„Santaka“ / Iš krašto istorijos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-07-24 08:35

Dalinkitės:  


Iš krašto istorijos

Senojo Tarpuraisčių sodžiaus žmonių gyvenimas ir buitis



Ra­dy­nos ir var­dy­nos

Ra­dy­nų nau­jie­ną konk­re­čio­je so­dy­bo­je pa­gar­sin­da­vo tra­di­ci­niu po­sa­kiu: „Ma­ti­jo­šie­nės pe­čius su­griu­vo!“

Kai­my­nės, gi­mi­nai­čiai, ei­da­mi pa­svei­kin­ti gim­dy­vės, nau­ja­gi­miui do­va­nų at­neš­da­vo dro­bės vys­tyk­lams, uo­gie­nės, me­daus. Tė­vai nuo ma­ža­me­čių vai­kų ir paaug­lių nau­ja­gi­mių atė­ji­mą į pa­sau­lį sten­gė­si iš­sau­go­ti pa­slap­ty­je, kad ne­pa­kenk­tų jau­ni­mo do­ro­vin­gu­mui. Smal­suo­lius įti­ki­nė­jo, kad se­su­tę ar bro­liu­ką pa­do­va­no­jo pra­skren­dan­tis gand­ras, kai­mo bo­bu­tė at­ne­šė „ka­šu­tė­je“. Vai­kai, pa­ti­kė­ję tė­vų die­gia­ma tie­sa ir pa­ma­tę gand­rą, virš so­dy­bos su­kan­tį ra­tus, vie­nas ki­tą per­rėk­da­mi už bro­liu­ką ar se­su­tę siū­lė po ka­pą ir dau­giau var­lių.

Ar­ti­miau­sią sa­vai­tę po gim­ta­die­nio tė­vų pa­si­rink­ti po­džiai (kū­mai) nau­ja­gi­mį ve­žė į baž­ny­čią krikš­tui. Sve­čiai iš kū­mų, at­vy­ku­sių vež­tis nau­ja­gi­mį, rei­ka­la­vo iš­pir­kos. Nuo iš­pir­kos iš­si­suk­da­vo jau­ni ir vik­rūs kū­mai, lai­ku iš­šo­kę iš ve­ži­mai­čio, kol pa­si­tin­kan­tie­ji ne­spė­jo pa­dė­ti kė­du­tės, kad pa­to­giau bū­tų iš­lip­ti iš ra­tų. Bo­bu­tė stu­bos tarp­du­ry­je krikš­ta­tė­vių klaus­da­vo: „Gal kū­ma tur­tin­ga, gal tu­ri mui­lo? Vai­ke­lis ne­praus­tas, vys­tyk­lai su­ply­šę.“ Kū­mai bo­bu­tei įteik­da­vo nau­ja­gi­miui at­vež­tas do­va­nas: ga­ba­lą mui­lo, dvy­li­ka vys­tyk­lų ir krikš­to marš­ki­nius. Krikš­ta­mo­tė, iš mo­ti­nos im­da­ma nau­ja­gi­mį, su­vys­ty­tą pa­gal­vė­je, per­juos­da­vo tau­ti­ne juos­ta.

Sve­čiai, ap­sė­dę sta­lą, iš baž­ny­čios grį­žu­sius kū­mus spaus­da­vo į ker­tę, rei­ka­lau­da­mi lauk­tu­vių. Pap­ro­tys slėg­ti krikš­ta­tė­vius tu­rė­jo dve­jo­pą pra­smę: bu­vo ti­ki­ma, kad jei­gu krikš­ta­tė­viai sė­dės ne­su­sig­lau­dę, jų krikš­ta­sū­niui ar krikš­ta­duk­rai iš­dygs re­ti dan­tys.

Ma­giš­kuo­se pa­ta­ri­muo­se nau­ja­gi­mio mo­ti­na įspė­ja­ma ne­krikš­ty­to kū­di­kio vys­tyk­lų ne­džio­vin­ti lau­ke, kad jų ne­nu­žiū­rė­tų „blo­ga akis“, kad juo­se neap­si­gy­ven­tų vel­nias. Re­ko­men­duo­ja­ma vai­kui ne­duo­ti žu­vies, kad neap­kurs­tų, ne­ro­dy­ti veid­ro­džio, kol ne­pra­dės kal­bė­ti, iki vie­ne­rių me­tų am­žiaus sau­go­ti nuo lie­taus, kad vei­das ne­straz­da­no­tų. Me­tu­kų su­lau­ku­siam ma­žy­liui pa­ro­dę kny­gą, ro­žan­čių ir mo­ne­tą „iš­min­čiai“ spren­dė apie po­lin­kius: jei­gu ma­žy­lis ran­ku­te sie­kė kny­gos – bus moks­li­nin­kas, jei mo­ne­tos – pre­ky­bi­nin­kas ir pa­na­šiai. Tė­vai, pa­si­tel­kę ma­gi­ją, sten­gė­si vai­ką ap­sau­go­ti nuo ne­lai­mės, die­gė hu­ma­niš­kiau­sias sa­vy­bes, kad gy­ve­ni­me ly­dė­tų lai­mė ir pa­si­se­ki­mas.



Liau­dies me­di­ci­na

Li­go­nius slau­gė ir gy­dė šei­mos na­riai, gi­mi­nai­čiai ar­ba kai­mo žo­li­nin­kės. Jos ži­no­jo dau­gy­bę gy­do­mų­jų žo­lių, šak­nų, taip pat bur­tų, ma­giš­kų prie­mo­nių. Se­niau­sia gy­dy­mo vie­ta – pir­tis, kur gy­dė sun­kius li­go­nius, juos va­no­jo, ma­sa­ža­vo.

Li­gos šal­ti­niais bu­vo lai­ko­mi at­mos­fe­ri­niai reiš­ki­niai, že­mė, van­duo ir oras. Ti­kė­ta, kad žmo­gus ga­li su­si­rgti po Mė­nu­lio ar Sau­lės už­te­mi­mų, kai iš dan­gaus krin­ta kenks­min­ga mig­la. Nuo vė­jo at­neš­to už­kra­to ne­va ap­ser­ga­ma kvai­tu­liu, pa­ra­ly­žiu­mi, vo­ti­mis. Li­gų su­kė­lė­jai tū­no­jo žmo­gaus or­ga­niz­me, me­džiuo­se gy­ve­nu­sio­se dva­sio­se. Li­gas pla­tin­da­vo ir ra­ga­nau­to­jai.

Per­ša­lu­siam li­go­niui prie ko­jų dė­da­vo įkai­tin­tą ak­me­nį, mir­kė jas karš­ta­me van­de­ny­je, įbė­rę pe­le­nų ir drus­kos. Sū­du­vo­je pir­te­lių ne­bu­vo. Pri­kū­ren­to­je kuk­nio­je (vir­tu­vė­je) li­go­nį, pa­so­din­tą ant ku­bi­lo su kar­šu van­de­niu, ap­gaub­da­vo au­di­niu. Ga­rai tu­rė­jo pa­ša­lin­ti iš or­ga­niz­mo li­gos su­kė­lė­jus. Va­no­ji­mo, ma­sa­ža­vi­mo pro­ce­dū­ros bu­vo su­si­ju­si su ma­gi­ja. Karš­čiuo­jan­čius, ko­sin­čius li­go­nius gir­dė avie­čių, liep­žie­džių ar­ba­to­mis su me­du­mi. Jei nuo per­ša­li­mo krū­ti­nėn įsi­mes­da­vo dieg­lys, dė­da­vo sū­ry­me su­mir­ky­tą ske­pe­tą, svies­tu ap­tep­tus ko­pūs­tų la­pus. Per­ša­li­mo ne­lai­kė rim­ta li­ga.

Sus­kau­dus pil­vui, bu­vo gy­do­ma su­džio­vin­ta ar­ba deg­ti­ne už­pil­ta gy­va­te, vi­du­riuo­jant – stre­va­žo­lių ar­ba­ta su pie­nu. Ape­ti­tui su­ža­din­ti prieš val­gį kai­mo žmo­nės iš­ger­da­vo šaukš­tą pup­laiš­kių, deg­ti­ne už­pil­tų to­tor­kų (ba­li­nio aje­ro šak­nų). Ser­gan­tiems skran­džio li­go­mis pa­tar­da­vo su­si­tar­kuo­ti taip va­di­na­mų dzin­ge­lio, kaš­ta­vo­lo, trū­ka­žo­lės šak­ne­lių ir val­gy­ti, iš­kep­tas su kiau­ši­niu. Ga­li­ma ger­ti po no­perts­ką (ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį) deg­ti­nės, už­pil­tos ant vė­žiu­ko ir „sta­nau­ny­ko“ šak­ne­lių. Skran­džio rūgš­tin­gu­mui su­ža­din­ti re­ko­men­da­vo span­guo­lių uo­gas, ku­rių ru­de­nį bu­vo gau­su Griš­ka­ba­lė­je. Nuo pa­trū­kio (pa­si­tem­pi­mo) val­gė trū­ka­žo­lės, kaš­ta­vo­lo tar­kuo­tas ir su kiau­ši­niu iš­kep­tas šak­ne­les. Ner­vų sis­te­mos li­gas gy­dė juod­šak­nės ar­ba­ta. Izu­po ša­ke­lių ar­ba­ta bu­vo ge­riau­sias vais­tas nuo epi­lep­si­jos. Gal­vos svai­gu­lį slo­pi­no čer­tap­la­ko (pie­vi­nio da­gio), de­be­sy­lo šak­nų ar­ba­ta. Nuo silp­nap­ro­tys­tės gė­rė še­ren­čio stie­bo, ka­du­gio vai­sių, juod­šak­nės, dur­na­ro­pės, va­le­ri­jo­nų šak­ne­lių ar­ba­tų. Mir­ti­na li­ga kai­me bu­vo su­si­rgi­mas gum­bu (apen­di­ci­tu). Nuo jo vais­tų ne­ži­no­jo. Vai­kams, paaug­liams, su­si­rgu­siems kir­mė­lė­mis, ant duo­nos už­la­šin­da­vo de­gu­to, da­vė kram­ty­ti čes­na­ko. Gy­vu­li­nės kil­mės (kiš­kio, bar­su­ko, šuns) tau­kais te­pė su­mu­ši­mus. Po oda pa­te­ku­sio sve­tim­kū­nio vie­tą pa­tep­da­vo kiš­kio tau­kais ir ap­riš­da­vo me­džia­gos skiau­te. Po 2–3 die­nų sve­tim­kū­nį ras­da­vo žaiz­de­lės pa­vir­šiu­je. Pie­me­nys įpjo­vas, odos krau­juo­jan­čius įbrė­ži­mus ap­sup­da­vo lip­niais alks­nio la­pais. Prie at­vi­ro ug­nia­ku­ro kaš­to­nų žie­dų spi­ri­ti­niu už­pi­lu trin­da­vo skau­dan­čius są­na­rius, ži­ba­lu – ap­ša­lu­sias ga­lū­nes.

Dėl sun­kių gy­ve­ni­mo są­ly­gų, per­ša­li­mo, ne­vi­ta­mi­nin­go mais­to, blo­gų sa­ni­ta­ri­nių są­ly­gų pli­to odos li­gos: nie­žai, vo­tys, ro­žės, de­der­vi­nės, kar­pos.

Nie­žus gy­dė aguo­nų nuo­vi­rais, tep­da­vo de­gu­tu. Ma­giš­ka nie­žų gy­dy­mo prie­mo­nė – prieš sau­lė­te­kį odą pa­trin­ti ma­žuo­ju pirš­te­liu nuo lan­go stik­lo nu­brauk­ta ra­sa. Odos li­ga ro­žė, žmo­nių ma­ny­mu, įsi­mes­da­vo nuo iš­gąs­čio, van­dens ar­ba vė­jo. Ją gy­dė šie­no vo­nio­mis, try­nė deg­ti­ne, su­mai­šy­ta su drus­ka, bur­tais ir už­kal­bė­ji­mais. De­der­vi­nės ta­ria­mai at­si­ras­da­vo pe­rė­jus vie­tą, ku­rio­je vo­lio­jo­si ark­lys. Po sau­lė­ly­džio ma­žuo­ju pirš­te­liu su­grai­bius nuo lan­go stik­lo ra­są ir ja pa­te­pus iš­ber­tą vie­tą, de­der­vi­nė iš­nyk­da­vo. Iš odos li­gų bu­vo pa­pli­tu­sios kar­pos. Jas gy­dė žo­lė­mis, duo­da­vo ap­žio­ti žio­gui, su­verž­da­vo siū­lu, o pa­ša­li­nę už­kas­da­vo prie pa­ma­to, po kren­tan­čiais nuo sto­go lie­taus la­šais. Tė­vai ma­ža­me­čius vai­kus mo­kė ne­lies­ti ožekš­nio žie­dų, ne­kram­ty­ti pum­pu­rų, nes ga­li iš­kris­ti dan­tys. Skau­da­mus dan­tis iš­trauk­da­vo, už­na­ri­nę ant jų siū­lą ir smar­kiai timp­te­lė­ję. To­kiu bū­du iš­trau­kę vai­kams pie­ni­nius dan­tis, tė­vai juos mes­da­vo už­kros­nin sa­ky­da­mi: „Te tau, pe­le, kau­li­nis, duok man ge­le­ži­nį!“ Esą iš­dy­gę dan­tys bus stip­rūs kaip ge­le­žis.

Vais­ta­žo­lių rin­ki­mo, pa­ruo­ši­mo ir var­to­ji­mo pra­kti­kos me­to­dai, ne­lie­tu­viš­ki vais­ta­žo­lių pa­va­di­ni­mai, bio­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­rės Eu­ge­ni­jos Šim­kū­nai­tės nuo­mo­ne, pra­by­la apie liau­dies me­di­ci­nos deg­ra­da­ci­ją: „Šios vie­to­vės liau­dies me­di­ci­nos deg­ra­da­ci­jos pro­ce­sui ga­lė­jo tu­rė­ti įta­kos len­kiš­ka li­te­ra­tū­ra. Pa­va­di­ni­mai – ar­ba su­lie­tu­vin­ti len­kiš­ki (dzin­ge­lis, sta­nau­ny­kas), ar­ba len­kiš­kų pa­va­di­ni­mų ver­ti­mai, iš­ski­riant čer­tap­la­ką – ru­siš­kai čer­to­po­loch, at­seit, pa­te­kus į to­kią dy­gią žo­lę ir vel­nias su­ne­rim­tų. <...> Len­kiš­ką įta­ką ro­do ir gy­va­tės, o ne gy­va­tė­mis va­di­na­mų šak­nų gė­ri­mas. Ne vi­sur vie­no­dai gy­va­tės Lie­tu­vo­je ger­bia­mos, bet liau­dies me­di­kai ne­skriaus­tų gy­va­tės, tai la­bai di­de­lė, jei ne mir­ti­na, nuo­dė­mė. Dau­ge­ly­je vie­tų net ma­no­ma, kad vie­naip ar ki­taip už­mu­šus gy­va­tę, ne­lik­sią sie­los. Tai esą kur kas blo­giau ne­gu pra­ga­re am­ži­nai deg­ti.“

Lie­tu­vių liau­dies me­di­kų gy­dy­mo bū­dai se­nos kil­mės. Jų ne­su­men­ki­na deg­ra­da­ci­jos pėd­sa­kai. Šiuo­lai­ki­nė me­di­ci­na pa­si­li­ko jos ra­cio­na­lią gy­dy­mo pra­kti­ką vais­ta­žo­lė­mis ir ma­sa­žais.



Sigitas ŠILEIKA

(Tęsinys. Spausdinta Nr. 81, 82)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ilgai lauktas mamografas jau pradėjo dirbti
* Pirmine teisine pagalba naudojasi vis daugiau žmonių
* Būsimose miesto poilsio zonose ketinama palikti sveikus ir gražius medžius
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

„Karilionas“ ar „kariljonas“?
Nė vienas rašybos variantas nelaikytinas klaida.
„Tarptautinių žodžių žodyne“ šis žodis rašomas be j karilionas (pranc. carillon ): 1. tarpusavyje suderintų įv. dydžio varpų komplektas, turintis automatinį skambinimo mechanizmą; kai kurių karilionų varpai mušami rankomis plaktukais; 2. varpų muzika.
Tačiau Kalbos komisijos posėdyje apsvarsčius nutarta, kad tais atvejais, kai originalo formoje i eina po priebalsės ir tariamas jotas, gali būti rašoma raidė j: kariljonas (kaip šampinjonas, paviljonas ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas