„Santaka“ / Tau­to­sa­kos ty­ri­nė­to­jas ve­džio­ja pa­slap­tin­gais ta­kais

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-07-24 08:31

Dalinkitės:  



Tau­to­sa­kos ty­ri­nė­to­jas ve­džio­ja pa­slap­tin­gais ta­kais

Birutė NENĖNIENĖ



Po ke­le­rių me­tų per­trau­kos vil­ka­viš­kie­čio, ypač tau­to­sa­ka be­si­do­min­čio kraš­to­ty­ri­nin­ko Al­bi­no Kur­ti­nai­čio ran­ko­se – nau­ja, dar spaus­tu­vės da­žais kve­pian­ti kny­ga „Gar­nio vai­kai“.

Da­lį „Pi­ko va­lan­dos“ spaus­tu­vė­je (Ma­ri­jam­po­lė) tūks­tan­čio eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu iš­leis­tų kny­gų au­to­rius pa­li­ko Vil­ka­viš­kio kny­gy­ne, ten ir reikėtų jų tei­rau­tis.

Šiuo me­tu jau sun­kiau su­ran­da­mos Al­bi­no Kur­ti­nai­čio anks­tes­niais me­tais pa­ra­šy­tos kny­gos. Pir­mo­ji, pa­si­ro­džiu­si 1993 me­tais, va­di­no­si „Bal­ta­sis žo­dis“, vė­liau – „Dvi­gal­vis ir dviuo­de­gis žir­gas“ (1994 m.), „Mil­da. Ka­ra­lai­tis ir va­ri­nis vil­kas“ (1995 m.), „Lie­tu­vių tau­to­sa­kos pra­džia­moks­lis“ (2000 m.), „Se­nie­ji vy­žiai ir jų pa­mink­lai“ (2002 m.).

– Ko­dėl šią kny­gą pa­va­di­no­te bū­tent taip? – nau­jos kny­gos pa­si­ro­dy­mo pro­ga pa­kvie­tė­me po­kal­bio dau­ge­liui pa­žįs­ta­mą vil­ka­viš­kie­tį, ku­ris šią va­sa­rą daž­nai iš­si­ruo­šia į vie­nos die­nos eks­pe­di­ci­jas.

– Pa­gal ki­tų tau­tų tau­to­sa­ką vai­kai at­si­ran­da iš gi­rios, pel­kės, šu­li­nio ar ko­pūs­to ir t.t. Tik vie­na mū­sų tau­ta sa­ko, kad vai­kus ne­ša gar­niai. O kur jie bū­na, žie­mo­ja? Af­ri­ko­je... O tai reiš­kia, kad mes par­neš­ti iš Af­ri­kos... Pa­ga­liau, ge­riau vis­ką su­pra­si­te per­skai­tę pa­sku­ti­nę kny­gos ei­lu­tę.

– Ši Jū­sų kny­ga yra pir­mo­ji, ku­rią iliust­ra­vo­te ir savo nuo­trau­ko­mis, že­mė­la­piais, sche­mo­mis. Ką vaiz­duo­ja sche­ma–pie­ši­nys ant kny­gos vir­še­lio ?

– Tai Vy­žių ta­kas. Jis jun­gia Lie­tu­vos ir Len­ki­jos te­ri­to­ri­jo­je esan­čius eže­rus: Ber­ži­nį, Vyg­re­lį, Grau­ži­nį, Eže­ry­ną (Eše­ri­nį, Ga­lin­dą), Vy­že­lį, Vy­žai­nį, Viš­ty­tį, Du­no­jų ir Tri­duo­nį. Praė­ju­sią va­sa­rą kaip tik ė­jau šiuo ta­ku. Tai – šven­tas ke­lias, ir tie vi­si eže­rai šven­ti. Apie ta­ko dva­si­nę konst­ruk­ci­ją ra­si­te ap­ra­šy­ta kny­go­je.

Ką dau­giau į šią kny­gą su­dė­jo­te?

– Is­to­ri­ją nuo se­niau­sių lai­kų – nuo ta­da, kai mes, lie­tu­viai, atė­jo­me prie Bal­ti­jos jū­ros ir kaip gy­ve­no­me iki 1500 me­tų.

– Kny­gos paant­raš­tė­je yra nuo­ro­da, jog tai 2005–2006 me­tų eks­pe­di­ci­jos ty­ri­nė­ji­mai. Ko­kie bu­vo tie ty­ri­nė­ji­mai?

– Ma­no pa­grin­di­nis įran­kis – kas­tu­vas. O tal­ki­nin­kai – moks­lei­viai. Ir ne­pa­sa­ky­čiau, kad jau­ni­mas ne­si­do­mi ži­la se­no­ve. Vi­sų pir­ma rei­kia su­do­min­ti, leis­ti pa­čiam ieš­ko­ti, ty­ri­nė­ti.

– Ko­kiam skai­ty­to­jui skir­ta Jū­sų kny­ga?

– Sū­da­vos kraš­to žmo­nėms, ku­rie ne­ži­no, jog gy­ve­na, vaikš­čio­ja, dir­ba ant tų ma­no ap­ra­šo­mų pa­mink­lų, nes jiems jau nie­ko ne­sa­ko ir jo­kių jaus­mų ne­su­ke­lia nei ak­muo, nei tėviškės laukų kau­bu­rys.

– Ar ty­ri­nė­da­mas at­ran­da­te pa­ts sau kaž­ką nau­jo?

– Ga­liu rim­tai at­sa­ky­ti, jog ty­ri­nė­ju be­veik sep­ty­nias­de­šimt me­tų, ta­čiau be­veik kas­dien at­ran­du kaž­ką nau­jo, kaž­ką su­ži­nau, ko va­kar ne­ži­no­jau.

O vi­si ieš­ko­ji­mai pra­si­dė­jo nuo tau­to­sa­kos. Bu­vo įdo­miau­sia tai, kad mū­sų tau­to­sa­ka la­bai skir­tin­ga nuo ki­tų tau­tų, nors daug kas no­ri ją pri­temp­ti prie grai­kų, ro­mė­nų ar ki­tų.

Mū­sų tau­to­sa­ka fi­lo­so­fi­niu, re­li­gi­niu ir vi­sais ki­tais at­žvil­giais ne­tu­ri nie­ko bend­ro su ki­to­mis tau­to­mis. To­dėl ir įdo­mu, kaip­gi at­ro­dė tie žmo­nės, mū­sų pro­tė­vių pro­tė­viai, koks bu­vo jų gy­ve­ni­mas.

– Ku­rį lai­ką ka­si­nė­jo­te, ty­ri­nė­jo­te su Vil­niaus uni­ver­si­te­to spe­cia­lis­tais. Ko­dėl vė­liau į šią sri­tį pa­si­nė­rė­te vie­nas?

– Man, pa­vyz­džiui, svar­biau­sia ne ras­ti ko­kia­me nors gy­ly­je klum­pę ir ją iš­ma­tuo­ti, bet iš­siaiš­kin­ti, kas ka­da ją ne­šio­jo, kaip el­gė­si ir t. t.

Juk tau­to­sa­ka – tai žmo­nės, as­me­ny­bės ir kur bei kaip jie gy­ve­no. To­dėl ieš­kau jų pėd­sa­kų, nuo­la­tos pa­pil­dau tai, ką jau bu­vau ra­dęs ir iš­siaiš­ki­nęs.

– Kaip Jus prii­ma žmo­nės?

– Ga­liu iliust­ruo­ti vie­na ci­ta­ta iš sa­vo kny­gos. „Po die­nos dar­bų grįž­tu iš lau­kų į sa­vo pa­la­pi­nę. Prie par­duo­tu­vės po obe­lim du ge­ria alų. At­si­ne­šu ir pri­sė­du. Vie­nas tuo­jau klau­sia:

–Tai ką čia ieš­kai?

–Vis­ką, ką tik ran­du.

– A, pen­si­nin­kas, tai pra­lei­di lai­ką.

– Ne. Čia ma­no dar­bas.

– Ir už tai tau mo­ka at­ly­gi­ni­mą?

– Ži­no­ma.

Ant­ras tren­kė kumš­čiu į sta­lą, kad vi­si bu­te­liai pa­šo­ko:

– Aš jums se­niai vi­siems sa­kiau, kad jis nė­ra dur­nas.“

Ir da­bar sa­kau, jog bū­na nuo­sta­bu, kad su­ži­no­ję, ko ieš­kau, žmo­nės at­si­ve­ria ir pa­sa­ko la­bai daug, to net ne­nu­jaus­da­mi la­bai pra­tur­ti­na ir pa­pil­do ma­no ži­nias.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas