Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-07-26 08:51

---

Visa graži Bagušinskų šeima: mama Domicelė, tėtis Algirdas, sūnus Algirdas ir jo sesutė Virginija.

„Kai aš buvau tavo metų...“

Visi mes kažkada buvome vaikai. Ir žinome, kad vaiko akimis pasaulis atrodo kitoks... Dar žinome, kad vaikams iki gyvo kaulo nusibosta suaugusiųjų frazės: „Na ir šiuolaikinis jaunimas“, „Mūsų laikais viskas buvo kitaip“ ir pan. Bet kažkodėl tie patys vaikai, kai tik užauga, ima kartoti tuos pačius žodžius...

Šiandien pradedame spausdinti naują rubriką, kuri vadinsis „Kai aš buvau tavo metų...“. Kalbinsime įvairius žinomus rajono žmones. Prašysime jų papasakoti apie savo vaikystę, jų pačių vaikus, požiūrį į auklėjimą.

Pirmasis mūsų pašnekovas – Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas BAGUŠINSKAS.



Vai­kys­tė – gra­ži

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo šei­mą.

– Gi­miau 1958 m. lie­pos 2 d. vie­no­je iš gra­žiau­sių Lie­tu­vos vie­tų – ne­to­li Aukš­tad­va­rio, Gri­piš­kė­se. Va­žiuo­jant Vil­niaus link yra toks Le­pe­lio­nių pi­lia­kal­nis, va­di­na­mo­ji „Na­po­leo­no ke­pu­rė“, o že­mai – Lie­lio eže­ras. Už jo ma­ty­ti eg­lė­mis apau­gu­si so­dy­ba – tai ma­no tė­viš­kė.

Kai bu­vau vienerių me­tų, tė­vai per­si­kė­lė į Sie­sar­tė­nus (Ša­kių ra­jo­nas), dar po po­ros me­tų – į Barz­dus, kur bai­giau aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą. Vi­du­ri­nę bai­giau jau Griš­ka­bū­dy­je – ten iki da­bar gy­ve­na ma­no ma­ma.

Tu­riu jau­nes­nę se­se­rį. Ji yra Ša­kių rajono sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rė.

Mū­sų šei­mo­je vi­si – tė­tis, ma­ma, se­suo, aš ir net mo­čiu­tė – rin­ko­si pe­da­go­go pro­fe­si­ją. Griš­ka­bū­džio vi­du­ri­nė­je tė­tis dir­bo di­rek­to­riu­mi.

Bai­gęs pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą at­va­žia­vau dirb­ti į Vil­ka­viš­kio ra­jo­ną. Dir­bau Sū­da­vos mo­kyk­lo­je, vė­liau – Švie­ti­mo sky­riu­je Vil­ka­viš­ky­je, pa­skui pa­sky­rė di­rek­to­riu­mi į Gi­žų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Čia dir­bau 1986–2000 m., kar­tu dės­čiau fi­zi­ką ir ast­ro­no­mi­ją.

Jau pra­dė­jęs dirb­ti Sa­vi­val­dy­bė­je, Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te bai­giau dar ir vie­šo­jo ad­mi­nist­ra­vi­mo spe­cia­ly­bę.

– Ko­kia bu­vo Jū­sų vai­kys­tė? Ar il­gi­tės jos?

– Bū­tų įdo­mu pa­kal­bė­ti su žmo­gu­mi, ku­ris ne­no­ri grįž­ti į vai­kys­tę. Gal ne­bent ko­kios nors ypa­tin­gos šei­mos ap­lin­ky­bės...

Ko­kia ma­no vai­kys­tė? Vie­ni san­da­lai, trum­pi­kės – ir laks­ty­da­vo­me po kai­mą. Au­go­me lais­vai, di­de­lių dar­bų ne­bu­vo – gal prie šie­no, dar­žų, ir vis­kas. Ka­dan­gi tė­vai bu­vo mo­ky­to­jai, di­de­lio ūkio ne­lai­kė.

Žai­dė­me, žve­jo­jo­me. Va­sa­rą daug su tė­vais ke­liau­da­vo­me. Iš­va­ži­nė­jo­me vi­są Lie­tu­vą, bu­vo­me ir Ka­li­ning­ra­de, Kry­me, Mask­vo­je, Kau­ka­ze... Vai­kys­tę lei­dau sma­giai.



Į moks­lus – anks­ti

– Suau­gu­sie­ji kar­tais sa­ko, kad ge­ra bū­ti vai­ku – vai­kys­tė­je nie­kas ne­rū­pi, ne­kan­ki­na pro­ble­mos... Ar ir jūs taip ma­no­te?

– Man ir­gi taip at­ro­do. Ži­no­ma, vi­sa­da no­rė­jo­si grei­čiau užaug­ti. O da­bar jau no­ri­si grįž­ti at­gal...

– Ar bu­vo­te ge­ras vai­kas?

– Pa­siu­tęs bu­vau. Vi­so­kių „zbit­kų“ esu pri­krė­tęs.

– Ką „pri­si­dir­bo­te“? Gal ko­kį lan­gą kam iš­mu­šė­te?

– Di­des­nių „dar­bų“ bu­vau nu­vei­kęs. Ką čia pa­sa­ko­si, vai­kai pa­skai­tys – bus ne­ge­rai. Už tai, kad bu­vau toks gy­vas, ma­ne anks­ti iš­lei­do į moks­lus. Vis vaikš­ti­nė­da­vau apie mo­kyk­los pa­lan­ges, tai mo­ky­to­jai ir pa­siū­lė – ge­riau te­gul suo­le sė­di.

Tai­gi pen­ke­rių išė­jau į mo­kyk­lą, o vi­du­ri­nę bai­giau ne­tu­rė­da­mas sep­ty­nio­li­kos me­tų. Ins­ti­tu­tą bai­giau dvi­de­šim­ties. Taip ir at­ro­dė – vis jau­nas, jau­nas, o pa­skui ap­si­žiū­rė­jau, kad jau „že­ny­tis“ rei­kia. Tam su­si­ruo­šiau tik bū­da­mas 31-erių.

– O kaip to­kiam jau­nam se­kė­si moks­lai?

– Ne­bu­vau pa­vyz­din­gas mo­ki­nys. La­biau­siai, kaip ir vi­siems, pa­ti­ko kū­no kul­tū­ra... Bet, ži­no­ma, bu­vau ak­ty­vus, da­ly­va­vau ren­gi­niuo­se, sa­ky­da­vau ei­lė­raš­čius ir pa­na­šiai. Tur­būt kai tė­vai – mo­ky­to­jai, no­ri ne­no­ri vi­sur rei­kė­jo da­ly­vau­ti.

Gal to­dėl, kad la­bai jau­nas bu­vau, moks­lai man ne­bu­vo di­de­lis ma­lo­nu­mas. Ir gal­vo­ju, kad be rei­ka­lo sa­vo vai­kus še­še­rių lei­do­me į mo­kyk­lą. Vis­kam yra sa­vas lai­kas.

Nors, kaip sa­kiau, ir ne­bu­vau pir­mū­nas, bet pa­sku­ti­niais me­tais la­bai su­siė­miau ir moks­lus bai­giau nor­ma­liai.



Aš bū­siu tė­vu!

– Kuo sva­jo­jo­te bū­ti vai­kys­tė­je?

– Kai ma­nęs klaus­da­vo, kuo bū­si užau­gęs, gal­vo­da­vau – kaip čia ne­suk­lys­ti?.. Tai kar­tą ir sa­kau: užau­gęs bū­siu tė­vu!

Na, o ypa­tin­gos sva­jo­nės lyg ir ne­tu­rė­jau kaip ki­ti – bū­ti kos­mo­nau­tu, la­kū­nu ar pan. Nors, tarp kit­ko, su avia­ci­ja bu­vau šiek tiek su­si­jęs. Ga­min­da­vo­me lėk­tu­vų mo­de­lius – ir su va­rik­liais, ir sklan­dy­tu­vus. Da­bar kaž­ko­dėl tai vi­sai ne­po­pu­lia­ru.

– Sva­jo­nė bū­ti tė­vu iš­si­pil­dė – tu­ri­te du sū­nus. Ko­kio jie am­žiaus?

– Al­gir­dui gruo­dį sueis aš­tuo­nio­li­ka, o An­ta­nui ei­na sep­ty­nio­lik­ti. Abu mo­ko­si „Auš­ros“ vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Vie­nas eis į dvy­lik­tą kla­sę, ki­tas – į vie­nuo­lik­tą.

– Ar daž­nai sa­ko­te sa­vo vai­kams: „O ma­no jau­nys­tė­je...“, „Kai aš bu­vau ta­vo am­žiaus...“ ir pan.?

– Pa­sa­kau, kai per daug sė­di prie kom­piu­te­rio ir rei­kia iš­vy­ti į lau­ką. O dėl ki­tų da­ly­kų su­si­ta­ria­me. Šiaip jie dir­ba na­muo­se įvai­rius dar­bus. Juk mo­te­rų šei­mo­je – tik vie­na ma­ma, rei­kia pa­dė­ti.

– Gal ir jū­sų vai­kai ruo­šia­si tęs­ti šei­mos pe­da­go­gi­nes tra­di­ci­jas?

– Lyg ir ne. Pats jų ne­vers­čiau rink­tis šios spe­cia­ly­bės, nes ji, kaip mi­nė­jau, tik­rai ne­leng­va. O ką jie rink­sis – ne­ži­nau. Aš pa­gei­dau­čiau, kad įgy­tų aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą.



Fi­zi­nių baus­mių ne­tai­ko

– Ar sa­vo vai­kus auk­lė­ja­te taip pat, kaip Jus auk­lė­jo tė­vai? Ką ma­no­te apie fi­zi­nes baus­mes? Ar pa­ts esa­te ga­vęs ber­ži­nės ko­šės?

– Fi­zi­nė­mis baus­mė­mis ne­bau­džiu. Pats esu ga­vęs tik vie­ną kar­tą, bet ne­stip­riai – mama „šniū­ru“ truk­te­lė­jo... Tur­būt bu­vau ar ne mo­kyk­lą už­de­gęs... O šiaip užau­gau be fi­zi­nių baus­mių ir pats jų vai­kams ne­tai­kau. Jei jau rei­kia baus­ti – kaž­ką už­drau­džia­me: ma­žiau gau­na žais­ti kom­piu­te­riu, ma­žiau pra­mo­gų. Taip sa­kant, ap­ri­bo­ja­me leng­va­tas.

Bet, nuo­šir­džiai kal­bant, bendrauti su vai­kais lie­ka ma­žai lai­ko. Va­sa­rą užim­ti net sa­vait­ga­liai – ten­ka vyk­ti į ren­gi­nius. Dėl to man tik­rai gai­la – šei­ma nu­ken­čia. Praei­tą sek­ma­die­nį pir­mą sa­vait­ga­lį šią va­sa­rą iš­va­žia­vo­me vi­si kar­tu. Rugp­jū­tį gal su­ra­si­me dau­giau lai­ko pa­bū­ti drau­ge.

– Prieš tap­da­mas me­ru, dir­bo­te pe­da­go­gi­nį dar­bą. Ką leng­viau su­val­dy­ti – kla­sę vai­kų ar bū­rį ra­jo­no Ta­ry­bos na­rių?

– Na, bend­ra­vi­mas su suau­gu­siais su­dė­tin­gas tuo, kad vi­si – jau su­bren­du­sios as­me­ny­bės ir vi­si tu­ri sa­vo po­žiū­rį, su­pra­ti­mą. O su vai­kais bend­rau­da­mas tu­ri įro­dy­ti sa­vo tei­gi­nius, tu­ri pa­čius vai­kus pri­ves­ti prie tie­sos. Tai jau vi­sai ki­tas bend­ra­vi­mo bū­das.

Ma­nau, kad dar­bas mo­kyk­lo­je – vie­nas sun­kiau­sių dar­bų. Bet jei vai­kus pa­da­rai sa­vo drau­gais ir bend­ra­min­čiais, vis­kas bus ge­rai. O jei juos pra­de­di skirs­ty­ti, baus­ti ar jiems va­do­vau­ti – sėk­mės ne­bus. Vai­kai la­bai grei­tai pa­jun­ta, ar ga­li ta­vi­mi pa­si­ti­kė­ti, ar mo­ki su jais bend­rau­ti, ar ne.



Vai­kai – mak­si­ma­lis­tai

– Ko ge­rą­ja pra­sme pa­vy­di­te šiuo­lai­ki­niam jau­ni­mui ir už ką pa­bar­tu­mė­te?

– Pa­vy­dė­ti ga­li­ma ge­rų są­ly­gų bet ku­riai veik­lai. Jie ga­li spor­tuo­ti, ke­liau­ti, do­mė­tis nau­jo­mis tech­no­lo­gi­jo­mis – mū­sų lai­kais to­kių da­ly­kų ne­bu­vo. Tik jau­ni­mas, ma­nau, to neį­ver­ti­na. Be abe­jo, ne vi­si – yra la­bai mo­ty­vuo­tų, ak­ty­vių, ži­nan­čių, ko no­ri, jau­nuo­lių. Čia la­bai svar­bu ir tė­vų po­žiū­ris bei nuo­sta­tos, kad jie pa­dė­tų vai­kui pa­žin­ti pa­sau­lį, su­ras­ti jame sly­pin­čias idė­jas, ypa­ty­bes.

Bė­da ta, kad vi­sas jau­ni­mas „pri­li­pęs“ prie kom­piu­te­rių. Mes, bū­da­vo, at­si­kė­lė­me ry­te – ir į lau­ką, jei dar­bų nė­ra. Tė­vai pa­ga­vo, grį­žai, pa­val­gei – ir į lo­vą. Ar­ba su dvi­ra­čiais prie Še­šu­pės va­žiuo­da­vo­me žve­jo­ti. Ki­taip au­go­me. Dau­giau „gry­noj“ ap­lin­koj bu­vo­me.

Pa­bar­ti ga­liu ir už tai, kad per daug už­da­ri, su­sve­ti­mė­ję, tru­pu­tį per daug su­ma­te­ria­lė­ję. Pas­te­biu ne­ma­žai tuš­ty­bės. Kai ku­rie vai­kai ken­čia dėl ri­bo­tų fi­nan­si­nių tė­vų ga­li­my­bių, nes ne­ga­li įsi­gy­ti bran­gių rū­bų ar ki­tų daik­tų, o drau­gai juos ver­ti­na „pa­gal pi­ni­gi­nę“. Tai – la­bai blo­gai.

– Kaip ma­no­te, kuo šių lai­kų jau­ni žmo­nės pa­na­šūs į jū­sų lai­kų jau­ni­mą?

– Vai­kai yra vai­kai. Jie vi­sa­da – mak­si­ma­lis­tai. Vis­ko no­ri čia pat, da­bar ir daug. Pa­na­šūs sva­jo­nė­mis, op­ti­miz­mu, po­žiū­riu į gy­ve­ni­mą. O kai užau­gi, gy­ve­ni­mas vis­ką su­ri­kiuo­ja į sa­vo vie­tas ir pa­ma­tai, kad ne vis­kas taip pa­pras­ta, kaip kaž­ka­da at­ro­dė.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---