„Santaka“ / Iš krašto istorijos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-07-24 08:35

Dalinkitės:  


Iš krašto istorijos

Senojo Tarpuraisčių sodžiaus žmonių gyvenimas ir buitis



Ra­dy­nos ir var­dy­nos

Ra­dy­nų nau­jie­ną konk­re­čio­je so­dy­bo­je pa­gar­sin­da­vo tra­di­ci­niu po­sa­kiu: „Ma­ti­jo­šie­nės pe­čius su­griu­vo!“

Kai­my­nės, gi­mi­nai­čiai, ei­da­mi pa­svei­kin­ti gim­dy­vės, nau­ja­gi­miui do­va­nų at­neš­da­vo dro­bės vys­tyk­lams, uo­gie­nės, me­daus. Tė­vai nuo ma­ža­me­čių vai­kų ir paaug­lių nau­ja­gi­mių atė­ji­mą į pa­sau­lį sten­gė­si iš­sau­go­ti pa­slap­ty­je, kad ne­pa­kenk­tų jau­ni­mo do­ro­vin­gu­mui. Smal­suo­lius įti­ki­nė­jo, kad se­su­tę ar bro­liu­ką pa­do­va­no­jo pra­skren­dan­tis gand­ras, kai­mo bo­bu­tė at­ne­šė „ka­šu­tė­je“. Vai­kai, pa­ti­kė­ję tė­vų die­gia­ma tie­sa ir pa­ma­tę gand­rą, virš so­dy­bos su­kan­tį ra­tus, vie­nas ki­tą per­rėk­da­mi už bro­liu­ką ar se­su­tę siū­lė po ka­pą ir dau­giau var­lių.

Ar­ti­miau­sią sa­vai­tę po gim­ta­die­nio tė­vų pa­si­rink­ti po­džiai (kū­mai) nau­ja­gi­mį ve­žė į baž­ny­čią krikš­tui. Sve­čiai iš kū­mų, at­vy­ku­sių vež­tis nau­ja­gi­mį, rei­ka­la­vo iš­pir­kos. Nuo iš­pir­kos iš­si­suk­da­vo jau­ni ir vik­rūs kū­mai, lai­ku iš­šo­kę iš ve­ži­mai­čio, kol pa­si­tin­kan­tie­ji ne­spė­jo pa­dė­ti kė­du­tės, kad pa­to­giau bū­tų iš­lip­ti iš ra­tų. Bo­bu­tė stu­bos tarp­du­ry­je krikš­ta­tė­vių klaus­da­vo: „Gal kū­ma tur­tin­ga, gal tu­ri mui­lo? Vai­ke­lis ne­praus­tas, vys­tyk­lai su­ply­šę.“ Kū­mai bo­bu­tei įteik­da­vo nau­ja­gi­miui at­vež­tas do­va­nas: ga­ba­lą mui­lo, dvy­li­ka vys­tyk­lų ir krikš­to marš­ki­nius. Krikš­ta­mo­tė, iš mo­ti­nos im­da­ma nau­ja­gi­mį, su­vys­ty­tą pa­gal­vė­je, per­juos­da­vo tau­ti­ne juos­ta.

Sve­čiai, ap­sė­dę sta­lą, iš baž­ny­čios grį­žu­sius kū­mus spaus­da­vo į ker­tę, rei­ka­lau­da­mi lauk­tu­vių. Pap­ro­tys slėg­ti krikš­ta­tė­vius tu­rė­jo dve­jo­pą pra­smę: bu­vo ti­ki­ma, kad jei­gu krikš­ta­tė­viai sė­dės ne­su­sig­lau­dę, jų krikš­ta­sū­niui ar krikš­ta­duk­rai iš­dygs re­ti dan­tys.

Ma­giš­kuo­se pa­ta­ri­muo­se nau­ja­gi­mio mo­ti­na įspė­ja­ma ne­krikš­ty­to kū­di­kio vys­tyk­lų ne­džio­vin­ti lau­ke, kad jų ne­nu­žiū­rė­tų „blo­ga akis“, kad juo­se neap­si­gy­ven­tų vel­nias. Re­ko­men­duo­ja­ma vai­kui ne­duo­ti žu­vies, kad neap­kurs­tų, ne­ro­dy­ti veid­ro­džio, kol ne­pra­dės kal­bė­ti, iki vie­ne­rių me­tų am­žiaus sau­go­ti nuo lie­taus, kad vei­das ne­straz­da­no­tų. Me­tu­kų su­lau­ku­siam ma­žy­liui pa­ro­dę kny­gą, ro­žan­čių ir mo­ne­tą „iš­min­čiai“ spren­dė apie po­lin­kius: jei­gu ma­žy­lis ran­ku­te sie­kė kny­gos – bus moks­li­nin­kas, jei mo­ne­tos – pre­ky­bi­nin­kas ir pa­na­šiai. Tė­vai, pa­si­tel­kę ma­gi­ją, sten­gė­si vai­ką ap­sau­go­ti nuo ne­lai­mės, die­gė hu­ma­niš­kiau­sias sa­vy­bes, kad gy­ve­ni­me ly­dė­tų lai­mė ir pa­si­se­ki­mas.



Liau­dies me­di­ci­na

Li­go­nius slau­gė ir gy­dė šei­mos na­riai, gi­mi­nai­čiai ar­ba kai­mo žo­li­nin­kės. Jos ži­no­jo dau­gy­bę gy­do­mų­jų žo­lių, šak­nų, taip pat bur­tų, ma­giš­kų prie­mo­nių. Se­niau­sia gy­dy­mo vie­ta – pir­tis, kur gy­dė sun­kius li­go­nius, juos va­no­jo, ma­sa­ža­vo.

Li­gos šal­ti­niais bu­vo lai­ko­mi at­mos­fe­ri­niai reiš­ki­niai, že­mė, van­duo ir oras. Ti­kė­ta, kad žmo­gus ga­li su­si­rgti po Mė­nu­lio ar Sau­lės už­te­mi­mų, kai iš dan­gaus krin­ta kenks­min­ga mig­la. Nuo vė­jo at­neš­to už­kra­to ne­va ap­ser­ga­ma kvai­tu­liu, pa­ra­ly­žiu­mi, vo­ti­mis. Li­gų su­kė­lė­jai tū­no­jo žmo­gaus or­ga­niz­me, me­džiuo­se gy­ve­nu­sio­se dva­sio­se. Li­gas pla­tin­da­vo ir ra­ga­nau­to­jai.

Per­ša­lu­siam li­go­niui prie ko­jų dė­da­vo įkai­tin­tą ak­me­nį, mir­kė jas karš­ta­me van­de­ny­je, įbė­rę pe­le­nų ir drus­kos. Sū­du­vo­je pir­te­lių ne­bu­vo. Pri­kū­ren­to­je kuk­nio­je (vir­tu­vė­je) li­go­nį, pa­so­din­tą ant ku­bi­lo su kar­šu van­de­niu, ap­gaub­da­vo au­di­niu. Ga­rai tu­rė­jo pa­ša­lin­ti iš or­ga­niz­mo li­gos su­kė­lė­jus. Va­no­ji­mo, ma­sa­ža­vi­mo pro­ce­dū­ros bu­vo su­si­ju­si su ma­gi­ja. Karš­čiuo­jan­čius, ko­sin­čius li­go­nius gir­dė avie­čių, liep­žie­džių ar­ba­to­mis su me­du­mi. Jei nuo per­ša­li­mo krū­ti­nėn įsi­mes­da­vo dieg­lys, dė­da­vo sū­ry­me su­mir­ky­tą ske­pe­tą, svies­tu ap­tep­tus ko­pūs­tų la­pus. Per­ša­li­mo ne­lai­kė rim­ta li­ga.

Sus­kau­dus pil­vui, bu­vo gy­do­ma su­džio­vin­ta ar­ba deg­ti­ne už­pil­ta gy­va­te, vi­du­riuo­jant – stre­va­žo­lių ar­ba­ta su pie­nu. Ape­ti­tui su­ža­din­ti prieš val­gį kai­mo žmo­nės iš­ger­da­vo šaukš­tą pup­laiš­kių, deg­ti­ne už­pil­tų to­tor­kų (ba­li­nio aje­ro šak­nų). Ser­gan­tiems skran­džio li­go­mis pa­tar­da­vo su­si­tar­kuo­ti taip va­di­na­mų dzin­ge­lio, kaš­ta­vo­lo, trū­ka­žo­lės šak­ne­lių ir val­gy­ti, iš­kep­tas su kiau­ši­niu. Ga­li­ma ger­ti po no­perts­ką (ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį) deg­ti­nės, už­pil­tos ant vė­žiu­ko ir „sta­nau­ny­ko“ šak­ne­lių. Skran­džio rūgš­tin­gu­mui su­ža­din­ti re­ko­men­da­vo span­guo­lių uo­gas, ku­rių ru­de­nį bu­vo gau­su Griš­ka­ba­lė­je. Nuo pa­trū­kio (pa­si­tem­pi­mo) val­gė trū­ka­žo­lės, kaš­ta­vo­lo tar­kuo­tas ir su kiau­ši­niu iš­kep­tas šak­ne­les. Ner­vų sis­te­mos li­gas gy­dė juod­šak­nės ar­ba­ta. Izu­po ša­ke­lių ar­ba­ta bu­vo ge­riau­sias vais­tas nuo epi­lep­si­jos. Gal­vos svai­gu­lį slo­pi­no čer­tap­la­ko (pie­vi­nio da­gio), de­be­sy­lo šak­nų ar­ba­ta. Nuo silp­nap­ro­tys­tės gė­rė še­ren­čio stie­bo, ka­du­gio vai­sių, juod­šak­nės, dur­na­ro­pės, va­le­ri­jo­nų šak­ne­lių ar­ba­tų. Mir­ti­na li­ga kai­me bu­vo su­si­rgi­mas gum­bu (apen­di­ci­tu). Nuo jo vais­tų ne­ži­no­jo. Vai­kams, paaug­liams, su­si­rgu­siems kir­mė­lė­mis, ant duo­nos už­la­šin­da­vo de­gu­to, da­vė kram­ty­ti čes­na­ko. Gy­vu­li­nės kil­mės (kiš­kio, bar­su­ko, šuns) tau­kais te­pė su­mu­ši­mus. Po oda pa­te­ku­sio sve­tim­kū­nio vie­tą pa­tep­da­vo kiš­kio tau­kais ir ap­riš­da­vo me­džia­gos skiau­te. Po 2–3 die­nų sve­tim­kū­nį ras­da­vo žaiz­de­lės pa­vir­šiu­je. Pie­me­nys įpjo­vas, odos krau­juo­jan­čius įbrė­ži­mus ap­sup­da­vo lip­niais alks­nio la­pais. Prie at­vi­ro ug­nia­ku­ro kaš­to­nų žie­dų spi­ri­ti­niu už­pi­lu trin­da­vo skau­dan­čius są­na­rius, ži­ba­lu – ap­ša­lu­sias ga­lū­nes.

Dėl sun­kių gy­ve­ni­mo są­ly­gų, per­ša­li­mo, ne­vi­ta­mi­nin­go mais­to, blo­gų sa­ni­ta­ri­nių są­ly­gų pli­to odos li­gos: nie­žai, vo­tys, ro­žės, de­der­vi­nės, kar­pos.

Nie­žus gy­dė aguo­nų nuo­vi­rais, tep­da­vo de­gu­tu. Ma­giš­ka nie­žų gy­dy­mo prie­mo­nė – prieš sau­lė­te­kį odą pa­trin­ti ma­žuo­ju pirš­te­liu nuo lan­go stik­lo nu­brauk­ta ra­sa. Odos li­ga ro­žė, žmo­nių ma­ny­mu, įsi­mes­da­vo nuo iš­gąs­čio, van­dens ar­ba vė­jo. Ją gy­dė šie­no vo­nio­mis, try­nė deg­ti­ne, su­mai­šy­ta su drus­ka, bur­tais ir už­kal­bė­ji­mais. De­der­vi­nės ta­ria­mai at­si­ras­da­vo pe­rė­jus vie­tą, ku­rio­je vo­lio­jo­si ark­lys. Po sau­lė­ly­džio ma­žuo­ju pirš­te­liu su­grai­bius nuo lan­go stik­lo ra­są ir ja pa­te­pus iš­ber­tą vie­tą, de­der­vi­nė iš­nyk­da­vo. Iš odos li­gų bu­vo pa­pli­tu­sios kar­pos. Jas gy­dė žo­lė­mis, duo­da­vo ap­žio­ti žio­gui, su­verž­da­vo siū­lu, o pa­ša­li­nę už­kas­da­vo prie pa­ma­to, po kren­tan­čiais nuo sto­go lie­taus la­šais. Tė­vai ma­ža­me­čius vai­kus mo­kė ne­lies­ti ožekš­nio žie­dų, ne­kram­ty­ti pum­pu­rų, nes ga­li iš­kris­ti dan­tys. Skau­da­mus dan­tis iš­trauk­da­vo, už­na­ri­nę ant jų siū­lą ir smar­kiai timp­te­lė­ję. To­kiu bū­du iš­trau­kę vai­kams pie­ni­nius dan­tis, tė­vai juos mes­da­vo už­kros­nin sa­ky­da­mi: „Te tau, pe­le, kau­li­nis, duok man ge­le­ži­nį!“ Esą iš­dy­gę dan­tys bus stip­rūs kaip ge­le­žis.

Vais­ta­žo­lių rin­ki­mo, pa­ruo­ši­mo ir var­to­ji­mo pra­kti­kos me­to­dai, ne­lie­tu­viš­ki vais­ta­žo­lių pa­va­di­ni­mai, bio­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­rės Eu­ge­ni­jos Šim­kū­nai­tės nuo­mo­ne, pra­by­la apie liau­dies me­di­ci­nos deg­ra­da­ci­ją: „Šios vie­to­vės liau­dies me­di­ci­nos deg­ra­da­ci­jos pro­ce­sui ga­lė­jo tu­rė­ti įta­kos len­kiš­ka li­te­ra­tū­ra. Pa­va­di­ni­mai – ar­ba su­lie­tu­vin­ti len­kiš­ki (dzin­ge­lis, sta­nau­ny­kas), ar­ba len­kiš­kų pa­va­di­ni­mų ver­ti­mai, iš­ski­riant čer­tap­la­ką – ru­siš­kai čer­to­po­loch, at­seit, pa­te­kus į to­kią dy­gią žo­lę ir vel­nias su­ne­rim­tų. <...> Len­kiš­ką įta­ką ro­do ir gy­va­tės, o ne gy­va­tė­mis va­di­na­mų šak­nų gė­ri­mas. Ne vi­sur vie­no­dai gy­va­tės Lie­tu­vo­je ger­bia­mos, bet liau­dies me­di­kai ne­skriaus­tų gy­va­tės, tai la­bai di­de­lė, jei ne mir­ti­na, nuo­dė­mė. Dau­ge­ly­je vie­tų net ma­no­ma, kad vie­naip ar ki­taip už­mu­šus gy­va­tę, ne­lik­sią sie­los. Tai esą kur kas blo­giau ne­gu pra­ga­re am­ži­nai deg­ti.“

Lie­tu­vių liau­dies me­di­kų gy­dy­mo bū­dai se­nos kil­mės. Jų ne­su­men­ki­na deg­ra­da­ci­jos pėd­sa­kai. Šiuo­lai­ki­nė me­di­ci­na pa­si­li­ko jos ra­cio­na­lią gy­dy­mo pra­kti­ką vais­ta­žo­lė­mis ir ma­sa­žais.



Sigitas ŠILEIKA

(Tęsinys. Spausdinta Nr. 81, 82)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas