„Santaka“ / Venclovų mamutę stiprina dainos bei prisiminimai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-07-27 16:09

Dalinkitės:  


Savo dienas močiutė dabar leidžia megzdama kojines, dainuodama ar giedodama bei praėjusių laikų istorijas pasakodama sūnui Vitui.

Autorės nuotr.


Venclovų mamutę stiprina dainos bei prisiminimai

Birutė NENĖNIENĖ



Į šimt­me­tį ko­pian­čios Te­re­sės Venc­lo­vie­nės gy­ve­ni­mą ga­li­ma va­din­ti iš­skir­ti­niu vi­sų pir­ma dėl to, kad ji išau­gi­no vie­nuo­li­ka vai­kų, ga­li ma­ty­ti bei džiaug­tis 22 anū­kais, 15 proa­nū­kių. Be to, mo­čiu­tės at­min­ty­je iš­si­lai­kę gau­sy­bė da­tų, o nu­si­kė­lu­si į pri­si­mi­ni­mus, įterp­da­ma re­tus su­val­kie­tiš­kos tar­mės žo­džius, ji ga­li pri­pa­sa­ko­ti dau­gy­bę šei­mos ir kai­mo gy­ve­ni­mą at­spin­din­čių is­to­ri­jų. Kar­tais net ir pa­ti nu­si­ste­bi, kaip gra­žiai su­si­dė­lio­jo ir iš­si­sau­go­jo jos gal­vos „po­dė­liuo­se“ tiek daug jau­nys­tė­je iš­mok­tų dai­nų ir gies­mių.

To­kią ją, pus­bal­siu trau­kian­čią se­ną dai­ną ir mez­gan­čią ko­ji­nes, ra­dau sū­naus Vi­to na­muo­se. „Kai aš re­pe­tuo­ju lo­ty­niš­kai šv. Liud­vi­ko mi­šias, ma­ma pa­de­da, nes jau­nys­tė­je jas gie­do­da­vo baž­ny­čios cho­re“, – bend­ra­vi­mo su sa­vo ma­mu­te aki­mir­kas pra­sklei­dė de­šimt me­tų Al­vi­to pa­ra­pi­jos var­go­ni­nin­ku dir­ban­tis Vi­tas Venc­lo­vas.

Iš gausios balsingos ir muzikalios Venclovų šeimos su muzika susietą gyvenimo kelią pasirinko tik du sūnūs – vidurinysis Vitas ir „pagrandukas“ Albinas.

Nuo 1994 me­tų li­ku­si naš­lė, vi­sų vai­kų my­li­ma ir kvie­čia­ma gy­ven­ti, Te­re­sė Venc­lo­vie­nė sa­ve va­di­na „liuo­si­nin­ke“, nes ma­nan­ti, kad ir ge­riau­si vai­kų na­mai neats­tos jos nuo­sa­vų. Nuo pa­va­sa­rio ji ap­si­sto­jo Al­vi­te, bet šir­dis ir min­tys trau­kia į Gra­žiš­kių kraš­tą, kur pa­lik­tos vi­so gy­ve­ni­mo bry­dės. Ten gy­ve­na vie­nas iš sū­nų, ku­rio gy­ve­ni­mo bū­das, de­ja, dras­ko šir­dį.

Lai­min­ga mo­čiu­tė tuo, kad blo­gas min­tis su­ge­ba nu­gin­ti nuo­la­tos niū­niuo­da­ma dai­nas ar gies­mes. „Ir nuo­la­tos mel­džiuo­si. Už vi­sus: sa­vus, ar­ti­mus, pa­žįs­ta­mus, drau­gus... O jų tiek daug jau mi­ru­sių“, – sa­kė pa­šne­ko­vė.

Po so­de­lį ar į gat­vę pa­si­dai­ry­ti su­si­ruo­šu­siai ko­jų tvir­tu­mą pa­lai­ko laz­de­lė. O kai na­muo­se į ran­kas pai­ma mez­gi­nį, gelbs­ti stip­rūs aki­niai. Mo­te­ris nuo­la­tos rū­pi­na­si, kad ne­pra­leis­tų ra­di­jo ži­nių, ku­rios daž­nai ją ir pa­pik­ti­na, klau­san­tis apie val­džios gob­šu­mą, apie ava­ri­jas su­ke­lian­čius gir­tus vai­ruo­to­jus. Vi­sa­da įdė­miau įsi­klau­so į pra­ne­ši­mus apie įvy­kius Klai­pė­do­je ir Ma­ri­jam­po­lė­je, nes ten gy­ve­na ke­li jos sū­nūs.

Venc­lo­vų šei­my­ną vy­res­nio­ji kar­ta tu­rė­tų pri­si­min­ti iš se­nų lai­kų, kai jie pa­si­ro­dy­da­vo te­le­vi­zi­jos lai­do­je „Gra­ži mū­sų šei­my­nė­lė“. Kon­cer­tuo­da­vo šei­mos ka­pe­la, at­ski­rus nu­me­rius ro­dy­da­vo sū­nūs (bro­liai), mar­čios, anū­kai.

Venc­lo­vai (tie­sa, ne vi­sa „ko­man­da“) pa­kon­cer­ta­vo ge­gu­žės pa­bai­go­je vy­ku­sia­me Bam­bi­nių kai­mo bu­vu­sių gy­ven­to­jų su­si­ti­ki­me. Šia­me iš­ny­ku­sio kai­mo že­mės lo­pi­nė­ly­je kaip tik ir išau­go ši gau­si šei­my­na.

Te­re­sės ir Pra­no Venc­lo­vų gy­ve­ni­mo pra­džia bu­vo pa­ženk­lin­ta ne­tek­ti­mis: Vid­gi­riuo­se su­de­gė jau­nos po­ros pa­si­sta­ty­ti na­mai, po ka­ro jie įsi­kū­rė Bam­bi­niuo­se, vo­kie­čio ūky­je. Tik iš­te­kė­ju­si ir pra­dė­ju­si vai­ku­čius au­gin­ti Te­re­sė per vie­nus me­tus pa­lai­do­jo ma­mą ir tė­tį.

Gau­sios ir bal­sin­gos Venc­lo­vų gi­mi­nės nuo Ais­tiš­kių at­ža­la Pra­nas mo­kė­jo sta­liaus ama­tą, bu­vo darbš­tus žmo­gus, rū­pi­no­si vis gau­sė­jan­čia šei­my­na. Ta­čiau sa­vo mo­ters ant ran­kų jis ne­ne­šio­jo, to­dėl pa­čiai Te­re­sei te­ko pri­si­tai­ky­ti prie gy­ve­ni­mo są­ly­gų, o tai suformavo valdingą jos charakterį.

Te­re­sė nuo jau­nų die­nų gim­tuo­siuo­se Vid­gi­riuo­se ak­ty­viai da­ly­va­vo pa­va­sa­ri­nin­kų veik­lo­je, va­ka­rė­liuo­se drį­so vai­din­ti, žo­dį tar­ti, dai­nuo­ti. Ji gra­žiai au­dė, iš­mo­ko siu­vė­jos ama­to. Kai iš­te­kė­jo, pir­mą vai­ką – duk­rą – pa­gim­dė 1940 me­tais. 1944 me­tais gi­mu­si duk­re­lė iš­gy­ve­no tik ke­tu­ris mė­ne­sius. Už­tat be­veik vi­si pa­me­ti­niai de­šimt sū­nų užau­go tvir­ti vy­rai.

Tarp vai­kų – vy­riau­sios Sta­sės ir jau­niau­sio Al­bi­no – sep­ty­nio­li­kos me­tų skir­tu­mas. „Ma­mai skau­džiau­sia, kad te­ko pa­lai­do­ti du jau suau­gu­sius sū­nus. Mums aug­ti bu­vo la­bai sma­gu ir da­bar bend­rau­ti la­bai ge­ra“, – sa­kė sū­nus Vi­tas.

O ką ma­no pa­ti ma­ma? „Jei Die­vas da­vė man to­kį kry­že­lį, aš tu­rė­jau jį ne­šti. Tik da­bar ga­liu gar­siai pa­sa­ky­ti apie tai, jog pa­si­ju­tu­si nėš­čia už­si­pra­šy­da­vau mi­šias, priei­da­vau iš­pa­žin­ties, mels­da­vau­si ir lauk­da­vau gims­tant“, – sa­vo tvir­ty­bės pa­slap­ti­mi da­li­jo­si dau­gia­vai­kė mo­ti­na.

Ma­mos „mo­kyk­la“ de­šim­čiai ber­niu­kų buvo griežta – kiek­vie­nas tu­rė­jo at­lik­ti pri­skir­tus dar­bus, už ne­pak­lus­nu­mą yra ir muš­ti ga­vę, nors pa­čiai mo­čiu­tei ir da­bar dėl to ne­sma­gu.

Pa­sak Vi­to, jie sten­gė­si bū­ti ge­ri, nes bi­jo­jo tė­čio, ma­mos ir Die­vo. Mo­ti­na vi­sus sa­vo vai­kus iš­mo­kė ti­kė­ji­mo tie­sų ir... šok­ti. „Net da­bar aš gė­riuo­si, kai jie šo­ka val­są, ypač Pra­nas – taip grakš­čiai, švel­niai“, – kal­bė­jo T.Venc­lo­vie­nė, pri­si­min­da­ma, jog to­kių „re­pe­ti­ci­jų“ im­da­vo­si va­ka­rais, be­lauk­da­mi į na­mus su­grįž­tan­čio vaikų tė­čio.

Venc­lo­vų vai­kai vil­kė­jo ma­mos pa­siū­tais rū­bais, avė­jo jos nu­vel­tais vel­ti­niais, o duk­terys krai­čiui prisiau­dė dro­bių, rankš­luos­čių, už­tie­sa­lų.

Te­re­sė mėg­da­vo pa­si­siū­ti gra­žius su­de­rin­tus rū­bus. Ats­ki­rus tu­rė­jo kas­die­ni­nius ir išei­gi­nius – į baž­ny­čią. Kai paau­go vai­kai, dau­giau nei tris­de­šimt me­tų su vyru gie­do­jo baž­ny­čios cho­re.

T.Venc­lo­vie­nė pri­si­me­na, ko­kie sma­gūs bū­da­vo va­sa­ros va­ka­rai, dar­bų pa­baig­tu­vės Bam­bi­nių kai­me. Į jų kie­mą su­gu­žė­da­vo kai­my­nai, šok­da­vo, dai­nuo­da­vo. Ge­gu­žės mė­ne­sį jie ei­da­vo prie kry­žių gie­do­ti, ypač per „kry­žiau­nas“ die­nas. Be gies­mi­nin­kų Te­re­sės ir Pra­no neap­siei­da­vo nė vie­nos šer­me­nys. „Min­ti­nai iš­mo­kau be­veik vi­sas „kan­tič­kų“ gies­mes, dar ir da­bar neuž­mir­šu­si“, – sa­kė pa­šne­ko­vė.

Kai­mo va­ka­ruš­ko­se iš­mok­tų se­nų liau­dies šo­kių, kaip „Šlei­va, krei­va kar­vė“, „Alek­sand­ruš­ka“ ir ki­tų, ji iš­mo­kė Gra­žiš­kių sa­vi­veik­li­nin­kus. Net ir gar­sių­jų Šy­vio šok­di­ni­mo tra­di­ci­jų užuo­maz­gos at­si­ra­du­sios kaip dvie­jų Te­re­sių iš Bam­bi­nių kai­mo – Venc­lo­vie­nės ir Kas­pa­rai­tie­nės – iš­mo­nė.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas