„Santaka“ / Dvasininko tarnystė žmonėms visada bus reikalinga

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-07-31 08:47

Dalinkitės:  


Ke­tur­va­la­kių pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Vai­do­tas La­ba­šaus­kas sa­kė, jog dva­si­nin­kas jau­sis rei­ka­lin­gas, jei skai­tys lai­ko ženk­lus ir my­lės žmo­nes.

Autorės nuotr.


Dvasininko tarnystė žmonėms visada bus reikalinga

Birutė NENĖNIENĖ

Po stu­di­jų – į pa­ra­pi­ją

Rugp­jū­čio tre­čią­ją su­kan­ka me­tai, kai Ke­tur­va­la­kių pa­ra­pi­jos kle­bo­nu pra­dė­jo dirb­ti Vai­do­tas La­ba­šaus­kas. Jis bai­gė moks­lus Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, dir­bo klie­ri­kų dva­sios va­do­vu, stu­di­ja­vo ma­gist­ran­tū­ro­je baž­ny­ti­nę tei­sę. Per­nai grį­žo į Lie­tu­vą po stu­di­jų Va­šing­to­ne, Ame­ri­kos ka­ta­li­kų uni­ver­si­te­te, su mo­ra­li­nės teo­lo­gi­jos li­cen­cia­to dip­lo­mu.

Vai­do­tas buvo išsiųstas stu­di­juo­ti į už­sie­nį to­kiu tiks­lu, kad bai­gęs moks­lus dės­ty­tų Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­jos ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je Ma­ri­jam­po­lė­je. Ta­čiau per pen­ke­rius stu­di­jų me­tus si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je pa­si­kei­tė, dėl pa­šau­ki­mų sty­giaus se­mi­na­ri­ja bu­vo už­da­ry­ta.

Moks­lų bai­gi­mą pa­tvir­ti­nan­tis do­ku­men­tas da­bar pa­dė­tas ša­lia teo­lo­gi­nių kny­gų ang­lų kal­ba. Ta­čiau nei dip­lo­mas, nei kny­gos sa­vai­me žmo­gaus au­to­ri­te­to ne­pa­kels – jis už­si­tar­nau­ja­mas to ne­sie­kiant, per bend­ra­vi­mą.



Apž­vel­gė šei­mi­nin­ko žvilgs­niu

Vieš­na­gė pas pa­ra­pi­jos kle­bo­ną pra­si­dė­jo pa­žin­ti­mi su baž­ny­čios ir kle­bo­ni­jos ap­lin­ka.

Kaip ir kiek­vie­nas nau­jas šei­mi­nin­kas, Vai­do­tas ap­žvel­gė ūkį ir pir­miau­sia ėmė­si tvar­ky­ti tai, kas bū­tų nau­din­ga žmo­nėms bei su­teik­tų jau­ku­mo pa­čiam.

Baž­ny­čios pa­tal­po­se, lais­va­me kam­ba­ry­je, jo rū­pes­čiu įreng­ta šar­vo­ji­mo sa­lė, pa­gal­bi­nės pa­tal­pos, su­tvar­ky­ta zak­ris­ti­ja, į baž­ny­čią nu­ties­ta šil­dy­mo tra­sa. Kle­bo­nas net pri­glau­dė be­glo­bį šu­nį Ulą ir jam pa­sky­rė „sar­go“ pa­rei­gas. Lau­ke bu­vo iš­vers­ti ke­le­tas pe­rau­gu­sių bei iš­si­ke­ro­ju­sių krū­mokš­nių. Kle­bo­nas pa­ts, pa­si­keis­da­mas su baž­ny­čios tar­nais, ima­si pjau­ti žo­lę, nu­šluo­ti ta­kus.

Erd­vio­je kle­bo­ni­jo­je at­lik­tas einamasis re­mon­tas, di­džiau­sias kam­ba­rys pri­tai­ky­tas bend­ruo­me­nės at­sto­vų pa­si­ta­ri­mams. Po tru­pu­tį tvar­ko­mos ant­ro­jo aukš­to pa­tal­pos, ku­rio­se bū­tų ga­li­ma priim­ti mal­di­nin­kus ir kt. Šią va­sa­rą pa­ra­pi­jo­je ruo­šia­si sto­vyk­lau­ti Vil­ka­viš­kio skau­tai.



Dė­kin­gas pa­gal­bi­nin­kams

– Už fi­nan­si­nę pa­ra­mą ir nuo­šir­du­mą esu dė­kin­gas Sei­mo na­riui Al­gir­dui But­ke­vi­čiui. Su juo ar­ti­miau su­si­pa­ži­nau pra­dė­jęs kle­bo­nau­ti ir iš­kart pa­ju­tau, jog tai yra žmo­nių po­li­ti­kas, įsi­klau­san­tis ir pa­de­dan­tis, – kle­bo­nas pra­dė­jo kal­bą apie žmo­nes, be ku­rių pa­gal­bos jo pir­mie­ji „ūki­niai“ žings­niai Ke­tur­va­la­kiuo­se bū­tų kur kas sun­kes­ni.

Ku­ni­gas Vai­do­tas pa­si­džiau­gė rink­lia­vas or­ga­ni­za­vu­siais ir au­ko­ju­siais pa­ra­pi­jie­čiais, la­bai daug sta­ty­binėmis me­džia­go­mis pa­dė­jo fir­ma „Mo­ri­ta“ iš Ma­ri­jam­po­lės.



Pas­kir­to­je vie­to­je

Vys­ku­pas kunigą Vai­do­tą pa­sky­rė į ar­ti­mes­nę nuo vys­ku­pi­jos cent­ro – Ma­ri­jam­po­lės – pa­ra­pi­ją tu­rė­da­mas tiks­lą, kad ku­ni­gas, nea­tit­rūk­da­mas nuo sie­lo­va­dos dar­bo, im­sis vys­ku­pi­jos pa­sto­ra­ci­nių pro­gra­mų mo­de­ra­to­riaus pa­rei­gų. Jis ga­lė­jo į Ke­tur­va­la­kius va­ži­nė­ti iš Ma­ri­jam­po­lės, bet, pa­sak Vai­do­to, pa­ra­pi­jos kle­bo­nas tu­ri gy­ven­ti to­je vie­to­je, į ku­rią pa­skir­tas.

Jau­nas ku­ni­gas pa­si­džiau­gė, kad vys­ku­pas lei­do adap­tuo­tis pa­ra­pi­jos veik­lo­je.

Praei­tais moks­lo me­tais V.La­ba­šaus­kas tu­rė­jo pa­skai­tų Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Teo­lo­gi­jos fa­kul­te­te.



Ne­si­jau­čia nu­stum­tas

– Ne­si­jau­čiu pra­stai, kad po be­veik dvy­li­kos stu­di­jų me­tų dir­bu kai­mo pa­ra­pi­jo­je. Baž­ny­čio­je kar­je­riz­mas yra sve­ti­mas da­ly­kas, mes, ku­ni­gai, ne­da­ro­me kar­je­ros. Mū­sų pa­šau­ki­mas kaip tik yra tar­nau­ti. Juk Evan­ge­li­jo­je sa­ko­ma, jog tas, ku­ris no­ri va­do­vau­ti, te­bū­nie kaip tar­nas ar ver­gas.

Ar­ki­vys­ku­pas Jur­gis Ma­tu­lai­tis ku­ni­gams sa­ky­da­vo, jog tu­ri ei­ti ten, kur nie­kas ne­no­ri, kur la­biau­siai ap­leis­ta.

Ma­no nuo­mo­nė yra to­kia: jei bai­gei teo­lo­gi­jos stu­di­jas, tai esi įver­tin­tas kaip Die­vo pa­ži­ni­mo spe­cia­lis­tas, to­dėl to­mis sa­vo ži­nio­mis tu­ri da­ly­tis. Kai­me yra la­bai daug ge­rų ir gra­žių da­ly­kų, bet, kaip ir vi­sur ki­tur, žmo­nėms rei­ka­lin­ga dva­si­nė pa­gal­ba, – at­sa­kė ku­ni­gas Vai­do­tas į klau­si­mą, kaip jau­čia­si Ke­tur­va­la­kiuo­se.



Krep­ši­nio aikš­te­lė ir gi­ta­ra

Vai­do­tas, at­vy­kęs į Ke­tur­va­la­kius, ne­li­ko kai­mo gy­ve­ni­mo ste­bė­to­ju, bet iš­kart įsi­jun­gė į bend­ruo­me­nės ak­ty­vo gre­tas, kar­tu šven­čia šven­tes, dis­ku­tuo­ja ir pan. Jis la­bai gra­žiai su­ta­ria, ga­li­ma sa­ky­ti, – su­si­bi­čiu­lia­vo su se­niū­nu, kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ku, mo­kyk­los di­rek­to­re.

Dar jau­nys­tė­je pa­mė­gęs krep­ši­nį, jis nuo pat pir­mų die­nų ta­po Ke­tur­va­la­kių ve­te­ra­nų krep­ši­nio ko­man­dos na­riu, va­ka­rais tre­ni­ruo­ja­si ir da­ly­vau­ja var­žy­bo­se.

Ku­ni­gas Vai­do­tas taip pat neuž­me­tė anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je pa­mėg­tos gi­ta­ros, ja iš­mo­kė gro­ti baž­ny­čio­je gie­do­ti nu­si­tei­ku­sias mer­gai­tes.



Iš­siaiš­ki­no skir­tu­mą

– Kai stu­di­juo­da­mas Ame­ri­ko­je su­grįž­da­vau va­sa­ros ato­sto­gų, Lie­tu­va at­ro­dy­da­vo kaip di­de­lis kai­mas. Kai pa­gy­ve­nau Ke­tur­va­la­kiuo­se, tai nu­va­žia­vęs į Ma­ri­jam­po­lę pa­si­jau­čiu kaip Niu­jor­ke, – juo­ka­vo ku­ni­gas Vai­do­tas, da­ly­da­ma­sis įspū­džiais apie gy­ve­ni­mą Ame­ri­ko­je. – Ten la­bai jau­čia­mas aukš­tas ci­vi­li­za­ci­jos ly­gis, pa­žan­ga ir t. t. Bet ma­no, kaip dva­si­nin­ko, ki­ti gy­ve­ni­mo prio­ri­te­tai. Vi­są lai­ką il­gė­da­vau­si Lie­tu­vos. To tik­ru­mo, na­tū­ra­lu­mo bei pa­pras­tu­mo. Ma­ne vi­są lai­ką neap­lei­do jaus­mas, jog Lie­tu­vo­je žmo­nės la­biau išal­kę dva­si­nių da­ly­kų ir jiems yra im­les­ni.

Ame­ri­kie­čiai iš­gy­ve­na eg­zis­ten­ci­nį ne­ri­mą, dau­giau pa­vir­ši­nį gy­ve­ni­mą, jie la­biau įti­kė­ję į sa­vo vals­ty­bę bei jos tei­kia­mas ga­ran­ti­jas, į sa­vo psi­cho­lo­gus, ki­tus spe­cia­lis­tus.



Kas vi­sa­da rū­pės

Tei­gia­ma, jog se­ku­lia­rio­je vi­suo­me­nė­je dva­si­niai da­ly­kai nu­stu­mia­mi į to­li­mą pla­ną. No­rė­jo­si su­ži­no­ti ku­ni­go Vai­do­to nuo­mo­nę apie dva­si­nin­ko vie­tą ir po­rei­kį kin­tan­čio­je ap­lin­ko­je.

– Vi­suo­me­nė te­gul se­ku­lia­rė­ja (nors aš su to­kiu tei­gi­niu ne­su­tik­čiau) tiek, kiek tik no­ri. Ku­ni­gas vi­sa­da bus rei­ka­lin­gas, jei at­liks sa­vo au­ten­tiš­ką tar­nys­tę, jei su­vok­da­mas lai­ko ženk­lus su mei­le per­duos Ge­rą­ją Nau­jie­ną, ne­pa­si­duos vien so­cia­li­nio vei­kė­jo, or­ga­ni­za­to­riaus ar ad­mi­nist­ra­to­riaus vaid­me­niui, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas. – Kaž­kas vi­sa­da tu­rės pa­dė­ti žmo­gui su­pras­ti, ko­kia yra gy­ve­ni­mo pra­smė že­mė­je.

No­riu pri­dur­ti, jog ir mes, ku­ni­gai, nie­ko ne­tu­ri­me pa­tys iš sa­vęs. Mei­lė yra die­viš­ka do­ry­bė, Die­vo do­va­na, ku­ria nuo­la­tos mo­ko­mės vi­si tar­pu­sa­vy­je da­ly­tis.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas