|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-07-26 08:43
Tarpušventis Trumpiausių dienų ir ilgiausių naktų laikotarpiu, laukiant virsmo metų kaitoje, gausu pokštų ir vedybinio pobūdžio būrimo pavyzdžių. Jaunimas norėjo žinoti, ką žada būsimi metai. Gausiose šeimose, kur tarp saviškių buvo ir svetimos šeimynos, bernai po Kūčių vakarienės į lubas svaidydavo silkių uodegas: jeigu silkės uodega nukrisdavo merginai ant galvos, ją galėjo kalbinti į porą. Panelės apie vedybas spręsdavo pagal palubėn sviestos ir nukritusios šliurės padėtį: šliurė nukrito padu į viršų – atvyks piršliai. Panorusios sapne pamatyti jaunikį, nakčiai po pagalve pasidėdavo vyriškus marškinius arba ant aukšto lubų užmesdavo vyriškas kelnes. Vakare, susišukavusios plaukus ir kluone, ant balkio (sijos), palikusios kaboti šukas, galėjo sužinoti jaunikio plaukų spalvą. Pagal iš po staltiesės ištrauktų šieno stiebelių ilgį, sėdinčiųjų prie Kūčių stalo krentančius šešėlius, ištirpusios grabnyčios šaltame vandenyje stingstančio vaško figūras spėliojo apie žmogaus gyvenimo trukmę. Naujųjų metų išvakarėse jaunimas šėldamas vakaruškose prasimanydavo žaidimų ir burtų. Būrimo anglimi dalyviai pečiuje (krosnyje) susirasdavo po angliuką: vaikinas – smulkesnį, simbolizuojantį merginą, o mergina – stambesnį, vaikino simbolį. Žaidimo pravadyrius (organizatorius) pripildavo indą vandens ir jį įsukdavo. Žaidėjų poros į vandenį nepastebimai sumesdavo angliukus. Pagal angliukų suartėjimą buvo sprendžiama apie būsimas vestuves kaime. Ateitį spėjo pagal lėkštelėmis uždengtų figūrėlių prasmes. Vaikinas, po atversta lėkštele radęs lopšio su kūdikiu figūrėlę, galėjo susilaukti šeimynos prieš vestuves. Žiedo ir vainiko figūrėlės pranašavo vestuves, duonos kepalo ir monetos – sėkmę gyvenime. Panelės, prisivalgiusios sūrių bandelių, tikėjosi susapnuoti vaikiną, kuris atneš vandens atsigerti. Naujųjų metų rytą per sodžių pravadyriaus ir šlavėjo su ilgu šluotkočiu vedama šlepsėjo triukšminga Šyvio svita. Pravadyrius sodybos šeimininkų atsiklausdavo, ar jo palydovai gali troboje per užslanėlį (suolelį) Šyvį pašokdinti. Išgirdęs sutikimą, šlavėjas iki trobos durų svitai nušluodavo taką. Į stubą sugarmėję svečiai šeimininkams palinkėdavo ilgiausių metų. Vedlys lazda stuktelėdavo į aslą, muzikantas užgrodavo maršą, čigonas rimbu paragindavo Šyvį šokti per užslanėlį. Meškininkas kviesdavo šeimininką pasigalynėti su meška. Gandras snapu kirkindavo papečkėje susispietusius vaikus. Velniūkštis strapinėdavo apie šeimininkę, iš kurios įkyrios „čigankos“ kaulydavo dešrų, avižų Šyviui, smulkių monetų šieno pirkimo išlaidoms. Pavasario artėjimo ir atsisveikinimo su žiema sandūra sutapo su Užgavėnėmis. Žemdirbiai jų išvakarėse skubėjo užbaigti pradėtus darbus. Vyrai, spragilais kuldami javų likučius, akylai saugojo kluono duris, kad mergos ant javų klojinio neužmestų samčio ir gaspadoriaus „neišvaduotų“ nuo žadėtų pabaigtuvių. Verpėjos iki sutemų užbaiginėdavo pradėtus verpti kuodelius, kad atbėgęs Užgavėnių diedas rastų kepančias blynus. Užgavėnių diedo apsilankymas sodžiuje simbolizavo ūkinių metų darbų peržiūrą, kurios metu išaiškindavo apsileidėlius. Be tradicinio Užgavėnių diedo, nakties vagilių, Kanapinio su Lašininiu, sodžiuje pasklisdavo elgetautojai. Išmaldai jie gaudavo obuolių, duonos, lašinių, blynų, smulkių monetų. Kita persirengėlių grupė surengdavo ubagų gaudynes. Žiemos palydėtuvių apeigose greta pavasarėjančių nuotaikų jautėsi ir rūpesčiai – pasiruošimas pavasarinei sėjai, esamų maisto atsargų patikrinimas. Piemenėlių šiokiadieniai Gausiose nepasiturinčių valstiečių šeimose mažamečiai vaikai, kol jiems nereikėdavo piemenauti, bruzdėjo išaugtiniuose brolių ir seserų drabužiuose. Berniukai dažnai neturėjo kelnių. Vilkaviškio apskrities Znočkų kaime gyvenusios našlės Kisielienės sūnus Matjušas, pamatęs V.Lazauską iš Ožnugario kaimo, klausinėjo, kada dėdė iš medžio jam „nudroš“ kelnes. Vaikai pakulinius marškinius pasislėpę nuo tėvų trindavo į siją arba durų staktą, kol išbyrėdavo spalių liekanos ir audinys suminkštėdavo. Tėvai piemenauti išleisdavo vaikus, sulaukusius penkerių metų amžiaus. Šie saugojo paukščius nuo vanagų, lapių ir pasėlių nušliaužiojimo. Vyresnieji miške ganė karves. Pamiškės kaimų gyventojai už karvės ganyklą miške girininkijai mokėjo 5 rublius, už telyčios – 2,5 rublio. Ganyklinis sezonas nuo Jurginių (balandžio mėn. 23 d.) tęsdavosi iki pirmojo sniego. Miško kirtavietėse, proskynose ganomas karves kaimo paaugliai, samdomi piemenys sugindavo draugėn. Ožnugario kaimo Lazauskų karvių bandoje ganėsi atvestinės M.Gūgnerčio, S.Sarpaliaus iš Trumpakaimio, J.Jakelaičio iš Ilgakaimio, eigulio Rūtelio iš Pasodos karvės bei J.Varnaičio iš antrosios Stirniškių linijos telyčia. Nuo Tetervinės į miško gilumą slinkdavo abiesčiko (miško žvalgo) Liogerpušio karvių banda, prižiūrima kerdžiaus Sebastijono. Šnypkutis (J.Sarpalius) pas piemenis „atklysdavo“ iš Smalinyčios pamiškės su girininko kiaulėmis ir avimis. Jis prižiūrimus gyvulius savavališkai nusivarydavo į mišką, kad galėtų pabendrauti su bičiuliais. Piemenys slapukaujančioms ir grybauti mėgstančioms karvėms pakaklėse pakabindavo iš liepos arba klevo išskaptuotus ir slaptais atpažinimo ženklais paženklintus barškalus. Suaugusių karvių barškalas skambėjo dusliai, telyčių – skardžiai. Avys pakaklėse nešiojo metalinius varpelius. Jos su kiaulėmis ganėsi pamiškės pievose, dirvonuose. Ožnugario kaimo Lazauskai laisvus nuo darbo arklius dieną paleisdavo ganytis Klampupin, nakčiai išjodavo į Parambus. Įdienojus Ožnugario ir Tetervinės piemenys susitikdavo Parambuose. Kai sočios karvės suguldavo, kerdžius Sebastijonas piemenims sumanydavo pramogų: laužo žarijose kepdavo bulves, jėgas išmėgindavo imtynėse. Jis mokė piemenis pinti kašutes (pintinėles) iš eglės šaknų, žilvičio rykštelių. Iš liepos karnų pynė vyžas, vijo botagus. Piemenys Sekminių išvakarėse iš blindės, karklo žievės prisigamindavo dūdelių su įstatoma švilpyne. Slaptais ženklais pasižymėdavo sekminpieves. Apyaušrio tylą trikdydami dūdelių garsais, jie karves išgindavo į sekminpieves. Kol karvės rupšnodavo sultingą žolę, iš beržo šakelių, pievos gėlių nupindavo vainikus. Saulei tekant, pasisotinę naktipiečiais, karvių ragus papuošdavo vainikais ir bandas varydavo namo. Šeimininkės karves parginusiems piemenims įteikdavo po pusrublį ir daugiau, pavaišindavo pečiuje kepta pautiene (kiaušiniene), saldiniu sūriu. Rytmetį pramigusius piemenėlius draugai išjuokdavo. Znočkų kaimo K.Švarcos gyvulius vėlai išginusį piemenuką ūkininko Lopatos piemuo visą dieną erzino raliuodamas: „Švarcos piemenukas – kaip kumelės kiaušinukas! Olia, vai alia – kaip kumelės kiaušinukas!“ Baraginės kaime J.Lazausko piemenaitė, kad nepramigtų ir laiku išvarytų kiaules į Tetervinės dirvonus pamiškėje, iš vakaro atsigulė po galva pasidėjusi šakalių. Nuo 1920–1922 metų, miške uždraudus ganyti karves, sumažėjo piemenėlių paklausa. Sekmines priminė tradicija berželių šakomis papuošti trobų duris. Sigitas ŠILEIKA (Tęsinys. Spausdinta Nr. 81, 82, 83) Publikuota: 2007-07-26 08:43:39 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|