­je pa­ra­šy­ta, kad ži­di­nys de­ga iki 8 val., tai ne­reiš­kia, kad jis tiek degs pri­ki­šus drėg­nų mal­kų. Ži­di­niui mal­kos tu­ri bū­ti džio­vin­tos bent dve­jus me­tus.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---