„Santaka“ / Dvasininko tarnystė žmonėms visada bus reikalinga

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-07-31 08:47

Dalinkitės:  


Ke­tur­va­la­kių pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Vai­do­tas La­ba­šaus­kas sa­kė, jog dva­si­nin­kas jau­sis rei­ka­lin­gas, jei skai­tys lai­ko ženk­lus ir my­lės žmo­nes.

Autorės nuotr.


Dvasininko tarnystė žmonėms visada bus reikalinga

Birutė NENĖNIENĖ


Po stu­di­jų – į pa­ra­pi­ją

Rugp­jū­čio tre­čią­ją su­kan­ka me­tai, kai Ke­tur­va­la­kių pa­ra­pi­jos kle­bo­nu pra­dė­jo dirb­ti Vai­do­tas La­ba­šaus­kas. Jis bai­gė moks­lus Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, dir­bo klie­ri­kų dva­sios va­do­vu, stu­di­ja­vo ma­gist­ran­tū­ro­je baž­ny­ti­nę tei­sę. Per­nai grį­žo į Lie­tu­vą po stu­di­jų Va­šing­to­ne, Ame­ri­kos ka­ta­li­kų uni­ver­si­te­te, su mo­ra­li­nės teo­lo­gi­jos li­cen­cia­to dip­lo­mu.

Vai­do­tas buvo išsiųstas stu­di­juo­ti į už­sie­nį to­kiu tiks­lu, kad bai­gęs moks­lus dės­ty­tų Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­jos ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je Ma­ri­jam­po­lė­je. Ta­čiau per pen­ke­rius stu­di­jų me­tus si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je pa­si­kei­tė, dėl pa­šau­ki­mų sty­giaus se­mi­na­ri­ja bu­vo už­da­ry­ta.

Moks­lų bai­gi­mą pa­tvir­ti­nan­tis do­ku­men­tas da­bar pa­dė­tas ša­lia teo­lo­gi­nių kny­gų ang­lų kal­ba. Ta­čiau nei dip­lo­mas, nei kny­gos sa­vai­me žmo­gaus au­to­ri­te­to ne­pa­kels – jis už­si­tar­nau­ja­mas to ne­sie­kiant, per bend­ra­vi­mą.




Apž­vel­gė šei­mi­nin­ko žvilgs­niu

Vieš­na­gė pas pa­ra­pi­jos kle­bo­ną pra­si­dė­jo pa­žin­ti­mi su baž­ny­čios ir kle­bo­ni­jos ap­lin­ka.

Kaip ir kiek­vie­nas nau­jas šei­mi­nin­kas, Vai­do­tas ap­žvel­gė ūkį ir pir­miau­sia ėmė­si tvar­ky­ti tai, kas bū­tų nau­din­ga žmo­nėms bei su­teik­tų jau­ku­mo pa­čiam.

Baž­ny­čios pa­tal­po­se, lais­va­me kam­ba­ry­je, jo rū­pes­čiu įreng­ta šar­vo­ji­mo sa­lė, pa­gal­bi­nės pa­tal­pos, su­tvar­ky­ta zak­ris­ti­ja, į baž­ny­čią nu­ties­ta šil­dy­mo tra­sa. Kle­bo­nas net pri­glau­dė be­glo­bį šu­nį Ulą ir jam pa­sky­rė „sar­go“ pa­rei­gas. Lau­ke bu­vo iš­vers­ti ke­le­tas pe­rau­gu­sių bei iš­si­ke­ro­ju­sių krū­mokš­nių. Kle­bo­nas pa­ts, pa­si­keis­da­mas su baž­ny­čios tar­nais, ima­si pjau­ti žo­lę, nu­šluo­ti ta­kus.

Erd­vio­je kle­bo­ni­jo­je at­lik­tas einamasis re­mon­tas, di­džiau­sias kam­ba­rys pri­tai­ky­tas bend­ruo­me­nės at­sto­vų pa­si­ta­ri­mams. Po tru­pu­tį tvar­ko­mos ant­ro­jo aukš­to pa­tal­pos, ku­rio­se bū­tų ga­li­ma priim­ti mal­di­nin­kus ir kt. Šią va­sa­rą pa­ra­pi­jo­je ruo­šia­si sto­vyk­lau­ti Vil­ka­viš­kio skau­tai.




Dė­kin­gas pa­gal­bi­nin­kams

– Už fi­nan­si­nę pa­ra­mą ir nuo­šir­du­mą esu dė­kin­gas Sei­mo na­riui Al­gir­dui But­ke­vi­čiui. Su juo ar­ti­miau su­si­pa­ži­nau pra­dė­jęs kle­bo­nau­ti ir iš­kart pa­ju­tau, jog tai yra žmo­nių po­li­ti­kas, įsi­klau­san­tis ir pa­de­dan­tis, – kle­bo­nas pra­dė­jo kal­bą apie žmo­nes, be ku­rių pa­gal­bos jo pir­mie­ji „ūki­niai“ žings­niai Ke­tur­va­la­kiuo­se bū­tų kur kas sun­kes­ni.

Ku­ni­gas Vai­do­tas pa­si­džiau­gė rink­lia­vas or­ga­ni­za­vu­siais ir au­ko­ju­siais pa­ra­pi­jie­čiais, la­bai daug sta­ty­binėmis me­džia­go­mis pa­dė­jo fir­ma „Mo­ri­ta“ iš Ma­ri­jam­po­lės.



Pas­kir­to­je vie­to­je

Vys­ku­pas kunigą Vai­do­tą pa­sky­rė į ar­ti­mes­nę nuo vys­ku­pi­jos cent­ro – Ma­ri­jam­po­lės – pa­ra­pi­ją tu­rė­da­mas tiks­lą, kad ku­ni­gas, nea­tit­rūk­da­mas nuo sie­lo­va­dos dar­bo, im­sis vys­ku­pi­jos pa­sto­ra­ci­nių pro­gra­mų mo­de­ra­to­riaus pa­rei­gų. Jis ga­lė­jo į Ke­tur­va­la­kius va­ži­nė­ti iš Ma­ri­jam­po­lės, bet, pa­sak Vai­do­to, pa­ra­pi­jos kle­bo­nas tu­ri gy­ven­ti to­je vie­to­je, į ku­rią pa­skir­tas.


Jau­nas ku­ni­gas pa­si­džiau­gė, kad vys­ku­pas lei­do adap­tuo­tis pa­ra­pi­jos veik­lo­je.

Praei­tais moks­lo me­tais V.La­ba­šaus­kas tu­rė­jo pa­skai­tų Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Teo­lo­gi­jos fa­kul­te­te.



Ne­si­jau­čia nu­stum­tas

– Ne­si­jau­čiu pra­stai, kad po be­veik dvy­li­kos stu­di­jų me­tų dir­bu kai­mo pa­ra­pi­jo­je. Baž­ny­čio­je kar­je­riz­mas yra sve­ti­mas da­ly­kas, mes, ku­ni­gai, ne­da­ro­me kar­je­ros. Mū­sų pa­šau­ki­mas kaip tik yra tar­nau­ti. Juk Evan­ge­li­jo­je sa­ko­ma, jog tas, ku­ris no­ri va­do­vau­ti, te­bū­nie kaip tar­nas ar ver­gas.

Ar­ki­vys­ku­pas Jur­gis Ma­tu­lai­tis ku­ni­gams sa­ky­da­vo, jog tu­ri ei­ti ten, kur nie­kas ne­no­ri, kur la­biau­siai ap­leis­ta.

Ma­no nuo­mo­nė yra to­kia: jei bai­gei teo­lo­gi­jos stu­di­jas, tai esi įver­tin­tas kaip Die­vo pa­ži­ni­mo spe­cia­lis­tas, to­dėl to­mis sa­vo ži­nio­mis tu­ri da­ly­tis. Kai­me yra la­bai daug ge­rų ir gra­žių da­ly­kų, bet, kaip ir vi­sur ki­tur, žmo­nėms rei­ka­lin­ga dva­si­nė pa­gal­ba, – at­sa­kė ku­ni­gas Vai­do­tas į klau­si­mą, kaip jau­čia­si Ke­tur­va­la­kiuo­se.



Krep­ši­nio aikš­te­lė ir gi­ta­ra

Vai­do­tas, at­vy­kęs į Ke­tur­va­la­kius, ne­li­ko kai­mo gy­ve­ni­mo ste­bė­to­ju, bet iš­kart įsi­jun­gė į bend­ruo­me­nės ak­ty­vo gre­tas, kar­tu šven­čia šven­tes, dis­ku­tuo­ja ir pan. Jis la­bai gra­žiai su­ta­ria, ga­li­ma sa­ky­ti, – su­si­bi­čiu­lia­vo su se­niū­nu, kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ku, mo­kyk­los di­rek­to­re.

Dar jau­nys­tė­je pa­mė­gęs krep­ši­nį, jis nuo pat pir­mų die­nų ta­po Ke­tur­va­la­kių ve­te­ra­nų krep­ši­nio ko­man­dos na­riu, va­ka­rais tre­ni­ruo­ja­si ir da­ly­vau­ja var­žy­bo­se.

Ku­ni­gas Vai­do­tas taip pat neuž­me­tė anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je pa­mėg­tos gi­ta­ros, ja iš­mo­kė gro­ti baž­ny­čio­je gie­do­ti nu­si­tei­ku­sias mer­gai­tes.



Iš­siaiš­ki­no skir­tu­mą

– Kai stu­di­juo­da­mas Ame­ri­ko­je su­grįž­da­vau va­sa­ros ato­sto­gų, Lie­tu­va at­ro­dy­da­vo kaip di­de­lis kai­mas. Kai pa­gy­ve­nau Ke­tur­va­la­kiuo­se, tai nu­va­žia­vęs į Ma­ri­jam­po­lę pa­si­jau­čiu kaip Niu­jor­ke, – juo­ka­vo ku­ni­gas Vai­do­tas, da­ly­da­ma­sis įspū­džiais apie gy­ve­ni­mą Ame­ri­ko­je. – Ten la­bai jau­čia­mas aukš­tas ci­vi­li­za­ci­jos ly­gis, pa­žan­ga ir t. t. Bet ma­no, kaip dva­si­nin­ko, ki­ti gy­ve­ni­mo prio­ri­te­tai. Vi­są lai­ką il­gė­da­vau­si Lie­tu­vos. To tik­ru­mo, na­tū­ra­lu­mo bei pa­pras­tu­mo. Ma­ne vi­są lai­ką neap­lei­do jaus­mas, jog Lie­tu­vo­je žmo­nės la­biau išal­kę dva­si­nių da­ly­kų ir jiems yra im­les­ni.


Ame­ri­kie­čiai iš­gy­ve­na eg­zis­ten­ci­nį ne­ri­mą, dau­giau pa­vir­ši­nį gy­ve­ni­mą, jie la­biau įti­kė­ję į sa­vo vals­ty­bę bei jos tei­kia­mas ga­ran­ti­jas, į sa­vo psi­cho­lo­gus, ki­tus spe­cia­lis­tus.



Kas vi­sa­da rū­pės

Tei­gia­ma, jog se­ku­lia­rio­je vi­suo­me­nė­je dva­si­niai da­ly­kai nu­stu­mia­mi į to­li­mą pla­ną. No­rė­jo­si su­ži­no­ti ku­ni­go Vai­do­to nuo­mo­nę apie dva­si­nin­ko vie­tą ir po­rei­kį kin­tan­čio­je ap­lin­ko­je.

– Vi­suo­me­nė te­gul se­ku­lia­rė­ja (nors aš su to­kiu tei­gi­niu ne­su­tik­čiau) tiek, kiek tik no­ri. Ku­ni­gas vi­sa­da bus rei­ka­lin­gas, jei at­liks sa­vo au­ten­tiš­ką tar­nys­tę, jei su­vok­da­mas lai­ko ženk­lus su mei­le per­duos Ge­rą­ją Nau­jie­ną, ne­pa­si­duos vien so­cia­li­nio vei­kė­jo, or­ga­ni­za­to­riaus ar ad­mi­nist­ra­to­riaus vaid­me­niui, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas. – Kaž­kas vi­sa­da tu­rės pa­dė­ti žmo­gui su­pras­ti, ko­kia yra gy­ve­ni­mo pra­smė že­mė­je.

No­riu pri­dur­ti, jog ir mes, ku­ni­gai, nie­ko ne­tu­ri­me pa­tys iš sa­vęs. Mei­lė yra die­viš­ka do­ry­bė, Die­vo do­va­na, ku­ria nuo­la­tos mo­ko­mės vi­si tar­pu­sa­vy­je da­ly­tis.






Publikuota: 2007-07-31 08:47:42

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai