„Santaka“ / Iš krašto istorijos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-07-26 08:43

Dalinkitės:  


Iš krašto istorijos


Senojo Tarpuraisčių sodžiaus žmonių gyvenimas ir buitis



Tar­puš­ven­tis

Trum­piau­sių die­nų ir il­giau­sių nak­tų lai­ko­tar­piu, lau­kiant virs­mo me­tų kai­to­je, gau­su po­kštų ir ve­dy­bi­nio po­bū­džio bū­ri­mo pa­vyz­džių. Jau­ni­mas no­rė­jo ži­no­ti, ką ža­da bū­si­mi me­tai. Gau­sio­se šei­mo­se, kur tarp sa­viš­kių bu­vo ir sve­ti­mos šei­my­nos, ber­nai po Kū­čių va­ka­rie­nės į lu­bas svai­dy­da­vo sil­kių uo­de­gas: jei­gu sil­kės uo­de­ga nu­kris­da­vo mer­gi­nai ant gal­vos, ją ga­lė­jo kal­bin­ti į po­rą.

Pa­ne­lės apie ve­dy­bas spręs­da­vo pa­gal pa­lu­bėn svies­tos ir nu­kri­tu­sios šliu­rės pa­dė­tį: šliu­rė nu­kri­to pa­du į vir­šų – at­vyks pirš­liai. Pa­no­ru­sios sap­ne pa­ma­ty­ti jau­ni­kį, nak­čiai po pa­gal­ve pa­si­dė­da­vo vy­riš­kus marš­ki­nius ar­ba ant aukš­to lu­bų už­mes­da­vo vy­riš­kas kel­nes. Va­ka­re, su­si­šu­ka­vu­sios plau­kus ir kluo­ne, ant bal­kio (si­jos), pa­li­ku­sios ka­bo­ti šu­kas, ga­lė­jo su­ži­no­ti jau­ni­kio plau­kų spal­vą. Pa­gal iš po stal­tie­sės iš­trauk­tų šie­no stie­be­lių il­gį, sė­din­čių­jų prie Kū­čių sta­lo kren­tan­čius še­šė­lius, iš­tir­pu­sios grab­ny­čios šal­ta­me van­de­ny­je stings­tan­čio vaš­ko fi­gū­ras spė­lio­jo apie žmo­gaus gy­ve­ni­mo truk­mę.


Nau­jų­jų me­tų iš­va­ka­rė­se jau­ni­mas šėl­da­mas va­ka­ruš­ko­se pra­si­ma­ny­da­vo žai­di­mų ir bur­tų. Bū­ri­mo ang­li­mi da­ly­viai pe­čiu­je (kros­ny­je) su­si­ras­da­vo po ang­liu­ką: vai­ki­nas – smul­kes­nį, sim­bo­li­zuo­jan­tį mer­gi­ną, o mer­gi­na – stam­bes­nį, vai­ki­no sim­bo­lį. Žai­di­mo pra­va­dy­rius (or­ga­ni­za­to­rius) pri­pil­da­vo in­dą van­dens ir jį įsuk­da­vo. Žai­dė­jų po­ros į van­de­nį ne­pas­te­bi­mai su­mes­da­vo ang­liu­kus. Pa­gal ang­liu­kų suar­tė­ji­mą bu­vo spren­džia­ma apie bū­si­mas ves­tu­ves kai­me. Atei­tį spė­jo pa­gal lėkš­te­lė­mis už­deng­tų fi­gū­rė­lių pra­smes. Vai­ki­nas, po at­vers­ta lėkš­te­le ra­dęs lop­šio su kū­di­kiu fi­gū­rė­lę, ga­lė­jo su­si­lauk­ti šei­my­nos prieš ves­tu­ves. Žie­do ir vai­ni­ko fi­gū­rė­lės pra­na­ša­vo ves­tu­ves, duo­nos ke­pa­lo ir mo­ne­tos – sėk­mę gy­ve­ni­me. Pa­ne­lės, pri­si­val­giu­sios sū­rių ban­de­lių, ti­kė­jo­si su­sap­nuo­ti vai­ki­ną, ku­ris at­neš van­dens at­si­ger­ti.

Nau­jų­jų me­tų ry­tą per so­džių pra­va­dy­riaus ir šla­vė­jo su il­gu šluot­ko­čiu ve­da­ma šlep­sė­jo triukš­min­ga Šy­vio svi­ta. Pra­va­dy­rius so­dy­bos šei­mi­nin­kų at­si­klaus­da­vo, ar jo pa­ly­do­vai ga­li tro­bo­je per už­sla­nė­lį (suo­le­lį) Šy­vį pa­šok­din­ti. Iš­gir­dęs su­ti­ki­mą, šla­vė­jas iki tro­bos du­rų svi­tai nu­šluo­da­vo ta­ką. Į stu­bą su­gar­mė­ję sve­čiai šei­mi­nin­kams pa­lin­kė­da­vo il­giau­sių me­tų. Ved­lys laz­da stuk­te­lė­da­vo į as­lą, mu­zi­kan­tas už­gro­da­vo mar­šą, či­go­nas rim­bu pa­ra­gin­da­vo Šy­vį šok­ti per už­sla­nė­lį. Meš­ki­nin­kas kvies­da­vo šei­mi­nin­ką pa­si­ga­ly­nė­ti su meš­ka. Gand­ras sna­pu kir­kin­da­vo pa­peč­kė­je su­si­spie­tu­sius vai­kus. Vel­niūkš­tis stra­pi­nė­da­vo apie šei­mi­nin­kę, iš ku­rios įky­rios „či­gan­kos“ kau­ly­da­vo deš­rų, avi­žų Šy­viui, smul­kių mo­ne­tų šie­no pir­ki­mo iš­lai­doms.


Pa­va­sa­rio ar­tė­ji­mo ir at­si­svei­ki­ni­mo su žie­ma san­dū­ra su­ta­po su Už­ga­vė­nė­mis. Žem­dir­biai jų iš­va­ka­rė­se sku­bė­jo už­baig­ti pra­dė­tus dar­bus. Vy­rai, spra­gi­lais kul­da­mi ja­vų li­ku­čius, aky­lai sau­go­jo kluo­no du­ris, kad mer­gos ant ja­vų klo­ji­nio neuž­mes­tų sam­čio ir gas­pa­do­riaus „neiš­va­duo­tų“ nuo ža­dė­tų pa­baig­tu­vių. Ver­pė­jos iki su­te­mų už­bai­gi­nė­davo pra­dė­tus verp­ti kuo­de­lius, kad at­bė­gęs Už­ga­vė­nių die­das ras­tų ke­pan­čias bly­nus. Už­ga­vė­nių die­do ap­si­lan­ky­mas so­džiu­je sim­bo­li­za­vo ūki­nių me­tų dar­bų per­žiū­rą, ku­rios me­tu išaiš­kin­da­vo ap­si­lei­dė­lius.

Be tra­di­ci­nio Už­ga­vė­nių die­do, nak­ties va­gi­lių, Ka­na­pi­nio su La­ši­ni­niu, so­džiu­je pa­sklis­da­vo el­ge­tau­to­jai. Iš­mal­dai jie gau­da­vo obuo­lių, duo­nos, la­ši­nių, bly­nų, smul­kių mo­ne­tų. Ki­ta per­si­ren­gė­lių gru­pė su­reng­da­vo uba­gų gau­dy­nes. Žie­mos pa­ly­dė­tu­vių apei­go­se gre­ta pa­va­sa­rė­jan­čių nuo­tai­kų jau­tė­si ir rū­pes­čiai – pa­si­ruo­ši­mas pa­va­sa­ri­nei sė­jai, esa­mų mais­to at­sar­gų pa­tik­ri­ni­mas.




Pie­me­nė­lių šio­kia­die­niai

Gau­sio­se ne­pa­si­tu­rin­čių vals­tie­čių šei­mo­se ma­ža­me­čiai vai­kai, kol jiems ne­rei­kė­da­vo pie­me­nau­ti, bruz­dė­jo išaug­ti­niuo­se bro­lių ir se­se­rų dra­bu­žiuo­se. Ber­niu­kai daž­nai ne­tu­rė­jo kel­nių.

Vil­ka­viš­kio ap­skri­ties Znoč­kų kai­me gy­ve­nu­sios naš­lės Ki­sie­lie­nės sū­nus Mat­ju­šas, pa­ma­tęs V.La­zaus­ką iš Ož­nu­ga­rio kai­mo, klau­si­nė­jo, ka­da dė­dė iš me­džio jam „nu­droš“ kel­nes. Vai­kai pa­ku­li­nius marš­ki­nius pa­si­slė­pę nuo tė­vų trin­da­vo į si­ją ar­ba du­rų stak­tą, kol iš­by­rė­da­vo spa­lių lie­ka­nos ir au­di­nys su­minkš­tė­da­vo.

Tė­vai pie­me­nau­ti iš­leis­da­vo vai­kus, su­lau­ku­sius pen­ke­rių me­tų am­žiaus. Šie sau­go­jo paukš­čius nuo va­na­gų, la­pių ir pa­sė­lių nu­šliau­žio­ji­mo. Vy­res­nie­ji miš­ke ga­nė kar­ves. Pa­miš­kės kai­mų gy­ven­to­jai už kar­vės ga­nyk­lą miš­ke gi­ri­nin­ki­jai mo­kė­jo 5 rub­lius, už te­ly­čios – 2,5 rub­lio. Ga­nyk­li­nis se­zo­nas nuo Jur­gi­nių (ba­lan­džio mėn. 23 d.) tęs­da­vo­si iki pir­mo­jo snie­go.

Miš­ko kir­ta­vie­tė­se, pro­sky­no­se ga­no­mas kar­ves kai­mo paaug­liai, sam­do­mi pie­me­nys su­gin­da­vo drau­gėn. Ož­nu­ga­rio kai­mo La­zaus­kų kar­vių ban­do­je ga­nė­si at­ves­ti­nės M.Gūg­ner­čio, S.Sar­pa­liaus iš Trum­pa­kai­mio, J.Ja­ke­lai­čio iš Il­ga­kai­mio, ei­gu­lio Rū­te­lio iš Pa­so­dos kar­vės bei J.Var­nai­čio iš ant­ro­sios Stir­niš­kių li­ni­jos te­ly­čia. Nuo Te­ter­vi­nės į miš­ko gi­lu­mą slink­da­vo abies­či­ko (miš­ko žval­go) Lio­ger­pu­šio kar­vių ban­da, pri­žiū­ri­ma ker­džiaus Se­bas­ti­jo­no. Šnyp­ku­tis (J.Sar­pa­lius) pas pie­me­nis „at­klys­da­vo“ iš Sma­li­ny­čios pa­miš­kės su gi­ri­nin­ko kiau­lė­mis ir avi­mis. Jis pri­žiū­ri­mus gy­vu­lius sa­va­va­liš­kai nu­si­va­ry­da­vo į miš­ką, kad ga­lė­tų pa­bend­rau­ti su bi­čiu­liais.

Pie­me­nys sla­pu­kau­jan­čioms ir gry­bau­ti mėgs­tan­čioms kar­vėms pa­kak­lė­se pa­ka­bin­da­vo iš lie­pos ar­ba kle­vo iš­skap­tuo­tus ir slap­tais at­pa­ži­ni­mo ženk­lais pa­ženk­lin­tus barš­ka­lus. Suau­gu­sių kar­vių barš­ka­las skam­bė­jo dus­liai, te­ly­čių – skar­džiai. Avys pa­kak­lė­se ne­šio­jo me­ta­li­nius var­pe­lius. Jos su kiau­lė­mis ga­nė­si pa­miš­kės pie­vo­se, dir­vo­nuo­se.


Ož­nu­ga­rio kai­mo La­zaus­kai lais­vus nuo dar­bo ark­lius die­ną pa­leis­da­vo ga­ny­tis Klam­pu­pin, nak­čiai iš­jo­da­vo į Pa­ram­bus. Įdie­no­jus Ož­nu­ga­rio ir Te­ter­vi­nės pie­me­nys su­si­tik­da­vo Pa­ram­buo­se. Kai so­čios kar­vės su­gul­da­vo, ker­džius Se­bas­ti­jo­nas pie­me­nims su­ma­ny­da­vo pra­mo­gų: lau­žo ža­ri­jo­se kep­da­vo bul­ves, jė­gas iš­mė­gin­da­vo im­ty­nė­se. Jis mo­kė pie­me­nis pin­ti ka­šu­tes (pin­ti­nė­les) iš eg­lės šak­nų, žil­vi­čio rykš­te­lių. Iš lie­pos kar­nų py­nė vy­žas, vi­jo bo­ta­gus.

Pie­me­nys Sek­mi­nių iš­va­ka­rė­se iš blin­dės, kark­lo žie­vės pri­si­ga­min­da­vo dū­de­lių su įsta­to­ma švil­py­ne. Slap­tais ženk­lais pa­si­žy­mė­da­vo sek­min­pie­ves. Apyauš­rio ty­lą trik­dy­da­mi dū­de­lių gar­sais, jie kar­ves iš­gin­da­vo į sek­min­pie­ves. Kol kar­vės rupš­no­da­vo sul­tin­gą žo­lę, iš ber­žo ša­ke­lių, pie­vos gė­lių nu­pin­da­vo vai­ni­kus. Sau­lei te­kant, pa­si­so­ti­nę nak­ti­pie­čiais, kar­vių ra­gus pa­puoš­da­vo vai­ni­kais ir ban­das va­ry­da­vo na­mo. Šei­mi­nin­kės kar­ves par­gi­nu­siems pie­me­nims įteik­da­vo po pus­rub­lį ir dau­giau, pa­vai­šin­da­vo pe­čiu­je kep­ta pau­tie­ne (kiau­ši­nie­ne), sal­di­niu sū­riu.


Ryt­me­tį pra­mi­gu­sius pie­me­nė­lius drau­gai iš­juok­da­vo. Znoč­kų kai­mo K.Švar­cos gy­vu­lius vė­lai iš­gi­nu­sį pie­me­nu­ką ūki­nin­ko Lo­pa­tos pie­muo vi­są die­ną er­zi­no ra­liuo­da­mas: „Švar­cos pie­menu­kas – kaip ku­me­lės kiau­ši­nu­kas! Olia, vai alia – kaip ku­me­lės kiau­ši­nu­kas!“ Ba­ra­gi­nės kai­me J.La­zaus­ko pie­me­nai­tė, kad ne­pra­mig­tų ir lai­ku iš­va­ry­tų kiau­les į Te­ter­vi­nės dir­vo­nus pa­miš­kė­je, iš va­ka­ro at­si­gu­lė po gal­va pa­si­dė­ju­si ša­ka­lių.

Nuo 1920–1922 me­tų, miš­ke už­drau­dus ga­ny­ti kar­ves, su­ma­žė­jo pie­me­nė­lių pa­klau­sa. Sek­mi­nes pri­mi­nė tra­di­ci­ja ber­že­lių ša­ko­mis pa­puoš­ti tro­bų du­ris.



Sigitas ŠILEIKA

(Tęsinys. Spausdinta Nr. 81, 82, 83)





Publikuota: 2007-07-26 08:43:39

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai