|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-07-31 08:47
Keturvalakių parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas sakė, jog dvasininkas jausis reikalingas, jei skaitys laiko ženklus ir mylės žmones.Autorės nuotr. Birutė NENĖNIENĖ Rugpjūčio trečiąją sukanka metai, kai Keturvalakių parapijos klebonu pradėjo dirbti Vaidotas Labašauskas. Jis baigė mokslus Kauno kunigų seminarijoje, dirbo klierikų dvasios vadovu, studijavo magistrantūroje bažnytinę teisę. Pernai grįžo į Lietuvą po studijų Vašingtone, Amerikos katalikų universitete, su moralinės teologijos licenciato diplomu. Vaidotas buvo išsiųstas studijuoti į užsienį tokiu tikslu, kad baigęs mokslus dėstytų Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijoje Marijampolėje. Tačiau per penkerius studijų metus situacija Lietuvoje pasikeitė, dėl pašaukimų stygiaus seminarija buvo uždaryta. Mokslų baigimą patvirtinantis dokumentas dabar padėtas šalia teologinių knygų anglų kalba. Tačiau nei diplomas, nei knygos savaime žmogaus autoriteto nepakels – jis užsitarnaujamas to nesiekiant, per bendravimą. Viešnagė pas parapijos kleboną prasidėjo pažintimi su bažnyčios ir klebonijos aplinka. Kaip ir kiekvienas naujas šeimininkas, Vaidotas apžvelgė ūkį ir pirmiausia ėmėsi tvarkyti tai, kas būtų naudinga žmonėms bei suteiktų jaukumo pačiam. Bažnyčios patalpose, laisvame kambaryje, jo rūpesčiu įrengta šarvojimo salė, pagalbinės patalpos, sutvarkyta zakristija, į bažnyčią nutiesta šildymo trasa. Klebonas net priglaudė beglobį šunį Ulą ir jam paskyrė „sargo“ pareigas. Lauke buvo išversti keletas peraugusių bei išsikerojusių krūmokšnių. Klebonas pats, pasikeisdamas su bažnyčios tarnais, imasi pjauti žolę, nušluoti takus. Erdvioje klebonijoje atliktas einamasis remontas, didžiausias kambarys pritaikytas bendruomenės atstovų pasitarimams. Po truputį tvarkomos antrojo aukšto patalpos, kuriose būtų galima priimti maldininkus ir kt. Šią vasarą parapijoje ruošiasi stovyklauti Vilkaviškio skautai. – Už finansinę paramą ir nuoširdumą esu dėkingas Seimo nariui Algirdui Butkevičiui. Su juo artimiau susipažinau pradėjęs klebonauti ir iškart pajutau, jog tai yra žmonių politikas, įsiklausantis ir padedantis, – klebonas pradėjo kalbą apie žmones, be kurių pagalbos jo pirmieji „ūkiniai“ žingsniai Keturvalakiuose būtų kur kas sunkesni. Kunigas Vaidotas pasidžiaugė rinkliavas organizavusiais ir aukojusiais parapijiečiais, labai daug statybinėmis medžiagomis padėjo firma „Morita“ iš Marijampolės. Vyskupas kunigą Vaidotą paskyrė į artimesnę nuo vyskupijos centro – Marijampolės – parapiją turėdamas tikslą, kad kunigas, neatitrūkdamas nuo sielovados darbo, imsis vyskupijos pastoracinių programų moderatoriaus pareigų. Jis galėjo į Keturvalakius važinėti iš Marijampolės, bet, pasak Vaidoto, parapijos klebonas turi gyventi toje vietoje, į kurią paskirtas. Jaunas kunigas pasidžiaugė, kad vyskupas leido adaptuotis parapijos veikloje. Praeitais mokslo metais V.Labašauskas turėjo paskaitų Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete. – Nesijaučiu prastai, kad po beveik dvylikos studijų metų dirbu kaimo parapijoje. Bažnyčioje karjerizmas yra svetimas dalykas, mes, kunigai, nedarome karjeros. Mūsų pašaukimas kaip tik yra tarnauti. Juk Evangelijoje sakoma, jog tas, kuris nori vadovauti, tebūnie kaip tarnas ar vergas. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis kunigams sakydavo, jog turi eiti ten, kur niekas nenori, kur labiausiai apleista. Mano nuomonė yra tokia: jei baigei teologijos studijas, tai esi įvertintas kaip Dievo pažinimo specialistas, todėl tomis savo žiniomis turi dalytis. Kaime yra labai daug gerų ir gražių dalykų, bet, kaip ir visur kitur, žmonėms reikalinga dvasinė pagalba, – atsakė kunigas Vaidotas į klausimą, kaip jaučiasi Keturvalakiuose. Vaidotas, atvykęs į Keturvalakius, neliko kaimo gyvenimo stebėtoju, bet iškart įsijungė į bendruomenės aktyvo gretas, kartu švenčia šventes, diskutuoja ir pan. Jis labai gražiai sutaria, galima sakyti, – susibičiuliavo su seniūnu, kaimo bendruomenės pirmininku, mokyklos direktore. Dar jaunystėje pamėgęs krepšinį, jis nuo pat pirmų dienų tapo Keturvalakių veteranų krepšinio komandos nariu, vakarais treniruojasi ir dalyvauja varžybose. Kunigas Vaidotas taip pat neužmetė ankstyvoje jaunystėje pamėgtos gitaros, ja išmokė groti bažnyčioje giedoti nusiteikusias mergaites. – Kai studijuodamas Amerikoje sugrįždavau vasaros atostogų, Lietuva atrodydavo kaip didelis kaimas. Kai pagyvenau Keturvalakiuose, tai nuvažiavęs į Marijampolę pasijaučiu kaip Niujorke, – juokavo kunigas Vaidotas, dalydamasis įspūdžiais apie gyvenimą Amerikoje. – Ten labai jaučiamas aukštas civilizacijos lygis, pažanga ir t. t. Bet mano, kaip dvasininko, kiti gyvenimo prioritetai. Visą laiką ilgėdavausi Lietuvos. To tikrumo, natūralumo bei paprastumo. Mane visą laiką neapleido jausmas, jog Lietuvoje žmonės labiau išalkę dvasinių dalykų ir jiems yra imlesni. Amerikiečiai išgyvena egzistencinį nerimą, daugiau paviršinį gyvenimą, jie labiau įtikėję į savo valstybę bei jos teikiamas garantijas, į savo psichologus, kitus specialistus. Teigiama, jog sekuliarioje visuomenėje dvasiniai dalykai nustumiami į tolimą planą. Norėjosi sužinoti kunigo Vaidoto nuomonę apie dvasininko vietą ir poreikį kintančioje aplinkoje. – Visuomenė tegul sekuliarėja (nors aš su tokiu teiginiu nesutikčiau) tiek, kiek tik nori. Kunigas visada bus reikalingas, jei atliks savo autentišką tarnystę, jei suvokdamas laiko ženklus su meile perduos Gerąją Naujieną, nepasiduos vien socialinio veikėjo, organizatoriaus ar administratoriaus vaidmeniui, – kalbėjo pašnekovas. – Kažkas visada turės padėti žmogui suprasti, kokia yra gyvenimo prasmė žemėje. Noriu pridurti, jog ir mes, kunigai, nieko neturime patys iš savęs. Meilė yra dieviška dorybė, Dievo dovana, kuria nuolatos mokomės visi tarpusavyje dalytis. Publikuota: 2007-07-31 08:47:42 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|