„Santaka“ / Iš krašto istorijos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-07-27 16:29

Dalinkitės:  


Iš krašto istorijos

Senojo Tarpuraisčių sodžiaus žmonių gyvenimas ir buitis



Žemės kalba

Pae­že­rių gi­ri­nin­ki­jos miš­ko ma­sy­vas su miš­ke­liais ir jų pa­šo­nė­je esan­čiais Gurb­ši­lio, Šil­kal­nio, Stir­niš­kių, su­ny­ku­sio Ož­nu­ga­rio ir Sma­li­ny­čios kai­mais tur­tin­gi vie­to­var­džių. Juo­se iš­li­ko vals­tie­čių dva­si­nės kul­tū­ros ir is­to­ri­nių įvy­kių pėd­sa­kai. Ver­ta pri­si­min­ti le­gen­do­mis ta­pu­sius liau­dies pri­si­mi­ni­mus apie 1812 me­tų ka­rą, jį pra­lai­mė­ju­sių pran­cū­zų bė­gi­mą per Lie­tu­vą. Ti­ki­ma, kad tarp Adu­mų kal­ne­lio ir Ža­ga­ri­nio til­to šim­ta­me­tė­mis lie­po­mis apau­gu­si kal­ve­lė iš­ki­lo virš su­ša­lu­sių pran­cū­zų ka­rei­vių mil­žin­ka­pio. Pa­na­šus pa­mink­las, me­nan­tis Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą (Prū­si­jos ka­rių ka­pa­vie­tė), iš­li­ko pa­miš­kė­je prie Il­ga­lau­kio, gre­ta Šlė­ga­ši­lio kai­mo. Ca­riz­mo ir Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos lai­kais bol­še­vi­ki­nių kuo­pe­lių Gi­žų vals­čiu­je na­riai Šūt­kal­nio eg­ly­ne ren­gė slap­tas suei­gas.

Is­to­ri­nis vie­to­var­džių tik­ro­viš­ku­mas, pa­vyz­džiui: Bi­tės, Sma­li­ny­čia, Vil­ki­ny­čia, kal­ba apie be­tar­piš­kus gy­ven­to­jų ry­šius su miš­ku, se­nuo­sius vers­lus, dre­vi­nę bi­ti­nin­kys­tę, vil­kų me­džiok­lę vilk­duo­bė­se. J.Pas­tar­no­kas, il­ga­me­tis miš­ki­nin­kas, at­šven­tęs 92-ąjį gim­ta­die­nį, bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad ties Sma­li­ny­čios kai­mu ras­ti pėd­sa­kai duo­bių, ku­rio­se XX a. pr. iš pu­ši­nių kel­mų sun­kta sma­la. Pa­gi­rių gy­ven­to­jai miš­ke ga­nė kar­ves, ap­si­rū­pin­da­vo gy­vu­lių pa­ša­ru žie­mai, mal­ko­mis ku­rui ir par­da­vi­mui. Smul­kius ža­bus rin­ko ir ri­šo į pun­de­lius pra­ku­rams. Iš sau­suo­lių skal­dė ša­ka­liu­kus. Gry­bus, uo­gas, vais­ta­žo­les ne­šė par­duo­ti mies­tie­čiams. Miš­ko pro­sky­nos, pie­ve­lės, ke­liu­kai, ta­kai, kal­ne­liai, gry­by­nai, uo­gy­nai, žvė­rių ko­lo­ni­jos, paukš­čių pa­mėg­ti pel­ky­nai, gū­dūs rais­tai – šmėk­lų ir vai­duok­lių prie­globs­čiai – tu­rė­jo var­dus. Gy­ven­to­jai miš­ke orien­ta­vo­si taip, tar­si vaikš­čio­tų sa­vos so­dy­bos kie­me.

Miš­ko vai­duok­liai gi­rios lan­ky­to­jams ap­si­reikš­da­vo pa­slap­tin­gais gar­sais, žmo­gaus ar gy­vu­lio pa­vi­da­lais. Ož­nu­ga­rio kai­mo pa­kraš­ty­je telk­šo­ju­sia­me Klam­pu­py­je gy­ve­no vel­nias, ku­ris į rais­tą vi­lio­da­vo ne­tgi il­ga­me­tį miš­ko ei­gu­lį Rū­te­lį. Onu­tė La­zaus­kai­tė pri­si­mi­nė sau­lė­tą sek­ma­die­nio po­pie­tę, kai mi­šių lai­ku ji nuė­ju­si iš Klam­pu­pio par­si­va­ry­ti kiau­lių. Už laz­dy­no krū­mo so­die­tė ma­tė ir gir­dė­jo bal­tą ark­lį, dan­ti­mis rum­žian­tį (be­si­ka­san­tį) nu­ga­rą. Ki­tą die­ną ten nuė­ju­si ra­do tik kiau­lių iš­knis­tą že­mę. Pa­na­šų nuo­ty­kį jau­nys­tė­je pa­ty­rė ir jos tė­vas, mė­ne­sie­nos nak­tį Za­ga­ni­ke ty­ko­jęs kiš­kio. Me­džių vir­šū­nė­mis at­šniokš­tė ir nu­to­lo aud­rin­gas vie­su­lo gū­sis. Pat­ron­ke­liu iš Trum­pa­kai­mio dvi žmo­gys­tos, vy­ras ir mo­te­ris, ve­dė­si jau­čius. Mo­te­ris, pa­si­kai­šiu­si an­da­ro­ko pa­dur­kus (pa­si­kė­lu­si si­jo­no apa­čią), ėjo iš pa­skos, rykš­te­le jau­čiams plak­da­ma šo­nus. Za­ga­ni­ko pa­kraš­ty­je jie su­sto­jo, o jau­čius pa­lei­do ga­ny­tis La­zaus­kų avi­žo­se. La­zaus­kas, at­si­ve­dęs tėvą ir bro­lius su laz­do­mis, avi­žų lau­ke ne­ra­do nei jau­čių, nei iš­ga­ny­mo pėd­sa­kų.



Ta­ke­lis į ži­nių pa­sau­lį

XIX a. pab. – XX a. pr., lie­tu­viš­kos spau­dos drau­di­mo ir tau­ti­nės sa­vi­mo­nės bu­di­mo me­tais, vai­kų mo­ky­mas da­rak­to­ri­nė­se mo­kyk­lo­se bu­vo su­dė­ti­nė liau­dies švie­ti­mo da­lis. Gy­ven­to­jai ne­no­riai lei­do vai­kus į vals­ty­bi­nes pra­džios mo­kyk­las, ku­rio­se pa­mo­kos ru­sų kal­ba pra­si­dė­da­vo mal­da vi­sa­ga­liam Ru­si­jos ca­rui.

1902–1903 m. žie­mą Vil­ka­viš­kio ap­skri­ties Pae­že­rių vals­čiaus Ož­nu­ga­rio kai­me, La­zaus­kų so­dy­bo­je, Pranc­ke­vi­čių tė­vu­kas iš Trum­pa­kai­mio mo­kė skai­ty­ti se­se­ris Onu­tę ir Ur­šu­lę La­zaus­kai­tes bei ke­le­tą kai­my­nų vai­kų iš knyg­ne­šių pla­ti­na­mo ele­men­to­riaus. Ki­tą žie­mą da­rak­to­ri­nė mo­kyk­la vei­kė Mu­letc­kų so­dy­bo­je, Il­ga­kai­my­je. Da­rak­to­rius Pa­lu­bins­kis at­vy­ko iš Vei­ve­rių. Vai­kus jis mo­kė ra­šy­ti, skai­čiuo­ti iki šim­to. Mo­ki­nu­kai gri­fe­li­niais pieš­tu­kais ra­šė gri­fe­li­nė­se len­te­lė­se. Skai­tė iš mo­ky­to­jo le­men­to­riaus, pa­mo­kos su pie­tų per­trau­ka tru­ko iki su­te­mų. Ma­te­ria­liai mo­ky­to­ją iš­lai­kė vai­kų tė­vai. Sa­vai­tę pra­bu­vęs vie­no­je so­dy­bo­je, ki­tai pe­rei­da­vo į gre­ti­mą. Tė­vai už vai­kų mo­ky­mą pri­mo­kė­jo pi­ni­gais. Pa­va­sa­rį, iš­klau­sęs nu­se­nu­sio tė­vo prie­kaiš­tus, da­rak­to­rius pa­li­ko Stir­niš­kius. O.La­zaus­kai­tei tė­vas nu­pir­ko ke­tu­ris są­siu­vi­nius su van­dens ženk­lais. Pir­ma­ja­me rei­kė­jo iš­ve­džio­ti rai­des, ant­ra­me – skie­me­nis, tre­čia­me – žo­džius, ket­vir­ta­me – sa­ki­nius. Juos pri­ra­šiu­si Onutė pra­mo­ko skai­ty­ti ir ra­šy­ti. 1906–1907 m. žie­mą ji su Stir­niš­kių kai­mo vai­kais Ki­siel­ke­liu per miš­ką ėjo į Pae­že­rių vals­ty­bi­nę mo­kyk­lą. Jos ne­bai­gė. Na­muo­se rei­kė­jo dar­bi­nin­kės, nors mo­ky­tis la­bai no­rė­jo. Jos bro­liui Jo­nui tė­vai su­da­rė są­ly­gas mo­ky­tis. Ap­tin­gęs paaug­lys, ke­lias žie­mas pra­si­try­nęs mo­kyk­los suo­le, jos ne­bai­gė. Nuo 1907 m. sau­sio mė­ne­sio vals­čiaus mo­kyk­lo­je bu­vo įves­tos 2–3 sa­vai­ti­nės pa­mo­kos lie­tu­vių kal­ba. 1910 me­tais Stir­niš­kių kai­mo žem­dir­biai suei­go­je nu­ta­rė Su­val­kų gu­ber­na­to­riaus pra­šy­ti, kad leis­tų įsteig­ti pra­džios mo­kyk­lą kai­mo vai­kams. Kviet­kaus­kas ir J.Šiš­laus­kas gy­ven­to­jų var­du gu­ber­na­to­riui su­ra­šę pro­sbą (pra­šy­mą) pės­ti išė­jo į Su­val­kus. 1912 m. rug­sė­jo 1 d. 58 Tar­pu­rais­čių so­džiaus vai­kai atė­jo į mo­kyk­lą, įrengtą Ož­nu­ga­rio kai­mo ūki­nin­ko A.An­dziu­lio tro­bos sek­ly­čio­je. Daug mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kų mo­ky­tis pra­dė­da­vo tik lau­kuo­se iš­kri­tus snie­gui, kai gy­vu­lius už­da­ry­da­vo tvar­tuo­se. Pra­mo­kę skai­ty­ti, ra­šy­ti, skai­čiuo­ti, nuo Jur­gi­nių jie grįž­da­vo prie gy­vu­lių. Lai­ki­nos pra­di­nės mo­kyk­los pa­tal­pos ne­su­tal­pi­no no­rin­čių mo­ky­tis vai­kų. 1913 m. pra­si­dė­jo da­bar­ti­nės Stir­niš­kių pra­di­nės mo­kyk­los sta­ty­ba Trum­pa­kai­mio pra­džio­je. Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras su­truk­dė lai­ku už­baig­ti mo­kyk­los sta­ty­bą. 1918 m. rug­sė­jo 1-ąją moks­lei­viai per­žen­gė nau­jos mo­kyk­los slenks­tį. Pir­mo­ji jų mo­ky­to­ja bu­vo M.Ma­čy­tė, po Bres­to tai­kos su tė­vais grį­žu­si iš Ru­si­jos.



Sigitas ŠILEIKA

(Tęsinys. Spausdinta Nr. 81, 82, 83, 84)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas