„Santaka“ / Iš krašto istorijos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-07-20 17:59

Dalinkitės:  


Iš krašto istorijos


Žem­dir­bių rū­pes­čiai



Menkavertės žemės rėžiai neišmaitino gausių šeimų. J.Kurauskas teigė, kad išmirkusių rugių lauke prikildavo tiek smilgų su dirsėmis, kad mostelėjus lazda į rugį nepataikysi. Smilgos lingavo kaip lapių uodegos. Valstiečiai, pasėję centnerį rugių, derlingais metais prikuldavo 7–8 cnt dirsėtų rugių, pasodinę maišą bulvių, rudenį prikasdavo 3–7 maišus gumbų su bulviukais. 1903 m. buvo lietinga vasara. Ožnugario kaimo Lazauskai bulvių derlių supylė į silkių statinaitę. Gyventojai per žiemą maitinosi iš Rusijos atvežtomis pupelėmis.

Pamiškės kaimų gyventojai lėšų pragyvenimui prasimanė už parduotus gyvulius, maisto produktus, miško uogas, grybus, griebdamiesi šalutinių verslų, dirbdami pas ūkininkus. Vyrai vasarą Gurbšilio plynėse gamino durpes kurui. Dvarininkai už 10–12 carinės Rusijos rublių pas rangovus užpirkdavo nuo 5000 iki 10 000 vnt. durpių. Padienis darbininkas už darbą durpyne gavo 20–25 kapeikas.

Stirniškių kaimo gyventojai šakaliukus gamino iš pirktos malkinės medienos ir miške rastų sausuolių. Apdoroję kietmetrį malkinės medienos, prikraudavo porą vienaarklių vežimaičių šakaliukų, kuriuos pardavę miestiečiams gaudavo 4 ir daugiau rublių. Turtingas vilkaviškietis už maišą sausų beržinių malkų duodavo 50–80 kapeikų.


Moterys turguje pardavinėjo miško uogas, grybus, vaistažoles, maisto produktus. Ragažaitė (3–3,5 l talpos pintinė) aviečių arba baravykų kainavo 1,5–2 rublius, bliūdelis (dubenėlis) miško žemuogių – 80 kapeikų (dolerį). M.Lazauskienė už maisto produktus, parduotus turguje, surinkdavo 5 rublius.

Labiausiai apsimokėjo auginti ir parduoti gyvulius. Mėsinė karvė kainavo 50–60 rublių. 1913 m. V.Lazauskui Vilkaviškio gyvulių turguje už įmitusią (bergždžią) karvę Kybartų pleišeris (mėsininkas), nelaukdamas, kol apsispręs Vilkaviškio mėsininkas Švobneris, sumokėjo 90 rublių.

Kaimiečiai žibalui, druskai, silkėms, cukrui išleisdavo greičiau gaunamus pinigus. Druskos svaras kainavo vieną skatiką (0,5 kapeikos), galvinio (gabalinio) cukraus smaigalys – 18 kapeikų. Žibalo kvorta (0,75 l) – 3 kapeikos. Pypkių mėgėjai rūkalams užsiaugindavo tabako. Svaras rusvos spalvos lapinio tabako kainavo 50 kapeikų, degtukų dėžutė – vieną kapeiką. Rūkaliai tabokinėse nešiojosi sausos pinties arba „purvelio“ ir skiltuvą su titnagu. Šeimininkes ir merginas buities smulkmenomis aprūpindavo keliaujantys žydų tautybės vadinamieji kromelninkai: broliai Laiškiai, Jonkelis, Mejeris, Abromkus, Irškus.





Ves­tu­vių šur­mu­lys


Ves­tu­vės – įsi­min­ti­niau­sia aki­mir­ka žmo­gaus gy­ve­ni­me. Pa­si­ruo­ši­mas joms pra­si­dė­da­vo pirš­lių ap­si­lan­ky­mu jau­no­sios na­muo­se. Į Stir­niš­kius pirš­liai at­vyk­da­vo iš ap­lin­ki­nių vie­to­vių. Kai­my­nys­tė­je užau­gę jau­nuo­liai dėl ve­dy­bų su­si­tar­da­vo be tar­pi­nin­kų.

Su­vok­da­mi šei­mos pa­rei­gą ir at­sa­ko­my­bę, vy­rai tuo­kė­si su­lau­kę 25–30 me­tų, mer­gi­nos – 20–25 me­tų am­žiaus. M.Šu­kaus­kai­tė už naš­lio J.Stan­ke­vi­čiaus iš­te­kė­jo 21 me­tų am­žiaus. J.Ku­raus­kas ve­dė bū­da­mas 42 me­tų. Jau­nuo­liams se­no­liai pa­tar­da­vo sve­čiuo­se ne­sės­ti prie sta­lo kam­po, kad ne­tek­tų sep­ty­ne­rius me­tus lauk­ti ve­sei­lios (ves­tu­vių). Ret­kar­čiais ve­dy­boms pa­si­prie­šin­da­vo gi­mi­nai­čiai.

Ves­tu­ves so­die­čiai kel­da­vo pa­bai­gę ru­dens dar­bus. Jos bū­da­vu­sios ne­triukš­min­gos. Rai­tas kvies­lys į ve­sei­lią su­kvies­da­vo sve­čius. Kvies­lio pa­rei­gas pa­ves­da­vo ap­suk­riam, žo­džio ki­še­nė­je neieš­kan­čiam vai­ki­nui. Mer­gi­nos jo gal­vą pa­puoš­da­vo aukš­ta, rū­to­mis kaišyta ke­pu­re, pla­čia juos­ta per­juos­da­vo pe­čius, už­ka­bin­da­vo krep­šį do­va­noms ir įteik­da­vo kas­pi­nais ap­riš­tą gum­buo­tą laz­dą. Įžen­gęs į stu­bą (tro­bą) kvies­lys laz­da pa­stuk­sen­da­vo į mo­li­nę as­lą ir pa­reikš­da­vo: „Pra­šau į ve­sei­lią ant vi­sos ne­dė­lios. Tuok­sis jau­nie­ji (pa­sa­ky­da­vo jau­na­ve­džių pa­var­des). Bus pa­pjau­tas jau­tis ir pei­lis įkiš­tas. Kas no­rės – at­si­pjaus, kas ne­no­rės – at­si­trauks!“ Šei­mi­nin­kai, priim­da­mi kvie­ti­mą, kvies­liui prie laz­dos pri­tvir­tin­da­vo jau­nie­siems skir­tą do­va­ną. Sve­čiai į ve­sei­lią atei­da­vo iš­va­ka­rė­se. Drau­gės links­min­da­vo jau­ną­ją, išei­nan­čią į mar­čias. Jau­ni­kis, at­vy­kęs jau­ną­ją vež­tis į šliū­bą (baž­ny­ti­nę san­tuo­ką), tu­rė­da­vo do­va­no­mis iš­si­pirk­ti ke­lią nuo pa­si­tin­kan­čių sve­čių su ta­ria­ma nuo­ta­ka. Ne­pai­sant, kad ves­tu­vių die­ną bu­vo pa­ta­ria­ma ne­si­sko­lin­ti ver­tin­gų daik­tų, į baž­ny­čią ve­seil­nin­kai bil­dė­jo sko­lin­to­mis bri­ko­mis. Vai­kai, lauk­da­mi grįž­tan­čių ve­seil­nin­kų, ke­lią už­tver­da­vo dirb­ti­nė­mis už­tva­ro­mis, kad gau­tų sal­dai­nių. Tė­vai jau­nuo­sius prie tro­bos slenks­čio pa­si­tik­da­vo su duo­na ir drus­ka. Ves­tu­vių puo­tai va­do­vau­da­vo pirš­lys su svo­čia. Mu­zi­kan­tai iš mie­gan­čių sve­čių pri­si­rink­da­vo dra­bu­žių. Ry­te juos tek­da­vo iš­si­pirk­ti pas „kro­mel­nin­ką“ ir at­lik­ti mu­zi­kan­tų skir­tas už­duo­tis: pa­dai­nuo­ti, pa­šok­ti ar pa­bu­čiuo­ti suo­džiais iš­tep­lio­tą „kro­mel­nin­ko“ ran­ką.


Su­sė­du­sius prie pus­ry­čių sta­lo jau­nuo­sius ir sve­čius mu­zi­kan­tai svei­ki­no su va­di­na­muo­ju la­ba­ry­čiu. Neat­si­lik­da­vo ir gas­pa­di­nės (šei­mi­nin­kės). Jos er­ze­lį keldavo tarš­kin­da­mos šaukš­tais, sam­čiais, rin­tė­mis.

Pirš­lio teis­mas įvyk­da­vo pu­siau­die­nį, ant­rą­ją ves­tu­vių die­ną. Jau­no­ji pirš­lį nuo kil­pos gel­bė­da­vo už­mes­da­ma šiam ant pe­ties dro­bi­nį rankš­luos­tį. Iš­va­duo­tas pirš­lys so­dy­bos už­kam­py­je pri­va­lė­jo pa­lai­do­ti jau­no­sios mer­gau­ti­nę pa­var­dę, ant kas­pi­no pa­šar­vo­tą gel­do­je. So­džiaus iš­min­čiai pa­gal orą, jau­nų­jų elg­se­ną baž­ny­čio­je per šliū­bą, na­muo­se, prie sta­lo sam­pro­tau­da­vo apie jau­na­ve­džių šei­my­ni­nę lai­mę. Bu­vo ti­ki­ma: jei­gu jau­na­jai pa­vyks pri­min­ti jau­ni­kio kel­nių kiš­ką, vy­ras žmo­nai bus pa­slau­gus, jei per šliū­bą jau­na­ve­džių pu­sė­je už­ge­so žva­kė ar­ba de­gė sprag­sė­da­ma, gy­ve­ni­mas bus ne­sėk­min­gas. Šei­my­ni­nė lai­mė pri­klau­sė nuo su­tuok­ti­nių abi­pu­sės san­tar­vės ir pa­gar­bos.



Sigitas ŠILEIKA



(Tęsinys. Spausdinta Nr. 81)





Publikuota: 2007-07-20 17:59:51

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai