|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-07-20 17:59
Menkavertės žemės rėžiai neišmaitino gausių šeimų. J.Kurauskas teigė, kad išmirkusių rugių lauke prikildavo tiek smilgų su dirsėmis, kad mostelėjus lazda į rugį nepataikysi. Smilgos lingavo kaip lapių uodegos. Valstiečiai, pasėję centnerį rugių, derlingais metais prikuldavo 7–8 cnt dirsėtų rugių, pasodinę maišą bulvių, rudenį prikasdavo 3–7 maišus gumbų su bulviukais. 1903 m. buvo lietinga vasara. Ožnugario kaimo Lazauskai bulvių derlių supylė į silkių statinaitę. Gyventojai per žiemą maitinosi iš Rusijos atvežtomis pupelėmis. Pamiškės kaimų gyventojai lėšų pragyvenimui prasimanė už parduotus gyvulius, maisto produktus, miško uogas, grybus, griebdamiesi šalutinių verslų, dirbdami pas ūkininkus. Vyrai vasarą Gurbšilio plynėse gamino durpes kurui. Dvarininkai už 10–12 carinės Rusijos rublių pas rangovus užpirkdavo nuo 5000 iki 10 000 vnt. durpių. Padienis darbininkas už darbą durpyne gavo 20–25 kapeikas. Stirniškių kaimo gyventojai šakaliukus gamino iš pirktos malkinės medienos ir miške rastų sausuolių. Apdoroję kietmetrį malkinės medienos, prikraudavo porą vienaarklių vežimaičių šakaliukų, kuriuos pardavę miestiečiams gaudavo 4 ir daugiau rublių. Turtingas vilkaviškietis už maišą sausų beržinių malkų duodavo 50–80 kapeikų. Moterys turguje pardavinėjo miško uogas, grybus, vaistažoles, maisto produktus. Ragažaitė (3–3,5 l talpos pintinė) aviečių arba baravykų kainavo 1,5–2 rublius, bliūdelis (dubenėlis) miško žemuogių – 80 kapeikų (dolerį). M.Lazauskienė už maisto produktus, parduotus turguje, surinkdavo 5 rublius. Labiausiai apsimokėjo auginti ir parduoti gyvulius. Mėsinė karvė kainavo 50–60 rublių. 1913 m. V.Lazauskui Vilkaviškio gyvulių turguje už įmitusią (bergždžią) karvę Kybartų pleišeris (mėsininkas), nelaukdamas, kol apsispręs Vilkaviškio mėsininkas Švobneris, sumokėjo 90 rublių. Kaimiečiai žibalui, druskai, silkėms, cukrui išleisdavo greičiau gaunamus pinigus. Druskos svaras kainavo vieną skatiką (0,5 kapeikos), galvinio (gabalinio) cukraus smaigalys – 18 kapeikų. Žibalo kvorta (0,75 l) – 3 kapeikos. Pypkių mėgėjai rūkalams užsiaugindavo tabako. Svaras rusvos spalvos lapinio tabako kainavo 50 kapeikų, degtukų dėžutė – vieną kapeiką. Rūkaliai tabokinėse nešiojosi sausos pinties arba „purvelio“ ir skiltuvą su titnagu. Šeimininkes ir merginas buities smulkmenomis aprūpindavo keliaujantys žydų tautybės vadinamieji kromelninkai: broliai Laiškiai, Jonkelis, Mejeris, Abromkus, Irškus. Vestuvės – įsimintiniausia akimirka žmogaus gyvenime. Pasiruošimas joms prasidėdavo piršlių apsilankymu jaunosios namuose. Į Stirniškius piršliai atvykdavo iš aplinkinių vietovių. Kaimynystėje užaugę jaunuoliai dėl vedybų susitardavo be tarpininkų. Suvokdami šeimos pareigą ir atsakomybę, vyrai tuokėsi sulaukę 25–30 metų, merginos – 20–25 metų amžiaus. M.Šukauskaitė už našlio J.Stankevičiaus ištekėjo 21 metų amžiaus. J.Kurauskas vedė būdamas 42 metų. Jaunuoliams senoliai patardavo svečiuose nesėsti prie stalo kampo, kad netektų septynerius metus laukti veseilios (vestuvių). Retkarčiais vedyboms pasipriešindavo giminaičiai. Vestuves sodiečiai keldavo pabaigę rudens darbus. Jos būdavusios netriukšmingos. Raitas kvieslys į veseilią sukviesdavo svečius. Kvieslio pareigas pavesdavo apsukriam, žodžio kišenėje neieškančiam vaikinui. Merginos jo galvą papuošdavo aukšta, rūtomis kaišyta kepure, plačia juosta perjuosdavo pečius, užkabindavo krepšį dovanoms ir įteikdavo kaspinais aprištą gumbuotą lazdą. Įžengęs į stubą (trobą) kvieslys lazda pastuksendavo į molinę aslą ir pareikšdavo: „Prašau į veseilią ant visos nedėlios. Tuoksis jaunieji (pasakydavo jaunavedžių pavardes). Bus papjautas jautis ir peilis įkištas. Kas norės – atsipjaus, kas nenorės – atsitrauks!“ Šeimininkai, priimdami kvietimą, kviesliui prie lazdos pritvirtindavo jauniesiems skirtą dovaną. Svečiai į veseilią ateidavo išvakarėse. Draugės linksmindavo jaunąją, išeinančią į marčias. Jaunikis, atvykęs jaunąją vežtis į šliūbą (bažnytinę santuoką), turėdavo dovanomis išsipirkti kelią nuo pasitinkančių svečių su tariama nuotaka. Nepaisant, kad vestuvių dieną buvo patariama nesiskolinti vertingų daiktų, į bažnyčią veseilninkai bildėjo skolintomis brikomis. Vaikai, laukdami grįžtančių veseilninkų, kelią užtverdavo dirbtinėmis užtvaromis, kad gautų saldainių. Tėvai jaunuosius prie trobos slenksčio pasitikdavo su duona ir druska. Vestuvių puotai vadovaudavo piršlys su svočia. Muzikantai iš miegančių svečių prisirinkdavo drabužių. Ryte juos tekdavo išsipirkti pas „kromelninką“ ir atlikti muzikantų skirtas užduotis: padainuoti, pašokti ar pabučiuoti suodžiais ištepliotą „kromelninko“ ranką. Susėdusius prie pusryčių stalo jaunuosius ir svečius muzikantai sveikino su vadinamuoju labaryčiu. Neatsilikdavo ir gaspadinės (šeimininkės). Jos erzelį keldavo tarškindamos šaukštais, samčiais, rintėmis. Piršlio teismas įvykdavo pusiaudienį, antrąją vestuvių dieną. Jaunoji piršlį nuo kilpos gelbėdavo užmesdama šiam ant peties drobinį rankšluostį. Išvaduotas piršlys sodybos užkampyje privalėjo palaidoti jaunosios mergautinę pavardę, ant kaspino pašarvotą geldoje. Sodžiaus išminčiai pagal orą, jaunųjų elgseną bažnyčioje per šliūbą, namuose, prie stalo samprotaudavo apie jaunavedžių šeimyninę laimę. Buvo tikima: jeigu jaunajai pavyks priminti jaunikio kelnių kišką, vyras žmonai bus paslaugus, jei per šliūbą jaunavedžių pusėje užgeso žvakė arba degė spragsėdama, gyvenimas bus nesėkmingas. Šeimyninė laimė priklausė nuo sutuoktinių abipusės santarvės ir pagarbos. Sigitas ŠILEIKA (Tęsinys. Spausdinta Nr. 81) Publikuota: 2007-07-20 17:59:51 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|